Romantikės Kleopatros Maksimovnos  („Savižudis“), advokatės Helen Hill („Palaukite, kieno čia gyvenimas?“) ir damos (“Maskarade”).

Vilniaus mažajame teatre N. Būtytė atliks ir Helės  vaidmenį „Madagaskare“ bei Olgos „Trijose seseryse“. Tai pačios N. Būtytės kadais sukurti vaidmenys, kuriuos pastaruosius metus atliko aktorė A.Kiškytė.

„Grįžimas į Vilniaus mažąjį teatrą  man yra dovana. Jaučiuosi laiminga, dėkinga, širdis be galo džiaugiasi.  Pakylėtas, geras, neapsakomas jausmas vėl būti teatro scenoje, teatro užkulisiuose, grimo kambaryje, prasilenkti teatro koridoriuose su kolegomis. Suvokti, kad tos stebuklingos teatro alchemijos dabar bus daug“.

Aktorei sudėtinga išskirti jai svarbiausią vaidmenį. Jie visi yra tikrai labai brangūs, į kiekvieną įsikūnyta su meile. „Olga, Helė, Ana – su laiku, drauge su paties spektaklio, o ir personažo gyvenimu scenoje – atsiranda pokytis:  branda, nauji atspalviai, kuriuos diktuoja ir pats gyvenimas. Tai nesibaigiantis procesas, jei spektaklis gyvuoja ne vienerius metus. Ir tai labai džiugina“, – sako N. Būtytė. Jos personažai  dramatiniai, fatališki, o  moterys, kurias ji kuria,  siekiančios meilės, saugumo, materialaus stabilumo – geresnio, laimingesnio gyvenimo. „Smagu, kad patys personažai skirtingi ir skirtingais būdais tų tikslų siekia. Tą įvairovę yra be galo įdomu vaidinti“.

Teatro magistro išsilavinimą turinti aktorė N. Būtytė po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dvylika metų (iki 2012 m. ) dirbo Vilniaus mažajame teatre.

Nuo 2016 metų buvo kviečiama vaidinti Aną, spektaklyje „Motina (Vasa Železnova)“. Tai aktorei leido išlaikyti ryšį su Vilniaus mažuoju teatru, neatitrūkti nuo vaidybos.

„Tais metais, kai nedirbau teatre,  išmėginau daug naujų darbo sričių: dirbau su kosmetika, išbandžiau aromaterapiją, natūralios kosmetikos gamybą. Domiuosi augalais, jų rūšimis, auginimo ypatumais. Laisvalaikiu kuriu papuošalus. Domiuosi mineralais, litoterapija, juvelyrika.  Pusę metų teko padirbėti darželyje auklėtoja su įvairaus amžiaus vaikais. Žinoma, svarbi mano gyvenimo dalis yra sūnaus Pranciškaus auginimas. Džiaugiuosi, kad jis jau didelis. “

Nekantriai laukdama intensyvių repeticijų pradžios ir jausdama, jog „grįžo namo“, Neringa dėkoja kolektyvui, kuris ją sutiko šiltai ir palaikančiai. 

O žiūrovus ji kviečia pasimatyti sausio 31 dieną spektakliuose „Motina“ (Vilniaus mažajame teatre) ir vasario 6 d. Kauno „Girstutyje“, kur ji atliks Helės vaidmenį legendiniame Rimo Tumino spektaklyje „Madagaskaras“.

Į repeticijas maestro R. Tuminas pakvietė visas tris savo teatro aktorių kartas: ir tuos, kurie vaidino pirmajame spektaklio „Čia nebus mirties“ pastatyme, ir tuos, kurie ilgai laukė galimybės padirbėti su režisieriumi R. Tuminu.

Premjeros kūrėjai sieks atskleisti kaip per daugiau nei 30 metų pasikeitė mūsų istorinė atmintis ir kaip keitėsi paties teatro idealai. Naujojoje „Čia nebus mirties“ versijoje susipins Lietuvos ir Vilniaus mažojo teatro istorija. Iš praeities į teatro sceną, pasitelkiant vaizdo ir garso įrašus, trumpam sugrįš išėjusieji aktoriai ir kiti Lietuvos šviesuoliai. Ekrane ir scenoje susitiks skirtingi laikai. Tai bus jautri, asmeniška teatrinė reminiscencija, sujungsianti praeitį ir dabartį.

R. Tuminas spektaklį „Čia nebus mirties“ statė 1989 metais Rokiškio teatrų festivaliui, o tuomet suburta kūrybinė bendruomenė tapo Vilniaus mažojo teatro pradžia. Aktorė Eglė Gabrėnaitė kadais paklausta apie jai brangius vaidmenis, atsakė: „vienas tokių – R. Tumino „Čia nebus mirties“. Aš ten vaidinau be žodžių. Tai spektaklis apie Paulių Širvį. Apie Sibirą. Mes vaidinome, o tuo metu čia tankai gatvėmis važinėjo. Ir kai aš išėjau į sceną, aš pamačiau verkiantį Regimantą Adomaitį, kuris pasakė: „Čia spektaklis apie mane, čia apie mano vaikystę.“ Aktoriai iki šiol mena ir akimirkas prieš premjerą. Tąsyk režisierius pasikvietė visą kolektyvą ir prieš spektaklį jiems tarė: „Jūs esat deimantai, brangakmeniai, aš jus visus labai myliu“.

Pasak teatrologės Ramunės Balevičiūtės, pirmajam šio spektaklio pastatymui atspirties tašku tapo poeto Pauliaus Širvio kūrybinė ir gyvenimo biografija, įkvėpusi skaudiems ir asmeniškiems poeto ir konkretaus laikmečio – pokario – prieštaravimų apmąstymams. „Idėja gimė iš dažnų mūsų naktinėjimų su Braziūnu, Erlicku, Jonynu, Kukulu. Kukulas – Pauliaus Širvio kraštietis, jis mane ir sudomino Širviu – ne tik jo eilėmis, dainomis, bet ir asmenybe. Aš vaikystėje gyvenau Aukštaitijoje, todėl per Širvį mane traukė grįžti į tą kraštą, pas tuos žmones. Gal porą mėnesių praleidau bibliotekoje, vartydamas pokario – Širvio jaunystės, laikotarpio iki jam atvykstant į Vilnių, – periodinę spaudą. Iš skiautelių, trumpų žinučių sudėliojau žmonių, personažų, gyvenimo, įvykių koliažą“, – apie spektaklio atsiradimą yra pasakojęs R. Tuminas.

Prieš 30 metų sukurtas spektaklis yrėsi prieš srovę, tapo įvykiu Lietuvos teatre. Bet svarbiausia – spektaklis „Čia nebus mirties“ liudijo naujo teatro gimimą.

Į jubiliejui statomo spektaklio kūrybinę komandą pakviesti Vilniaus mažojo teatro aktoriai, dramaturgas Alvydas Šlepikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Virginija Idzelytė, kompozitorius Faustas Latėnas, chormeisteris Tadas Šumskas, judesio meistrė Vesta Grabštaitė, videoprojekcijų menininkė Aneta Bublytė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Spektaklį režisuos R. Tuminas ir G. Tuminaitė.

Pasak Lietuvos ambasadorės Kinijoje Inos Marčiulionytės, tai buvo didžiulis iššūkis tiek režisieriui, tiek kinų menininkams. "Susitiko visiškai kitokios teatro mokyklos. Bet Tuminas ir Kinijoje Tuminas, tad tuminiška dvasia apgaubė ir šitą sceną", – sakė I.Marčiulionytė.

Pirmaisiais įspūdžiais apie "Faustą" šiandien dalijasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Tadas Šumskas, kuris kaip chormeisteris dirbo prie šio pastatymo ir vienas pirmųjų iš komandos grįžo į Lietuvą.

– Neabejotinai, šis bendras lietuvių ir kinų darbas turi kur kas didesnę prasmę nei tiesiog spektaklis. Gerbiamas profesoriau, sakykite, kuo šį kartą jūsų komanda su R.Tuminu priešakyje nustebino pati save ir pasaulį?

– Norėtųsi pasidžiaugti kiekvieno indėliu, nes spektaklis yra kūrybinis, komandinis darbas. Mano subjektyviu vertinimu, vieną stipriausių ir įspūdingiausių žingsnių savo teatro scenografo biografijoje žengė Adomas Jacovskis. Jis sugalvojo optiškai pasvirusį paslaptingą kubą – savotišką slankiojančią proto substanciją. Kiekvieną kartą, kai bokštas pasisuka kita briauna, mes pamatome lyg kitą optinę geometrinę figūrą. Visos šio kubo sienos yra skirtingos: viena yra lyg veidrodis, kitos – namų interjerai ar lentynos knygoms, kurios finale subyra lyg bevertės žinių talpyklos. Jos lyg gyvos visą laiką juda ir "reaguoja" į tai, kas vyksta scenoje (pavyzdžiui, Margaritai išnešus į sceną lovytę, ši "substancija" reaguodama atsisuka kaip didelės ekrano akys ir ją stebi...). Scenografija minimalistinė, bet labai informatyvi, sėkmingai papildo statiškas scenas.

Komanda: prof. T. Šumskas su kinų aktoriais.

Kolega Faustas Latėnas brandžiai pademonstravo kinams, ką reiškia Lietuvos ir Europos teatro muzikos mokykla. Visi spektaklyje skambantys kūriniai tiesiog sužavėjo publiką. Šį kartą jis pasirinko labai sudėtingą muzikinę medžiagą. F.Latėnas kaip citatą panaudojo XX a. pradžios nežinomo kompozitoriaus kūrinį "Margarita prie ratelio" ir labai taikliai adaptavo jį Margaritos sceniniam įvaizdžiui papildyti. Į muzikinį spektaklio audinį įaudė aramėjų kalba vienuolių įdainuotas sakralines giesmes (priminsiu, jog aramėjų kalba kalbėjo Jėzus Kristus). Šios giesmės gan sudėtingos ir specifinės. Man teko jas aranžuoti ir išmokyti kinų aktorius, kad jie galėtų šias giesmes deramai atlikti scenoje. Tai buvo tikrai nemenkas iššūkis, nes reikėjo pradėti nuo belkanto vokalo pagrindų, kurie yra visiškai nežinomi rytietiškos kultūros atstovams.

– Jūs, scenografas A.Jacovskis, kompozitorius F.Latėnas, neabejojame, kad jūs visi vėl pranokote patys save. O kaip sekėsi kitiems komandos nariams?

– Puiki visa komanda. Gabrielė Tuminaitė buvo viso spektaklio "smegenys" – ji viską užsirašinėjo, repetavo nesant Rimo, valandomis aiškindavo kiekvienam aktoriui ir scenos padėjėjui režisieriaus minčių potekstes, kaip pagrindinė vadybininkė koordinavo visas tarnybas. Choreografė Vesta Rasa Grabštaitė visą pasirengimo laikotarpį mokė kinų aktorius profesionalaus išraiškingo judesio. Jūs tik įsivaizduokite, jie turėjo išmokti šokti valsą, nors iki tol gal ir nežinojo, kas tai yra. Ir jie išmoko: ne tik valsą, kankaną bei ir kitus senovinius bei šiuolaikinius europietiškus šokius. Visi aktorių sceniniai judesiai buvo Vestos meninės kūrybos vaisius.

Ypač gražus ir magiškas Eugenijaus Sabaliausko apšvietimas. Vasarą kartu dirbant Italijoje lauko sąlygomis buvo sudėtinga naudoti įvairias sceninio apšvietimo gudrybes, o šį kartą spektaklyje buvo tokių fantastiškų reginių, kad galima buvo vaizdus fotografuoti kas penkias minutes.

Dirbo nemaža lietuvių komanda, tad po sukurtu veikalu, manau, galėtume ramiai kiekvienas "pasirašyti".

Kitos kultūros žmogui neįtikėtinai sunku suvokti, kaip kinų aktoriai išreiškia jausmus. Jie tai daro visiškai kitaip nei mes. Jie kitoniškai liūdi, džiaugiasi, kitaip susinervina.

– Visų jūsų darbus suvienijo režisierius. Per tiek metų jūs visi dirbate tarsi orkestras. Ar kalbėjote su R.Tuminu apie tai, kaip jis jautėsi dirbdamas su kinų aktoriais?

– Trumpai šnektelėjome. Rimas juokavo, kad itin sudėtinga buvo suvokti kinų aktorių intonacijas. Kitos kultūros žmogui neįtikėtinai sunku suvokti, kaip kinų aktoriai išreiškia jausmus. Jie tai daro visiškai kitaip nei mes. Jie kitoniškai liūdi, džiaugiasi, kitaip susinervina, juk jų nuo amžių amžinųjų kitos teatrinės tradicijos. Režisierius kartais sakydavo, kad jam sunku vertinti, ar aktoriai tam tikras vietas kiniškai kalbėdami suvaidina gerai ar blogai. Dažnokai jautėsi lyg neužtikrintas. Nepaisant šių smulkmenėlių, mačiau labai gerų režisūrinių mizanscenų. Rimas lyg džinsuotas aštuoniolikmetis valiūkiškai lakstė po sceną ir aktoriams virtuoziškai taikliai rodė kiekvieną judesį. Šalia režisieriaus visuomet buvo puikus kinų kalbos ir Rytų kultūros žinovas Vytis Silius.

Iššūkis: aktoriams teko spręsti uždavinius su daugybe nežinomųjų – nauja medžiaga, nepažįstamas režisierius ir neįprasta europietiška tradicija alsuojanti spektaklio istorija.

– Spektaklis "Faustas" pradeda savo didžiąją kelionę per Kinijos teatrus, kuriuose sutelpa po du tūkstančius žiūrovų. Visą mėnesį jis bus rodomas įvairiuose Kinijos miestuose, o sausio viduryje – Pekine. Sakykite, kokią žinią šiuo kūriniu paskleisite Kinijoje?

– Žinia yra apie europietiškas vertybes ir mūsų kultūrą. Šis spektaklis Azijos žiūrovams leis giliau pažvelgti į gyvenimo ir mirties amžinąsias peripetijas, filosofijos gyvastį. Leis pajusti, kuo mes jau senokai kvėpuojame, kokią mes turime istoriją ir iš kur mes. Kinai puikiai žino, kokias tradicijas ir šaknis turi jie, bet labai mažai žino, kuo gyvename mes. Mano nuomone, tai šiandien labai aktualu abiem valstybėms.

– Kaip manote, ar šiandien tai vienas didžiausių teatrinių lietuvių kūrėjų darbų Azijos kraštuose?

– Neabejotinai. Europos ir Amerikos šalyse mūsų garbūs režisieriai yra sukūrę puikių spektaklių, tačiau Azijoje, tai vienas rimtesnių darbų. Manyčiau, kad tokio mastelio teatrinių darbų tuose kraštuose iki šiol nėra buvę. R.Tuminas vertas Lietuvos "Oskaro" – Auksinio scenos kryžiaus už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje. Už tokį darbą pasaulinėje arenoje R.Tuminas  turėtų būti įvertintas.

– Jums asmeniškai ir jūsų kūrybinei komandai (su R.Tuminu priešakyje) šie metai itin sėkmingi. Dvi premjeros – "Edipas Kolone" Italijoje, dabar antrasis teatrinis sukrėtimas – W.Geothe's "Faustas" Kinijoje. Sakykite, kur toliau, kur aukščiau?!

– Vilniaus mažajame teatre pavasariop R.Tuminas vėl statys Valdemaro Kukulo spektaklį "Čia nebus mirties", kuriuo kadaise prasidėjo šio teatro istorija. Prieš 30 metų spektaklis buvo statytas kukliam Rokiškio teatrų festivaliui, bet tuomet prilygo bombos sprogimui. Šiandien maestro į komandą kviečia visus, kurie kažkada dirbo kuriant šį spektaklį. Tai bus šio teatro jubiliejaus pagrindinis akcentas. Neabejoju, kad R.Tuminas ir vėl nustebins.

– Tai koks gi pirmasis įspūdis apie egzotišką salą, kurios net 81 proc. teritorijos padengtas ledu?

L.K.: Jeigu kadaise, lankydamiesi Islandijoje, galvojome, kad ten nėra medžių, tai Grenlandijoje jų iš viso nėra. Iš augalų mes matėm tik žolę. Uolėta žemė su samanom...

J.B.: Apie Grenlandiją neturėjau jokios vizijos, jokių išankstinių nuostatų... Baltas lapas. Į sostinę Nuką iš Islandijos atskridome trisdešimties vietų lėktuvėliu. Nusileidus prieš akis atsivėrė spalvingas miestas, pastatytas ant uolų. Mėlynas mėlynas dangus ir tokia pat ryškiai mėlyna jūra. Tai žvejų rojus. Kiekvienas Grenlandijos gyventojas saviems poreikiams gali žvejoti tiek, kiek nori. Kiekvienas gyventojas gali nusišauti 5–8 elnius maistui. Kai prisimenu Grenlandiją, prieš akis matau mėlyną jūrą, ledo lytis, saulę, fiordus, krioklį, virš jo – erelio jauniklį, kuris dar nemoka skristi...

Vaidinome Grenlandijos nacionaliniame teatre. Teatras labai įdomus – uoloje, o į 200 vietų teatro salę patenki pro gražias stiklines duris.

Mes esame labai laimingi, galėję pažinti šią salą. Ją, beje, iš Danijos norėjo nusipirkti JAV prezidentas Donaldas Trumpas (suinteresuotas vertingomis salos iškasenomis, kurių bus išgaunama vis daugiau tirpstant ledynams). Kiekvienas Danijos pilietis, jeigu jam bus duotas įsakymas, privalo dvejus metus atidirbti Grenlandijoje, nes ten labai trūksta specialistų. Sutikome ir lietuvę, dirbančią universitete, ji lankėsi mūsų spektaklyje. Tiesa, Grenlandijoje, tolėliau nuo sostinės Nuko, yra ir 30-ies vietų kalėjimas. Šiuo metu jame kali septyni kaliniai.

– Vietinius žmones vadina inuitais. Kokie jie?

J.B.: Jie tokie patys kaip ir visi šiauriečiai: veidai balti, platūs, plaukai juodi, net blizga, akytės mažos. Inuitai neturi geno, kuris toleruotų alkoholį, tad jie neturi ir rimtų problemų, susijusių su alkoholizmu. Tiesa, festivalio proga, Nuke prailgino alkoholio pardavimo laiką keturiomis valandomis...

L.K.: Inuitai – išsilavinusi civilizuota publika. Jie lanko spektaklius, turi universitetą, nacionalinį teatrą, kurio salė labai panaši į Menų spaustuvės Vilniuje.

J.B.: O kai pamatėm jų šokius, kai išgirdom dainas... Šokiai labai išraiškingi. Judesiai – lyg šmėklų, velnių, kurie gyvena kalnuose, grimas – šėtoniškas, dainavimas – gerklinis, nes kitaip nesigirdės. O pats miestas man paliko laikinumo įspūdį. Viskas amžina – vanduo, dangus. O žmonės – laikini... Laikinumo ir amžinybės įspūdis.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiame renginyje jūs dalyvavote?

L.K.: Mes dalyvavome teatrų festivalyje "Nuuk Nordisk Kulturfestival" su režisieriaus Vido Bareikio spektakliu "Kelionė namo" (teatras "Low Air"). Festivalio tema – namai ir šeima, tad mūsų spektaklis idealiai atitiko temą. Pasakojame apie tėvų ir vaikų santykius, tėvų lūkesčius, vaikų norus. Vienų ir kitų susipriešinimą bei viltį, kad kažkada vieni kitus supras...

Sulaukėme labai adekvačios reakcijos: kur buvo juokinga – juokėsi, kur nejuokinga – girdėjome tylą. Kai užkabini žiūrovą, išgyveni spektaklio metu labai brangius momentus. Jie trunka keletą akimirkų. Pajunti šilumą. Dėmesį. Susikaupimą. Tada žinai – sukūrėme ryšį su publika... Matėme ašarą braukiančias inuites moteris. Sulaukėme daug gerų žodžių iš Nacionalinio teatro direktorės, Šiaurės Tarybos narių, aktorių iš Kanados...

J.B.: Vaidinome Grenlandijos nacionaliniame teatre. Teatras labai įdomus – uoloje, o į 200 vietų teatro salę patenki pro gražias stiklines duris... Čia dažniausiai šokama, dainuojama, vyksta kažkokie šamanizmo ritualai... Po mūsų spektaklio mačiau salėje inuitę moterį kumštuku trinančią akis – ji verkė. Suprato, apie ką mes kalbėjome. O kalbėjome apie skaudulius, kai trūkinėja vaikų ir tėvų ryšys... Grenlandijoje žmonės tai išgyvena dar skaudžiau – jų vaikai išvyksta į Daniją, kurioje pasilieka. Todėl šią temą žiūrovai labai jautriai ir asmeniškai priima.

– Pabandykite įsivaizduoti, kaip Grenlandijos žiūrovas priimtų ilgiausiai gyvuojantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį "Maskaradas", kuriame tiek gamtos grožio ir didybės. Čia kaip Grenlandijoje: ir sniegas, ir ledas, ir ugnis, ir vanduo!

L.K.: Čia ir liaudies dainos, ir žinomų pasakų motyvai...

Nelabai pavyksta gyventi taip, kaip norisi. Norėtųsi, kad šiandieninė kūrybinė pilnatvė būtų atėjusi anksčiau.

J.B.: Jeigu su "Maskaradu" nuvažiuotume į Grenlandiją, jį lygiai taip pat puikiai suprastų. Meilės problema amžina. Nuo jos prasidėjo karai... Meilė pastato gražiausius rūmus, o nepavykusi, tragiška meilė – inspiruoja gražiausias eiles, sukuria tadžmahalus... Kūryba yra iš neišsipildymo. Shakespear‘as nebūtų parašęs sonetų savo Juodajai ledi, jeigu jie būtų vienas kitą mylėję... Gražiai yra pasakęs Ivanas Turgenevas: "Ir negali būti mene laimės. Nes laimė –  tai ramybė, o ramybė nieko nesukurs."

– Šis spektaklis kalba apie meilę. Apie siekį gyventi kitaip. "Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, arba pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija", – mėgsta sakyti spektaklio režisierius Rimas Tuminas. Sakykite, kuo jūs gyvenate šiandien ir ar pavyksta gyventi taip, kaip norisi?

L.K.: Nelabai pavyksta gyventi taip, kaip norisi. Norėtųsi, kad šiandieninė kūrybinė pilnatvė būtų atėjusi anksčiau. Bet, matyt, mano toks likimas. Aš džiaugiuosi savo darbais, galimybėmis, džiaugiuosi, kad dar užtenka jėgų dirbti, gastroliuoti. Aišku, ne viską, ko norėtųsi, galiu įgyvendinti. Bet aš į tai žiūriu filosofiškai. Išmokau savo tikslą pasiekti kitaip. Jeigu negauni kokiam nors projektui pinigų, darai be pinigų. Pagaliau, ačiū Dievui, įgijau pasitikėjimo savo jėgomis. Aš jaunystėj buvau savikritiška.

Būdavo momentų, kad kompanijoje bijodavau šnekėti, nes galvodavau, kad aš vienintelė kvaila, o visi kiti labai protingi. Tai čia jaunystės klaidos. O dabar, kai surandu kalbą su publika, man tapo nebeįdomūs pavienių asmenų vertinimai, "geriausios artistės", "blogiausios artistės" įvertinimai. Šiandien man svarbiausia ryšys – kai tu išeini į sceną, atsistoji prieš publiką ir jauti, kad ji tave priima. Nuo pat pradžių priima. Tu dar nieko nespėjai padaryt, o jie jau tave priima. Tai yra labai brangu. Tada aš jai atiduodu maksimumą.

– Jūsų profesija leidžia aplankyti unikaliausius pasaulio kampelius. Pamatėte Grenlandiją, Kiniją, Islandiją, Meksiką, Kolumbiją, Pietų Korėją, Kiniją... Ar rinkdamiesi profesiją pagalvojote, kiek aktorystė jums atvers pasaulio, kiek kultūrų leis pažinti, kiek širdžių suvirpinti?

J.B.: Net minties tokios nebuvo. Net minties... Jeigu būčiau galvojęs, būčiau daug geriau mokęsis užsienio kalbas... Daugių daugiausia, apie ką galėjom pasvajoti, – aplankyti Bulgariją. O dabar, kai išsilaipiname Šanchajuje, Bogotoje ar Seule, pirma mintis – koks pasaulis mažas. Anksčiau, būdavo kaime žmonės planuoja kelionę iki rajono centro prieš porą savaičių, o dabar atsisėdai, nusnūdai ir esi kitame pasaulio krašte. Pasaulis ne tik labai mažas, jis strimagalviais artėja – ir tai yra puiku.

– Jūs 10 dienų praleidote Grenlandijoje. Puiki proga pasiteirauti įspūdžių apie šią didžiausią pasaulio salą, kurios net 81 procentas teritorijos padengta ledu!

L. Kalpokaitė: Jeigu kadaise, lankydamiesi Islandijoje, galvojome, kad ten nėra medžių, tai Grenlandijoje jų iš viso nėra. Iš augalų mes matėm tik žolę. O medžių visai nėra. Uolėta žemė su samanom...

J. Braškys: Apie Grenlandiją neturėjau jokio įsivaizdavimo, jokių išankstinių nuostatų... Baltas lapas. Į sostinę Nuką atskridome iš Islandijos 30-ies vietų lėktuvėliu. Nusileidus, prieš akis atsivėrė spalvingas miestas, pastatytas ant uolų. Mėlynas mėlynas dangus ir tokia pat ryškiai mėlyna jūra. Tai žvejų rojus. Kiekvienam Grenlandijos gyventojui saviems poreikiams galima žvejoti tiek, kiek nori. Kiekvienas gyventojas gali nusišauti 5-8 elnius maistui. Kai prisimenu Grenlandiją, prieš akis matau mėlyną jūrą, ledo lytis, saulę, fiordus, krioklį, virš jo – erelio vaiką, kuris dar nemoka skristi.... Mes buvom labai laimingi, galėję pažinti šią salą. Ją, beje, iš Danijos norėjo nusipirkti JAV prezidentas Donaldas Trumpas (suinteresuotas vertingomis salos iškasenomis, kurių bus išgaunama vis daugiau tirpstant ledynams). Kiekvienas Danijos pilietis, jeigu jam bus duotas įsakymas, privalo du metus atidirbti Grenlandijoje, nes ten labai trūksta specialistų. Sutikome ir lietuvę, dirbančią universitete, ji lankėsi mūsų spektaklyje. Tiesa, Grenlandijoje yra ir 30 vietų kalėjimas. Matėm jį tolėliau nuo sostinės Nuko. Šiuo metu ten kali septyni kaliniai.

– Papasakokite apie vietinius žmones – inuitų tautą. Kokia ji?

J. Braškys: Jie tokie patys kaip ir visi šiaurės šalių žmonės: veidukai balti, platūs, plaukai juodi net blizga, akytės mažos. Inuitai neturi geno, kuris toleruotų alkoholį, tad jie neturi rimtų problemų, susijusių su alkoholizmu...Tiesa, festivalio proga, Nuke prailgino alkoholio pardavimą keturioms valandoms...

L. Kalpokaitė: Inuitai – išsilavinusi civilizuota publika. Jie lanko spektaklius. Jie turi universitetą, nacionalinį teatrą, kurio salė labai panaši į Menų spaustuvės Vilniuje.

J. Braškys: O kai pamatėm jų šokius, kai išgirdom dainas. Šokiai labai išraiškingi. Judesiai lyg šmėklų, velnių, kurie gyvena kalnuose, grimas – šėtoniškas, dainavimas – gerklinis, nes kitaip nesigirdės. O pats miestas man paliko laikinumo įspūdį. Viskas amžina – vanduo, dangus, viskas amžina. O žmonės – laikini...Laikinumo ir amžinybės įspūdis.

– Kokiame festivalyje jūs dalyvavote?

L. Kalpokaitė: Mes dalyvavome teatrų festivalyje „Nuuk Nordisk Kulturfestival“ su režisieriaus Vido Bareikio spektakliu „Kelionė namo“ (teatras Low Air). Festivalio tema buvo namai ir šeima, tad mūsų spektaklis idealiai atitiko temą. Pasakojame apie tėvų ir vaikų santykius, tėvų lūkesčius, vaikų norus. Vienų ir kitų susipriešinimą ir viltį, kad kažkada vieni kitus supras...

Sulaukėme labai adekvačios reakcijos, kur buvo juokinga – juokėsi, kur nejuokinga – girdėjome tylą. Kai užkabini žiūrovą, išgyveni spektaklio metu labai brangius momentus. Jie trunka keletą akimirkų. Pajunti šilumą. Dėmesį. Susikaupimą. Tada žinai – įvyko ryšys su publika... Matėm ašarą braukiančias inuites moteris. Sulaukėm daug gerų žodžių iš Nacionalinio teatro direktorės, Šiaurės Tarybos narių, aktorių iš Kanados...

J. Braškys: vaidinom Grenlandijos Nacionaliniame teatre. Teatras labai įdomus – esantis uoloje, o į 200 vietų teatro salę patenki pro gražias stiklines duris... Čia dažniausiai šokama, dainuojama, vyksta kažkokie „šamanizmo“ ritualai... Po mūsų spektaklio mačiau salėje inuitę moterį kumštuku trinančią akis – ji verkė. Ji suprato, apie ką mes kalbėjome. O kalbėjome apie skaudulius, kai trūkinėja vaikų ir tėvų ryšys... Grenlandijoje žmonės tai išgyvena dar skaudžiau – jų vaikai išvyksta į Daniją, kurioje pasilieka. Todėl šią temą žiūrovai labai jautriai ir labai asmeniškai priima.

– Kaip Jums atrodo, kaip Grenlandijoje žiūrovas priimtų ilgiausiai gyvuojantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Maskaradas“, kuriame tiek gamtos grožio ir didybės. Čia ir sniegas, ir ledas, ir ugnis, ir vanduo. Čia ir liaudies dainos, ir pasakų motyvai. Šiemet režisieriaus Rimo Tumino „Maskaradą“ vaidinsite vienintelį kartą ir tas kartas įvyks gruodžio 3 d. Klaipėdoje.

J. Braškys: Jeigu su „Maskaradu“ nuvažiuotume į Grenlandiją, jį lygiai taip pat puikiai suprastų. Meilės problema amžina. Nuo jos prasidėjo karai... Meilė pastato gražiausius rūmus, o nepavykusi meilė, tragiška meilė inspiruoja gražiausias eiles, sukuria tadžmahalus...

Kūryba yra iš neišsipildymo. Šekspyras nebūtų parašęs sonetų savo Juodajai ledi, jeigu jie būtų vienas kitą mylėję... Gražiai yra pasakęs Ivanas Turgenevas: „Ir negali būti mene laimės. Nes laimė tai – ramybė, o ramybė nieko nesukurs“.

– „Maskaradas“ – tarsi kiekvieno mūsų vaikystės spektaklis, kuriame dalyvauja dėdės, moterys, mokytojos, mūsų pirmosios meilės, mūsų pirmosios išdavystės, simpatijos, pavydai. Kuo jums brangus „Maskaradas“?

L. Kalpokaitė: Su šiuo spektakliu, kuris gimė prieš 22 metus, norėjome įtvirtint Vilniaus mažąjį teatrą. Šis spektaklis padėjo gauti naują statusą, padėjo tapti Valstybiniu teatru. Po „Maskarado“ mus pradėjo remti valstybė. Mumis patikėjo. Ir tada mes turėjome žengt, skrist. Ir mes tai padarėm! Kuriant „Maskaradą“ dalyvavo visa trupė, visi aktoriai, nebuvo didesnių konfliktų. O paskui buvo ilgos ir labai įdomios gastrolės. Su šiuo spektakliu apvažiavom daugybę pasaulio šalių. Buvo toks skrydžio laikotarpis. Mes daugiausiai pasaulio pamatėm su „Maskaradu“: aplankėm Kolumbiją, Meksiką, Korėją, Italiją, Prancūziją, Suomiją, Lenkiją, Kroatiją...

J. Braškys: Šis spektaklis niekada nėra rutina. Kiekvieną kartą išeidamas į sceną atrandi kažką naujo. Čia tas pats lyg eitum pasivaikščioti tuo pačiu taku ir kiekvieną kartą atrastum kažką, kas tave patį nustebina. Štai dėl ko šis spektaklis ir gyvas. Gyvas dėl savo išbaigtumo. Jis lyg karūna, kurioje suskamba deimantų visuma.

– Koks jausmas vaidinti spalvingoje „Maskarado“ masinėje scenoje?

L. Kalpokaitė: Kai buvo sukurtas spektaklis mums, aktoriams, dar nebuvo 40-ies. Tada sunkiai galėjom įsivaizduoti, kad mes „Maskarade“ lakstysim ir kai sulauksim 50... Labai juokinga, bet mes jame lakstom ir būdami 60-ies! Spektaklis šia prasme dėkingas – koks skirtumas, ar į gyvenimo šventę lekia jaunos ar vyresnės moterys.. Šis spektaklis tai labai daug brangių prisiminimų: jaunystės, juoko, malonių kelionių įspūdžių...

J. Braškys: Čia mes kaip kumštis. Čia jaučiamės visi vienodai svarbūs – ir masinės scenos aktoriai, ir pagrindiniai.

– O koks labiausiai į atmintį įsirėžęs momentas iš to meto, kai šis spektaklis gimė?

L. Kalpokaitė: Ką labiausiai atsimenu, tai peržiūrą prieš premjerą. Kunigaikštis Zviezdičius repetuodavo frazę, kuri skambėjo taip: „O jeigu būčiau aš žinojęs“. Ir staiga prieš pat premjerą vienoje iš paskutinių repeticijų a.a. Vytautas Šapranauskas ištarė šią frazę taip skausmingai, taip perleisdamas per save, taip skaudžiai ją rikteldamas – net pats sutriko. Atrodė, kad jis net pats save išgirdo, pats sau atrado kažką svarbaus – ir kaip aktorius, ir kaip žmogus. Ir tada Tuminas užtvirtino: „va va va, tai yra tai“. Tai nereiškia, kad kiti aktoriai neatrado gražių dalykų, bet šis man įsiminė labiausiai... „O jeigu būčiau aš žinojęs!...“ Čia ir yra spektaklio „praplyšimas“. Gilus skausmas. Kulminacinė akimirka... Kaip ir gyvenime, kai širdyje nuskamba šis šauksmas, tu staiga viską supranti. Ir kaip gaila, kad mes visa tai suprantam per vėlai...

– „Maskaradas“ yra apie siekį gyventi kitaip. „Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, arba pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija“, – mėgsta sakyti spektaklio režisierius Rimas Tuminas. Sakykite, kuo jūs gyvenate šiandien ir ar pavyksta gyventi taip, kaip norisi?

L. Kalpokaitė: Nelabai pavyksta gyventi taip, kaip norisi. Norėtųsi, kad šiandieninė kūrybinė pilnatvė būtų atėjusi anksčiau. Bet, matyt, mano toks likimas. Aš džiaugiuosi savo darbais, savo galimybėmis, džiaugiuosi, kad dar užtenka jėgų dirbti, gastroliuoti. Aišku ne viską, ko norėtųsi, galiu įgyvendinti. Bet aš į tai žiūriu filosofiškai. Išmokau savo tikslą pasiekti kitaip. Padaryt trupučiuką kitaip. Jeigu negauni kokiam nors projektui pinigų, darai be pinigų. Pagaliau, Ačiū Dievui, įgijau pasitikėjimo savo jėgom. Aš jaunystėj buvau savikritiška, sugrauždavau save iš vidaus. Būdavo momentų, kad kompanijoje bijodavau šnekėti, nes galvodavau, kad aš vienintelė kvaila, o visi kiti labai protingi. Man užtruko, kol supratau, kad visi tokie pat protingi kaip aš arba visi tokie pat neprotingi kaip aš. Buvau pakankamai kompleksuota. Tai čia jaunystės klaidos. O dabar, kai aš surandu kalbą su publika, man tapo nebeįdomūs pavienių asmenų vertinimai, man neįdomūs „geriausios artistės“, „blogiausios artistės‘ įvertinimai. Man šiandien –svarbiausia ryšys, kai tu išeini į sceną, atsistoji prieš publiką ir jauti, kad ji tave priima. Nuo pat pradžių priima. Tu dar nieko nespėjai padaryt, o jie jau tave priima, tai yra labai brangu. Tada aš jai atiduodu maksimumą.

– Suprantu, ką jūs sakote. Daug svarbiau nei kritikų įvertinimai, nei apdovanojimai, kurie dulka ir jau kitą dieną pasimiršta, yra publikos įvertinimas. Bėgant metams jūs įgaunate vis daugiau pasitikėjimo savimi ir tą jausmą Jums dovanoja publika, laukianti Jūsų įvairiuose Lietuvos miestuose, jos reakcijos, jos juokas, tyla.

L. Kalpokaitė: Artistui tas pasitikėjimas savimi ateina su laiku. Jeigu tu tarnauji savo norui būti scenoje, savo pašaukimui, anksčiau ar vėliau šitai ateina. Gyvenimas atiduoda. Kuo daugiau tu atiduodi, tuo daugiau tau sugrįžta...Ne tiesiogiai, ne pinigine prasme, bet kita prasme, ta, dėl ko tu scenoj stovi....

– Be daugelio kitų dalykų, jūsų profesija dovanoja galimybę pamatyti unikaliausius pasaulio kampelius. Tai tikriausiai ir yra atpildas...Su aktoriniais darbais pamatėte Grenlandiją, Kiniją, Islandiją, apvažinėjote visą Europą, aplankėte Meksiką, Kolumbiją, Pietų Korėją, Kiniją... Ar rinkdamiesi profesiją pagalvojote, kiek aktorystė jums atvers pasaulio, kiek kultūrų leis pažinti, kiek širdžių suvirpinti....

J. Braškys: net minties tokios nebuvo. Net minties... Jeigu būčiau galvojęs, būčiau daug geriau mokęsis užsienio kalbas... Daugių daugiausia apie ką galėjom pasvajoti – aplankyti Bulgariją.... O dabar, kai išsilaipiname Šanchajuje, Bogotoje ar Seule, pirma mintis, kuri aplanko – koks pasaulis mažas. Anksčiau būdavo kaime žmonės planuoja kelionę iki rajono centro prieš pora savaičių, o dabar atsisėdai, nusnūdai ir esi kitame pasaulio krašte.

Pasaulis ne tik labai mažas, jis strimagalviais artėja ir tai yra puiku.

Aktorės vaidmenys jai tarsi sielos dalis: visi patys pačiausi, labai skirtingi, bet vienodai brangūs. "Labai džiaugiuosi, kad ir "Trio", ir "Trys seserys", ir "Mistras" manęs palauks, kol grįšiu. Tik Milę "Madagaskare" pavaduos aktorė Agnė Šataitė, nes šis spektaklis vaidinamas taip dažnai, kad pauzė neįmanoma", – sakė V.Bičkutė.

– Vilniaus mažojo teatro vizitinė kortelė – legendinis "Madagaskaras". Rugsėjo 29-ąją šiam spektakliui sukako 15 metų! Per tuos metus pasikeitė beveik visa aktorių sudėtis (likote tik judu su Mantu Vaitiekūnu). Pasidalinkite, prašau, ką įdomiausio patyrėte kurdama šį puikų Milės vaidmenį.

– Puikiai prisimenu pirmą susitikimą su šia nuostabia pjese – dramaturgas Marius Ivaškevičius pats visai trupei perskaitė pirmąją kūrinio dalį. Įspūdis buvo didžiulis! Mes buvome visai jaunučiai, prieš metus baigę studijas, teatras dar tik statomas, repeticijos ir spektakliai vyko kiek aptvarkytoje teatro fojė. Jei teisingai pamenu, vaidmenys buvo paskirstyti labai greitai. Besąlygiškai pasitikėjau režisieriumi – jis mus gerai pažinojo, galėjo numatyti, kieno atliekamas tas ar tas vaidmuo "skambės" puikiausiai. Kai pradėjome repetuoti, man liepė Milės tekstą kalbėti žemaitiškai. Visi leipo iš juoko, tai padėjo akimirksniu pagauti personažo esmę – visiškai kontrastingą romantiškai Salei – lėtapėdės žemaitukės ūkininkaitės portretą. Kadangi žemaičių man gimtoji kalba, jaučiausi kaip žuvis vandeny – viskas buvo labai lengva, smagu ir, aišku, klojosi tarsi savaime. Žaidžiau ir iki šiol žaidžiu šį personažą! Po keleto repeticijų žeimatišką rokundą pakeitėme atgal į originalą, o personažas jau buvo gerai įsigėręs. Vėliau režisierius minėjo, jog svarbiausia, kas nulėmė, kad būtent aš buvau paskirta vaidinti Milę, buvo "Mikelio Angelo drobių" veidas! Vienai ypatingai paveikslo scenai jis norėjo itin subtilaus, mikelandželiško veido. Režisieriui pasirodė, kad mano veidas itin panašus į garsiosios Pietos Marijos veidą. Milę vaidinau visus tuos metus, visus šimtus spektaklių... Pati stebiuosi, kaip nesisapnuoja naktimis. Domėjausi Vinco Mykolaičio-Putino žmonos Emilijos biografija (nes mano personažas grįstas biografiniais faktais), tačiau Milė išėjo gan savarankiškas personažas.

Įdomu tai, kad tikroji Emilija svajojo turėti ilgus plaukus (visus tuos 15 metų, kai vaidinu "Madagaskare", negaliu nusikirpti plaukų dėl naktinės bendrabučio scenos). Kai pati tapau "dainiaus taipgi poeto" žmona, net juokas ima – negi tiek metų kartodama tą tekstą prisikalbėjau?! Kaip ir Milė esu ištekėjusi už rašytojo. Daug įdomių nuotykių patirta per tiek laiko: per gastroles Vienoje vertėjas sakė, jog laukdavo, kol prabils Milė, jam itin patiko balsas; kartą mane susirado garbaus amžiaus buvęs Emilijos Putinienės mokinys iš Varšuvos, kuriam ji dėstė lietuvių kalbą. "Ji man šventoji. Kalbėdamas su jumis dėkoju Dievui, kad kažkuria prasme galiu pabendrauti su Ja", – ištarė jis.

Na, o profesorius Alfredas Bumblauskas mane patikino, kad ponia Emilija buvo "velnių priėdusi" ir valdinga...

Vienai ypatingai paveikslo scenai jis norėjo itin subtilaus, mikelandželiško veido. Režisieriui pasirodė, kad mano veidas itin panašus į garsiosios Pietos Marijos veidą.

– Spektaklis "Trio". Jame skamba nuostabi muzika. Skamba ir trijų garsių muzikų: Claros Schumann, Roberto Schumanno ir Johanneso Brahmso meilės istorija, pasakojamas moters – menininkės – aštuonių vaikų mamos likimas. Gal galite papasakoti, kaip kūrėte Klaros vaidmenį ir kuo imponuoja šis personažas? Tarp kitko, šį mėnesį švenčiama šios pasaulinio garso pianistės C.Schumann 200 metų gimimo sukaktis.

– Ją vadino Kiara (šviesiąja). Pati noriu bent kiek pažinti tą šviesą ir prieš kiekvieną spektaklį paprašau jos palaiminimo iš aukštybių. Spektaklio tema itin galinga – moters kūrėjos, genialios pianistės, žmonos ir aštuonių vaikų mamos gyvenimą suvokti savo patirties nepakanka. Be jokio patoso, be perdėtos egzaltacijos, buityje, kasdienybėje gimstantys šedevrai... Alkoholikas vyras... Ar būta pasirinkimo? Kokia viso to kaina? Kokia sielos vidinė kultūra? Ar tiesiog gamtos gaivalas? Vieni apie Klarą atsiliepia kaip apie nimfomanę, kiti – kaip apie genialią, itin išmintingą, taurią asmenybę. Aš keliavau paskui režisierių, kuris norėjo matyti Klarą švelnią, rūpestingą, santūrią, tačiau gyvybingą, bręstančią viso spektaklio metu iki savarankiškos moters, kuri jau nebėra priklausoma nuo vyrų (tėvo, R.Schumanno, J.Brahmso), o pati yra savo gyvenimo autorė. Kai aš režisieriaus Peterio Galamboso su siaubu paklausiau: "Kaip suvaidinti tokio masto moterį?! Kaip suvaidinti angelišką ir kartu žemišką būtybę? Kokia ji?", jis man atsakė trumpai: "Tau nereikia apie tai galvoti, atsipalaiduok. Apie tai pagalvojau aš, rinkdamasis aktorius." Taigi koncentruojuosi į konkrečius dalykus, stengiuosi būti "čia ir dabar", bendrauti su partneriais. Štai ir visa paslaptis... Pati asmeniškai savo gyvenime stengiuosi nedaryti pasirinkimo tarp šeimos ir kūrybos, tai visai nenaudinga. Renkuosi harmoniją, balansą, dermę. Didžiuojuosi vaidindama spektaklyje "Trio", kuris paremtas autentiška trijų legendinių asmenybių istorija ir tikrais faktais. Jis man labai svarbus, Klaros vaidmuo – didžiulė likimo dovana. Jau dabar nekantrauju grįžti vaidinti!

– Vienas užsienio prodiuseris apie spektaklį "Trys seserys" yra pasakęs, jog tai grynas, šiltas, pakylėjantis spektaklis, kurį žiūrint užplūsta toks pat jausmas, kaip žiūrint į Vilniaus katedrą... Kokių prisiminimų turite apie savo vaidmenį šiame spektaklyje?

– Tai buvo pačios sunkiausios repeticijos mano gyvenime! Susiklostė labai sudėtinga atmosfera kolektyve, o režisierius buvo itin griežtas. Bijodavau net pajudėti scenoje. Vieni gavę velnių mobilizuojasi, supyksta, ir iš to pasipriešinimo gimsta energija, nauja kokybė. Aš iš tų, kuriems priešingai – ištinka visiškas stuporas, tiesiog suakmenėji iš siaubo, visiškai nieko nebegali padaryti, net balsas užsispaudžia. Režisierius liepia: "Garsiau!", o tu nebegali nė garso išleisti. Tačiau visa tai buvo verta praeiti. Sustiprėjau, išaugau savo baimes, suvokiau savo jėgą. Spektaklis per tiek metų nepraranda emocinės įtaigos, gilumos, širdį sprogdinančio poveikio. Tiesą sakant, Maša sudaužė ne vieną širdį... Vyrai įsimyli šį personažą. Ne mane – Mašą. Esu gavusi ne vieną laišką, ne vieną prisipažinimą. Iki kaklo užsisagsčiusi, juodai apsirengusi, gan atšiauri ir nervinga Maša kažkaip paveikia vyrų širdis... Ji visai kitokia nei kukli, išsigandusi, jautri Valda. Vienu žodžiu geros mergaitės sindromas ne visada pasiteisina! Esu nepaprastai dėkinga režisieriui Rimui Tuminui už šitą vaidmenį, už galimybę prisiliesti prie Čechovo. Taip pat visiems kolegoms, ypač Arūnui Sakalauskui, mano liūdnajam Veršininui. Labai atsakingai žiūriu į šį vaidmenį, jį saugau ir laukiu balandžio mėnesio, kai vėl vaidinsiu šiame spektaklyje.

– Įspūdingi Juozo Statkevičiaus kostiumai, istorinės šukuosenos, garsios asmenybės, netradicinis žvilgsnis į lietuvių tautos identitetą. Spektaklis "Mistras" bus paskutinis jūsų susitikimas su publika prieš trumpą atokvėpį. Pasidalinkite kuo nors, kas jums labai brangu vaidinant Ksaverą, kadaise pavergusią Adomo Mickevičiaus širdį.

– Po "Madagaskaro" labai laukėme antros M.Ivaškevičiaus pjesės apie lietuvybę ir įdomias asmenybes. "Mistras" pribloškė savo atmosfera, visiškai netikėta ir mums tada nežinoma istorija, personažais. Didysis romantizmas, kaip įvardijo režisierius, mistika, Napoleono idėjų apsėsti genijai ir daugiatūkstantinės sektos "Dievo reikalas" įkūrėjas lietuvis, "mistras" Andžejus Tovianskis. Man patikėtas Ksaveros Dejbel (toks ir tikrasis istorinis vardas), dešiniosios Tovianskio rankos, vaidmuo. Turiu jos nuotrauką, kaskart pasižiūriu. Paskaičius apie šią moterį iškart apėmė įkvėpimas – nepaprastą įtaigą turėjęs žmogus, garsėjusi šokiais ir verkimais, magiškų akių, galinti valdyti žvilgsniu, įspūdinga moteris, iškart pavergusi A.Mickevičiaus širdį, mokėjusi juo manipuliuoti, kaip, beje, ir visais kitais vyrais. Izraelio kunigaikštytė – taip ji buvo vadinama anuomet salonuose. Ką gi, ir vėl akistata su nepaprasta asmenybe, kurios bent dalelę perteikti yra didelis džiaugsmas. O kiek dar duoda J.Statkevičiaus sukurtas kostiumas! Tikra šventė! Jis man ypač padeda virsti ta mistiška fatališka moterimi. Pamenu kartą repliką iš salės, spektaklio metu, kai pirmą kartą Tovianskis atveda Ksaverą į Mickevičių šeimą, kažkoks vyras iš žiūrovų salės garsiai pasakė: "Mickevičienei šakės..." Nepaprastai įdomu pasinerti į tą laikmetį, į itin teatrališką spektaklio stilių – jis turėtų būti toks rimtas, kad net juokingas.

– Kameriniai širdin smingantys poezijos spektakliai "24 valandos iš moters gyvenimo" ir "Pasikalbėk su manimi eilėmis". Ar galima būtų sakyti, jog esate iš tų aktorių, kurie išdrįso eiti režisūros keliu, imtis naujo amplua?

– Jokiu būdu nebuvo jokio režisierės amplua! Aš buvau šių spektaklių įkvėpėja ir organizatorė. Viską organizavau taip, kad išsisuktume be režisieriaus. Tiesiog sukviečiau kolegas, ir mes dirbome visi vienodai kaip aktoriai. Per daug mačiau gerų režisierių, kad pati kada nors pretenduočiau į šį titulą, tai visiškai kita ir kitokia profesija. Aš esu aktorė, man ši vieta pati geriausia ir patogiausia. Jokių iššūkių man nereikia, tiesiog kartais natūraliai pavyksta pritraukti ir įkvėpti žmones. Šie spektakliai pavyko dėl šauniai suburto ansamblio. Šie suorganizuoti darbai suteikė jėgos, išlaisvino iš didžiausio aktoriaus košmaro – laukimo. Nepakenčiu aukos pozicijos, neva tai kažkas kažką turi duoti, kažko vis trūksta, kažkas vis ne taip... Mūsų gyvenimai mūsų rankose, ir tai nėra tik skambi frazė. Mes kiekvienas esame kūrėjas, atsakomybė tik mūsų pačių. O pačia vertingiausia savo savybe, ko gero, įvardyčiau švelnumą. Ji dabar turės progų dar labiau atsiskleisti, tapus mama.

– Ką norėtumėte pasakyti savo žiūrovams, kurie ateis į spektaklį "Mistras" (spalio 3 d.)?

– Kad jūs žinotumėte, kaip aš džiaugiuosi, stovėdama čia, scenoje. Ir kokia esu dėkinga Dievui, kolegoms ir jums, kad šitas vyksmas vyksta.

– Ir jokių atsisveikinimo ašarų, jokio širdies virpulio?

– Mano vyras pasiryžęs mane palaikyti. Jei reikės – visi trys keliausim į teatrą, Mindaugas migdys lėliuką, o aš pamaitinsiu per pertrauką. Patikrinta praktika! Taip auga aktorių vaikai. Šiuo atveju būti menininkų šeima yra patogu – visi viską supranta, o ir darbų grafikai lankstesni.

Mano atsisveikinimas iš pradžių ir man pačiai atrodė gan dramatiškas, kol teatre nepradėjome planuoti kito pusmečio spektaklių. Dar spalį vaidinsiu, o jau balandį grįšime į repertuarą su "Trimis seserimis", "Trio" ir kt. Taigi mano tam tikra vidinė drama virsta šypsena – išsiskirsime vos keliems mėnesiams!

Ir taip bet kurioje pasaulio šalyje, kurioje dirba R.Tuminas. Jo ir aktorių meilė akimirksniu tampa abipusė ir amžina. Ar tai būtų Lietuva, ar Rusija, ar Graikija, ar Italija. Jo režisuojamų spektaklių geografija plečiasi, užmojai didėja. Naujausio spektaklio premjera ką tik įvyko Italijoje, viename seniausių teatrų pasaulyje – Pompėjos Il Teatro Grande.

Po trečios premjeros į keletą klausimų sutiko atsakyti pagrindinio vaidmens atlikėjas – aktorius Claudio di Palma, kuris su grimu kartu valosi ir nuovargį, tuo pat metu duoda interviu ir priima sveikinimus. Pompėjoje vidurnaktis.

– Šį kartą režisierius R.Tuminas pastatė spektaklį su italų aktoriais. Jis džiaugėsi jūsų nuoširdumu, atsidavimu darbui – per tokį trumpą laiką pavyko pastatyti spektaklį. Sakykite, ką jums asmeniškai reiškė pagrindinio vaidmens – Edipo – sukūrimas?

– Edipo kelias – kančios kelias. Tai gili žmogiškoji kančia. Kiekvienas žmogus giliai širdyje gali patirti šią kančią. Šios pjesės tekstas yra apie išsigelbėjimą: tautos, žemės ir paties Edipo. Tačiau tai laikinas išsigelbėjimas, nes, pasak režisieriaus, žmonės per amžius kariaus, per amžius mylės, per amžius griaus ir kurs.

– Ką jums reiškė galimybė dirbti su Lietuvos režisieriumi R.Tuminu?

– Skirtingai nuo italų režisierių, R.Tuminas parodo kelią, o aktorius turi ateiti į tą kelią ir juo eiti. Mums buvo nepaprastai įdomu dirbti pagal jo sistemą. Tai buvo nuolatinis siurprizas, kuris suteikė galimybę susitikti su kitomis kultūromis, kitomis kalbomis, kitais pasauliais. Pietų kraštas atsisuko į jūsų kraštą. O kadangi R.Tuminas yra didis meistras, jis mums parodė, kad tarp mūsų neegzistuoja jokie atstumai ir skirtumai. Mes visi žmonės, o R.Tuminas yra didis maestro.

– Vienas gražiausių ir labiausiai jaudinančių spektaklio momentų – Italijos aktorių choras, atliekantis graudžią lietuvišką giesmę, ir pasvirusiame mediniame bokšte – lyg „Meno forte“ – pasirodantis Eimunto Nekrošiaus portretas. Šį spektaklį turėjo statyti E.Nekrošius. Tačiau nutiko taip, kad jis buvo skirtas jo atminimui. Sakykite, kokias asociacijas, kokius jausmus spektaklio scenografija jums sukėlė?

– Adomo Jacovskio scenografija man priminė, kai prieš dvejus metus aš, kaip režisierius, stačiau pjesę apie Neapolio skulptorių Vincenzo Gemito ir scenografijai pasirinkau bokštą. Manasis bokštas simbolizavo kalėjimą, kuriame šis skulptorius norėjo gyventi. V.Gemito bokštas – tai lyg kalėjimas žmogui, kuris save pametė. O šiame spektaklyje bokštas tarytum kadaise gyvavusi karalystė ar „Meno fortas“, kuris buvo ir kurio jau nebėra.

Scena buvo tarytum kažkoks pabaigos neturintis horizontas. Tas horizontas – tai laikmetis, kuris buvo ir kuris dar bus.

– Spektaklyje viskas persmelkta švente. "Nubaudęs save, patyręs baisiausias kančias, Edipas išpirko savo kaltę. Jo mirtis yra žengimas į dangų ir tai yra lyg šios žemės šventė. Jo didžioji šventiška kelionė į dangų", – sakė režisierius. Ką įdomiausio savo personažo istorijoje atradote jūs, atlikęs pagrindinį vaidmenį?

– Man įdomiausia tai, kad šiame kūrinyje vienas žmogus prisiima kančią, kad išgelbėtų tautą nuo pasaulio blogio. Visi vyrai turi išgyventi šią kančią dėl pirmapradės nuodėmės. Edipo nuodėmė ta, jog jis nužudė savo tėvą ir mylėjosi su savo motina. Ir nors jis nežinojo, kokias nuodėmes padarė, jis jas padarė. Per spektaklį, kuris pasakoja antikinį mitą, galima išpirkti savo nuodėmę.

– Tris vakarus vaidinote antikiniame Pompėjos teatre po atviru dangumi. Spektaklis vyko tamsiu paros metu – matėsi žvaigždės, mėnulis, Vezuvijaus kontūras, girdėjosi miesto pulsavimas. Koks jausmas čia vaidinti?

– R.Tuminas mums leido ir net skatino reaguoti į miesto garsus, į fejerverkus, kurie naktimis raižė Pompėjos dangų. Jis liepė neapsimetinėti, kad nieko nevyksta. Būti gyviems ir reaguojantiems. Režisierius priartino spektaklio veiksmą prie žiūrovų, kad jie lengviau suprastų istoriją. O pati scena buvo tarytum kažkoks pabaigos neturintis horizontas. Tas horizontas – tai laikmetis, kuris buvo ir kuris dar bus.

– Matydama, kiek daug žmonių rikiuojasi į eilę jūsų pasveikinti, nujausdama, kaip jiems reikia teatro, norėčiau paklausti – kaip manote, kokia teatro reikšmė šiandieniame pasaulyje?

– Aš manau, kad viena svarbiausių teatro misijų yra pasipriešinimas. Pasipriešinimas vulgarumui. Vienodam mąstymui. Banalybei. Teatras apsaugo nuo pasaulio blogio, kuris mus supa. Laikais, kai technologijos keičia mus, mūsų mąstymą, teatrui tenka svarbi užduotis. Jis lieka vienintele priemone, kuri sujungia žmones ir leidžia mums pasijusti žmonėmis. Teatras nemirs niekada.

– Dėkoju už interviu ir už puikų Edipo vaidmenį. Tegu po premjeros Pompėjoje šis spektaklis dar ilgai gyvuoja Ravenos ir Neapolio teatruose. Tegu primins R.Tuminą, nes jo jau laukia kitos šalys, nauji darbai, naujos trupės, su kuriomis jis statys "Faustą" Kinijoje, "Karą ir taiką" Maskvoje. R.Tumino laukia ir jo įkurtas Vilniaus mažasis teatras, kuris kitais metais švęs 30 metų jubiliejų.

– Visi mes liekame laukti. Parašykite, kad R.Tuminas amžinai lieka mano širdyje. Širdyje lieka ir visa maestro komanda: Gabrielė Tuminaitė, Faustas Latėnas, A.Jacovskis, Anželika Cholina, Tadas Šumskas, Eugenijus Sabaliauskas, Gintas Valuntonis. Amžiams širdyje lieka ir didis Lietuvos režisierius E.Nekrošius, kurio atminimui skyrėme šį spektaklį.

– Prieš Jūsų premjerą atgijo Vilniaus mažojo teatro vitrininis langas: pasirodė dūmai, miško fragmentai, „Black Water“ muzikiniai klipai ir net techno muzikos koncertas vėlų penktadienio vakarą. Tikriausiai  visa tai kviečia, provokuoja, šokiruoja, pristabdo, atkreipia dėmesį – juk jau netrukus dar viena jūsų premjera, tiesa?

– Viskas ne melas, tik gal neturiu tikslo ir uždavinio šokiruoti.  Visomis šiomis priemonėmis  norisi atkreipti dėmesį tų žmonių, kurie šiaip jau nesustoja prie Mažojo teatro vitrinos. Nes tie, kurie sustoja, jie ir taip sustos. Norisi papildomų priemonių, papildomų žingsnių link tų, kurie galbūt patys nežengia link mūsų.

– Girdėjau, kad jūs su aktoriais iš teatro nebeišeinate net naktimis?

– Ta naktis, kai likome teatre, buvo repeticijų pradžia. Naktį teatre likome ne tik su aktoriais ir muzikantais, liko ir dailininkės, ir grimuotojos, ir daugiau žmonių. Likome  tam, kad mes patirtume spektaklį, jo dvasią, kad suvoktume jį ne smegenimis, ne per racionalų protą, ne per aiškinimą, kas yra elektroninė muzika ar kaip galima ją konvertuoti į teatrinę kalbą. Likome,  kad viską išgyventume savo lytėjimu, girdėjimu, uosle, skonio receptoriais.  Norėjosi kartu patirti tą naktį, tą muziką, tą pulsą. Patirti buvimą drauge.

– „12 gramų į šiaurę“. Kas slypi po šiuo pavadinimu?

– Man taip gražu girdėti, kaip žmonės interpretuoja šį pavadinimą...

O aš pats labai myliu šiaurės šalis. Labai myliu šiaurės gentis. Man labai įdomūs šiaurės šalių mitai, šamanų padavimai, iki pat šių dienų išlikęs tikras žmonių santykis su gamta.... Gamta juos ir išgelbsti, ir palaidoja savo siunčiamais išbandymais. Šiaurė man asocijuojasi su begalinėmis stepėmis. Mano giminės gyvena ten, kur prasideda stepės ir, norėdamas juos aplankyti,  aš dvi paras pas juos važiuoju traukiniu. Man tai galimybė ištrūkti, man tai galimybė sustabdyti labai didelį tempą, liautis kažkam kažką įrodinėti. Kartais jaučiuosi gyvendamas tam tikroj dėžutėj, o joje – tvanku. O stepėse gali įkvėpti ir patirti šaltį, gaivą, ramybę, sniego baltumą. Gyvenimo grynumą.       

Kompase šiaurės rodyklė visada rodo į viršų. Ji kviečia judėti, rodo kryptį pasiklydusiems miške. Tai kodėl negali rodyti krypties pasiklydusiems gyvenime? Galima ilgai blaškytis, ieškoti išeičių, krypčių, bet galima pasirinkti vieną kryptį ir ja eiti. Nesvarbu, kad pasirinkus Šiaurę, miškas baigsis tik po 200 kilometrų. Galbūt pasirinkus pietvakarius, jis baigtųsi vos už dvidešimties. Svarbiausia – pasirinkti aiškią kryptį ir žinoti, kad miškas kažkada baigsis. Aš pasirinkau šiaurę.

– Ar spektaklyje yra psichodelinių narkotikų linija? Ar personažai yra veikiami tam tikrų medžiagų?

– Tai nėra labai svarbu. Svarbiau yra tai, kad personažai dėl skirtingų priežasčių atsiduria situacijose, kuriose jiems galima liautis laikytis įprastų taisyklių. Taisyklių, kurios leidžia ilgiau, ramiau, tvarkingiau išgyventi šioje visuomenėje mūsų laikais, mūsų geografinėje padėtyje. Ką aš turiu omenyje? Pirmadieniais daugumai mūsų 8 val. ryto reikia atvykti į darbą. Bet kartais ištinka  tam tikros ribinės patirtys (mirtis, gimimas, liga), kurios leidžia mums elgtis ne pagal taisykles... Psichodelinės medžiagos taip pat išveda už taisyklių ribų...

– Apie kokią meilę kalbėsite spektaklyje? 

– Man labai patinka senieji įvairių tautų mitai. Tuose, kuriuose aprašoma mūsų pradžių pradžia, pasaulis nėra dualistinis, jo herojai nevertina dalykų kaip blogų ar gerų, kuriančių ar naikinančių. Viskas yra tiesiog natūralu. Mūsų mituose skamba ta pati tema: kol Adomas ir Ieva neparagavo gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, jie tiesiog gyveno be vertinimo, o kartu ir be gėdos, kaltės jausmų. Laukiniai gyvūnai neturi atskirai kuriančios ir naikinančios meilės. Ta pati meškos meilė,  kuri kurs saugumą jos jaunikliams, sudraskys į šipulius prie jų priartėjusį pavojų keliantį kitą gyvūną. Apie tokią meilę noriu kalbėti ir aš. Vienam žmogui ji gali reikštis palaimingai, o kitam visiškai pražūtingai. Bet tai bus ta pati meilė.

– Esate sakęs, jog kiekvieno žmogaus likimas yra nulemtas tūkstančio priežasčių. Ar apie tai kalbėsite ir savo spektaklyje?

– Taip, tai bus viena iš savo gyvenimus analizuojančių herojų potemių. Manau, kad tai svarbi tema, nes suvokus šią mintį, tampa kiek lengviau priimti save, kitus žmones, turimas aplinkybes tokias, kokios jos yra. Tai atpalaiduoja nuo amžino streso, nepasitenkinimo savo gyvenimu, savęs ir aplinkinių teisimo, o kartais išgelbsti ir nuo kvailo pasipūtimo, nes juk ir kiekvienas mūsų pasiekimas yra ne tik mūsų pastangų, bet ir dar tūkstančio priežasčių ir aplinkybių pasekmė.

– Po Auksinių scenos kryžių už spektaklį „Bagadelnią“ dėkojote „savo nuostabiems aktoriams“, sakydamas, kad dėkojate per mažai ir per retai, bet tik todėl, kad jie jums atrodo tarsi dalis jūsų paties. Ar iš tiesų sugebate susikurti tokį artimą santykį?

– Spektaklio kūrimo metu būna įvairių etapų. Spėju, kad ne visada ir ne visiems aktoriams su manimi dirbti yra lengva. Man ir pačiam ne visada su savimi yra lengva. Tai dar labiau paaštrėja, kai leidžiuosi į eksperimentus, neturėdamas garantuoto išėjimo iš pasirinkto labirinto. Todėl labai saugausi, kad nepatekčiau kurti spektaklį su aktoriais, kuriems teatro vadovybė tiesiog liepia dirbti, nes jie turi etatą toje įstaigoje. Jau geriau kursiu su mažiau įgūdžių turinčiais, bet labiau degančiais žmonėmis. Teatre nesu diktatorius, todėl geriausiai atrandu ryšį su laisvais, savarankiškais ir kuriančiais aktoriais, kurie tampa mano lygiaverčiais partneriais. Kol kas su aktoriais man sekasi – pastaruoju metu turėjau puikius kolektyvus tiek valstybiniame Šiaulių dramos teatre, tiek Lietuvos rusų dramos teatre. Tikiu, kad taip pat tik pačiais geriausiais žodžiais galėsiu prisiminti ir Vilniaus mažojo teatro aktorius. Šiuo metu mėgaujuosi darbu su jais ir mano pakviestu nuostabiu aktoriumi Pauliumi Markevičiumi, kurį kolektyvas priėmė itin šiltai.

– Jūsų komandoje – be paminėto kviestinio aktoriaus Pauliaus Markevičiaus  –  visas Vilniaus mažojo teatro aktorių žvaigždynas. O kas dar?

– Šiame spektaklyje gavau galimybę kurti tiek su mano mylimais kūrėjais, su kuriais statau jau ne pirmą spektaklį, tiek ir su žmonėmis, su kuriais jau ilgą laiką svajojau pabandyti sukurti bendrą darbą. Su spektaklio scenografijos dailininke Barbora Šulniūte kaip tik dirbu pirmą sykį – tai jaunos kartos dailininkė, kuri jau spėjo padirbėti su visais ryškiausiais jaunais Lietuvos teatro režisieriais. Barbora –  labai gili, visiškai laisva ir nepriklausoma dailininkė iš labai įdomias šaknis turinčios menininkų šeimos. Pirmą kartą dirbu ir su šviesų dailininku Viliumi Vilučiu. Artimiesiems išūžiau galvas jį girdamas. Mano kūrybinėje komandoje ir Rūta Lendraitytė Utalla –  itin talentinga kostiumų dailininkė, puikiai žinoma mados pasaulyje drabužių dizainerė. Ji su manimi dirbo visuose mano iki šiol pastatytuose spektakliuose. Rūta visada veikia su manimi nuo pat spektaklio idėjos kūrimo pradžios, tad smarkiai prisideda prie visų spektaklio komponentų apmąstymų, padeda man nepasiklysti. Lygiai kaip ir choreografė Greta Grinevičiūtė, su kuria drauge dirbame nuo mano karjeros pradžios.

– Teatre debiutuosiantys elektroninės muzikos grupės nariai iš „Black Water“ tapo pilnaverčiais aktorių partneriais – ne foninės, ne nuotaiką ir atmosferą palaikančios muzikos atlikėjais, bet viso spektaklio ritmo, jo judėjimo esmine ašimi. Tiesa?

– „Black Water“ arba Mantas ir Vaidotas yra žmonės, su kuriais susipažinau tik prieš pat    spektaklio kūrimą. Ilgai ieškojau tinkamos grupės, kol vienas draugas parodė iki šiol negirdėtą jų kūrinį. Aš tuoj pat jį įsimylėjau. Jau tą patį vakarą parašiau jiems laišką ir netrukus gavau pakvietimą susitikti. Kaip matote, pažintis buvo pozityvi. Scenoje žiūrovas išvys grupę, kuri itin patinka jauniems žmonėms, kurie kaip tik rečiau vaikšto į teatrą. Tad muzikantai bus tiltu tarp jauno, teatro nelankančio žmogaus,  ir mūsų.  Spektaklyje elektroninės muzikos bus labai daug. Noriu, kad ji galėtų ne tik papildyti, bet tam tikrose scenose – pakeistų verbalinę kalbą.

– Žinau, kad po šio spektaklio bent pusę metų norėtum nieko nekurti – pasitraukti į savo asmeninę šiaurę, leisti sau nurimti.

– Taip, iš pradžių norėčiau nedaryti nieko, vėliau –  pasisemti, o po pusės metų pagalvoti apie naujo projekto užgimimą. Turiu svajonę sukurti spektaklį visai ne teatre, o gamtoje ir  tai būtų visiškai kitoks susitikimas su žiūrovais...

"Šis septynetas kasdien užkuria mane, o jau kiek daugiau nei po mėnesio, tikiu, kartu su grupe "Black Water" ves į visišką transą ir jus", – apie spektaklio "12 gramų į šiaurę" komandą sakė režisierius.

Šį kartą jo komandoje aktoriai: Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė, Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis ir Vytautas Rumšas.

– Pokalbio pradžioje leiskite jus pasveikinti gavus Auksinį scenos kryžių už spektaklio "Bagadelnia", kurį pastatėte Šiaulių dramos teatre, dramaturgiją. Ar šis apdovanojimas padrąsina kūrybos kelyje?

– Dėkoju. Auksinio scenos kryžiaus gavimas, žinoma, yra nekasdienis, o kartu ir malonus įvykis. Juolab kad gavau jį tokioje rimtoje ir man pačiam itin reikšmingoje Nacionalinės dramaturgijos kategorijoje. Labai noriu tikėti, kad dramaturgija niekur nesitraukia iš šiuolaikinio teatro. Savo kūryba siekiu, kad ji ir pati teiktų teatrui naujų formų, prisidėtų prie jo vystymosi. Tad šis apdovanojimas man yra tarsi teatro bendruomenės pritarimas, kad užtikrintai veikčiau toliau. Esu už tai labai dėkingas.

– Žmonės, kurie nevaikšto į teatrą ir jo nemėgsta, pamatę vos vieną jūsų spektaklį, susižavi teatru, pamilsta jį. Ar esate girdėjęs apie tai?

– Apibūdinote mano itin mylimą publikos dalį. Mano pirmieji dramaturginiai ir režisūriniai darbai kilo būtent dėl to, kad norėjau atrasti būdą teatro kalba pasiekti tuos žmones, pabandyti užmegzti su jais ryšį ir sukurti tokį teatrą, kuris būtų jiems aktualus ir reikalingas. Todėl patiriu tikrą ekstazę, jei išgirstu, kad į mano spektaklį atėjo teatro paprastai nelankantis žiūrovas, kuris liko laimingas ir su gimusiu noru dar sykį sugrįžti į teatrą.

– Pjesę "12 gramų į šiaurę" rašote repeticijų metu. Ar aktoriai prisideda prie spektaklio dramaturgijos?

– Taip, tai jau antras spektaklis, kuriam pjesę rašau repeticijų metu. Man šis procesas atrodo nors ir rizikingesnis, lėtesnis bei sudėtingesnis, bet kur kas gyvesnis nei grynasis iš anksto parašytos pjesės pastatymas. Čia esmė ir yra ta, kad rašydamas pjesę esu visiškai atviras aktorių iniciatyvoms, siūlymams. Jie mane inspiruoja, o darbas su jais leidžia patikrinti galimus siužeto posūkius rašymo metu, pamatyti, kurios scenos yra veiksmingos ir būtinos, o kurias galima išimti arba perrašyti.

– Naujausiame jūsų spektaklyje dominuos trys temos: meilė, gyvenimas ir mirtis. Ar meilė yra pirmoje vietoje? Ar spektaklyje ji svarbiausia ir svarbesnė net už gyvenimą ir mirtį?

– Viskas mūsų visatoje prasideda nuo meilės. Mes ateiname į žemę iš mūsų tėvų meilės vienas kitam ir mums, dar net negimusiems. Jei pasigilintume, dešimt Dievo įsakymų irgi kalba vien tik apie meilę arba saugo mus nuo nemeilės apraiškų. Tas pats ir kitose kultūrose ir jų religijose. Be meilės mums čia išgyventi ir sugyventi yra labai sunku. Numirti taip pat. O gyvenimas ir mirtis irgi visada šalia. Gyvenimo suvokimas neįmanomas be mirties patyrimo, todėl esu tikras, kad mirtis yra per daug slepiama ir dangstoma mūsų visuomenėje, dėl to ji ir kelia mums tokią baimę. O juk pažinę, pajautę mūsų artimuosius aplankiusią ir šalia mūsų pabuvojusią mirtį mes bent kurį laiką imame gyventi kiek taikiau, kiek labiau mylėdami savo planetą ir jos gyventojus.

Rašydamas pjesę esu visiškai atviras aktorių iniciatyvoms, siūlymams. Jie mane inspiruoja.

– Sakote, kad gyvenimo suvokimas neįmanomas be mirties patyrimo. Prieš aštuoniolika metų jūs, Aleksandrai, išgyvenote neeilinę, ribinę patirtį. Jus pagrobė einantį į mokyklą ir būdamas 13-os metų tapote nusikaltėlio V.Savickio įkaitu. Niekas kitas geriau nežino, kaip arti gyvenimo gali būti mirtis. Leiskite atsargiai pasiteirauti, kaip ši dramatiška situacija jus paveikė?

– Manau, kad apie šią istoriją nutylėsiu. Žinoma, kad ji paliko didelį įspūdį ir padarė poveikį mano gyvenimui. Bet kurį laiką buvau asocijuojamas tik su ja, tad dabar leisiu sau pasidžiaugti tuo, kad kuo toliau, tuo daugiau galiu kalbėti apie savo kūrybą, o ne apie šią patirtį, kad ir kiek ji būtų įdomi ir prasminga. Tikiu, kad ateis laikas, kai ją panaudosiu savo kūryboje. Tada galėsiu papasakoti daugiau.

– Suprantama. Grįžkime prie kūrybos. Čia jūs jungiate psichologinį teatrą su istorijų pasakojimo metodu, tiesa? Papasakokite apie tai daugiau.

– Iki šiol aš sėkmingai bėgau nuo psichologinio teatro, jis manęs kurį laiką visai nedomino. Juolab kad Lietuvoje vis dar lieka tiek daug neatskleistų kitokio teatro formų ir galimybių. Bet šiame spektaklyje mes bandysime ieškoti tam tikros skirtingų teatro rūšių dermės. Net pati scenografija sufleruos, kad žiūrovas galės pamatyti tiek buitinį mūsų herojų pasaulį, tiek ir aktorių atliekamas tekstines kompozicijas, kurias jie kurs drauge su "Black Water" muzikiniu duetu. Kodėl tai darome? Manau, kad tokiu būdu galime žiūrovams ne tik atskleisti pjesės herojų gyvenimo istoriją, bet ir leisti jiems pasiekti antrą pjesės dugną, kuriame jie galės kitokia forma išgirsti ir pažinti tvirtą mūsų herojų logikos, pasaulėžiūros pagrindą.

– Spektaklyje girdėsime ir elektroninės muzikos grupę "Black Water". Kokius uždavinius kelsite gyvos muzikos atlikėjams?

– Jie turi tapti visaverčiais aktorių partneriais. Man labai svarbu, kad "Black Water" būtų ne foninės, ne nuotaiką ir atmosferą palaikančios muzikos atlikėjai, bet viso spektaklio ritmo, jo judėjimo esmine ašimi. Šiame spektaklyje jų kuriamos ir atliekamos elektroninės muzikos bus labai daug. Ir noriu, kad vietomis ji galėtų ne tik papildyti, bet ir visiškai pakeisti verbalinę kalbą. Jų reikšmė bus tikrai didelė. Juolab kad aš bandau diegti muzikos logikos ir principų taikymą teatro kūryboje. Tad manau, kad ir patiems aktoriams repeticijų metu yra naudinga matyti, kaip tuos principus taiko šie muzikantai.

– Teko girdėti, kad jūsų spektaklyje bus daug nestandartinių sprendimų. Kokios kosminės jėgos jums sufleruoja tokius sprendimus?

– Kai kurių kosminių jėgų neišduosiu, nes turiu su jomis savotišką nebylų susitarimą. Galiu tik atskleisti to susitarimo pagrindinę sąlygą – aš negaliu pasyviai laukti jų pagalbos ir turiu sutelkti visas pastangas, kad padaryčiau geriausia, ką sugebu, o jos tuomet pasistengia manęs nenuvilti ir pakužda man kai kurių įdomesnių sprendimų pasiūlymų. Žinoma, turiu ir mažiau paslaptingų, bet kur kas daugiau pakuždančių jėgų, kurių vardai yra Barbora Šulniūtė ir Rūta Lendraitytė Utalla. Barbora yra spektaklio scenografė, o Rūta – kostiumų dailininkė. Mes su jomis labai daug diskutuojame, ieškome, mąstome, dalijamės. Taip pat daug prisideda ir muzikos kūrėjai, aktoriai, teatro personalas. Vienas tikrai neturėčiau nei tiek idėjų, nei jėgų ir noro joms įgyvendinti.

– Spektaklis, kurio premjeros laukiame gegužės pabaigoje, skirtas jaunimui (N-16). Kodėl panorote kalbėti su jaunimu?

– Kaip minėjau, man labai patinka ta publikos dalis, kuri nevaikšto arba retai vaikšto į teatrą. Man patinka ieškoti paveikios kalbos bendravimui su jais. Nors pagal amžių publiką skirstau rečiau, tenka pripažinti, kad šiandien man paprasčiau atrasti bendrų temų, kalbos, tinkamesnės formos kūrybiniam pokalbiui su mano amžiaus arba jaunesniais žiūrovais. Juolab kad man pačiam labai nepatiko, kad kai augau, turėjau labai nedaug galimybių patekti į tikrai gerą spektaklį jaunam žmogui – vaikiški spektakliai manęs jau "nekabino", o spektakliai ne vaikams paprastai būdavo visai neatitinkantys mano laikmečio jauno žmogaus, todėl grasė nuo teatro. Todėl mano kartos žmonės kur kas labiau atsidavę muzikai, kinui, bet ne teatrui. Kitas dalykas – realus savęs vertinimas. Tikriausiai norėčiau mokėti sukurti spektaklį, kuris būtų adresuojamas ir paveikus vienišoms mamoms ar pan., bet tokios socialinės grupės man kol kas yra mažiau pažįstamos, man būtų labai sudėtinga. O su jaunu žiūrovu kol kas dar susikalbu gana natūraliai ir nesudėtingai.

– Stebint jūsų repeticijas jaučiasi, kad turite kuo dalytis. Ar teatras – tai būdas pasakoti istorijas?

– Teatro studijas pasirinkau gana seniai, tad anų laikų pasirinkimo motyvacija jau spėjo kiek pasikeisti. Bet man patinka net ne pačios istorijos, o jų teikiamos galimybės iškelti man įdomias ir mūsų dienomis aktualias temas, problemas, klausimus. Taip pat labai mėgstu kontaktą su publika ir patį darbo procesą su teatro menininkais, nes tai mane nuolat ugdo, plečia mano akiratį, leidžia vis geriau pažinti save ir mane supantį pasaulį.

Šio spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė subūrė ne tik spalvingą aktorių komandą, kurioje – Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis bei kiti, bet ir pakvietė Lietuvoje bei užsienyje kuriančius žinomus menininkus. Viena jų – Londone gyvenanti rašytoja, eseistė, tapdisciplininio meno kūrėja Paulina Pukytė.

Neprarado aktualumo

– Paulina, kaip reagavote, išgirdusi, jog šį kartą esate kviečiama padirbėti su Žemaitės tekstu?

– Pirmiausia dar kartą perskaičiau tą baisų Žemaitės apsakymą, o tada sureagavau. Teigiamai, nes supratau, kad dabar jį suprantu kitaip, plačiau, nei tada kai paskutinį kartą skaičiau mokykloje, ir kad tai labai geras tekstas, visiškai nepraradęs aktualumo ir šiandien.

– Kokie prisiminimai, asmeninės patirtys jus sieja su šiuo kūriniu?

– Mano ir mano kartos mokykliniais laikais, tai yra sovietmečiu, kasdienėje viešojoje aplinkoje beveik nebuvo juntama lyčių nelygybė – moterys maždaug lygiai su vyrais buvo direktorės, mokslininkės, kelininkės ir t. t., tačiau namuose, už uždarų durų, jos žinojo „savo vietą“, buvo atsakingos už visą buitį ir „dėl šeimos gerovės“ privalėjo taikytis su tuo, kad vyras viršesnis, svarbesnis ir visada teisus. O smurtas prieš moterį šeimoje, kuris tada vadinosi „tik buitinis konfliktas” (neoficialiai taip vadinamas ir iki šiol) buvo laikomas privačiu žmonių reikalu, į kurį nei valstybė, nei aplinkiniai kištis neprivalo. Apie psichologinį smurtą apskritai nebuvo kalbos, patyčios kaip reiškinys nebuvo net įvardytas; nebuvo kalbama ir apie feministinį požiūrį. Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas mums tada atrodė archaika, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka.

Prisimenu ir nykokas „Marčios” inscenizacijas televizijoje – tai buvo tiesiog kostiuminė liaudies muilo opera.

Iš šiandienos perspektyvos

– Turbūt retas nežino šio kūrinio. Vis dėlto paprašysiu sudėlioti pagrindinius akcentus vertinant iš šiandienos perspektyvos. Apie ką jis – psichologinį smurtą, lyčių nelygybę, buitinius konfliktus?

– Apie visa tai ir dar daugiau. „Vingių Jonas” kažkada buvo tapęs neigiamu priežodžiu daugiausia slunkiui, tinginiui, apsileidėliui, na, gal dar kartais inertiškam žmogui apibūdinti. Bet šiandien matome, kad ši istorija – ne tiek apie slunkiškumą ir apsileidimą, kiek apie apatiją ir beviltiškumą, o svarbiausia – apie košmarą, kurį patiria jauna moteris, įklimpusi į Vingių šeimos pelkę. Apie tai, kas gali vykti ir vyksta privačioje erdvėje, apie tai, kaip „pagrindinė visuomenės ląstelė“, kurioje žmogus turėtų jaustis saugiausiai, gali jį nužudyti, taip pat apie tai, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą. Taigi, kalbant abstrakčiau ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šis apsakymas yra ne tik pasenusių papročių, inertiškumo, bet ir tradiciškai reglamentuotos šeimos institucijos kaip vienintelio priimtino gyvenimo būdo kritika; taip pat ir „kitą“, kitokį traiškančios sistemos ir visuomenės kritika.

Tai vyksta ir dabar

– Žemaitės amžinoji tema – „laimė“ nutekėjimo ir sunkus moters likimas. Priminkite, kokia ta Katrės „laimė“ apsakyme „Marti“?

– Nutekėti buvo tiesiog privaloma. Paprotinis „senmergės“ niekinimas ir stigmatizavimas bei socialinis-ekonominis beteisiškumas moteriai buvo baisesnis, nei būti su nemylimu vyru arba visiškai kultūriškai, psichologiškai, estetiškai ar kitaip svetimoje, bet užtat šeimos aplinkoje. „Kitokia“ Katrė, patekusi į sau priešišką, agresyvią Vingių aplinką, bando lyg prisitaikyti, lyg priešintis, kapanotis, bet dėl to tik grimzta dar giliau, tarsi į liūną, nes bet kokiu atveju pradeda virsti jais. Vadinasi, išeities nėra.

– Manote, kad šiandien dar aktualu kalbėti apie tai, apie ką rašė Žemaitė prieš daugiau nei šimtą metų? Kuo įdomus dabar šis kūrinys?

– Šis kūrinys ne tik nėra praradęs savo aktualumo, bet iš laiko perspektyvos jame atsiveria daug papildomų prasmių, kurių anksčiau galbūt neįžiūrėjome. Tai, kas vyksta „Marčioje”, vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, vyksta ir dabar, patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas dūchinimas apskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose.

Naujas žvilgsnis

– Ar spektaklyje bus kažko, ko nėra apysakoje ir atvirkščiai – ar pasigesime kažko, kas yra apsakyme ir ko neliko spektaklyje?

– Spektaklyje yra visiškai išlaikytas Žemaitės tekstas, atsirado tik keletas variacijų ir papildomų dialogų. Manau, kad traktuotė čia reikalinga būtent pastatyme. Spektaklis, kaip savarankiška meno rūšis, atsineša savų formų, vaizdų, garsų, o su tuo – ir naujų prasmių, naujų įžvalgų. Spektaklis – tai naujas kūrinys, režisierės matymas.

– Pasidalykite savo mintimis apie galutinį rezultatą. Kaip jums patiko šis pastatymas?

– Spektaklis man atvėrė dar daugiau Žemaitės teksto prasmių, parodė, koks šis apsakymas universalus. Matau, kad jis kalba ne tik apie inerciją, bet ir apie apatiją, nusivylimą; ne tik apie nenorą, bet ir apie nesugebėjimą nieko pakeisti. Matau, kad Jonas – tai vilčių neišsipildymas, o Katrė – tai gal net pati Lietuva, išėjusi iš „teisingo” tarpukario, pakliuvusi į sovietmetį, o gal net į kapitalizmą, ir ką jai daryti toliau? Priešintis, prisitaikyti, grįžti į praeitį? Naujos Lietuvos idėjos juk taip ir neturime.

– Kaip manote, ar šis spektaklis galėtų sudominti mokyklų bendruomenę – mokytojus, vyresnių klasių mokinius?

– Be abejo. Nežinau, ar „Marti“ tebėra programinis kūrinys, bet šis spektaklis rodo, kaip į mokinių dažnai nuobodžia ir neįdomia laikomą lietuvių literatūros klasiką galima pažvelgti iš šiandienos perspektyvos, ir kad tai yra įdomu.