-
Vairavimo instruktorė: merginos tampa agresyvesnės nei vaikinai 7
Kiekvienas turi savo kelio ir istorijos pradžią. M. Ulevičienė puikiai pamena, kaip prieš keturis dešimtmečius ji nusprendė, kad automobilis gali būti puikiu pagalbininku jos kasdienybėje.
„Pagalvojau, kad universitete baigiau labai gerą prekybos ekonomikos specialybę, mane paskyrė didelės ir gražios parduotuvės Klaipėdoje direktore. Tuo metu gaudavau geresnį atlyginimą nei vyrai, tai kodėl aš negaliu kaip ir vyrai vairuoti automobilio?
Juk tai didelis patogumas. Juo labiau, kad mūsų šeimoje augo du sūnūs ir pagalvojau, kad būtų labai patogu važiuojant į darbą pačiai juos nuvežti į mokyklą, darželį ir apsipirkinėti“, – prisimena M. Ulevičienė.
Be didelio vargo ji gali išvardinti ir to laikmečio populiariausius automobilius. Daugiausia gatvėmis riedėjo „Žiguliai“, „Maskvičiai“ ir „Zaporožiečiai“. Aukštesnio rango vadovai galėjo mėgautis „Volgomis“, o „Čaika“, kaip sako M. Ulevičienė, buvo lyg iš sapnų karalystės. Tuo metu jos pirmasis automobilis buvo „Žigulys“. Visgi ji pripažįsta, kad padarė vieną klaidą.
„Aš padariau vieną didelę mąstymo klaidą. Maniau, kad bus labai sunku perjunginėti pavaras, nes stebėjausi, kokiu stebuklingu būdu randama ir įjungiama teisinga pavara. Tačiau svarbiausia buvo „susidraugauti“ su sankaba.
Ir mokiniams dabar taip sakau, kad jei yra vienintelis sudėtingas dalykas, kurį jums priminsiu ir tai įkyrės, tai sankabos tolygus atleidinėjimas.
Kai yra įvaldoma sankaba, galima sakyti, kad pusė darbo jau yra padaryta. Automobilis klausys“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ pasakoja M. Ulevičienė.
Merginos tampa agresyvesnės
Kalbant apie Lietuvos vairuotojų kultūrą, M. Ulevičienė džiaugiasi didesne tolerancija tiems, kurie valdyti automobilį dar tik mokosi.
„Kai pradėjau dirbti, mokomieji automobiliai buvo kaip koks miesto gumbas. Dabar reaguojama visiškai kitaip. Kadangi visi turime šeimas, pavyzdžiui, gal tavo dukra ar sūnus mokosi. Dėl to keičiasi požiūris.
Kartais, jei reikia išvažiuoti iš šalutinio kelio ar persirikiuoti į kitą juostą, nepatikėsite – tik parodome posūkį ir mus greitai praleidžia“, – teigiamais pokyčiais džiaugiasi vairavimo instruktorė.
Tačiau ne viskas keliuose džiugina. Daug metų vairuojanti ir kitus to mokanti instruktorė pastebi, kad merginos už automobilio vairo ne visada elgiasi adekvačiai.
„Sakyčiau, anksčiau agresyvūs buvo vaikinai su BMW, o dabar panelės. Automobilis ar geras, ar ne, jos vis tiek mano, kad kur aš važiuoju, ten pagrindinis kelias, mane visi mato, o aš nieko. Pas paneles tokios tendencijos, kad jos aršesnės nei vaikinai.
Tarkime, jei mane myli vaikinas, myli tėtis, o aš graži – viskas. Gerai, kad protingas žmogus pristabdo ir įleidžia. Bet atsiras kita tokia pati panelė, nepasižiūrės, kad irgi sėdi egoistė, tai jos gali susidurti ir automobilius apgadinti“, – pastebi M. Ulevičienė.
E. Genio/LRT nuotr.
Instruktorės reiklumas padeda persilaužti
Daugiau nei 18 metų vairavimo instruktore dirbanti M. Ulevičienė save laiko reiklia mokytoja. Tačiau ši savybė atsirado dėl noro gerai išmokyti ir padėti būsimiems vairuotojams. Ji pasakoja, kad per savo praktiką taiko tokią metodiką, kuri padeda įveikti tam tikras baimes.
„Pas mane kiekvieną pamoką yra vis kita tema, vis kita užduotis. Jei kas sekasi blogiau, „varau“ ratais, kol pavyksta. Pavyzdžiui, neseniai mokėmės žiedines sankryžas ir vienas vaikinas pasakė, kad jam žiedai baisūs, sunku ir jis jų bijo.
Tada, sakau, šiandien visą pamoką važinėsimem, kol nebijosi. Ir iš tikrųjų, viskas tampa labai aišku ir atsistoja į savo vietas“, – patirtimi dalijasi M. Ulevičienė.
Vairavimo mokytojai tenka dirbti su įvairiais žmonėmis. Kartais prie vairo sėda tokie, kurie turi blogų prisiminimų, susijusių su vairavimu ar automobiliais. Ji pripažįsta, kad su tokiais žmonėmis dirbti sunkiausia, nes jie visko bijo, tačiau galiausiai rezultatas džiugina.
„Sunkiausia su tais, kurie ateina po padarytų avarijų. Iš karto matyti, kai, pavyzdžiui, reikia išvažiuoti iš šalutinio į pagrindinį kelią – jau dreba. Kai reikia įvažiuoti į žiedinę, žmogus jau bijo. Vėliau, kai paklausi, gal jis turėjo avariją, išgirsti, kad taip.
Viena mokinė labai sunkiai mokėsi. Visko bijojo, net, kaip sakoma, nuo medžio krintančio lapo. Paklausiau, kas buvo? Ji papasakojo, kad kartą važiavo su draugu, padarė avariją, vertėsi kūliais ir abu atsibudo reanimacijoje.
Ji mokėsi ir išmoko, o savo dėkingumą išreiškė labai įdomiai. Atvirutėje parašė labai gražų laišką. Aš jį saugau ir dabar“, – pasakoja M. Ulevičienė.
Visą pokalbį su vairavimo instruktore Marija Ulevičiene galite išgirsti LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše.
Parengė Vytenis Kudarauskas
-
Čikagos lietuvis: manau, kad ne visų išeivių gyvenimas visavertis
Jis gimė Čikagoje ir lietuviškai išmoko tik savo tėvų užsispyrimo dėka. Tėvas, būdamas kūrybingas žmogus, rado būdą sudominti sūnų, kad šis prabiltų jo gimtąja kalba.
– Esate fotografas, kurį vadina Lietuvos istorijos metraštininku Čikagoje. Apie ką jūsų fotografijos?
– Fotografuoti pradėjau būdamas gimnazistu, maždaug 1973 m. Neturėjau tikslo fotografuoti lietuvių, tačiau aktyviai bendrauju išeivijos veikloje ir taip nutiko, kad esu padaręs nemažai nuotraukų. Buvo surengtos kelios mano darbų parodos.
– Jūsų nuotraukose įamžinti keli dešimtmečiai, kaip per juos pasikeitė lietuvių gyvenimas Čikagoje?
– Iš pradžių lietuviai turėjo kone savo rajonus – Marquette Park, Brighton Park ir kt. Jie čia aktyviai veikė, turėjo kultūros centrus ir vyko rimtas bendradarbiavimas. Dabar tautiečiai išsisklaidė, buriasi į nedideles grupeles. Gaila, kad nebeturime savo centrų. Pavyzdžiui, Jaunimo centras turi bene geriausias patalpas, tačiau vis tiek sunkiai laikosi.
– Gimėte Čikagoje, kaip čia atsidūrė jūsų tėvai? Kokia jų istorija?
– Tėvai susitiko ir susituokė Vokietijoje. Mano tėvas buvo iš didelės šeimos, kurioje buvo vyriausias sūnus. Jis ragino šeimą trauktis iš Lietuvos, tačiau jo artimieji atsisakė. Jis su draugu ryžosi bėgti, tačiau buvo pagautas rusų ir paimtas į kariuomenę. Galiausiai jam pavyko ištrūkti ir jis atsidūrė Vokietijoje. Čia, Tiubingeno mieste, jau gyveno ir studijavo mano mama. Mano tėvai susituokė ir išvyko į Ameriką.
– Tėvai su jumis kalbėjo lietuviškai?
– Taip, jie norėjo išlaikyti lietuvybę. Kai man buvo ketveri tėvas norėjo, kad drauge skaitytume lietuviškas knygeles. Nesuradęs tinkamų, jis pats kasdien parašydavo po apysaką ir ją iliustruodavo. Jo parašytos istorijos buvo mokomojo pobūdžio – kai kurios man turėjo padėti išmokti dvibalsius ar linksniuotes ir pan. Greitai pramokau lietuviškai skaityti, o tai labai padėjo nesunkiai išmokti skaityti ir angliškai. Lankiau pradinę mokyklą, kurioje bent viena pamoka per dieną vykdavo lietuvių kalba, taip pat lankiau šeštadienio mokyklėlę.
– Ar neerzino, kad ir šeštadieniais turėjote eiti į mokyklą?
– Erzindavo, ypač kai mokiausi gimnazijoje. Buvau sportiškas ir norėjau priklausyti gimnazijos bėgikų komandai, kurios treniruotės vykdavo taip pat šeštadieniais. Tačiau buvo malonu, kad turėjau daug lietuvių draugų. Pamenu, rengdavome savo šventes, į kurias susirinkdavo apie 50 lietuvių. Visi vieni kitus pažinodavo. Kartais į savo šventes pasikviesdavome bičiulius amerikiečius, kurie visada stebėdavosi, kad mes tokie draugiški ir turime tiek daug pažįstamų bei draugų.
– Kaip manote, kodėl dabar lietuviai išvažiuoja iš tėvynės?
– Daugelis sako, kad dėl ekonominių priežasčių. Panašiai buvo ir prieš 100 metų, kai žmonės iš tėvynės išvažiuodavo dirbti skerdyklose ar anglies kasyklose. Aš manau, kad tik dėl finansinių paskatų žmonės išvyksta, kodėl daugiau? Lietuva malonus, gražus kraštas, tik galbūt per mažas, kad greitai atsigautų ekonomiškai.
– Kuo skiriasi žmonės, atvykę su skirtingomis bangomis?
– Pirmosios bangos atstovai buvo sakyčiau „suamerikonėję“, silpnai kalbėjo lietuviškai, nors jiems buvo svarbu išlaikyti lietuvybę. Jie rengdavo iškylas, kepdavo kugelį, netgi rinkdavo kugelio karalių ir karalienę, turėjo savo chorus ir šokių grupes. Dipukų grupė buvo labai didelė. Aš augau su šios bangos atstovais. Dipukai turėjo tikslą išlaikyti lietuvybę, nes tikėjosi sugrįžti į tėvynę. Mano tėvai ir jų draugai šiek tiek ignoravo amerikietišką kultūrą, laikė galbūt prastesne už lietuviškąją. Jie kūrė knygas, leido žurnalus ir panašiai. Atvykstantiems su trečiąja banga lietuvybė yra svarbi, tačiau jiems svarbiau susikurti finansinę gerovę. Jiems nėra svarbu puoselėti lietuvybę, nes ji egzistuoja Lietuvoje. Atvykėliai domisi vietos kultūra, ją priima. Kaip ir minėjau, trečiosios bangos atvykėliai nori uždirbti ir jie sunkiai dirba. Tik nemanau, kad jų gyvenimas čia yra malonus ir visavertis. Veikiausiai jiems kažko trūksta, pavyzdžiui, kultūros ar dvasingumo. To, ką jie turėtų gyvendami Lietuvoje.
– Dipukai įkūrė nemažai lietuviškų organizacijų, kaip manote, ar jos su laiku neišnyks?
– Daug jų jau išnyko. Blogiausia, kad nyksta parapijos. Nauji atvykėliai jų neremia. Tarkim, dipukams parapijos buvo juos jungiantis centras, kur jie galėdavo susitikti, pabendrauti, padiskutuoti, padėti surasti darbą ar pan. Anksčiau, pavyzdžiui, gyvendamas Marquette Parke, galėjai visus buitinius dalykus sutvarkyti nemokėdamas anglų kalbos. Rajone kone visi kalbėjo lietuviškai – nuo pardavėjų iki automechanikų. Dabar visi išsisklaidė ir nuo to parapijos labai kenčia. Vienu metu jų buvo trylika, dabar beliko vos trys ar keturios.
– Ką šiuo metu daugiausia fotografuojate?
– Kai studijavau fotografiją, planavau daryti įdomias fotografijas. Kaip minėjau, aktyviai dalyvaudamas lietuvių veikloje, įamžinau nemažai lietuvių. Šiuo metu dirbu draugo laikraštyje ir man tenka daryti žurnalistines nuotraukas, kuriose užfiksuotas įvykis.
– Kodėl jums tai įdomu?
– Daugelis sako, kad gerai rašau, tačiau rašyti aš tingiu. Man nuobodu sėdėti renginyje ir klausytis. Geriau su fotoaparatu rankoje fiksuoti akimirkas.
– Manote, nuotrauka iškalbingesnė nei tekstas?
– Tekstu galima tiksliai pasakyti mintis, o nuotrauka – medžiaga interpretacijai. Priklausomai nuo konteksto (nuotrauka patalpinta knygoje, laikraštyje ar pakabinta ant galerijos sienos ar pan.), galime vis kitaip ją pamatyti ir savaip interpretuoti. Tai lankstus būdas išreikšti save.
-
Čikagos lietuvė: gimtinėje esu tik svečias 5
LRT RADIJUI moteris pasakoja, kad Austrija tebuvo laikinas prieglobstis – jos namais tapo Amerika.
– Lituanistinėje mokykloje mokote lietuvių liaudies šokių, nors dar vaikystėje iš Lietuvos išvykote. Iš kur išmokote šokti tautinius šokius?
– Mano šokių karjera prasidėjo labai seniai. Būdama vaikas su tėvais iš Lietuvos išvykau į Austriją, kur mes gyvenome trejus metus. Šioje šalyje ir pašokau pirmąjį lietuvių tautinį šokį. Vėliau išvykome į Ameriką. Čia baigiau mokyklą ir studijas universitete. Šokti man sekėsi geriau nei mano mokslo draugams, tad pradėjau juos mokyti. Aš pati mokiausi iš mokytojų, kurios šokių mokyklas buvo baigusios Lietuvoje ir gimtinėje mokė jaunimą.
– Jūsų tėvai iš Lietuvos pasitraukė su dipukų banga?
– Ne visai. Mano tėvelis buvo karininkas, tad kai pradėjo tremti į Sibirą, tėvai nutarė pasitraukti į Austriją. Iš tėvų pasakojimų žinau, kad jie vylėsi greitai sugrįžti namo. Kai išvykome Lietuvoje buvo vasara. Žieminių drabužių tėvai nepasiėmė, tikėdami, kad jie sugrįš, kai tėvynėje vis dar bus šilta. Deja, viskas susiklostė kitaip, pasilikome išeivijoje, toli nuo namų. Mano tėvai visada buvo patriotai ir namuose visuomet kalbėjome lietuviškai. Gimtosios kalbos išmokiau ir savo dukrą. Gaila, anūkai lietuviškai nebemoka, nors tautinius šokius šoka. Žinoma, mano šeima važiuoja į Lietuvą ir visuomet domisi, kas ten vyksta. Jie laiko save lietuviais.
– Koks gyvenimas jūsų laukė Austrijoje?
– Mūsų šeimą priglaudė austrų ūkininkas, gyvenęs miško apsuptyje. Jis buvo geras žmogus, manau, gerai supratęs sunkią pabėgėlių dalią. Pamenu, tėvas pasakojo, kad mudu eidavome į mišką grybauti. Austrams tai kėlė nuostabą – jų manymu, visi grybai buvo nuodingi. Kartą parsinešiau namo pilną krepšį baravykų, o mama juos iškepė. Kitą dieną kaimynai susirinko pasižiūrėti ar mes visi gyvi. (Juokiasi.) Austrijoje baigiau tris klases. Teko greitai išmokti vokiečių kalbą. Gerai, kad vaikai greitai mokosi.
Kadangi iš gimtinės išvykau vaikystėje, ilgesio nejutau, tačiau buvo labai malonu būti apsuptai lietuvių. Nepaprastas jausmas eiti gatve ir girdėti lietuvių kalbą, matyti lietuviškus užrašus.
– Vėliau laivu išplaukėte į Ameriką?
– Tuo metu Amerikoje jau gyveno mano močiutė, tėvo brolis ir sesuo, tad išvykome pas artimuosius. Žinoma, ne viskas taip parasta – mums teko pildyti dokumentus, patvirtinančius, kad nebūsime našta Amerikos valdžiai. Vis dėlto, tai, kad už Atlanto gyveno mūsų giminės, visą procesą palengvino.
– Vadinasi, JAV įsikurti buvo lengviau?
– Visi stengėsi padėti. Giminės tėvams surado darbus, mane užrašė į mokyklą. Be jų būtų buvę daug sunkiau. Po ilgo laiko, pirmą kartą į Lietuvą atvykau tik 1994 m. Tuo metu, kaip tik vyko Dainų šventė. Kadangi iš gimtinės išvykau vaikystėje, ilgesio nejutau, tačiau buvo labai malonu būti apsuptai lietuvių. Nepaprastas jausmas eiti gatve ir girdėti lietuvių kalbą, matyti lietuviškus užrašus...
– Kai kurie lietuviai atvykę į užsienį atsiriboja nuo lietuvių bendruomenės. Kaip manote, kodėl?
– Veikiausiai tai priklauso nuo šeimos. Tie, kurie Lietuvoje paliko kažką brangaus (artimuosius, gimines, prisiminimus ar panašiai), būti bendruomenės dalimi yra svarbu.
– Ar nuvykstate į Lietuvą?
– Nuvykstu. Ten man labai gera. Tik manau daugiau į gimtinę nuvažiuoti nebeteks. Mano amžiuje keliauti nelengva.
– Kas džiugina ir liūdina Lietuvoje?
– Kiek kartų ten lankiausi, buvo tikrai smagu ir gera, tačiau buvau tik svečias. Liūdina galbūt tai, kad ten gyventi nėra taip lengva.
-
Ballų šeimyną vaišinęs prieniškis rūpinasi pokyčiais laidotuvių versle 1
Prienuose dirbantis J. Mališauskas tikina – šiame mieste nieko netrūksta, o gyvenimas tiesiog teka sava vaga. Kalbant apie verslą, konkurencijos, kaip mažesniame mieste, yra mažiau, tačiau mažiau ir klientų. Kaip bebūtų, verta išskirti, kad verslininkas tikrai žino, kaip juos pritraukti. Šią žiemą, prie Prienų-Birštono „Vytauto“ krepšinio komandos prisijungus garsiesiems broliams Ballams, J. Mališausko picerija jau švietė linksmu neoniniu užrašu „Prienai got Balls!!!!!“, vėliau suorganizuota speciali vakarienė. O dabar krepšininkai kartas nuo karto ten vis sugrįžta.
„Pagalvojom, kad visa tai yra tiesiog smagu. Jiems tai irgi yra šou“, – tąkart sakė verslininkas.
Paklaustas apie alkoholio prekybos verslą, J. Mališauskas teigia, kad jis dėl naujų gėrimų prekybos apribojimų (sutrumpinto pardavimo laiko ir kt.) didelių pokyčių nepajuto, tačiau vieną pokytį mieste tenka išskirti.
„Atsirado daugiau taškų, kur prekiaujama lenkišku alkoholiu. Kas nori, tas įsigyja. <...> Tuose įstatymuose tikrai galima rasti racijos, tik gal truputį perspausta“, – mano prieniškis.
Laidotuvės – nebūtinai tik ašaros
Kita svarbi J. Mališausko verslo sritis – laidojimų paslaugos. LRT RADIJUI vyras teigia, kad šioje mitais apipintoje srityje reikia daug ką keisti.
„Mano manymu, šiame versle daug neskaidrumo, trūksta nuoširdumo. Matome daug dalykų, ką galima keisti. Jei gali keisti, jei gali daryti pokytį, tai yra daugiau prasmės visa tai daryti. Ne pinigai svarbiausia. Kiekvienas turi savo kryželį nešti, palikti pėdsaką. <...> Dažnai būna neskaidru, nes nepateikiamos kainos arba priskaičiuojama papildomai, bandoma pasipelnyti tada, kai žmogui sunku susigaudyti, kai žmogus patiria stresą“, – pastebi J. Mališauskas.
Anot jo, netekus artimojo, žmones reikia raminti, viską pateikti aiškiai, bendrauti nuoširdžiai, negaišti dėl smulkmenų ir jų neįspėjus papildomai neimti pinigų.
„Darome, kad žmogus būtų patenkintas, laimingas. Mums tai didžiausias pelnas“, – sako prieniškis.
J. Mališauskas teigia pats anksčiau skeptiškai vertinęs laidotuvių procesijas, tačiau dabar supranta gražaus atsisveikinimo su artimuoju prasmę. Tuo pačiu jis teigia siekiantis šiek tiek pakeisti patį atsisveikinimo ritualo pobūdį.
„Tai nebūtinai yra tik ašaros. Aš suprantu, žmogui tą minutę sunku, bet daug smagių akimirkų apie tą žmogų galima prisiminti. Mes stengiamės, kad laidotuvėse to būtų daugiau. Tam, kas to pageidauja. <...> Pavyzdžiui, būna, jei žmogus buvo žvejys, tuomet būna, kad pastatomi prie įėjimo botai, meškerė, rodomos nuotraukos, kaip jis žvejojo ir taip toliau. Tokie dalykai. Arba jei buvo koks sportininkas, galima prisiminti asmenines detales, pašnekėti apie jį, prisiminti. Tokie dalykai, manau, yra svarbu“ , – LRT RADIJUI sako verslininkas.
Emigrantams: grįžkit, nes po to geriausios vietos jau bus užimtos
Paklaustas apie emigraciją, J. Mališauskas pasakoja, kad pats bandė laimę ir Anglijoje, ir Danijoje, ir Švedijoje, dirbo įvairius darbus, tačiau nutarė grįžti į gimtinę, nes „nebegali kitur gyventi“, o, be to, kaip jis sako, čia visko užtenka.
„Vienas žmogus gerai pasakė: visi skundžiasi, kad yra blogai, tai aš jums siūlau pagyventi gerai. Nes viską reikia gyvenime išbandyti. Taip kad viskas priklauso nuo savijautos. Gal reikia labiau su savimi dirbti, kad jaustumeis gerai. Nes visko čia yra, visko užtenka“, – sako vyras.
Anot J. Mališausko, kartais lietuvių išvykimas į užsienį per daug dramatizuojamas.
„Manau, reikia džiaugtis, kad yra galimybė išvykti. Reikia kalbėti apie imigracijos politiką, yra daug žmonių, kurie nori čia atvykti, dirbti ir kurti. Laikui bėgant gal grįš ir dalis mūsų migrantų, o tie, kurie negrįš, kurs ten, bet kažką gal gero suteiks Lietuvai savo ryšiais ir taip toliau. Manau, kad tai natūralu ir taip turi būti“, – sako prieniškis.
Pasak J. Mališausko, dabartinę Lietuvos situaciją reikia vertinti pozityviai, ypač žinant, kiek nedaug laiko prabėgo nuo nepriklausomybės atkūrimo.
„Matau tik gera. Kaip šalis mes tobulėjame labai greitai. Jei pažiūrėtume į laikotarpį, jis trumpas, o mūsų šuolis, mano manymu, yra labai didelis. <...> Tikiuosi, kad visi grįš. Sakau, grįžkit, nes po to geriausios vietos bus jau užimtos“, – šypsosi pašnekovas.
Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo proga J. Mališauskas tautiečiams linki išsilaisvinti ir tiesiog nebijoti būti savimi.
„Kai pradedi verslą, iš pradžių vertiesi per galvą, bijai, kad gal tuoj bankrutuosi, bijai iššūkių. <...> Paskui, kai praeina laikas, išsilaisvini, viską priimi kaip natūralų dalyką, susigyveni su tuo, kas yra, kas esi. Kai išsilaisvini, tada gali pradėti kurti. Gali viską daryti, gali padaryti nuostabių dalykų. Linkėčiau žmonėms kuo labiau išsilaisvinti, nebijoti būti savimi. Tai daug ką duoda“, – sako prieniškis.
LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius aplink Lietuvą keliavo praėjusią savaitę. Visas jų surinktas istorijas rasite čia.
-
Šiluvos trispalvio namo šeimininkas ilgisi į Ispaniją emigravusios dukters 2
„Jau kai dažėm namą, seniūnas buvo į tai atkreipęs dėmesį“, – šyptelėjo A. Beržinskas, pasitikdamas LRT RADIJO žurnalistus Rūta Kupetytę ir Edvardą Kubilių, keliaujančius po Lietuvą.
Vis dėlto namas trispalvės spalvų – ne dėl šventės, o dėl to, kad tiesiog nebaigtas remontas: „Namas buvo geltonos spalvos, o [perdažyti] pasirinkom žaliai ir vyšnios spalva.“
Miestelio centre įsigytą namą jis pertvarko ir remontuoja savarankiškai, tik didesniems darbams samdosi profesionalius meistrus, o pavasarį pagalbos prašys Raseiniuose gyvenančio žento.
Ilgai gyvenęs Raseinių daugiabučiame name, išėjęs į pensiją, A. Beržinskas nusprendė Šiluvoje įsigyti nedidelį namuką: „Šiluvos kapinėse palaidoti mano tėvai. Kadangi vienas gyvenu, tai ir man tas pareigas teks atlikti čia.“
A. Beržinskas prisipažino, kad apsigyvenęs Šiluvoje jaučiąs šios miestelio stebuklingą galią. Netoli jo namų – Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje, pastatytoje 18 a. viduryje, saugomas stebuklais garsėjantis Marijos paveikslas. Jis minimas nuo 1646 m., o 1786 m. buvo kanonizuotas.
Per atlaidus ir kitas religines šventes į Šiluvą suplūsta tūkstančiai maldininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių.
Tačiau toks turistų antplūdis, pasak A. Beržinsko, miestelio gyvenimą pagyvina tik laikinai, todėl žmonėms darbo tenka ieškoti didesniuose aplinkiniuose miestuose – Raseiniuose, Kelmėje, Tytuvėnuose.
Jis, nors ir turi rimtų sveikatos problemų, kol kas finansinių problemų nejaučia, nes gauna dvi pensijas – pareigūno ir socialinę.
Tiesa, prieš metus gimę anūkės dvynės paskatino šiluviškį įsigyti ožką, nes jis labai norėjęs, kad mergaitės gertų ekologišką, nealergizuojantį ožkos pieną: „Dar turiu ir triušių, bet tai – ne prisidūrimas prie pensijos. Atvirkščiai – tik daugiau išlaidų. Jei būtų kur nupirkti ožkos pieno, tai būtų geriau nupirkti. Juk to pieno – pusantro litro per dieną, tai ir parduoti nėra ko. Tik dėl anūkių ožką auginu, bet viena negeria to pieno.“
A. Beržinskas džiaugiasi, kad jauniausia dukra su šeima gyvena Raseiniuose ir gali jį dažnai su dukrelėmis ir vyru aplankyti.
Galėjo būti čia, Lietuvoje, bet kad mūsų ta politika...
Dėl vyresnės dukters, jau dešimtmetį gyvenančios Ispanijoje ir ten įkūrusios kavinę, jis jaučia apmaudą: „Galėjo būti čia, Lietuvoje, bet kad mūsų ta politika... Buvo įstojusi į Policijos akademiją, mokėsi dešimtukais, tačiau iš penkių šimtų studentų liko tik septyniasdešimt. Ir tie septyniasdešimt, senoviškai šnekant, pasiliko pagal protekciją. Todėl dukra nusivylusi išvažiavo į Ispaniją. Dabar jau būtų buvusi tvirta, gera policininkė.“
A. Beržinskas prisipažino, kad kartais net pats save kaltina dėl dukters emigravimo – gal ką nors, kaip tėvas, ne taip daręs?
„O ką aš galėjau padaryti, kad po metų dukra turėjo palikti mokslus, gavusi tik diplomą, kad metus mokėsi. Dabar jau Ispanijoje įsikūrusi. Aš buvau vieną kartą nuvažiavęs. Dabar jau nebegaliu važinėti, nes sveikata nebeleidžia. O būtų gerai. Ten ir klimatas man tinkamas, ir kainos mažesnės. Dukra, grįžusi namo, stebisi, kiek čia viskas kainuoja. Va matot, kaip su tais gyvenimais. Bet, manau, nieko blogo, kad žmonės išvažiuoja. Išmoksta kalbų, pamato pasaulį. Visais laikais važiavo ir važiuos“, – dalijosi savo gyvenimiškomis įžvalgomis A. Beržinskas.
Kalbėdamas apie šiandienos Lietuvą, jis apgailestavo, kad nė vienai valdžiai iki šiol nepavyko pažaboti korupcijos.
„Mažų žmogelių korupcija valstybei nepavojinga, bet kai korumpuoti aukšti politikai, kai už milijonus jiems nėra jokios atsakomybės ir dar iš darbo nenori išeiti, reikia tampytis po teismus...“ – svarstė A. Beržinskas.
Sveikindamas Lietuvą nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga, jis linkėjo tautiečiams ne laukti malonės iš valdžios, o stengtis daugiau dirbti ir užsidirbti.
„Dabar žmonės įpratę viską gauti lengvai. Ieško visokių neįgalumų, papildomų išmokų... O reikėtų daugiau pastangų įdėti patiems. Ypač – jauniems žmonėms“, – įsitikinęs A. Beržinskas.
LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius aplink Lietuvą keliavo praėjusią savaitę. Visas jų surinktas istorijas rasite čia.
