Atsakymą žino Šventojoje Žemėje keliolika kartų lankęsis arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, kuris, remdamasis asmenine patirtimi ir istorinėmis žiniomis, parengė kelionių vadovą „Šventoji Žemė“.

– Kiek kartų esate aplankęs Šventąją Žemę? Kada ten svečiavotės paskutinį kartą?

– Šventojoje Žemėje lankiausi apie 15 kartų. Paprastai ten praleisdavau 7-10 dienų. Paskutinį kartą su piligrimų grupe keliavome praėjusį kovą.

– Papasakokite apie savo pirmąjį apsilankymą Šventojoje Žemėje. Kada jis įvyko?

– Pirma kelionė, be abejo, buvo pati įspūdingiausia. 1994 m. vasario mėnesį nuvykome su studentų grupe iš Romos. Tuo metu tokios kelionės lietuviams buvo retenybė ir netikėtumas. Apie savaitę gyvenome ant Tiberiados ežero kranto italo kunigo įrengtuose piligrimų namuose. Pėsčiomis ir su mašina aplankėme svarbiausias Galilėjos vietas, Golano aukštumas. Kelias dienas praleidome Jeruzalėje. Turėjome nuostabius vadovus, kurie ne tik pasakojo apie tai, ką dabar galima pamatyti, bet ir stengėsi supažindinti su Jėzaus laikų gyvenimu, papročiais ir kaip visa tai atsispindi Šventojo Rašto pasakojimuose.

– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Šventąją Žemę?

– Daug kartų buvau skaitęs Evangelijas, girdėjęs jose minimas įvairias vietoves, miestus. Tačiau visa tai atrodė labai tolima, beveik nerealu, todėl buvo sunku net įsivaizduoti. Ir staiga – matai įprastus kelio ženklus, kuriuose nurodyta kryptis į Jeruzalę, Nazaretą, Betliejų arba posūkis į Kafarnaumą. Viskas tapo realu ir apčiuopiama. Evangelijos, pasakojančios apie Jėzaus gyvenimą, įgavo apčiuopiamą pagrindą ir tapo daug akivaizdesnės.

Kitas įspūdis – gyventojų įvairovė ir skirtingumas. Tai ir žydai, ir musulmonai, ir krikščionys. O šie dar pasidaliję į įvairias konfesijas, kurios turi savo bažnyčias ar vienoje bažnyčioje atskiras erdves, altorius. Tai matydamas supranti, kokia sudėtinga yra šios šalies istorija ir kaip nelengva išspręsti šiandienos problemas.

Žinoma, buvo nuostabu matyti gamtos įvairumą nedidelėje šalyje, maudytis Negyvojoje jūroje, apie kurią buvau girdėjęs tik geografijos pamokose.

– Koks ryškiausias atsiminimas išliko iš kelionių po Šventąją Žemę?

– Per daugybę kelionių teko aplankyti ne tik žinomiausias ir garsiausias vietas, tokias kaip Jeruzalė su savo šventovėmis, Betliejus ir kt., bet ir įvairių mažų ir nežymių vietovių, kurios puikiai perduoda tos žemės, jos gyventojų dvasią, leidžia tarsi prisiliesti prie jų istorijos. Pavyzdžiui, tūkstantmetis alyvmedis Aukštutinės Galilėjos kaime, į kurio drevę laisvai sutilpome septyniese, arba siauras Jordano slėnis prieš jam įtekant į Tiberiados ežerą, per kurį traukia nesuskaičiuojamos virtinės paukščių. Juk nemažos dalies Europos paukščių migracija vyksta būtent šiuo slėniu.

Teko matyti tūkstantmetį alyvmedį Aukštutinės Galilėjos kaime, į kurio drevę laisvai sutilpome septyniese, arba siaurą Jordano slėnį prieš jam įtekant į Tiberiados ežerą, per kurį traukia nesuskaičiuojamos virtinės paukščių.

Pirmosiose kelionėse dar teko eiti keliu, kuriuo Verbose ėjo Jėzus, prieš iškilmingai įžengdamas į Jeruzalę: iš Betanijos per arabų kaimą ir laukus keliavome į Betfagę, paskui link Alyvų kalno ir leidomės į Jeruzalės miestą. Deja, dabar šį kelią yra užtvėrusi aukšta siena, atskirianti Palestinos savivaldos teritorijas. Bet yra ir džiugių naujienų, pavyzdžiui, Jėzaus krikšto vieta prie Jordano upės pastaraisiais metais vėl tapo prieinama piligrimams.

– Kokios trukmės kelionę rekomenduotumėte planuoti norintiems aplankyti Šventąją Žemę?

– Tai priklauso nuo kiekvieno galimybių ir noro. Aplankyti ir pamatyti svarbiausioms vietoms užteks savaitės. Jei kas nori įsijausti, pabūti Jėzaus gyvenimą menančiose vietose arba pamatyti daugiau vietovių – reikės pabūti ilgiau.

– Šventojoje Žemėje gausu lankytinų objektų, istoriškai svarbių vietų. Suprantama, kad norisi kuo daugiau pamatyti ir patirti. Kaip ten nuvykus produktyviai išnaudoti turimą kelionės laiką? Ar reikėtų iš anksto susiplanuoti kelionės maršrutą?

– Jei kas vyksta savarankiškai, labai patartina gerai suplanuoti kelionę. Yra vietų, kurioms pasiekti reikia transporto, bet kitur galima apsistoti vienoje vietoje ir iš jos pėsčiomis keliauti. Taigi geras suplanavimas padės sutaupyti ir laiko, ir lėšų.

Izraelyje gausu lankytinų objektų. Reikia pasirinkti, kas labiausiai domina: šiuolaikinė šalis, gamta, archeologija, krikščionims svarbios šventosios vietos ar kt. Neverta stengtis pamatyti viską. Geriau mažiau, bet atidžiau, skirti laiko tiesiog pabūti, stebėti aplinką, o tikintiesiems – sustojus apmąstyti Šventąjį Raštą, melstis.

– Esate parengęs kelionės vadovą „Šventoji Žemė“. Ar besiruošiantys vykti į Šventąją Žemę jį turėtų perskaityti iš anksto? Ar su Jūsų parengta medžiaga pirmą kartą susipažinti pakanka kelionės metu?

– Naudingiausia šią knygą skaityti lankantis vietose, kurios yra aprašytos. Galbūt nepavyks perskaityti visko, bet skaitytojas visada ras Šventojo Rašto ištraukas, susijusias su lankoma konkrečia vieta. O sugrįžus iš kelionės bus tikrai įdomu dar kartą mintimis peržvelgti aplankytas vietas, pasinaudojant knygos pasakojimu. Tačiau galima ir iš anksto susipažinti su aprašomomis vietovėmis, pasirinkti, ką aplankyti, prie ko prieiti.

Visai neseniai gavau Šventąją Žemę aplankiusio piligrimo padėkos laišką, kuriuo noriu pasidalyti: „Visos kelionės metu su manimi buvo Jūsų parašyta knyga „Šventoji Žemė“. Tiek keliaudamas, tiek dabar, sugrįžęs į Lietuvą, visą laiką labai džiaugiausi ją turėdamas. Lankant šventąsias vietas man visai nereikėjo jokių kitų informacijos šaltinių. Knyga labai nuosekli, itin informatyvi. Ji buvo nuostabus mano vadovas visos kelionės metu. Dabar būtų sunku įsivaizduoti, kaip būčiau galėjęs pirmąkart būdamas Izraelyje taip nuosekliai aplankyti tokią daugybę nuostabių vietų, menančių krikščioniško pasaulio ir jo istorijos ištakas. Labai labai Jums ačiū už šią knygą. Tikrai ją rekomenduosiu visiems, keliaujantiems į Šventąją Žemę.“

– Ar šis kelionės vadovas skirtas tik norintiems keliauti į Izraelį? Galbūt jis suteikia galimybę fiziškai nepabuvojus šalyje geriau pažinti Šventosios Žemės didybę?

– Tiems, kurie domisi Šventosios Žemės istorija arba nori geriau pažinti Šventąjį Raštą, ši knyga pasitarnaus net ir neišvykus iš namų. Joje daug įvairių duomenų, paaiškinimų. Tačiau niekas negalės atstoti asmeninių paties keliautojo įspūdžių ir patyrimų.

– Jeigu reikėtų rekomenduoti tris įspūdingiausius lankytinus objektus Šventojoje Žemėje, kokie jie būtų?

– Jų yra tiek daug, kad sunku išrinkti. Paminėčiau šiuos: Betliejaus Jėzaus Gimimo bazilika – vienintelis išlikęs bizantinių laikų pastatas; Jeruzalės Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bažnyčia su nukryžiavimo ir palaidojimo vietomis, atskleidžianti sudėtingą Jeruzalės istoriją; Tiberiados ežeras, menantis Jėzaus žodžius ir susitikimus jo pakrantėse, atrodantis itin įspūdingai žvelgiant nuo kalno.

– Koks metų laikas tinkamiausias kelionei po šventąsias vietoves?

– Kelionei labiausiai tinka pavasaris ir ruduo: kovo-gegužės, spalio-lapkričio mėnesiai. To krašto žiema, žinoma, nėra šalta, bet gali būti vėsi, o kartais ir lietinga. Temperatūra labai priklauso nuo vietovės. Aukštai virš jūros lygio iškilusioje Jeruzalėje reikės šiltų drabužių, o vos už 40 km esančioje Negyvojoje jūroje galėsite net maudytis. Vasarą, be abejo, būna labai karšta. Nors pažįstu tokių, kurie keliavo liepos mėnesį ir nenusivylė, bet vis dėlto tai veikiau išimtis.

– Į Šventosios Žemės pažinimo kelionę geriau leistis vieniems ar kartu su šeima, bičiuliais?

– Kaip ir kiekvienoje kelionėje, džiugu turėti gerus bendrakeleivius. Todėl verta keliauti su šeima, bičiuliais ar parapijiečiais. Tokioje kelionėje neužmirštami tampa vakaro pokalbiai apie tai, ką kiekvienas patyrė, kas pasirodė įdomiausia ir svarbiausia. Net seniau nepažįstami žmonės, keliaujantys vienoje grupėje, dažnai susidraugauja ir išlaiko ryšį sugrįžę į namus.

– Jūsų patarimas besiruošiantiems vykti į Šventąją Žemę.

– Jei norite patys apsispręsti, ką pamatyti, kiek ir kur pasilikti, tada verta gerai pasiruošti ir keliauti individualiai. Jei norite, kad viskuo būtų pasirūpinta, o patys tik mėgautumėtės kelione bei lankomų vietų pristatymu, – geriau pasirinkti organizatorių sudarytą grupę. Nuvykus reikia stengtis ne tik matyti, bet ir klausytis, užuosti, skanauti maisto, širdimi pajusti dabartinį gyvenimą ir turtingą krašto istoriją, atpažinti Dievo veikimo ženklus toje ypatingoje žemėje, taip pat pagarbiai žvelgti į visus sutiktus žmones, kurie gali būti labai skirtingi nuo mūsų.

Liongino Virbalo SJ knygos „Šventoji Žemė“ pristatymai įvyks:

Gruodžio 4 d. 18 val. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje;

Gruodžio 5 d. 18 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje.

– Kaip kilo jūsų domėjimasis automobiliais?

– Mano tėvukas buvo sunkvežimio vairuotojas. Užaugau sunkvežimio kabinoje. Sykiu vežiojome duoną po Alytaus apylinkes. Buvau kepyklos ir garažo vaikas. Iki šiol prisimenu šiltos duonos skonį, „gaziko“ sėdynę, kurioje man labai patiko gyventi. Tuomet ta duona buvo gal gardesnė, gal be tų visų cheminių priedų. Sunkvežimiai irgi atrodė labai geri, nors tai buvo elementarūs rusiški ratuočiai GAZ-52. Ilgainiui tėvukas vadovavo sunkvežimių dirbtuvėms ir aš ten praleidau daugybę laiko.

Paskui išmokau slapčia atsidaryti garažą ir „pasiskolinti“ šeimyninį VAZ-2101, tuo metu man atrodžiusį technikos stebuklu. Išmokau vairuoti ir remontuoti savarankiškai, tėvukui to nežinant.

Didžiausia šventė būdavo, kai Alytaus rajone vykdavo automobilių ralis ir mes važiuodavome žiūrėti naktinių ruožų. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Iki šiol prisimenu Kastyčio Girdausko šou, kai šimtą metrų iki posūkio jis atlėkdavo skersomis, sukeldamas baisų debesį dulkių. Lenktynininkai tuomet atrodė ne mažesni herojai už kosmonautus.

Benzino kvapas man buvo mielas nuo mažų dienų. Ir kai dirbant „Lietuvos ryte“ atsirado galimybė rašyti apie automobilius, rengti priedą „Greitkelis“, aš neabejodamas sutikau, taip žingsnis po žingsnio artėdamas prie Dakaro.

– Kada prasidėjo jūsų pažintis su Dakaro raliu?

– Apie tokias lenktynes žinojau nuo vaikystės. Net ir sovietų laikais žinojome, kad „KamAZ“ komanda yra Dakaro nugalėtoja. Daugiau informacijos gaudavau jau dirbdamas „Lietuvos ryte“. Dar didesnis susidomėjimas prasidėjo, kai Romualdas Beresnevičius pabandė šturmuoti šį maratoną. Vėliau Eugenijus Tumalevičius susiruošė startuoti Dakare. Jis man pasiūlė tapti komandos reporteriu ir važiuoti sykiu. Taip susiklostė, kad ekipažas neišvažiavo, o aš išvažiavau. Ten sutikau Arūną Lekavičių. Abu užsikrėtėme Dakaro virusu ir vėliau sėdome į vieną kabiną. Ir su tos legendinės „KamAZ“ komandos vyrais sėsdavome prie bendro arbatos stalo.

– Kokių iššūkių Dakare patyrėte daugiau – fizinių ar psichologinių?

– Psichologiniai iššūkiai gali būti tik prieš startą, tuomet, kai ruošiesi nežinomam dideliam nuotykiui. Ypač tai jauti prieš pirmąjį savo gyvenimo startą. Tikiu, kad kuo daugiau startų, tuo mažiau jaudulio. Tačiau jaudulys visiškai neišnyksta. Kaip aktoriai, taip ir lenktynininkai jaučia jaudulį prieš kiekvieną spektaklį, prieš kiekvieną startą.

Svarbiausia yra gerai susireguliuoti savo kompiuterį, pasiruošti dideliems sunkumams, žinoti, kad jeigu yra blogai, tai bus dar blogiau. Ir taip iki finišo. Kai pasirenki tokią programą, tuomet ramiau reaguoji į aplinką.

Visi iššūkiai baigiasi, kai maratono starto teisėjas mosteli vėliavėle. Tada tiesiog pradedi dirbti savo darbą: ieškoti kelio dykumoje, stengiesi neatsipalaiduoti, nepaklysti, neprarasti brangių minučių.

Fizine prasme tai nebuvo didelis iššūkis. Automobilio nešti ant pečių juk nereikėjo, tad ir Ž. Savicko raumenų nereikėjo užsiauginti. Tiesa, reikėjo ne vienąsyk pasidarbuoti kastuvu, išlaisvinant smėlyje paskendusį automobilį. Kai lauke 40 laipsnių karščio, o ant galvos šalmas, tai nebuvo pats mėgstamiausias užsiėmimas.

Žinoma, nuovargis buvo didokas. Dažniausiai miegodavome po kelias valandas. Užmigdavome bet kur ir bet kada. Nepaisant to, visada išgirsdavau žadintuvą. Atsikeldavau kaip zombis. Dušo ten nebuvo, tad autopilotu vairuodavau į valgyklą kavos. Paskui į mašiną ir į startą.

Prabangiausia mano gyvenimo diena turbūt buvo, kai po finišo Šarm aš Šeiche apsigyvenome 5 žvaigždučių viešbutyje ant jūros kranto su baseinais, restoranais. Turėjau plačią, švarią lovą. Paskui gyvenime teko gyventi ir kur kas brangesniuose viešbučiuose, tačiau tokio didelio malonumo niekada nejutau…

– Ar lengva po Dakaro maratono sugrįžti prie įprasto gyvenimo ritmo?

– Turbūt kaip ir po kiekvienos ilgos ir įspūdingos kelionės. Reikia keleto dienų atsikvošėti. Savijauta priklauso ir nuo sėkmės varžybose. Jeigu grįžti su finišo medaliu, jautiesi puikiai, esi dienos herojus. Nepasiekęs finišo jautiesi smarkiai prasčiau.

– Nuo jūsų pirmojo žurnalistinio debiuto Dakare praėjo 18 metų, o nuo paskutinio finišo Dakaro ralyje – 15 metų. Ar galėtumėte tuometinį Dakaro ralį palyginti su šių dienų maratonu?

– Man sunku lyginti tai, ko nemačiau. Aš nebuvau Pietų Amerikos maratone. Tai, kas ten vyksta, mačiau tik per televizorių bei žinau iš draugų pasakojimų. Suprantu, kad ten yra smarkiai kitaip. Afrikos trasose nuolat jauti, kad esi vienas dykumoje. Žinai, kad kelių šimtų kilometrų spinduliu nėra miestų, kelių ir niekas tau nepadės. Turi išsikapstyti pats arba pasiduoti – palikti mašiną dykumoje. Afrikos stovyklos buvo visiškai necivilizuotos, mes neturėjome galimybės net nusiprausti. Viename maratone 10 dienų išbuvome be dušo…

Amerikoje viskas yra smarkiai civilizuočiau. Ten tave supa miestai, keliai, komunikacijos. Ten visada yra, kas padės. Prie trasų privažiuoja tiek vietinių gyventojų, tiek komandų mechanikų. Stovyklos ten civilizuotos, visada rasi dušą, tualetą. Daugelis lenktynininkų gyvena kemperiuose. Tačiau pats ralis ten yra greitesnis. Dėl to ir brangesnis, nes mašinos lūžta dažniau.

Lenktynininkai, kurie važiavo ir Afrikoje, ir Amerikoje, balsuotų už lenktynes Afrikoje.

– Dideli iššūkiai ir reikšmingi gyvenimo įvykiai keičia žmones. Kas jumyse pasikeitė po dalyvavimo Dakaro maratone?

– Gal iš šalies geriau matyti? Man atrodo, kad po tų afrikietiškų potyrių tiesiog „susipaprastini“ ir tampi šioks toks filosofas – imi šiek tiek kitaip vertinti pasaulį, sugebi žvelgti plačiau, labiau vertini tai, ką turime Lietuvoje, labiau vertini tikrus jausmus, tikrą draugystę, tampi kantresnis, išmoksti galvoti ne tik apie rytojų, bet ir apie tolimesnę ateitį, sugebi gyventi be didelio komforto, atsisakai nereikalingų daiktų, kelionėje labiau vertini nakvynę afrikiečio šeimoje nei 5 žvaigždučių viešbutyje.

Supranti, kad šlovė yra labai sąlyginis ir greitai praeinantis dalykas. Gali nutikti taip, kad šiandien esi Dakaro herojus, o rytoj būsi paprastas Vilniaus taksistas. Dėl to labai juokingai atrodo vadinamasis Vilniaus „elitas“, kurie lyg povai pučia plunksneles įvairiuose vakarėliuose ir socialiniuose tinkluose, o iš tikro dažniausiai nėra nusipelnę didesnės pagarbos.

Pabuvęs ten, tame pragare, išmoksti neskubėti ir nesupranti žmonių, kurie bėga lyg pelytės rate, vis sakydami draugams „soriukas, neturiu laiko“. O juk laiko mes turime tiek, kiek mums yra duota. O kiek duota, to nežinome. Tai gal dažniau sustokime, suraskime laiko draugams, artimiesiems? Juk gyvenimas velniškai trapus – tik pyst, ir tavęs jau nėra šiame pasaulyje.

– Prekyboje ką tik pasirodė jūsų naujoji knyga „Dakaro kariai“. Kaip kilo idėja parašyti tokią knygą?

– Knygos idėja gimė labai seniai. Galbūt išsyk po mano dakarų. Pradžioje buvo mintis padaryti fotoparodą, gal išleisti fotoalbumą. Vėliau pradėjau galvoti apie filmą. Deja, mūsų TV kanalai mėgsta pirkti pigų turinį ir nenori mokėti pinigų už filmą.

Taip žingsnis po žingsnio priėjau prie knygos idėjos. Supratau, kad šia tema esu parašęs labai daug straipsnių. Supratau, kad tai jau nemenka istorija, kurią sukūrė dvi dešimtys Lietuvos lenktynininkų. Ir supratau, kad tikrai laikas visa tai imti ir sudėti į vieną vietą: chronologiją, faktus, įspūdžius, nuotraukas.

– Ar ši knyga galėtų būti pirmoji pažintis su Dakaro sportu? Ar ji skirta jau esamiems Dakaro fanatikams?

– Manau, kad knygą įdomu bus paskaityti visiems – net ir nesidomintiems autosportu. Juk tai knyga apie žmogaus išbandymus ir galimybes. Jaunimas galbūt supras, kad tokio tikslo tikrai verta siekti. Knygą perskaičiusios moterys labiau supras vyrus. O galbūt jos nutars irgi tapti Dakaro karėmis? Juk kol kas tik dvi lietuvės tai išbandė.

– Knygoje teigiate, kad Dakaras – žemėje sukurtas pragaras, fiziškai ir emociškai sekinantis maratonas. Žinodamas, kas laukia, pasiryžote sugrįžti vėl. Kodėl?

Mes, dakariečiai, sakome, kad yra toks Dakaro virusas. Tu patiri didelių sunkumų, keikiesi, sakai sau, kad čia nebegrįši, tačiau tai panašu į alkoholiko elgesį – kai išsisklaido pagirios, kai jau nebeskauda galvos, tuomet vėl nori išgerti… Taip ir mums – praeina šiek tiek laiko, pailsi ir supranti, kad norisi grįžti atgal. Nes tai Didysis gyvenimo nuotykis. Ir jį norisi patirti vėl ir vėl. Ta mistinė Afrikos atmosfera, tas jausmas, kai viduryje Sacharos išlipi iš palūžusios mašinos, eini priekyje rodydamas kelią tarp minų laukų ir smėlio kalnų, jusdamas, kad gyvybės aplink nėra ir galbūt niekada nebuvo…

V. Valiukevičiaus naujosios knygos „Dakaro kariai“ pristatymai:

lapkričio 28 d. 18 val. Vilniaus rotušėje,

gruodžio 6 d. 12.30 val. Panevėžyje (UAB „Auresa“ „Toyota“ centre)