Dar viena kliūtis – Lietuva iki šiol neturi strateginio pasakojimo (naratyvo), kaip neturi ir jį lydinčios užsienio politikos strategijos. Strateginis pasakojimas turi apibūdinti ne tik praeities įsivaizdavimą, bet ir dabartį bei ateities užsienio politikos vizijas. Kol kas Lietuvos svarbiausi asmenys net nebando mums atsakyti į pamatinius strateginius politinės vaizduotės klausimus. Koks valstybės egzistavimo tikslas? Kodėl šita Lietuvos tauta turi egzistuoti? O gal geriau išsivažinėti kur keliai lygesni, o sveikatos apsauga ir švietimas yra aiškus valstybės prioritetas, o ne laikomas našta?

Politinis elitas privalo įtikinti tautą, kad ja rūpinasi, o žmonių gerovė yra svarbiausia vertybė. Dabar įsivyravęs procedūrų laikymasis ar ES struktūrinių lėšų įsisavinimo politika negali būti savitikslė. Kol kas panašu, kad buhalterija, valstybės institucijų procedūros bei kaštų ir naudos analizė valdo šią valstybę kaip plaustą be burių ir irklų, be tikslo ir misijos.

Susidaro įspūdis, kad politikai savo brangią tautą išnaudoja siaurų interesų vardan ar Lietuvos pramonininkų konfederacijos naudai. O kad pastarieji naudą gaudo guviai, matome ir iš to, kad jie naudojasi nemokamomis Vyriausybės suteiktomis patalpomis porą dešimtmečių. Galėtų kokiai gyvūnų prieglaudai dvidešimčiai metų suteiktų patalpas tokiomis sąlygomis.

Kol politikai neapsisprendžia su strategija – būtina mažų mažiausiai sustiprinti bendradarbiavimą su savo kaimynais bei pasitikėjimą valstybės gebėjimais atsispirti grėsmėms iš rytų.

Tūlas pilietis paklaus – prie ko čia santykiai su kaimynais?

Ekonominis augimas mažoms šalims yra tiesiogiai susijęs su stabilumu ir bendradarbiavimu, transporto ir komunikacijų plėtros prioritetais, o viso to be kaimynų negali turėti.

Pirmiausia mums patiems reikia atsakyti į klausimą, ar mes išmokome pamokas iš tarpukario laikotarpio. Tada nesutarimais su Lenkija pasinaudojo Sovietų Sąjunga, kuri manipuliavo Lietuvos politiniu elitu, ir galų gale okupavo kartu su nacistine Vokietija Lenkiją, o paskui ir Lietuvą.

Akivaizdu, kad be Lenkijos yra neįmanoma strateginė Lietuvos gynyba, sunkiai įmanomi infrastruktūriniai projektai, sujungiantys su likusia ES. Paskutiniu laiku pradėta Vyriausybės atskirų problemų sprendimo taktika trumpalaikėje perspektyvoje pasiteisino. Šios iniciatyvos gerinant tarpusavio santykius sumažino dalį įtampų, kilusių dėl nepatenkintų interesų grupių spaudimo įstatymų leidėjams ir vyriausybėms.

Mažeikiuose pasirašytu susitarimu ORLEN grupei priklausanti Lietuvos naftos perdirbimo bendrovė išreiškė ketinimą išlaikyti glaudžią partnerystę su „Lietuvos geležinkeliais“. Abi šalys įsipareigojo plėsti bendradarbiavimą gabenant krovinius Lenkijos kryptimi. „ORLEN Lietuva“ šia kryptimi planuoja per metus nukreipti keletą šimtų tūkstančių tonų jos gaminamos produkcijos, taip užtikrinant ORLEN grupės veiklos lankstumą ir Lenkijos aprūpinimo degalais saugumą. 2017 metais „Lietuvos geležinkeliai“ informavo Europos Komisiją apie sprendimą atstatyti Mažeikiai – Rengė ruožą (viso 19 km) iki Lietuvos sienos.

Buvo užbaigti kelis metus trukę ginčai dėl krovinių vežimo tarifų, o „Lietuvos geležinkeliai“ su svarbiausiu savo klientu susitarė dėl abi puses tenkinančių bendradarbiavimo sąlygų. Abi bendrovės taip pat sutarė nutraukti ginčus teismuose. Taikiai išspręstas ginčas suteikia puikų pagrindą plėsti bendradarbiavimą ne tik krovinių gabenimo srityje, bet ir kitose logistikos sferose - vagonų nuoma, krovinių ekspedijavimas kitų šalių teritorijomis, kitų papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu. Mažeikiuose naftos perdirbimo gamyklą valdanti „ORLEN Lietuva“ yra vienas didžiausių „Lietuvos geležinkelių“ klientų. Per metus bendrovė perveža apie 9 mln. tonų „ORLEN Lietuvos“ krovinių. Karinėje srityje išlaikomas anksčiau buvęs tempas.

Lenkija NATO policijos misijoje paskutinį kartą dalyvavo 2017 gegužę-rugpjūtį iš Šiaulių. Lietuvos prašymu Lenkijos naikintuvų misija buvo pratęsta mėnesiui per pratybas „Zapad“ iš Malborko Lenkijoje. Taip pat planuoja dalyvauti 2019 bei 2020 metais. Pratybose „Geležinis Vilkas“ 2017 metais  ir „Kardo kirtis“ 2018 metais taip pat dalyvavo Lenkijos kariai.

LITPOLUKRBRIG (lietuviška-lenkiškas-ukrainietiška brigada) yra kitas geras praktinio karinio bendradarbiavimo pavyzdys. Junginio štabas jau yra sertifikuotas ir pasiekęs visišką operacinį pajėgumą. Pradedamos svarstyti galimybės brigadai dalyvauti misijoje Kosove KFOR. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tačiau ir toliau egzistuoja „strateginis netikrumas“. Kiek abipusiai santykiai yra nuoširdūs ir gilūs?

Pamatinis klausimas dabartinėje situacijoje – ar galima palaikyti strateginį bendradarbiavimą turint tiktai dažnai skaldančius praeities pasakojimus, bet neturint aiškios racionalizacijos apie dabartį ir ateitį. Kiek šis bendradarbiavimas yra tvarus? Ar jis gali būti gyvybingas, kai dalis visuomenės yra pesimistė ir žiūri, kas ir kaip vyko praeityje. Būkime atviri, bendradarbiavimui trukdantys istoriniai pasakojimai apie „grobikus lenkus“ yra gyvi ne vien marginalių mėgėjų darbuose, bet ir ženklios Lietuvos tautos dalies politinės vaizduotės dalis.

Gal atsakas yra labiau ideologizuotoje dabarties viešojoje politikoje nei dabar? Iš tiesų, dažnai viešoje erdvėje bandoma įtarinėti, kad bendradarbiavimas Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas yra sąlygotas tariamo Valstiečių ir žaliųjų Lietuvoje ir dabar valdančio PIS (Prawo i Sprawiedliwosc) Lenkijoje ideologinio artumo. Kita vertus užmirštama, kad Lenkiją iki tol valdžiusi PO (Platforma Obywatelska) ir lietuviškos Tėvynės sąjungps – Lietuvos krikščionių demokratų Lietuvoje ideologinis artumas sutapo su didžiausiomis įtampomis dvišaliuose santykiuose per paskutinius dvidešimt penkis metus.

Akivaizdu, politikos mokslų atstovams, yra akivaizdu, kad PIS‘o sukurtas valstybės modelis neišnyks net šiai partijai pralaimėjus rinkimus, nepriklausomai, ką apie tai mano opozicija ar Europos Komisija. Posūkis į gerovės valstybę tapo šiuolaikine mada. Viltis yra gyva, kad Valstiečių ir žaliųjų valdančioji dauguma iš tiesų siekia gerovės valstybės modelio įgyvendinimo taip pat.

Kita vertus, užsienio politikoje PIS akcentuoja grėsmes. Lietuvos tų grėsmių sąraše nėra ir, galima tikėtis, nebus. Kol kas Lietuvoje Lenkija taip pat nėra vaizduojama kaip grėsmė dabartyje ir ateityje.

Situaciją palengvina ir tai, kad mūsų šalis siejantis transatlantinis bendradarbiavimas ir partnerystė su JAV stiprina bendrumo dvasią ir globalios užsienio politikos potyrius tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Svarbu pastebėti, kad išlaikytinių laikai prie kurių mūsų politinis elitas buvo pripratęs, saugumo politikoje baigėsi. Proaktyvumas, gera nuotaika ir rimtos investicijos į tarpvalstybinius santykius yra būtinos. Beje, kaip ir tarpasmeniniuose santykiuose. Dažnas vyriškis įsivaizduoja, kad jis patiks moteriai koks bebūtų. Tačiau kita pusė viską pastebi. Štai jis godus, niūrus, pašaipus, susikoncentravęs išimtinai ties savo problemomis. Iš tokio taško

žiūrint, net jūsų protas ir grožis nebus vienareikšmiai įvertinti.

Situaciją gali išgelbėti tiktai jūsų poelgiai, demonstruojantys jūsų savigarbą, išmintį, pasitikėjimą savimi ir kitais. Šitokios laikysenos ir reikia laukti iš dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių artimiausiais metais. 

Susidūrę su sisteminėmis problemomis, reaguodami į abejingumą jų gyvenimams, valstybėje vyraujančią centralizacijos ir kontrolės ideologiją, piliečiai laimės bando ieškoti ramesniuose ir moderniuose užutėkiuose. Tie, kurie neišvyko, tikisi proveržio ir pažangos, ieško ir siūlo Lietuvai naujoviškų, drąsių pasiūlymų ir sprendimų. Jie nori matyti Lietuvą traukos centru, o ne retai gyvenama dykra. Kaip bežiūrėtum, aišku, kad šalis kenčia nuo vakarietiškumo, modernumo ir Vakarų liberalizmo stokos šalyje.

Vis aktyviau šalyje reiškiasi ir Vakarų liberalizmo kritikai. Jie dangstosi vietinės politinės sistemos neefektyvumu. Kaipgi sistema gali būti efektyvi, pasak jų, ji matai, ne mūsų... Rašoma ir teigiama, kad Lietuvą valdo už jos ribų esantis suverenas, ES yra pasmerkta nesėkmei, nepriklausoma Lietuva neturi suvereniteto ir panašiai. Tų pačių opusų įkvėpti visuomenės veikėjai, remiami nacionalinio transliuotojo geriausio televizijos diskusijų laiko, vedami makiaveliškų fantazijų ir tariamo rūpesčio visų gerove, bandė teigti, kad kitaip nei 1990-ųjų politikoje, šiandien partijų politikai ir visuomenė nebetiki savo valstybės galiomis ką nors keisti ar įtakoti tarptautinėje bendruomenėje, politinės valios ir gebėjimų juos vykdyti nebeliko, kalti visi sprendimų priėmėjai. Štai dėl Baltarusijos ir Rusijos bendro Astravo atominės elektrinės projekto kalti užsienio reikalų ministras, Seimas, Prezidento institucija ir Dievas žino kas.

Matai, tariamai, dabar kalbama ne apie Astravo elektrinės uždarymą, o tik apie jos saugumo tobulinimą. Ir nors Lietuvos pozicija Baltarusijos AE atžvilgiu nepakito (apie ją galima ilgai šnekėti), tokių teiginių beklausant nejučiomis kyla parodoksalus klausimas, o kaip galima, trečioje šalyje, pvz., Rusijoje ar Baltarusijoje, uždaryti elektrinę į kurią jau investuoti milijardai? Ką Lietuvos valstybės gali ta linkme realistiško nuveikti? Izraeliečiai atomines elektrines kaimyninėse šalyse bombarduoja iki jų paleidimo pradžios. Kur tos Lietuvos oro karinės pajėgos, galinčios atlikti tokius žygius?

Svarbiausia, kad užmirštame neseną istoriją, kai pora šių teiginių autorių užėmė svarbias pozicijas Lietuvos vyriausybėse formuojant Lietuvos branduolinę politiką Astravo AE planavimo ir statybų laikotarpiu. Galima buvo reaguoti į Astravo AE dar 2007 metais Minskui paskelbus informaciją apie ketinimus statyti atominę elektrinę. Visi žino, kad sprendimas statyti elektrinę Astrave buvo priimtas 2008 metų gruodžio 20 dieną. Po susitikimo su Baltarusijos premjeru 2009 metų rugsėjo 16 dieną Andrius Kubilius žiniasklaidai teigė, kad numatyta statybų aikštelės nebus keičiama, o pasirinktoje aikštelėje vyksta infrastruktūros parengiamieji darbai. Tada A.Kubilius pasiūlė Baltarusijai bendradarbiauti atominės energetikos reguliatoriaus sukūrime. Taip pat jis akcentavo keitimosi informacija svarbą, kad nekiltų nereikalingų aistrų visuomenėje. 2010 metų liepos 1 dieną Lietuvos ir Baltarusijos Premjerų komunikatas skelbė apie susitarimą dėl pasirengimo bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje (3 punktas).

Svarbiausias politinis ir ekonominis klausimas Astravo elektrinės kontekste –kodėl Lietuva nepradėjo statyti savos atominės elektrinės po Visagino elektrinės uždarymo?

Dabar šypseną kelia ir 2010 metų liepos mėnesio A.Kubiliaus ir kitų konservatorių vizitas į Astravą dviračiu. Po vizito jis teigė, kad Baltarusija neįtikino, jog tikrai statys elektrinę.

Privalome skaityti politikų ir jų patarėjų biografijas, kad suprastume, kurios vyriausybės neužkardijo Astravo elektrinės pačioje pradžioje, o ir Lietuvos karinės aviacijos, gebančios bombarduoti elektrines, nesukūrė. Apie bombardavimą, kaip supratote juokauju, tačiau visuose juokuose yra dalis tiesos.

Svarbiausias politinis ir ekonominis klausimas Astravo elektrinės kontekste –kodėl Lietuva nepradėjo statyti savos atominės elektrinės po Visagino elektrinės uždarymo? Jos statyba būtu demotyvavusi bet kokius Rusijos ir Baltarusijos projektus. Kai kas šneka apie apsimokėjimą, naudos ir kaštų analizę. Tačiau akivaizdu, kad politiniuose-ekonominiuose reikaluose svarbesnis tampa politinių sąskaitų suvedinėjimas ir ambicijos, spekuliavimas vidaus politikos konsensuso stoka, asmeninės naudos siekiančių politikų ir patarėjų įtaka, veikiantys kaimyninių valstybių įtakos agentų tinklai. Visi jie ir sužlugdė atominės elektrinės statybos Lietuvoje planus. Reikia vėl priminti LEO LT istoriją, referendumą dėl atominės elektrinės statybos ir kitas bei panašias istorijas, verčiančias abejoti dalies politikų ketinimų patikimumu.

Pagal tiesiogines užsienio investicijas Lietuva išlieka Rytų ir Vidurio Europos atsilikėlė. Mažos investicijos šalyje išlieka vienomis iš skurdo ir emigracijos priežasčių. Kai kas spėlioja, kad gal tai yra sąmoningos įtakos grupių veiklos, palaikančios kontrolės ideologiją ir siekiančios apsaugoti vietinius monopolius ir atbaidyti konkurentus, dalis.

Ši Astravo istorija yra tiktai paviršiuje. Akivaizdus yra jos vertybinis kontekstas – čia paplitęs makiavelizmas. Jis jau seniai yra dalies visuomeninių ir politinių grupių kasdienio veiksmo vadovas. Šio tipo makiavelizmas įsisavintas ir išmoktas iš TSKP partijos istorijos užsiėmimų universitetuose. Toks tūlas pilietis mano, kad bet kas gali tarnauti valdžios paėmimui ir jos konsolidavimui. Deja, ši klaustrofobinė makiavelinė virtu (savybių visuma būdinga besivaržančiam dėl valdžios valstybės vyrui) elgsena neužkariaus daugumos protų ir širdžių, kokiomis gynybinėmis, dažniausiai M.Valančiaus baudžiavinio kaimo, baimę skiepijančiomis vertybėmis nesiremtų. Tik progreso, išlaisvinimo ir teisingesnio pasaulio vizijos ir elgesio modeliai bus patrauklūs piliečiams ir virtu racionalizacijai dabarties ir ateitiems lyderiams.

Prof. Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas

Viešojo sektoriaus būklė Lietuvoje traukia ne vieno komentatoriaus dėmesį. Visų jų komentarai dažniausiai kritiški nupasakojant viešojo sektoriaus būklę šalyje.

Kritikos nusipelno beveik visos sritys. Paskutinės vietos tarp ES šalių pagal daugybę kriterijų tikrai nepuošia valstybės, kuri nori būti kelrode žvaigžde ES Rytų kaimynėms. Atskiros kritikos nusipelno gyventojų sergamumas tuberkulioze, savižudybės ir kt.

Švietimo ar sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje irgi nėra siekiamybė nė vienai ES valstybei. Finansavimo dugne esančios sritys jau porą dešimtmečių yra stagnacijoje.

Dažnam kyla klausimas, kodėl taip yra? Daug kas linkęs atsakyti, kad reikia laukti, kada Lietuvos BVP pasieks Vokietijos BVP. Kai kam iš Lietuvos banko atrodo, kad per Lietuvos biudžetą pernelyg mažai persiskirstoma BVP. Taip teigdamas tūlas užmiršta, kad „Sodros“ ir Valstybinės ligonių kasos lėšos taip pat perskirstomos valstybės, o tada Lietuvos valstybės perskirstoma BVP dalis prilygsta jau ir ES perskirstomam vidurkiui.

Tad kur pakastas švietimo sistemos skurdas? Prieš lyginantis su svetimais, reikia susiskaičiuoti savo finansus. Pagal dalį švietimui nuo bendrojo vidaus produkto Lietuvos atsilikimas europiniame kontekste yra milžiniškas.

Iš kur galima būti paimti lėšų? Kuriose biudžeto vietose yra aiškios disproporcijos su ES 28 šalių vidurkiu? Ekonomikos išlaidos eilutės, po kuria slepiasi jos reguliavimas, Lietuvoje viršija ES vidurkį - tam Lietuvoje skiriama 6 proc., o vidutiniškai ES 4,3 proc. BVP. Tai beveik 650 milijonų eurų. Pridėkime dar per 800 milijonų eurų mokestinių lengvatų ir išimčių, kurių biudžetas negauna dėl paternalistinės ir ekonomine logika nepaaiškinamos politikos. Štai ir beveik pusantro milijardo eurų. Mokytojų reikalaujami 18 milijonų eurų yra valstybės mastu juokingi pinigai.

Visos šios šimtamilijoninės lėšos galėtų pagerinti tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos būklę, kurios yra svarbios gyventojų gyvenimo kokybei ir visuomenės stabilumui.

Pinigų yra, tiktai politikai ir vyriausybė juos naudoja ne ten, kur žadama prieš rinkimus. Mes turime rimtą prioritetų valstybėje problemą. Laikas atsisukti į realius visuomenės poreikius ir sistemiškai formuoti politiką.

Galbūt šis streikas - tai postūmis imtis rūpintis šalies žmonėmis, o ne vien keliais, kuriais tuoj nebus kam važinėti.

Prof. Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas