Pokyčiai po pokyčių

Pirmą kartą su menininke E. Šimkute susitikau kone prieš trejus metus. Studiją įkūrusi vos už kelių šimtų metrų nuo dienraščio redakcijos, jauna moteris tąkart atvėrė ir kūrybinių erdvių duris, ir savo širdį.

„Atrodo, kad tapydama užlipu ant bangos ir plaukiu ja. Tuo metu tarsi medituoju, esu nesvarumo būklės. Dingsta alkis, troškulys, miegas ir visi kiti poreikiai, norai. Regis, pamirštu net apie laiką. Į realybę grąžina tik praleisti skambučiai ir namiškių klausimai, ar pareisiu namo“, – E. Šimkutei bekalbant atrodė, kad savo charizma ji užpildo kiekvieną Laisvės alėjoje esančios studijos sprindį.

Norėdama pažinti menininkę, mediciną išmainiusią į drobę, dažus ir laisvę būti savimi, pirmojo susitikimo metu daugiau kalbėjau apie kūrybą. Šįsyk mudviejų pokalbio temą diktavo pokyčiai.

„Per tuos metus buvo daug visko. Pirmiausia, uždariau patalpas Laisvės alėjoje. Pradėjau galvoti, kad reikia didesnių, – mano akims krypstant į šviesias naujos studijos sienas ir aukštas lubas, E. Šimkutė skaičiavo ne patalpų kvadratinius metrus, o keliones, kurių pastarieji metai buvo dosnūs. – Dviese su draugu išmaišėme visą Europą, didžiąją dalį Meksikos, palietėme dalelę Amerikos. Vėliausia kelionė buvo Tailande. Ten praleidome du nuostabius mėnesius. Vienos kelionės metu pradedame planuoti kitą, tada grįžtame namo, mėnesį ar du padirbame iš širdies ir vėl keliaujame. Turime savo tikslų. Dabar labai norime pamatyti Laosą, Kambodžą, Vietnamą, Japoniją, Singapūrą.“

Randa savus kelius

Eglė su mylimuoju nesirenka turistų išmintų kelių, nelanko atvirukus puošiančių, miestus reprezentuojančių objektų. Kelionės jiedviem leidžia patirti, pažinti ir pasisemti įspūdžių. Visa tai surinkti galima tik einant, pasiklystant, ragaujant ir netikėtai įsiveliant į vietinių kasdienybę, todėl poros galvose kaskart dėliojasi nauji maršrutai, kurių jokia kelionių agentūra neįtraukia į savo programą. Tarkime, Tailande, kiek daugiau nei per mėnesį, motoroleriu Eglė su draugu ištirpdė apie 2 tūkst. km, patyrė šalies šiaurės vietinių rūpestį, pamatė ištvirkusį gyvenimą pietuose, vakarieniavo prabangiuose restoranuose, ant šaligatvio su vietos vargeta laužė sausą bandelę.

„Būna, kad per dieną nueiname 40 km pėsčiomis, greitu žingsniu. Jei galvojate, kad tokiu tempu nespėjame nieko pamatyti, labai klystate. Spėjame viską – ir pavalgyti, ir nuotraukų pasidaryti, ir draugų susirasti. Mes neatostogaujame, o keliaujame. Norime kuo daugiau pamatyti ir viską į save sugerti“, – E. Šimkutė tikino, kad pasirinktas keliavimo būdas, leidžia geriau pažinti ne tik aplinką, bet ir save.

Mes neatostogaujame, o keliaujame. Norime kuo daugiau pamatyti ir viską į save sugerti.

Vienos kelionės metu Eglė įveikė motorolerių baimę. Prisijaukinti dviratę transporto priemonę Tailande jai padėjo ne tik mylimasis.

„Susipažinome su tokia įdomia pora. Vaikinas iš Nyderlandų, o mergina iš Ispanijos. Ji sako: Egle, man ir panašiai buvo. Aš sėdau ant motorolerio, griuvau, tada nulipau, apspardžiau jį, spjoviau tris kartus, galiausiai vėl sėdau ir nulėkiau, – E. Šimkutė džiaugėsi įvykusiu pirmuoju kartu ir visais likusiais, kurių kelionių metu nestinga. – Kažkada bijojau šokti į jūrą, dabar nebijau. Atrodo, tą akimirką negalioja jokios taisyklės. Tu tiesiog atsiduodi visatai.“

Rado savo vietą

Kiekviena kelionė, anot 33-ejų kaunietės, palengvina kišenes, tačiau suteikia svorio sielai ir tarsi pasėja sėklą, kuri bėgant laikui brandina saldžius vaisius. Štai, po kelionės Meksikoje, Tulume, kur jauna moteris patyrė stiprų apsinuodijimą maistu, gimė ryškių spalvų paveikslas „Džiunglės“. Afrikoje patirti įspūdžiai virto moterų su susuktomis skaromis ant galvų diptikais. Dar vienam darbui, vos prieš savaitę iškeliavusiam į naujų šeimininkų namus, kūrėją įkvėpė Kroatija, kurioje kaskart lieka ne tik visos žemiškos problemos, bet ir Eglės širdis. Grįžusi iš Tailando moteris tapyti nepuolė, tačiau persikėlė į naują studiją, esančią V. Putvinskio gatvėje.

„Šalimais draugės nuomojosi kabinetą. Vis kartodavau joms, kaip man patinka ši vieta ir kokia ypatinga V. Putvinskio gatvė savo aura. Praėjusių metų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, prieš mūsų kelionę į Tailandą, pamačiau skelbimą. Supratau, kad nuomotis patalpas ir du mėnesius laikyti jas tuščias, negaliu. Prašyti, kad man jas rezervuotų, ir tikėti, kad taip bus – naivu. Nusprendžiau viską palikti likimui, – o jis, anot kūrėjos, jai buvo maloningas. – Grįžusi pamačiau, kad patalpos V. Putvinskio gatvėje vis dar nuomojamos. Atėjau, pasižiūrėjau ir pasakiau, kad noriu čia likti. Ši studija, kaip ir ankstesnioji, tapo mano per parą.“

Kaip ir anksčiau, Eglė neskaičiuoja valandų, praleistų studijoje. Laikas čia esą bėga savaip ir kitaip. Ne tik jai.

„Ateina draugės pas mane ir sako, kad nenori išeiti. Čia gera“, – E. Šimkutė džiaugėsi radusi ramybės oazę.

Mane pačią, vos tik įžengus vidun, apėmė jausmas, tarsi čia būčiau buvusi jau anksčiau. Kūnas savaime klestelėjo ant kušetės, o lūpos prilipo prie puodelio su juoda kava. Pirmiausia dirstelėjau į spintelę su knygomis. Kai Eglės pirštams nepaklūsta teptukai, į rankas keliauja Josepho Murphy „Jūsų pasąmonės galia", Sylvios Browne „Gyvenimas čia ir anapus“, Deepako Chopros „Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai“ ir kita panaši literatūra. Tomis dienomis, kai spalvos, regis, pačios liejasi ant drobės, studijos grindys užklojamos polietilenu. Taip gimsta menas – prie irisų nuogumą demonstruojanti deivė ar mąslaus žvilgsnio moteris, su šnypščiančiomis gyvatėmis galvoje.

Suburs daugiau kūrėjų

Eglės studijoje, kaip sako ji pati, dalelė pasaulio, kol kas telpanti ant kelių Filosofo akmens krautuvėlės lentynų. Joje – šachmatai iš Meksikos, smilkalinės, rankomis kalinėtos medinės dėžutės ir karštų gėrimų padėkliukai iš Tailando, odinės knygelės, atkeliavusios iš tolimosios Indijos ir daugybė akmenų: piritas, medaus kalcitas, karneolis, ametistų kamputis, labradoritai, agatas. Greitai į studiją, kurioje organizuojami žaidimai „Lila“, sąmoningo kvėpavimo užsiėmimai ir moteriški susibūrimai, atkeliaus dar daugiau lentynų, skirtų menininkų darbams ir jų sklaidai.

„Yra pradedančiųjų, yra daug metų dirbančių. Puikiai žinau, kad meno žmogui nelengva be matomumo, žinomumo, – atsigręžusi į lentynas E. Šimkutė džiaugėsi, kad jose savo vietą rado auksarankės bičiulės, „Rezgu pinkles“ įkūrėjos Deimantės rankinės ir delninės. – Įsivaizduoju dar kelias lentynas su molio dirbiniais, galbūt kokiais nors papuošalais, kuriems nereikia seifo. Noriu, kad visi būtume vienoje vietoje. Kai aš dalijuosi viena – vienaip, kai dalijamės visi – daug lengviau.“

Greta lentynų – kabykla su keliais džinsiniais viršutiniais drabužiais. Per mudviejų pokalbį Eglė buvo pasipuošusi žalios spalvos močiutės švarkeliu, kuris skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų. E. Šimkutė nusiteikusi prieš besaikį vartojimą, o šią poziciją išreiškia savo darbais – senais, iš spintos kampučio ištrauktais, dėvėtų drabužių parduotuvėse atrastais, nuostabiais piešiniais antram gyvenimui prikeltais drabužiais. Studijoje galima įsigyti jau išpieštų drabužių, tačiau galima atnešti ir savų.

„Prie vieno švarkelio dirbu apie savaitę. Finansiškai neapsimoka, bet man labai patinka. Sėdžiu, dedu taškelius ir mėgaujuosi procesu. Man tai geriausia meditacija“, – ranka perbraukusi pakabus, E. Šimkutė įsitaisė fotelyje, savo tapytų moterų kaimynystėje.

Tiki meno galia

Žiūrėdama į Eglę atkūriau pirmąjį mudviejų pokalbį ir jo metu tvyrojusią nuotaiką. Pamenu, išėjusi pagalvojau, kad besišypsanti tamsiaplaukė yra viena laimingiausių kada nors mano sutiktų žmonių. Tos pačios mintys lydėjo ir šįsyk. Atrodė, Eglė dideliais gurkšniais geria gyvenimą ir mėgaujasi viskuo, ką jis duoda, – likimo siųstą studiją ir visus stebuklus, kurių joje nutinka, dažus, teptukus ir drobes, virstančias meno kūriniais, keliones ir išsukimus iš pagrindinio kelio, kurie veda į didžiausius nuotykius, sutiktus žmones, tampančius draugais, pakeleiviais ir mokytojais.

„Laimingas žmogus – sveikas žmogus. Tarkime, aš galvoju, kad visos mano ligos turi trukti vieną dieną. Taip ir būna. Žinoma, būna ir kitaip. Save reikia saugoti, nes nuo mūsų smegenų viskas priklauso. Jei mes nuolatos liūdime, esame paniurę, mūsų kūnas sirgs. Čia ne mano žodžiai, o mokslo įrodyti dalykai“, – E. Šimkutė neabejojo, kad blogas mintis iš galvos veja trumpi atotrūkiai nuo rutinos ir menas.

Ne veltui vos prieš kelias dienas į Vilniaus Lukiškių filialo Centro polikliniką iškeliavo didžioji dalis Eglės darbų. Gydymo įstaigoje jie bus eksponuojami dvi savaites.

„Sergantį žmogų spalvomis apdovanoti yra labai gera“, – patirti spalvų terapiją ir meno galią kvietė kaunietė menininkė.

Pirmasis oro uostas

„Ar vietinių yra?“ – būryje pakilus vos porai rankų, gidė Diana Dubatauskienė suprato, kad pažintis su Panemune didžiajai daugumai ekskursijos dalyvių bus netikėtai maloni.

Toldama nuo Gailutės gatvės, savo pasakojimą vedlė pradėjo nuo 1559-ųjų, kai pirmą kartą buvo paminėtas Panemunės vardas, o čia stovėjo dvaras, kaip manoma, priklausęs Trakų vaivadijos arklininkui Martynui Pocenkovskiui. XVIII a. dvarą perpirko iš Žemaitijos kilęs bajoras Simonas Sirutis.

„Vaikų jis neturėjo, todėl dvarą paveldėjo sūnėnas, turtingas žemvaldys. Nežinia, kaip ši vieta atrodytų šiandien, jei ne stiprus mūsų istorijos posūkis“, – paėjėjusi dar šiek tiek į priekį, D. Dubatauskienė stabtelėjo gatvių sankirtoje.

Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, dvaras su miesteliu buvo paverstas kariniu priemiesčiu, tuo metu Kaunas tapo gynybiniu miestu. Per kelis metus Panemunėje iškilo net 73 kariniai objektai: kareivinės, kareivinių kompleksai, sandėliai, arklidės. 1912–1913 m. čia buvo įrengtas ir pirmasis Lietuvos oro uostas, netoliese – lėktuvų angarai, oreivių kareivinės, aptarnaujančio personalo gyvenamosios patalpos. Jokių atminimo ženklų apie Panemunėje buvusį pirmąjį oro uostą nėra, tačiau yra išlikęs unikalus medinis oro balionų angaras, kur jie buvo lakuojami.

„Daugelis vis dar galvoja, kad pirmasis – S. Dariaus ir S. Girėno oro uostas buvo Aleksote, tačiau taip nėra“, – pastarasis, anot gidės, įrengtas 1915 m., kai vokiečių kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę.

Panemunės oro uostas esą neatitiko vokiečių standartų. Jame buvo per trumpi pakilimo takai, mažai vietos. Turimomis žiniomis, pakilimo takas buvo ten, kur dabar driekiasi Birutės gatvė.

Poilsiautojų rojus

Pasakojimą apie Panemunę nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gidė tęsė prie Nemuno. 1918 m. Panemunė, pasak D. Dubatauskienės, tapo valsčiaus centru – atskiru miesteliu. 1925-aisiais siauras geležinkelis jį sujungė su miestu, o 1927–1928 m. – tiltas su Šančiais. Sklypai kvartale tarp Vičiūnų, Gailutės ir Vaidilos gatvių buvo paskirti aukštiesiems kariuomenės karininkams. 1933 m. Panemunei, kaip ir Kačerginei, Vaišvydavai ar Birštonui, buvo suteiktas kurorto statusas. Pasiturintys miestiečiai čia statė vilas poilsiui, vasarnamius ir nuomojo kambarius tiems, kas neturėjo nei laiko, nei galimybių išvykti, tarkime, į Palangą. Norėdami atitrūkti nuo miesto šurmulio, žmonės už naktį Panemunėje negailėdavo ir 50 litų. Panemunė tapo tokia populiari, kad laikui bėgant ir čia neliko ramybės. Apie tai net rašė vienas tuometis laikraštis. Ypač populiarus buvo paplūdimys, kuris vasarą skambėdavo nuo poilsiautojų kalbų ir patefono garsų.

Panemunei tapus traukos vieta, nekilnojamasis turtas čia pabrango maždaug 400 proc.

Vasaromis į Panemunę pailsėti atvykdavo nuo 25 tūkst. iki 35 tūkst. gyventojų. Žmones viliojo ne tik poilsis, bet ir sveikatinimo procedūros Panemunėje iškilusiose Kazio Griniaus tuberkuliozės, Lietuvos Raudonojo kryžiaus tuberkuliozės, prof. dr. Vandos Tumėnienės vaikų privačioje tuberkuliozės sanatorijoje ar purvo vonių gydykloje. Nors savų išteklių nebuvo, jie buvo gabenami iš Birštono ir kitų vietovių.

„Panemunei tapus traukos vieta, nekilnojamasis turtas čia pabrango maždaug 400 proc.“, – Panemunės prestižą skaičiais iliustravo ekskursijos vedlė.

Ypatingi namai ir žmonės

Šiandien Panemunėje išlikę maždaug 125 tarpukario pastatai, išsiskiriantys įdomia eklektiška architektūra ir pasakojantys neeilinių asmenybių istorijas. Antai, A. Smetonos alėjoje 1934-aisiais pagal Kazio Dubausko projektą statytame name gyveno Rožė Gertienė. Staugaičio gatvėje – savanoris Jonas Karutis, o Gailutės gatvėje – generolas Zenonas Gerulaitis. Toje pačioje gatvėje stovi visuomenės veikėjo Liutauro Kairiūnaičio statyta vila. Čia pat buvo įsikūręs ir išeivijos rašytojas, dramaturgas, aktorius Antanas Škėma. Vaidilos ir Pušų gatvių kampe stovi Lietuvos karo aviacijos vado, brigados generolo, aviakonstruktoriaus, devynių lėktuvų ANBO projektų autoriaus Antano Gustaičio vila, o Vaidoto gatvėje – miškininko, vieno pirmųjų Lietuvos aplinkosaugininkų Antano Kvedaro namas.

Planas: prieš einant į vilą „Grabytė“ būtina apsukti ratą, išgirsti senosios Panemunės istoriją ir pažinti jos architektūrą.

„Grįžkime į Gailutės gatvę“, – apsukusi nediduką ratą ir supažindinusi su Panemunės paminklais, D. Dubatauskienė žingsnį sulėtino prie 19 numeriu pažymėto namo, miestiečiams geriau žinomo vilos „Grabytė“ vardu.

Anuomet statytas miškininko, vėliau įsigytas pulkininko inžinieriaus Domininko Grabio su žmona Bronislava, 2017-aisiais namas buvo restauruotas jų vaikaitės architektės Marijos Jasinskaitės iniciatyva. Įvertinus pastato būklę, nutarta palikti tik namo griaučius ir perdangas. Visa kita buvo pakeista – pastatytas naujas karkasas su apšiltinimu, perdaryta ir naujai apšiltinta perdanga po stogu, kai kur pakeisti, kai kur suveržti senieji rąstai, pakeista daugiau negu pusė stogo struktūros, uždengtas naujas skardinis stogas, įstatyti nauji langai. Pirmajame aukšte įrengtas grindinis šildymas, vėdinimas su rekuperacine sistema. M. Jasinskaitei buvo labai svarbu išlaikyti medinės Lietuvos architektūros stilių. Autentiška buvo išlikusi tik centrinė namo dalis, todėl likusį pastatą ji nutarė dekoruoti tuo pačiu stiliumi. Namo kampai buvo papuošti drožiniais, langai išdėlioti taip, kaip buvę senajame name. Iš išlikusių vilos nuotraukų buvo atkurta stogo karūna.

Apie šeimininkus

Šiandien vila „Grabytė“ atvira visiems. Norintys joje gali stabtelėti ne tik kelioms valandoms, bet ir ilgesniam laikui, kaip anuomet, kai į Panemunę driekėsi poilsiautojų eilės.

„Užeikite vidun, tik, prašau, nusiaukite batus“, – visus, tai padariusius, ekskursijos gidė pakvietė įsitaisyti ant kėdžių prie stalo arba po erdvę išsibarsčiusių minkštasuolių. Nosis kuteno mėtų arbata, gero „Krupniko“, džiovintų slyvų ir smetoniškų sausainių aromatas, o dėmesį kaustė ne tik tam tikros detalės interjere, bet ir tolesnis pasakojimas gidės lūpose.

Akcentai: apie šeimininkus viloje pasakoja net ir pati mažiausia detalė. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ratas: viloje „Grabytė“ susipina skirtingų laikmečių dvasios. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Noriu pristatyti Domininką Grabį. Jis gimė Darbėnų valsčiuje, devynių vaikų šeimoje. Save Domininkas neretai pristatydavo Domu. Tokiu vardu jis minimas ir istoriniuose šaltiniuose, todėl ir aš sau leisiu jį taip vadinti. Baigęs Mintaujos gimnaziją Domas išvyko į Charkivą studijuoti mediciną, nes norėjo tapti gydytoju“, – gidė pasakojo, kad Lietuvai tapus nepriklausoma, D. Grabys grįžo į tėvynę ir įstojo į kariuomenę. Per studijas įgytos žinios Domui pravertė – jis sparčiai kilo karjeros laiptais.

„Vis apie Domą ir apie Domą. Metas susipažinti su Bronislava Ciberauskaite-Grabiene“, – dar netekėjusios, Jurbarke ūkininkų šeimoje gimusios jaunos moters nuotrauką albume atvertė gidė.

Atvykusi į Kauną, nuo 1922-ųjų Bronislava dirbo Žemės ūkio departamente. Sutikusi Domą, 1924 m. ji ištarė „taip“ ir tapo Grabiene. Sutuoktiniai susilaukė dukros, kurią mamos garbei pavadino Bronislava, o 1925 m. tryse išvyko į Prancūziją. Tulūzos universitete D. Grabys krimto elektrotechnikos ir mechanikos mokslus. Bronislava – prancūzų kalbą. Tiesa, į Lietuvą Domas grįžo su dviem diplomais, o Bronislava su antra dukrele, kurią pavadino Irena.

„Grįžęs iš mokslų Prancūzijoje su dviem aukštojo mokslo diplomais, jis buvo paaukštintas į majorus, o dar po trejų metų gavo inžinieriaus-pulkininko laipsnį“, – nuo šeimininkų asmeninio gyvenimo detalių D. Dubatauskienė perėjo prie interjero akcentų.

Asmeniniai daiktai

Su ypatinga meile restauravusi vilą, M. Jasinskaitė pirmame aukšte paliko apie 95 proc. senųjų baldų. Dalis jų priklausė šiam namui, dalis atgabenta iš Žaliakalnio, kur gyveno teta. Kai kuriuos baldus teko visiškai restauruoti, kai kuriems reikėjo minimalaus meistrų prisilietimo.

Ypatingas dėmesys viloje „Grabytė“ skiriamas detalėms, susijusioms su šeimos istorija, bylojančiomis apie išsaugotą meilę savo namams ir artimiesiems.

Antai, indauja su stiklinėmis durelėmis, už kurių slepiasi 1933 m. Domo mylimai žmonai dovanota sidabrinė delninukė. Virš galvų kybantys, jaukią šviesą skleidžiantys šviestuvai. Pianinas. „Villeroy & Boch“ indai ir stalo įrankiai. Apsinuoginusios merginos paveikslas, kurį prieš ateinant į namus kunigui, šeimininkė nukabindavo nuo sienos.

„Jei atkreipsite dėmesį, nemaža dalis daiktų yra užfiksuoti senosiose nuotraukose“, – nepertraukiamas prabėgusių metų ir dabarties sąsajas fotoalbume saugomomis akimirkomis darsyk paliudijo D. Dubatauskienė.

Viloje, kuri pasakoja šeimininkų meilės istoriją, pirmajame aukšte įrengtas valgomasis, salonas, holas, virtuvė, tualetas ir skalbykla. Antrajame – trys miegamieji su atskirais vonios ir tualeto kambariais.

Anot Grabių vaikaitės, apjungiant skirtingus laikmečius, interjere suderinant vintažinį stilių su komfortu ir visais šiuolaikiniais patogumais, vilos svečiai gali pajusti skirtingų laikmečių dvasią. Visa tai sukuria darnumo jausmą ir bendrą harmoniją.

„Visa tai galite ir jūs patirti“, – iš arčiau pažinti vieną iš Panemunės vilų ir jos šeimininkų meilės istoriją kvietė gidė D. Dubatauskienė.

Pirmiausia – ledinukai

Velykų dieną nevalia ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės. Paisydami prietarų, tautodailininkai savo prekystalius Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejaus miestelyje, skleidė ankstų rytą, o nuo 10 val. įsigyti medinių šaukštų, molinių puodynių, veltinių gėlių ir cukruotų meduolių kvietė lankytojus.

Pastarieji po pirmosios sočios Velykų dienos į skanėstus žvalgėsi vangiau, užtai aktyviai dalyvavo edukacijose, žaidimuose ir varžytuvėse. Muziejaus svečiai gamino velykinius atvirukus, pjaustė žilvičio šakeles, gamino aitvarus, žaidė velykinį krepšinį, galvas suko viktorinoje „Muziejus velykiniuose atvirukuose, varžėsi, kieno margutis gražesnis, kietesnis ir taiklesnis. Pramogos įtraukė skirtingo amžiaus lankytojus. Veiklos čia rado ir mažiausieji, ir suaugę.

„Į Kaziuko mugę prieš savaitę ėjau riestainių ir latviškų kraujinių vėdarų, o čia važiavau linksmybių. Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime“, – pamatęs savo mažuosius kompanionus seilę varvinančius prie cukrinių gaidelių, kaunietis Pranas ėmė žvanginti eurus kišenėje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dažymas rūdimis

Po kelių akimirkų senelis su anūkais ir jų delnuose tirpstančiais saldainiais ant pagaliukų pasuko link Tabariškių namo, kur visus norinčius vaško marginimo meno mokė Vita Tomkute-Taujanskiene.

Ant stalo paskleidusi kiaušinius ir marginimui skirtas priemones, edukatorė dalijosi senovinio amato, kuris daugelyje šeimų perduodamas iš kartos į kartą, subtilybėmis. Apspista smalsuolių, V. Tomkutė-Taujanskienė pasakojo, kokius kiaušinius rinktis ir kaip juos ruošti, kad vaškas geriau prikibtų. Supažindino su tradiciniais raštais ir jų reikšmėmis.

„Kai ornamentas ant kiaušinio lukšto komponuojamas horizontaliai, tai raštas nuo simetrijos ašies gali būti išplėtojamas link galų arba plotas apie simetrijos ašį paliekamas tuščias, o raštas komponuojamas kiaušinio galuose. Toks rašto išdėliojimas sudaro ornamentuotus plotus margučio galuose“, – į rankas paėmusi jau baigtus margučius, vieną jų edukatorė įmerkė į stiklainį su svogūnu lukštais, kitą – į indą su juodalksnio žieve.

Dažant su ja, su ąžuolo ar alksnio žievėmis, labai svarbu nepamiršti dviejų komponentų – rūdžių ir rūgšties. Tinka raugintų burokėlių ar kopūstų rūgštymas ir jo turi būti daugiau – ne šaukštas ar du. Antraip neįvyks reakcija, kuri graužia metalą.

„Koks metalas tinka? Vinys, vielos, skardos, svarbiausia, kad visi jie būtų surūdiję“, – apie marginimo procesą ir dažų paruošimą pasakojo edukatorė. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nykstantis amatas

Tie, kam nepakluso įrankis marginimui vašku, prie Klebonijos svirno galėjo išbandyti margučių tapybą teptuku, o nepabūgę peiliukų ašmenų kartu su Angele Rauktiene kietą kiaušinio lukštą galėjo išskutinėti įvairiausiais raštais.

Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime.

„Pati aš skutinėju nuo penkerių. Viskas prasidėjo nuo tėvų, kurie gyveno kaime. Mama buvo siuvėja, tačiau atėjus pavasariui, visus darbus atidėdavo į šalį, paimdavo į rankas peiliuką ir skutinėdavo margučius. Tradiciškai po keletą margučių padovanodavo kaimynams, krikšto vaikams, draugėms. O man tie prisiminimai labai gražūs. Sėdėdavau, žiūrėdavau, kaip jos rankos raito įvairius raštus ant kiaušinukų ir atrodydavo, kad ji viską galėjo nupiešti“, – A. Rauktienė pastebėjo, kad šiais laikais į šį amatą žiūrima ne kaip į tradiciją, o kaip į žaidimą, todėl senieji marginimo būdai ir raštai Lietuvoje po truputį nyksta. Žmonės, anot jos, skuba, todėl ieško greitų marginimo būdų. Tuo metu margučių skutinėjimas reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo.

„Šios tradicijos jau dabar po truputį nyksta. Žinoma, neišnyks labai greitai, tačiau manau, kad po kokių šimto metų žmonės Velykas švęs kitaip, o tradicinis marginimas bus puoselėjamas retose šeimose. Užtai labai džiaugiuosi, kad šiandien sulaukiau tiek daug vaikų, kurie noriai skutinėjo margučius, – Priėjus dar vienam, kokių septynerių berniukui, A. Rauktienės akys nušvito. – Nagi, parodyk man savo margutį! Nori, ant jo tavo vardą išskutinėsiu. Galėsi namo parsinešti ir į lentyną pasidėti.“

Vaikai į marginimo technikas žiūrėjo kaip į pramogą, suaugusieji  kaip į rimtą pamoką. Vieni sužinojo kažką naujo, kiti prisiminė tai, ką buvo užmiršę.

„Šiemet jau vėlu, bet kitąmet būtinai margučius skutinėsiu. Jei atvirai, buvau pamiršusi šią techniką. Kažkaip dėl laiko stokos viską darau kuo greičiau ir paprasčiau. Tai vyne išverdu kiaušinius, tai servetėlėm klijuoju“, – po pamokos su A. Rauktiene, kaunietė Aristėja pažadėjo sau nepamiršti to, ką išmoko.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Išskirtinės vaišės

Lietuvos etnografinio muziejaus lankytojai galėjo susipažinti su tradicinėmis verbomis, sūpuoklinėmis folkloro ansamblių atliekamomis dainomis, Velykų stalų paroda ir tradicinėmis šios šventės vaišėmis. 

„Velykos – šeimos šventė, pagal tradiciją jaukiai bendrystei į būrį sukviečianti artimuosius. Todėl šiai šventei skirtas stalas būdavo nekasdieniškas, ypatingas ir puošnus“, – dažniausiai, anot Plungės name įsikūrusios muziejininkės Rasos Žumbakienės, jis buvo puošiamas bruknėmis, namų šilumoje išsprogusiomis beržų šakelėmis, želmenimis.   

Būdingiausias tradicinis patiekalas – dažyti kiaušiniai. Tiesa, jie marginti ne visur, kai kur žemaičiuose ir kitur buvo valgomi tik balti, nedažyti kiaušiniai. Be margučių, tradicinis Velykų maistas būdavo įvairūs kiaulienos patiekalai: kiaulės galva, šaltiena, virtos dešros, kumpis. Kai kur virdavo riebią kopūstų sriubą. Desertui šeimininkės kepdavo Velykų pyragus-Velykų bobas, bandeles. Tiesa, patiekalų tradicijos skyrėsi atskiruose regionuose, taip pat priklausė nuo šeimininkių išmonės. Svarbiausia, kad kiekviena jų stengėsi paruošti kuo daugiau ir sotesnių, ir ypatingesnių patiekalų, nes Velykos ateidavo po ilgo pasninko laikotarpio.

Ant vaišių stalo, prie kurio varvindamas seilę stojo ne vienas Plungės namo svečias, dėmesio sulaukė ne tik burokėliais dažyti krienai, bet ir sviestinis avinėlis. Žmonės stebėjosi protėvių išmone ir abejojo ar jiems patiems pavyktų sukurti tokį valgomą šedevrą. Muziejininkių teigimu, tai labai paprasta. Iš poros gabaliukų sviesto suklijavus avinėlio formą, likusį, kiek minkštesnį sviestą reikia sudėti į maišiuką-tūtelę ir spaudžiant ją formuoti formuoti avinėlio garbanas.

„Vietoje akių įstatykite karčiuosius pipirus. Atrodys labai tikroviškai“, – šypsojosi muziejininkė.

Apie Emiliją

Mokslininkė Emilija Gruodytė savo verksmu pasaulį pasveikino 1950 m. birželio 23 d. vienkiemyje prie Kamajų. Pirmasis asmeninės kolekcijos eksponatas – milžiniška saulėgrąža į smalsios devynmetės rankas papuolė visiškai atsitiktinai – ją Emilijai padovanojo turgaus prekeivis, už ypatingą derlių galvą lenkęs deivei Žemynai. Būsima mokslininkė saulėgrąžą saugojo visą gyvenimą, o eksponatas buvo įžanga į kai ką nepaprasto.

Baigusi mokyklą Emilija nusprendė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji daug keliavo po Lietuvą, dalyvavo ekspedicijose, per kurias sukaupė ypatingą mitinių būtybių egzistavimą įrodančių radinių kolekciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moteris išvyko į Islandiją ir įsikūrė pas ilgametį susirašinėjimo draugą – būtybių tyrinėtoją Gunnarą Jonssoną. Su juo praleido penkerius laimingiausius savo gyvenimo metus iki tragiško įvykio, kurio metu Emilijos mylimasis dingo. Paskui moteris grižo į gimtinę ir tęsė tai, ką buvo pradėjusi, – tyrinėjo ir toliau pildė savo kolekciją. Nežinia, kiek eksponatų ji būtų sukaupusi, jei ne keistas nutikimas 2019-ųjų lapkritį. Lankydami kaimynus, Helovyno šventės persirengėliai suprato, kad E. Gruodytės namų durys neužrakintos. Užėję vidun, šeimininkės jie nerado, tačiau aptiko begalę įdomių ir kiek šiurpių daiktų.

Pavyko: Justinas (kairėje), Kotryna ir Antanas džiaugėsi bendru darbu ir jo rezultatu. Regimanto Zakšensko nuotr.

Emilija iki šiol yra laikoma dingusia be žinios, tačiau jos namuose rasti daiktai pasakoja ir apie spalvingą tyrinėtojos gyvenimą, ir apie lietuvių mitologijos pasaulio paslaptis. Nuo šiol jie tai daro Vaikų literatūros muziejaus rūsyje, šešiose specialiose patalpose – būtybių tyrinėtojos kambariuose.

Idėja virto kūnu

Pradinė ekspozicijos idėja kilo „Vaikų žemės“ vadovui Justinui Vancevičiui. Savo sumanymu jis pirmiausia pasidalijo su „Aukso žuvų“ leidėja Sigita Pūkiene, išleidusia „Didžiąją būtybių knygą“.

„Kartkartėmis važiuoju į Bolonijos knygų mugę – didžiausią vaikų literatūros renginį. Tai nėra tokia knygų mugė kaip Vilniuje, ji skirta profesionalams, suvažiuoja leidėjai, skaitybos specialistai. Ten vyksta įvairūs pristatymai. Vieno jų metu sužinojau apie tai, kaip Švedijoje buvo sukurta paroda pagal knygą. Pamaniau, kad kažką panašaus ir mes galėtume padaryti, – programos „Vaikų žemė“ vadovo J. Vancevičiaus galvoje spontaniškai užgimusią mintį lydėjo rašytojos, iliustruotojos, grafikos dizainerės Kotrynos Zylės kūryba.

Tiesa, išgirdusi pasiūlymą, rašytoja pirminę idėją šiek tiek transformavo. Atsispyrusi nuo savo leidinio „Didžiųjų būtybių knyga“ ir joje suburtų mitinių personažų, Kotryna sukūrė juos jungiančią istoriją ir jos heroję E. Gruodytę.

„Kai rinkausi vardus, galvodama, koks galėtų būti tyrinėtojas ar tyrinėtoja, Justinas paprašė, kad tai būtų moteris mokslininkė. Norėjosi istorijos ne apie dar vieną vyrą. Tebūnie ji išgalvota, bet kad būtų apie stiprią moterį“, – taip, anot Kotrynos, atsirado tyrinėtoja Emilija ir šeši jos radiniais užpildyti paslaptingi kambariai.

Giltinė be dalgio

Smalsiai, kaip tai būtų padariusi ir pati Emilija, nosį kyštelėjau į pirmąjį kambarį. Už vitrininio stiklo – vyriški batai, vidpadis su kanopos įspaudu ir mėšlu virtusi pypkė. Visa tai priklausė gan simpatiškam vaikinui, kurį studijų praktikos metais vietiniuose šokiuose Šiaulių rajone sutiko Emilija. Ženklai leido įtarti, kad nepažįstamasis yra ne kas kitas, o velnias.

Gretimai įsitaisęs paveikslėlis – ne apie šėtoną. Jis iliustruoja giltinę – senyvo amžiaus, baltai apsirengusią moterį, su išsišakojusiu liežuviu, tarsi gyvatės. Jam kirpti esą reikalingos ne bet kokios, o labai tvirtos žirklės. Tokias visai atsitiktinai iš vienos sodybos Kupiškyje atsivežė tyrinėtoja. Namo šeimininkė pasakojo, kad avių vilnai kirpti skirtas žirkles dar vaikystėje atradęs jos brolis, kai su draugais žaidė kapinėse.

„Mes įsivaizduojame giltinę griaučių pavidalu, su dalgiu rankose. Tačiau toks mirties įvaizdis yra krikščionybės paskleistas. Žodis „giltinė“ išduoda tikrąją kilmę – gelti. Gelti dvišakiu liežuviu, – dirstelėjusi į eksponuojamas žirkles ir šalia jų gulintį sudžiūvusį mėsos gabalėlį K. Zylė negalėjo atsakyti, ar tai raganos liežuvis. – Negaliu teigti, tačiau jis buvo prilipęs prie žirklių...“

Atvėrus dar vienas duris koja užkliuvo už tos pačios saulėgrąžos milžinės, menančios ne tik istoriją, kaip ši pateko į tyrinėtojos rankas, bet ir derlingumo deivę Žemyną. Saulėgrąža yra stikliniame lagamine, o ant jo – mažosios Emilijos atvaizdas, su pirmuoju jos laimikiu ir iškarpa iš 1959 m. laikraščio.

Privilegija: anot muziejaus vadovės D. Cibulskienės, Emilijos eksponatams skirtos naujai suremontuotos rūsio patalpos. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nenorėjome naiviai nuvertinti vaikų, neva jie nesupranta šiurpių dalykų.

Trolio sutrypta meilė

Emilija, jeigu teisingai supratote, labai daug keliavo po Lietuvą, todėl eksponatai sujungia skirtingus šalies regionus, miestus. Šis tas čia susiję su Kaunu, tiksliau – baubu.

Lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“, anot K. Zylės, 1986 m. sausio 19 d. paslaptingomis aplinkybėmis buvo užpultas vaikas. Jam nieko nenutiko, tačiau dailiam megztukui kliuvo. Mįslingą nutikimą liudijantis viršutinis drabužis su įstrigusiu baubo nagu pateko į Emilijos rankas, o šiandien jį gali pamatyti visi, kurie nebijo likusių tamsos siaubūno nagų aštrumo. Greta megztinio kybo bitininko galvos apsauga, pasakojanti apie deivę Austėją ir apie Emiliją, kai ši susigrūmė su avilius užpuolusia meška. Nuvijusi lepečkoję ji pelnė bičių palankumą ir sulaukė pranašingo ženklo – neįprastos formos korio. Jo paslaptį Emilija įminė gavusi netikėtą laišką iš Islandijos. Taip prasidėjo ilgas ir lemtingas susirašinėjimas su bendraminčiu būtybių tyrinėtoju Gunnaru. Taip ekspoziciją papildė dar viena istorija ir mitinė būtybė.

„Vienintelė ne lietuviška, o skandinaviška“, – anot K. Zylės, Troliai atsidūrė neatsitiktinai, nes pradžioje būta minčių ekspoziciją siųsti į Skandinavijos šalis. Yra ir kita priežastis, kodėl Troliai įsisuko į muziejų. Dingus mylimajam, Emilija leidosi jo ieškoti ir viename miške rado pėdos žymę su veido įspaudu joje. Vos tik dirstelėjusi į kontūrus, tyrinėtoja atpažino, kad tai jos dingusio mylimojo veidas. Kūno niekas nerado, tačiau Islandijos mokslininkė, su kuria Kotryna bendravo ruošdama parodą, užsiminė, kad Islandijos folklore vyrai troliai išnyko anksčiau nei moterys trolės, todėl jos ėmė vogti žmonių vyrus.

„Nežinau, ar jis įmintas ir žuvęs, ar jis apsvaigintas ir pagrobtas, ir nežinau, kuri baigtis palankesnė“, – apie nelaimingai nutrūkusią Emilijos meilės istoriją pasakojo rašytoja K. Zylė.

Ekspozicijoje ne tik trolio pėda, baubo nagas, bet ir milžino dantis, kurį Emilija 1980-aisiais paėmė iš bulves sodinančių ūkininkų Trakų rajone. Priešais, už dar vienų durų, apėmė nejaukumo jausmas. Dėmesį blaškė mirkčiojanti lempos šviesa ir nedidelis televizorius, kurio ekrane nuolatos šmėžavo raganos.

„Šaldytuvas, ant kurio stovi televizorius, yra transformuotas. Jo viduje įrengtas inkubatorius“, – atvėrusi įrenginio duris, Kotryna kvietė dirstelėti vidun. Raudonoje šviesoje ant nedidelės pakylos šildėsi kiaušinis, savo dydžiu primenantis stručio.

„Čia perisi aitvaras“, – rašytoja juokavo, jei vieną dieną šis išsiris, muziejininkams tektų keisti ekspozicijos lankymo sąlygas.

Netradicinis pateikimas

Anot idėjos autorių ir įgyvendintojų, paroda siekiama atskleisti mitologijos universalumą, kitaip pažvelgti į savą paveldą ir tradicijas, todėl ir priėjimas prie lankytojų – netradicinis. Būtybių tyrinėtojos kambarių eksponatai, įgavę netikėtų savybių ir funkcijų – dailininko, gatvės menininko, iliustruotojo ir scenografo Antano Dubros kūriniai.

2013-aisiais už spektaklį „Gaidelis pinigautojas“ Jaunojo menininko kategorijoje apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, kuriantis scenografijas vaikų ir paauglių spektakliams, besidomintis magija, mistika ir kitais šiurpiais dalykais A. Dubra kartu su skulptoriumi Luku Pelegrimu sukūrė įspūdingus eksponatus tyrinėtojos Emilijos pasakojimui-teatrui. Į eksponatus reikia ne tik žiūrėt, bet ir jų klausyti. Nuskenavus šalia esančius QR kodus, kiekvienas Emilijos daiktas prabyla aktorės ir atlikėjos Aistės Lasytės balsu. Visos viešnagės metu kambariuose skamba garso režisierius Martyno Gailiaus muzika.

„Nenorėjome naiviai nuvertinti vaikų, neva jie nesupranta šiurpių dalykų. Stengėmės daryti kažką panašaus tarp siaubo, pabėgimo kambarių ir sukurti reginį, patrauklų šiuolaikiniam vaikui“, – A. Dubra neabejojo, kad jam drauge su komanda pavyko tai padaryti.

Skirta visiems

Paroda aplankė ne vieną šalies miestą, tačiau Kaune ji įsikūrė ilgam. Anot Maironio vaikų literatūros muziejaus direktorės Deimantės Cibulskienės, tyrinėtojos Emilijos kambariai bus atviri maždaug dvejus metus. Tuo ypač džiaugėsi programos „Vaikų žemė“ vadovas.

„Parodai keliaujant link egzistavimo pabaigos, ėmėme galvoti, kur ji galėtų rasti nuolatinius namus. Esame dėkingi Vaikų literatūros muziejui, kad mus priėmė. Vaikų literatūros muziejus yra unikalus dalykas, apie kurį, deja, daug žmonių nėra girdėję. Todėl nuoširdžiai tikiu, kad būtybių tyrinėtojos kambariai bus proga šią vietą pamatyti ir atrasti“, – kauniečius ir miesto svečius gerai praleisti laiko kvietė J. Vancevičius. Jam antrino ir K. Zylė. Mitologija amžiaus neturi, todėl ir ekspozicija, anot jos, skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

„Mitologija yra skirta žmonėms. Mitologijoje yra vaikams suprantamų dalykų, yra ir nepadorių. Todėl su lankytojais galima kalbėti skirtingais registrais. Su vaikais – apie mitines būtybes, o su suaugusiaisiais – apie Emilijos istoriją“, – K. Zylė džiaugėsi, kad kiekvienas apsilankęs parodoje randa sau artimą kambarį, eksponatą.

Vaikams klausant pasakojimų kūnu laksto šiurpuliukai, tuo metu suaugusieji prisimena savo vaikystę, kai po antklode slėpėsi nuo baubo ir šventai tikėjo, kad blogus vaikus išneša raganos.

Grįžo po pertraukos

Apie Saporo sniego festivalį, ko gero, girdėjote ne sykį, tačiau ar žinot, kad jis prasidėjo 1950 metais, vietinių mokyklų moksleiviams surengus šešių sniego skulptūrų parodą Odori parke, esančiame pačiame miesto centre. Nedidelė ekspozicija po atviru dangumi tąsyk pritraukė apie 50 tūkst. lankytojų ir davė pradžią didžiausiai žiemos šventei Japonijoje. 1955 m. gaminant įspūdingo dydžio skulptūras prisidėjo šalies gynybos pajėgų kariai, o dar po ketverių metų Japonijos žiniasklaida pirmą kartą nušvietė renginį visos šalies mastu. 1972-aisiais Saporo sniego festivalis sulaukė tarptautinio pripažinimo. Kiekvieną vasarį vykstanti šventė išsiskyrė pagrindinėse miesto gatvėse išrikiuotomis skulptūromis, sukurtomis iš viso pasaulio suplūdusių meistrų rankomis. Nuo 2006-ųjų tirpstančią Saporo miesto ekspoziciją pildo ir menininkų iš Kauno darbai.

„Nuo amžiaus pradžios pradėjome ir vis kažkaip nenusvyra rankos“, – anot architekto Tomo Petreikio, jos sniego nelytėjo tik pandemijos laikotarpiu ir dar kelis metus jam pasibaigus.

Šį vasarį, po priverstinės trijų metų pertraukos, sniego festivalis į Saporą grįžo, o kartu su juo ir lietuvaičių trio. Tiesa, iki tradicinio renginio, kuris miestą Hokaido salos pietvakariuose paverčia žiemos pasaka, jie buvo keturiese ir savo jėgas išbandė sniego skulptūrų čempionate Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Mindaugas Jurėnas, Kęstutis Lanauskas, Artūras Burneika ir Tomas Petreikis ten vyko jau septintą kartą.

Aukščio iššūkiai

Praėjusiais metais Kolorado Valstijoje, Brekenridže, skulptoriai pelnė net du įvertinimus. Lietuviams atiteko čempionato bronza ir menininkų apdovanojimas, kurį skiria čempionate besivaržantys kolegos skulptoriai.

„Pagal neoficialius šaltinius, šiemet Amerikoje mes likome ketvirti“, – sniego užkalbėtojai kitąmet JAV žadėjo susigrąžinti skolą.

Norint tai padaryti, reikia sukurti naują koncepciją ir įveikti atranką. Tai nėra labai paprasta. Patekti į sniego skulptūrų čempionatą trokšta skulptoriai iš viso pasaulio, tačiau atrenkama vos keliolika komandų. Šiųmetis ketverto eskizas „Sniego šilko šokėja“ sudomino komisiją, todėl kauniečiai sulaukė kvietimo į JAV. Keturias dienas menininkai dirbo su maždaug 25 t sveriančiu, 3,5 m aukščio presuoto sniego kubu, kol šis galiausiai virto kūnu.

„Tradiciškai, kaip dvejetukininkai, paskutinę naktį nemiegojome. Praleidome saulės kaitrą, matėme mėnulio pilnatį“, – pažaboję laiką ir sniegą, skulptoriai, anot T. Petreikio, sunkiausiai tvarkėsi su aplinkos pokyčiais. Sniego skulptūrų čempionatas vyko maždaug 3 km aukštyje, todėl ne vienas dalyvis patyrė deguonies stygių.

„Reikėtų atskristi keliomis dienomis anksčiau ir adaptuotis“, – A. Burneika šioje situacijoje įžvelgė ir privalumų. Tarkim, nusileidus žemyn, miegas gilus kaip kūdikio.

Tvarka: šiame čempionate skulptoriams neleidžiama naudoti elektrinių įrankių, kurie palengvintų užduotį. T. Petreikio asmeninio archyvo nuotr.

Smalsuolių srautai

Atsisveikinę su bičiuliu Mindaugu, likusieji trys komandos nariai išvyko į Japoniją. Sapore Kęstutis, Aurimas ir Tomas pristatė darbą pavadinimu „Tegul išsipildo svajonės“. Jos laivo pavidalu prasimušė pro debesų skraistę, įgaudamos kitą, labiau apčiuopiamą formą. Tikslumu garsėjančio festivalio taisyklės šiemet nesikeitė. Tiesa, komandų buvo kiek mažiau nei įprastai. Vietinių teigimu, mažiau buvo ir sniego.

„Lietuvoje mes jaučiame globalinį atšilimą, kai už lango amžinas ruduo. Atrodo, važiavome ten, kur sniego turėtų būti virš galvų, bet tiek Amerikoje, tiek Japonijoje žmonės skundėsi, kad jo labai mažai“, – skulptoriai pasakojo, kad su tokia pačia problema festivalio organizatoriai susidūrė ir 2019-aisiais, kai Japonijoje buvo užfiksuota rekordiškai mažai sniego ir neįprastai aukšta temperatūra. Organizatoriai tąkart koregavo planus, o sniegą gabeno iš kitų šalies miestų.

Kitaip nei čempionate JAV, kuris vyko kelių kilometrų aukštyje, Sapore skulptoriai savo įrankių dėžę išskleidė miesto centre, o presuoto ledo kubą skaptavo apsupti žmonių. Vieni jų stebėjo tyliai, kiti buvo smalsūs dalyviai. „Kasdien praeidavo milžiniški žmonių srautai. Atstovavome Lietuvai, pakaitomis bendravome su auditorija. Pavargsti prie sniego – eini pas žmones“, – įspūdžiais dalijosi A. Burneika.

Mokosi iš klaidų

Festivalio JAV organizatoriai, anot skulptorių, palankiai žiūri į drąsius sprendimus ir leidžia išeiti iš rėmų, todėl ketveriukė yra koregavusi ne tik savo darbų aukščius, bet ir pločius. Tikslieji japonai prieš tokius dalykus nelinkę užmerkti akių. Iš anksto paruoštus presuoto sniego kubus festivalio pradžioje jie darsyk pamatuoja ir akylai stebi kiekvieną menininkų veiksmą. Jei tik kyla abejonių dėl sniego skulptūros stabilumo, organizatoriai stabdo sniego skulptorius, o už nepaklusimą gali atimti balus. Tiesa, kaip jie skaičiuojami, skulptoriai iki šiol nesupranta. Žino tik kad sniego skulptūra turi būti kuo artimesnė eskizui. Manę, kad čia, kaip ir JAV, vertinamas polėkis ir akimirkos emocija, kauniečiai kelis kartus nusvilo – detalės, jų manymu turėjusios duoti papildomų taškų, pastarųjų krepšelį gerokai patuštino.

„Mokomės iš klaidų, stengiamės siųsti kuo aptakesnį eskizą. Anksčiau, beje, ir įrankiai lūždavo, droždavome nagais“, – dabartinių įrankių kokybe, M. Jurėno teigimu, pasirūpina Artūras, todėl visi gramdukai ir pjūklai atlaiko bet kokio kietumo presuotą sniegą. Medžiagos, su kuriomis dirba skulptoriai, JAV ir Japonijoje skiriasi. Jei Tekančios Saulės šalies kubai pagaminti iš lengvai presuoto sniego, anapus Atlanto vykstančio čempionato organizatoriai dalyvius aprūpina kieta medžiaga.

„Amerikoje presuotas sniegas artimas ledui. Kai jį kapoji, jauti tvirtumą. Japonijoje sniego taip smarkiai nesupresuoja, todėl dirbant matosi tuščios ertmės“, – dirbti su amerikietišku kubu, A. Burenikos įsitikinimu, sunkiau, tačiau galutinis rezultatas geresnis, nes galima išgauti smulkių detalių. Be to, tokia skulptūra gali išlaikyti didesnį svorį.

Iškrito: Tomas (kairėje),Artūras ir Mindaugas apgailestavo, kad pokalbyje negalėjo dalyvauti operaciją patyręs ketvirtas komandos narys K. Lanauskas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Laimė visiems

Buvusių ir esamų darbų skulptoriai niekada nelygina. Kiekvienas jų – tarsi naujas kūdikis, turintis šiokių tokių panašumų su ankstesniais. Tarkim, JAV vykusiose tarptautinėse sniego skulptūrų varžybose 2015-aisiais lietuvius į pergalę plukdė debesyse paskendęs „Nojaus laivas“. Mažesnė vandens susisiekimo priemonė sniegą skrodė ir šiųmečiame festivalyje Sapore. Tiesa, iki pergalės trijulės nenunešė. Kęstutis, Tomas ir Artūras liko penkti.

„Japonijoje yra penkios prizinės vietos. Mums atiteko garbinga penktoji vieta. Gavome metalinį skrendantį angelą, buvome paminėti miestiečių minios, – džiaugėsi trijulė savo darbu, kuris džiaugsmą teikė ne tik jiems ir festivalio lankytojams, bet ir skulptūras po festivalio griovusiems traktorių vairuotojams. – Tu keturias dienas atiduodi širdį, kovoji su laiku, temperatūra, atrodo, susigyveni, o po kelių dienų saulė ima viską ardyti. Skulptūros tampa neįgaliomis, todėl jas sunaikina. Tada Artūras eina Laisvės alėja su savo šunimi ir ta pati skulptūra, tik jau lašo pavidalu, nukrenta ant nosies. Tai gražiausi dalykai.“

Paklausti apie tolesnius planus, skulptoriai neabejojo, kad grįš ir JAV, ir į Saporą. Būtų įdomu išbandyti ir Europoje vykstančius sniego skulptūrų festivalius, tačiau viskas priklauso nuo finansų.

Kaip prieš amžių

1924-ųjų rugpjūčio 23 dieną, Kaune, Parodų aikštėje, Prezidentas Aleksandras Stulginskis oficialiai paskelbė Dainų šventės, pavadintos „Dainos diena“, pradžią. Tuomečiam šalies vadovui pakvietus sugiedoti Lietuvos himną, žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ suskambo 3,5 tūkst. choristų ir kelių dešimčių tūkstančių susirinkusiųjų lūpose.

Nuo tos dienos prabėgo visas amžius. Keitėsi santvarkos, mados, architektūra. Žmonės? Jie lyg ir kiti, bet vis tiek tie patys. Juos vienija kalba, augina kultūra, jie šoka ir dainuoja.

„Pagalvojau, kad mūsų Nepriklausomybė, mūsų valstybės laisvė yra neatsiejama nuo dainos. Jeigu paimtumėme tautinį atgimimą, XIX a. ir XX a. pradžią – Juozas Naujalis su „Lietuva brangi“ ir visais lietuviškais chorais. Jeigu paimtume savanorių kovas po Nepriklausomybės paskelbimo, prisimintumėme, kad daina lydėjo žygiuojančius ginti Tėvynės. Jeigu paimtumėme 1924-uosius, tai pirmoji Dainų šventė pilna lietuviškų dainų.

Jeigu paimtumėme tarpukario pasipriešinimą, tai partizanai irgi daug dainavo. Jeigu prisimintumėme žmones, kurie kentė nelaisvėje Sibire, juos daug kur lydėjo daina, kad praskaidrintų gyvenimą ir primintų Tėvynę, – Lygiai taip pat, kaip į pirmosios Dainų šventės choristus kreipėsi A. Stulginskis, prabėgus 100 metų „Chorų karų“ dalyvius ir svečius sveikino LSMU gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys.– Susirinkusi bendruomenė, mūsų mylimas jaunimas dainuoja istorines dainas. Tegul jos lydi mums visą gyvenimą ir tegul daina būna mūsų pagrindine vėliava saugant, ginant ir kelyje į mūsų laisvę.“

Prisijaukino dainas

Organizuojami septintą kartą, skiriami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, šiemet „Chorų karai“ prabilo pirmosios Dainų šventės dainomis.

Įkvėpti tuomečių vedlių ir šviesulių J. Naujalio, Juliaus Štarkos, Stasio Šimkaus, gimnazistai ketvirtadienio popietę atliko primirštus, naujai atrastus kūrinius: „Per girią girelę“, „Bijūnas žalias“, „Aš pasėjau linelį“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi žiba žiburėlis“, „Tykiai tykiai...“, „Tris dienas tris naktis“.

„Palengvinome pasiruošimą. Peržiūrėję pirmosios Dainų šventės repertuarą, atrinkome dainas. Moksleiviams beliko ištraukti lapelius su paskirtais kūriniais ir žinoma, su jais susigyventi“, – tam, anot gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjos Aušros Budrienės, gimnazistai turėjo daugiau nei keturis mėnesius.

Rezultatas nustebino ne tik pedagogus, bet ir likusius bendruomenės narius. Kažkas negalėjo patikėti, kad namų tylenis virto scenos žvaigžde. Kažkam širdis sirpo nuo atžalos balso, kuris iki tol slėpėsi po kuklumo skraiste.

„Padirbėjo ir vaikai, ir žinoma mokytojai. Klausant dainų ir mūsų širdys dainavo“, – tarpusavyje šnabždėjosi po LSMU Veterinarijos akademijos Iškilmių salę pabirę moksleivių tėvai ir artimieji.

Daugiau nei šventė

Anot A. Budrienės, šis renginys nuostabus ne tik todėl, kad puoselėja lietuvybę ir šlovina Tėvynę dainomis. Moksleivių įtraukimas į „Chorų karus“, padeda jiems atrasti savo stiprybes ir labiau atsiskleisti.

„Pradžioje mokiniams reikia postūmio, paaiškinimo, kodėl tai darome. Pasibaigus „Chorų karams“ labai dažnai girdime, kad bendras darbas padėjo artimiau susidraugauti. Be to, vaikai labai atsiskleidžia. Žiūrėk, tas groja birbyne, nors iki tol nežinojome, kitas puikiai dainuoja. Patys jie neateina, nepasako“, – A. Budrienė džiaugėsi išliekamąja renginio verte.

Priešingai nei ankstesniais metais, šįsyk scenoje pasirodė ne klasių, o srautų chorai. Visi lyg vienas lietuvių liaudies dainas dainavo penktokai, šeštokai, septintokai, aštuntokai, I ir II gimnazijos klasių moksleiviai. Į atskirą chorą susibūrė ir gimnazijos mokytojai. Pralaimėjusių tądien nebuvo, nes kaip sakė gimnazijos vadovas A. Bučnys, visus choristus sujungė daina, o jų širdys plakė tuo pačiu ritmu. Dalyviai išsidalijo drąsiausio, originaliausio, muzikaliausio, teatrališkiausio choro nominacijas. Specialus prizas iškeliavo publikos numylėtiniams.

Lauktas grįžimas

Tiek gėlių žiedų ir dovanų, kiek parodos atidarymo dieną jų buvo fotografo Evaldo Butkevičiaus rankose, Kauno fotografijos galerijos sienos seniai matė. Svečių tądien taip pat susirinko gausiai, nors pats maestro tikėjosi sulaukti vos kelių artimiausių bičiulių.

„Susirado mane Gintaras Česonis. Dvi dienas sėdėjo ir rinko nuotraukas...“ – žvelgdamas į sausakimšą galeriją, E. Butkevičius džiaugėsi judviejų tandemu ir galutiniu rezultatu.

Parodoje „Evaldas Butkevičius. Fotografijos“ eksponuojamos nuotraukos žymi autoriaus kūrybos kelią nuo 1983-iųjų iki pat 2015-ųjų, kai, išėjęs iš dienraščio „Kauno diena“, savo fotoaparatą pakabino ant vinies. Daugiau kaip per 30 metų fotografas padarė ne tik įsimintinų nuotraukų spaudai, bet ir išbandė įvairius fotografijos žanrus. Jo archyve – miesto vaizdai, reportažai, vyrų ir moterų aktai, abstrakcijos.

„E. Butkevičiaus parodą prasmingiausia būtų suvokti ne kaip kelių ilgalaikių ciklų retrospektyvą, o ryškių, kartais tik epizodiškų kūrybos bandymų mozaiką, žadančią visapusę pažintį su įdomiu, tačiau jau kurį laiką viešumoje savo darbų neeksponavusiu autoriumi“, – sveikindamas autorių su grįžimu, fotografas ir kritikas Tomas Pabedinskas parodos lankytojams linkėjo įdomaus ir prasmingo laiko.

Paauglystės ilgesys

Paklaustas, kada į rankas paėmė fotoaparatą, E. Butkevičius mintimis grįžo į studijų laikus. Žurnalui „Nemunas“ paskelbus konkursą, studentas tąkart pasišovė jame dalyvauti.

„Padariau seriją nuotraukų iš studentų bulviakasio, laimėjau pirmą vietą ir buvau priimtas Fotomenininkų sąjungą, – E. Butkevičius pasakojo, kad pirmosios jo nuotraukos buvo spontaniškos. – Pamatei, pagavai nuotaiką ir nufotografavai.“

Nuotraukos guli stalčiuje. Reikės jas kutenti.

Pirmas didelis nuotraukų ciklas „Prūsa – išeinantys miestai“,  užfiksuotas fotografo, pasakoja apie Karaliaučių. Būdamas paauglys, maždaug trylikos ar keturiolikos metų, E. Butkevičius ten kelis kartus lankėsi su Marijampolėje gyvenančia tėvo seserimi.

„Visa Suvalkija į Kaliningrado sritį vežė kopūstų, ridikų, kitų daržovių. Įsiprašiau kelis kartus su teta, pas kurią vasarodavau, vykti drauge. Griuvėsiai ir nykuma tuo metu man paliko slogų įspūdį, todėl nusprendžiau po kurio laiko grįžti atgal. Susiradau palydovą iš Karaliaučiaus, tokį vietinį disidentą Aleksejų, ir susikooperavau su juo“, – kartu jie, anot E. Butkevičiaus, intensyviai dirbo dvejus metus.

Sentimentai: nuotraukų serija iš Karaliaučiaus autoriui primena vaikystę ir tetą, kurią jis kelis kart lydėjo kelionėse. Evaldo Butkevičiaus, Edgaro Cickevičiaus ir Aurimo Barkausko nuotr.

Paskutinės kelionės į Karaliaučių įvyko 1990-aisiais, prieš paskelbiant Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. E. Butkevičius iki šiol mena ne tik kreivus vietinių rusų žvilgsnius, bet ir milicininkus, kuriems teko rodyti savo dokumentus, nes žmogus su fotoaparatu kėlė įtarimų ir buvo laikomas šnipu. Savo nuotraukose E. Butkevičius sustabdė vokiškos krašto praeities ir sovietmečio ženklus, atskleidė žmonių gyvenimus ir paliko užuominą apie paauglystės ilgesį.

Apnuogino ir apsinuogino

Vieni įdomesnių darbų, savo tematika nepavaldūs laikui, – aktai. Juose E. Butkevičius apnuogina buitį ir buityje apsinuogina pats. Antai vienoje nuotraukoje jis rankomis įsirėmęs į stalą, kitoje – pritūpęs su varnalėša.

„Apie 1992 m. nusipirkome butą. Remontą daryti padėjo mano draugas, pantomimos aktorius. Apdažėme vieno kambario sienas, bet grindys liko netvarkytos, dažais aptaškytos. Šovė į galvą mintis, sakau: rengiamės!“ – taip, anot E. Butkevičiaus, gimė vyrų aktų ciklas „Beprasmybė“, kuriame atpažinsite ir patį fotografą.

Dar po metų Nidoje sukurta moterų aktų serija „Kažkas kažkur“ su šviesaus atminimo grafike Jūrate Rekevičiūte.

Įvertinimas: darbai, kuriems pozavo J. Rekevičiūtė, E. Butkevičiaus įsitikinimu, yra vieni stipriausių. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Bendravau su ja kaip su kolege, nes dirbau Lietuvos farmacijos muziejuje. Jūratė ten dirbo dailininke. Atėjo ji pas mane ir sako: padaryk mano aktą“, – E. Butkevičius pasakojo, kad darbas su grafike buvo neapsakomai įdomus.

Toks pats esą išėjo ir nuotraukų ciklas. Dar viena nuotraukų serija, dvelkianti moteriška jėga ir aistra, pavadinta „Pažadėtoji žemė“, buvo sukurta 1993–1994 m. Latvijos Nidoje, pas bičiulį Romualdą Požerskį. Šiose nuotraukose, anot fotografijos teoretiko T. Pabedinsko, per judesį ir jo lemiamus vaizdo išsiliejimus moteris tarsi išlaisvinama iš ribojančios fizinės būties ir atsiejama nuo konkrečios kasdienybės.

Diena kolonijoje

„Galiausiai su aktais baigiau. Pajutau, kad tema morališkai išsemta. Tada atsirado „Bespalvis dangus“, – į galerijos sieną, ant kurios dviem eilėmis sukabintos nespalvotos nuotraukos, pasakojančios apie Kauno nepilnamečių koloniją, iš tolo dirstelėjo parodos autorius.

1995 m. jis dirbo „Laikinosios sostinės“ fotografu, o į įkalinimo įstaigą pateko gavęs redaktoriaus užduotį nufotografuoti ten kalinčius paauglius. E. Butkevičius tąsyk padarė kur kas daugiau – savo nuotraukomis sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunus žmones ir jų gyvenimą už grotų.

„Ten praleidau visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Per pietus pritrūkau juostelių, tai nulėkiau į miestą. Kartu prigriebiau du blokus cigarečių. Pirmą pusdienį kartu su manim vaikščiojo prižiūrėtojas, matyt, bijojo, kad vaikai ko neiškrėstų. Kai apdalijau juos cigaretėmis, visi pasidarė mano draugais. Buvo drąsūs, lindo prie objektyvo“, – E. Butkevičius pasakojo buvęs antruoju fotografu, patekusiu į šią įkalinimo įstaigą. Prieš tai joje lankėsi vokietis, bet padarė kur kas mažiau kadrų.

Įtaiga: apsilankęs Kauno nepilnamečių kolonijoje, E. Butkevičius sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunų žmonių gyvenimą už grotų. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Būnant kolonijoje labiausiai mane sukrėtė vienspalviškumas. Tuo metu aprangoje vyravo pilkos šimtasiūlės, specialūs drabužiai. Atrodė, kad net dangus virš vaikų galvų pilkas“, – prisiminimais dalijosi fotografas.

Darsyk Kauno nepilnamečių kolonijoje jis apsilankė 1996-aisiais, kai jau dirbo „Kauno dienoje“. Tąkart svečias fotografavo paauglius, švenčiančius Velykas. Trečią kartą įkalinimo įstaigos slenkstį E. Butkevičius mynė 2000 m., tačiau išėjo faktiškai tuščiomis. Kaliniai nebenorėjo fotografuotis, o ir į pilkas spalvas įsimaišė margaspalvių treningų.

Įtaiga: apsilankęs Kauno nepilnamečių kolonijoje, E. Butkevičius sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunų žmonių gyvenimą už grotų. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Užuomina į ateitį

Parodos „Evaldas Butkevičius. Fotografijos“ lankytojai turės progą susipažinti su nuotraukų ciklu „Kaimas būties rate“, įamžintu sodyboje netoli Druskininkų. Šiam ciklui kūrėją įkvėpė kaimynai ir miestiečiui ne visada suprantama jų kasdienė rutina.

„Kaimynas man sako: pjausiu kiaulę. Išgirdęs tai pasiprašiau į skerstuves“, – nors tokį įvykį matė pirmą kartą, E. Butkevičius nesijautė nejaukiai. Jokio diskomforto prieš bičiulio fotoobjektyvą nejautė ir kaimynai. Savo darbą dirbo taip, tarsi būtų vieni.

E. Butkevičiaus kūrybos bagaže – dar bent keli nuotraukų ciklai, kurių šįsyk fotografas neeksponavo. Tai ir turgaus prekeivės su savo keisčiausiu asortimentu, ir miestas su savo gyventojais. Pastaroji tema 50-ojo jubiliejaus proga virto personaline paroda „Kaunas amžių sandūroje“. Autorius nuotraukas planavo sudėti į knygą, rado rėmėjų, tačiau darbus apsiėmusi leidykla bankrutavo.

„Nuotraukos guli stalčiuje. Reikės jas kutenti“, – E. Butkevičius prasitarė, kad kutenti jis žada ir dar vieną ciklą – „Baltijos jūra. Objektai“. Bangų išskalautus daiktus fotografas pradėjo rinkti 1983-iaisiais. Tuomet Latvijos Nidoje, viešėdamas pas bičiulį fotografą R. Požerskį, jis rado besimėtantį plūdurą, kuris ir tapo ciklo atspirties tašku. Praėjus daugybei metų fotografas žada toliau fiksuoti radinius jūros pakrantėje, taip vystydamas ekologijos, gamtos saugojimo temą. Idealiausia vieta darbui, anot kūrėjo, jo mylima Papė, kur atsigauna siela ir kalasi kūrybos sparnai.

„Žmonių ten visai nėra. Pakrantėje gali prasilenkti nebent tik su kokiu bėgiku. Ramu ten ir gera“, – su užuomina, kad paroda Kauno fotografijos galerijoje – tik įžanga į kitas, pokalbį baigė E. Butkevičius.

Iš širdies – būtent toks, mano manymu, buvo pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesore, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos kardiologe, Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadove, mokslininke ir švietėja Jurgita Plisiene. Dirbdama su pacientais ji klauso proto, bet neignoruoja intuicijos. Būdama su studentais juos moko, bet tuo pačiu gilina ir savo žinias. Ji skaičiuoja šokio žingsnelius, bet ne valandas, praleistas Kauno klinikose. Darbus matuoja ne titulais, bet išliekamumu. Pacientų neskirsto, nes žino, kad piktas žmogus – serga. Greičiausiai todėl ir apie grožį ketvirtos kartos kaunietė kalba labai abstrakčiai. Gražiausias žmogus, anot jos, yra tas, kurio vidus spinduliuoja, o tam reikia ne injekcijų ar grožio skalpelio, bet meilės. Jos per pastarąjį mėnesį J. Plisienė gavo ypač daug, todėl laimės ašaros skruostais riedėjo ne kartą.

„Po finalinio renginio buvau visiškame nokdaune. Neturėjau jėgų bendrauti“, – praėjus savaitei po „Metų kaunietės“ rinkimų kulminacijos, J. Plisienė jautėsi visai kitaip.

Šiandien apie titulą ji galvoja kaip apie gydytojo profesijos įvertinimą ir galimybę būti labiau išgirstai visuomenės, kurios sveikata drauge su Kauno klinikų komanda ji nesiliauja rūpintis.

– Kardiologija – mažos mergaitės svajonė, kuriai buvo lemta virsti kūnu?

– Vaikystėje važiuodama mašina paimdavau baltą popieriaus lapą ir tušinuku brėždavau kreivę – kaip mašina juda, taip juda ir tušinukas. Kai manęs mama paklausdavo, ką aš čia darau, atsakydavau, kad rašau kardiogramą. Niekada nebuvo minčių, kad rinksiuosi kitą kelią. Darželyje tai žinojau, mokykloje tai žinojau. Atsukusi laiką atgal, tikrai nieko nekeisčiau. Mėgstu tai, ką darau, myliu žmones, kuriuos sutinku. Jaučiu visišką savirealizaciją ir tikrai sau pavydžiu, kad nereikia blaškytis galvojant, ar mano vieta čia.  Aš tikrai esu ten, kur turiu būti.

– Ilgos ir nelengvos studijos, vėliau – valandų valandos darbe ir nuolatinis savęs dalijimas. Niekada nesigailėjote tokio pasirinkimo?

– Abejonių pasirinkimu nebuvo, bet sunkių ir labai sunkių momentų – taip. Vienas tokių – disertacijos rašymas Vokietijoje. Būdavo, visą dieną dirbu didelėje klinikoje, vakare grįžtu namo, su savo pirmoku parengiam pamokas, užmigdau jį, o tada iki 3–4 val. nakties  rašau disertaciją. Ryte keliuosi ir vėl einu į darbą. Tai tęsėsi apie metus. Buvo periodas, kai galvojau, kad neišgyvensiu, tačiau minties viską mesti tikrai nebuvo. Nors dejavau ir gailėjau savęs, ėjau iki galo, apsigyniau disertaciją, gavau vokišką daktaro laipsnį. Kai žinai, kiek pastangų, bemiegių naktų visa tai kainavo, diplomas įgauna visai kitą svorį. Tu tiesiog žinai, kad labai stengeisi ir nuosekliai siekei tikslo.

Gali išmokti būti geru vadovu, žinoti visus vadybos principus, bet jei nebūsi geras žmogus, nepadės jokie mokslai.

– Šeimoje nebuvo medikų. Nemanote, kad esate pašaukta iš aukščiau?

– Nežinau, ar verta minėti visas istorijas, bet mane tikrai kartais apima jausmas, kad esu vedama. Tarkim, dalyvaujant konferencijoje apie retas ligas buvo kalbama apie Fabry ligą, kuriai būdingas specifinis bėrimas. Žiūriu nuotraukas ir galvoju, ar kada nors pamatysiu tai savo akimis, nes liga labai reta. Ja serga gal 1 iš 500 tūkst. žmonių. Lygiai po savaitės ateinu į palatą, kur paguldytas jaunas žmogus. Vyksta bendra vizitacija, pacientas pakelia marškinius ir aš matau bėrimą, kaip toje nuotraukoje. Sakau, jam Fabry liga! Visi susižvalgė, gūžtelėjo pečiais. Padarėme tyrimus, nusiuntėme į Vokietiją ir gavome atsakymą, kad pacientas tikrai serga Fabry liga. Jam buvo skirtas gydymas ir iki šiol gyvena. Puikiai pamenu ir vienos slaugytojos sūnų, kuris pas mane atėjo konsultacijai su prieš kelias valandas atlikta kardiograma. Nors ji nerodė nieko blogo, paprašiau pakartoti. Išskleidusi antrą kardiogramą pamačiau, kad ten ūmus infarktas. Ištiktas klinikinės mirties vyras krito nuo kėdės, kol atvyko reanimacijos darbuotojai, atgaivinau jį. Nuvežus į operacinę radome užsikimšusią kraujagyslę. Arba štai, visai neseniai atlikau echoskopiją savo senai pacientei. Matau, kad kažkas ne taip. Mintyse – amiloidozė, liga, nesusijusi su tuo, dėl ko ji atėjo. Klausiu pacientės, ar jai nebuvo operuoti riešai, nes ši liga dažniausiai susijusi su riešo kanalo sindromu. Išgirdus atsakymą buvo atlikti tyrimai. Diagnozė pasitvirtino. Dabar ji gaus retoms ligoms skirtą brangų gydymą ir, tikiuosi, gyvens, nes negydant šios ligos prognozės yra labai blogos. Tokiais momentais suprantu, kad mano profesija – mano pašaukimas. Aš tuo labai džiaugiuosi ir, žinoma, didžiuojuosi, kad dirbu Kauno klinikose, kur yra visos galimybės tirti ir gydyti žmogų taip, kaip tik įmanoma.

Užtikrinta: kardiologė niekada nesigailėjo pasirinkusi tokį kelią. T. Adomavičiaus/ žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Iki Kauno klinikų buvo Vokietija ir trys metai Šiauliuose, kur, anot Jūsų, įgijote neįkainojamos patirties. Pasidalykite.

– Kraujotakos sistemos ligos buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose mirtingumas yra mažesnis nei rajonuose. Tai paskatino pertvarkyti sveikatos priežiūros sistemą ir įkurti penkis labai stiprius kardiologinius centrus, kad žmonės iš bet kurios vietos laiku pasiektų gydymo įstaigą. Įvykus infarktui yra svarbi kiekviena minutė. Kuo anksčiau kreipiasi pacientas, tuo geresni rezultatai. Į Šiaulius vykau turėdama užduotį įkurti širdies ir kraujagyslių ligų centrą, sustiprinti jį ir vadovauti. Ten turėjau vienas stipriausių patirčių. Mes, gydytojai, galime būti gerais gydytojais, tačiau ne visada gerais vadovais. Vadovavimas – atskira specialybė, menas. Čia reikia kitokių žinių. Šiauliuose labai daug mokiausi, lankiau kursus, skaičiau knygas ir, aišku, daug ką dariau iš intuicijos. Apibendrindama noriu pasakyti, kad svarbiausia – išlikti savimi, nepaisant nieko. Kas tu esi, kai tau niekuo nereikia būti? Kas tu esi, kai nusiimi pareigas, o titulus pasidedi į stalčių? Buvimas žmogumi, buvimas savimi, man atrodo, ir yra esmė. Gali išmokti būti geru vadovu, žinoti visus vadybos principus, bet jei nebūsi geras žmogus, nepadės jokie mokslai. Meilė plačiąja prasme yra svarbiausias dalykas. Meilė žmogui, meilė tam, ką darai, meilė aplinkai, gamtai, gyvūnui. Mes gyvename tokiame dažnyje, kai nebegalioja senos taisyklės, ir viskas turi būti daroma iš meilės.

– Save ir toliau matote Kauno klinikose?

– Dabar esu laiminga čia, kur esu. Vertinu Kauno klinikas. Tikiu, yra visokių nuomonių, bet man gera čia dirbti. Gera dėl kolegų, su kuriais visada gali pasitarti. Gera dėl ištyrimo galimybių pacientams. Gera dėl administracijos požiūrio, nes tikrai viskas labai keičiasi. Mes turime įvairius mokymus, darbo sąlygos – puikios. Nežinau, ar būčiau tai pasakiusi prieš 20 metų, bet dabar esu laiminga čia, kur esu, ir jei tik esu reikalinga, nenorėčiau nieko keisti. Aišku, pasvarstau, kad norėčiau dirbti ne penkias, o keturias darbo dienas. Būtų labai smagu ir tris, nes ateina laikas, kai norisi daugiau dėmesio sau. Bet dirbdamas universitetinėje ligoninėje suvoki, kad negali dirbti mažiau. Jei labai to nori, tada eini į paprastesnes įstaigas ar privačią mediciną, kur gali reguliuoti savo krūvį. Čia yra universitetinė ligoninė ir tai yra kaina, kurią mokame daug dirbdami. Čia tu esi ne vien tik gydytojas, čia tu ir vadovas, ir dėstytojas, ir mokslininkas. Viskas viename ir visos sritys reikalauja dėmesio.

– Kiekvieną dieną esate apsupta daugybės žmonių – studentų, rezidentų, kolegų, pacientų ir jų artimųjų. Pavargstat?

– Be abejo, nuovargis yra, o bendravimas kartais išsekina. Žmonių juk visokių yra. Vieni ateina su meile ir šypsena, tačiau būna nepatenkintų, kurie tranko durimis. Tokiais atvejais galvoju, kad žmogus blogai jaučiasi, todėl yra piktas. Stengiuosi nesureikšminti blogų dalykų ir koncentruojuosi į gerus. Dažniausiai man padeda grįžtamasis ryšys, kai pacientas ateina po dešimties ar dvigubai tiek metų, ir tu supranti, kad jis grįžo dėl tinkamo gydymo ir priežiūros.

– Dažnai pacientai stabdo gatvėje ir klausia: gydytoja, ar pamenate mane?

– Labai dažnai. Ypač daug dėmesio sulaukiau, kai vedžiau laidą „Klauskite daktaro“. Pradžioje į visa tai žiūrėjau kaip į nuotykį, bet paskui atradau prasmę. Televizija yra galinga, ir jei skleidi prasmingą informaciją, jei bent keli žmonės išgirsta apie pavojingos ligos simptomus, atpažįsta juos savyje ar pas artimuosius, laiku kreipiasi pagalbos, jau yra didžiulis laimėjimas. Švietėjiška visuomeninė veikla turi didelę prasme, nes interneto platybėse kartais labai sunku atsirinkti, kas yra teisybė, kas ne. Būdamas gydytoju tu tai žinai ir atsistojęs prieš kamerą kalbi ne iš savo pozicijos, bet remdamasis įrodymais pagrįsta medicina. Susistemintos žinios, kurias pateikia jas išmanantis gydytojas, man atrodo, turi daug didesnę vertę, nei tai, ką randame internete.

– Kaip atrodo Jūsų diena ir kiek savęs išdalinate skirtingiems darbams?

– Dirbu ir gydomąjį darbą, todėl dažniausiai mano diena prasideda nuo pacientų konsultavimo, jų priežiūros. Dar būna administracinio darbo, susirinkimų, paskaitų, rezidentų ir studentų. Toks yra darbas universitetinėje ligoninė, ir aš nesu vienintelė, kuri tiek daro. Visi mūsų gydytojai, ypač tie, kurie užsiima ir akademine veikla, tikrai turi daug darbo, pareigų, atsakomybių. Kartais reikia būti dviejose vietose vienu metu. Tiesiog išmokau planuoti savo laiką, kitaip niekur nespėčiau.

Skolos: pirmenybę visuomet teikusi darbui, dabar J. Plisienė stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su šeima. T. Adomavičiaus/žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Laiko šeimai visada pakanka?

– Buvo laikotarpis, kai darbas man buvo prioritetas ir, jei reikdavo rinktis tarp šeimos ir darbo, rinkdavausi darbą. Dabar aš taisausi. Stengiuosi nedirbti savaitgaliais. Esu išmokyta, kad namai – vieta, kur neturi būti dirbama po darbo. Labai stengiuosi skirti dėmesio tiek darbui, tiek šeimai. Sudėtinga, todėl netikiu tais, kurie sako, kad viską spėja. Jei visą dėmesį skiri darbui – nukenčia šeima, ir atvirkščiai – jei visą dėmesį skiri šeimai, kenčia darbas. Yra prioritetai, ir kažkuri sritis kenčia. Aš tikrai mažai būdavau namuose – komandiruotės, išvykos, darbas Vokietijoje, Šiauliuose. Be abejo, šeima kentėjo, dėmesio pritrūko. Turiu paauglę dukrą, todėl dabar bandau atstatyti ryšį, nes jis nėra toks kaip su tėčiu, su kuriuo ji augo nuo vaikystės. Šiek tiek skaudu, nes atrodo, kad viskam skyrei dėmesio, bet iš tikrųjų tai ne.

– Ar bent vienas iš vaikų galvoja apie mediko profesiją?

– Dukra apie mediciną nekalba. Ji aktyviai dalyvauja debatų klubuose, beprotiškai daug skaito. Anksčiau norėjo studijuoti teisę, o jos lūpose dažnai nuskambėdavo frazė: „Studijuosiu teisę Niujorke“. Dabar atvėso, matyt, suprato, kad tai nėra taip paprasta. Galvoju, kad ji eis ten, kur reikia geros iškalbos. Sūnus? Kažkada, pasirėmęs į durų staktą ir žiūrėdamas į mane, besiruošiančią paskaitoms, pasakė, kad yra daug lengvesnių būdų užsidirbti pinigų, todėl tokio gyvenimo, kaip mano, nenori.

Tokiais momentais suprantu, kad mano profesija – mano pašaukimas.

– Kas, be darbo, Jus daro laimingą? Kur semiatės jėgų?

– Aš turiu labai smagų hobį – šoku Lotynų Amerikos šokius. Ten atsigaunu. Nėra telefono, nėra jokių pašalinių minčių, tiesiog skaičiuoju žingsniukus, pasineriu į muziką ir bandau išgauti reikiamą kūno judesį. Labai mėgstu vaikščioti miške, nes gyvenu Panemunėje. Su vyru turime tradiciją vakarais, nepaisant oro, prasieiti greitu žingsniu. Kartais su šiaurietiškomis lazdomis, kartais be jų. Dar turime savo pabėgimo vietą – sodybą. Kai tik laisvas savaitgalis, visada važiuojame į ramybės, grožio, gėrio, gamtos oazę. Ten puiki atgaiva.

– Pacientams primindama svarbiausias sveikos širdies taisykles, pati laikotės tų principų?

– Gyvenu sveikai. Žinoma, būna visko, bet tai natūralu, nes mes – žmonės. Kraštutinumai yra blogai, todėl laikausi aukso vidurio, nesureikšminu nusižengimų. Stengiuosi daug judėti, sveikai maitintis. Neturiu žalingų įpročių.

– Dėl to esate moteris, į kurią norisi atsigręžti...

– Išvaizdą nusako vidus. Jei esi mylima, vertinama, tai atsispindi. Gali kiek nori vaikščioti pas kosmetologes, darytis operacijas, bet jeigu būsi piktas, pagiežingas ir nelaimingas, nepadės jokios procedūros. Todėl labiausiai reikia rūpintis minčių higiena, o ne galvoti, kaip padailinti veidą.

Prasmė: meilė yra gyvenimo variklis, J. Plisienę skatinantis dirbti, kurti, rūpintis artimaisiais. T. Adomavičiaus/žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Jūsų kabinete – ne tik grafiko Egidijaus Rudinsko darbai, bet ir padėkos, statulėlės. Ką Jums tai reiškia?

– Nemanau, kad žmogų puošia įvertinimas. Puošia darbai, kuriuos jis daro. Žinoma, smagu, kai tie darbai pamatomi. Kita vertus, visi tie diplomai įpareigoja, tampi dar labiau matomas.

– Tą patį galėtumėte pasakyti ir apie „Metų kaunietės“ titulą?

– Titulas nėra toks reikšmingas, kaip palaikymas, kurio sulaukiau. Kiekvieną dieną kolegos vieni kitus ragino balsuoti. Tą patį darė Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos kardiologų draugija. Balsavo mano bendraklasiai, studijų draugai. Rezidentai net sukūrė atskirą palaikymo grupę. Iš naujo atradau ir savo anytą, kuri įtraukė poetus, Ariogalos bendruomenę. Kasdien visur mačiau savo veidą ir, jei atvirai, kasdien sugebėdavau apsiverkti dėl kokio nors gėrio. Vienas pacientas skambina, kad nupirko dešimt laikraščių ir atneš iškarpas, kitas savo jubiliejaus šventę pradėjo balsavimu. Tą, beje, darė ir Čikagos lietuvių bendruomenė per repeticijas. Vienu metu ėmiau galvoti, kam man tas titulas, bet netrukus atėjo suvokimas, kad jis – ne man, bet gydytojo profesijai, Kauno klinikų ir universiteto prestižui. Džiaugiuosi, kad gydytojo profesija yra matoma, kad jos prestižas auga ir galbūt per mane žmonės aiškiau svariau išgirs tai, ką mes stengiamės pasakyti visuomenei. Dar viena didžiulė konkurso dovana – moterys, su kuriomis susipažinau. Tikiu, su kai kuriomis iš jų mes tikrai turėsime bendrų projektų. Mano brolis labai gražiai išsitarė: jūs visos susitikote ne veltui. Apie „Metų kaunietės“ finalinį šešetuką jis pasakė: žiūrėk, „Caritas“ – atjauta, biblioteka – žinios, plaukimas ir šokis – energija, turizmas – žingeidumas, ir visa tai išeina iš širdies.

Vygintas Kaikaris

med. m. dr., chirurgas, projekto „Metų kaunietė“ mecenato klinikos „Fi Clinica“ vienas įkūrėjų

Vertybės: pasak V. Kaikario, nors plastikos chirurgo darbas yra tobulinti kūno grožį, sielos grožis ne ką mažiau svarbus. Aurimo Barkausko nuotr.

Sakoma, kad angelams yra lengviau, nes jie neturi kūno. Jie nejaučia jo ribojimų, laiko pokyčių ir norų. Nors plastikos chirurgo darbas yra tobulinti kūno grožį, sielos grožis yra ne ką mažiau svarbus.

Moteriškas sielos grožis giliai susijęs su jos vidine jėga, išmintimi ir švelnumu. Tai yra ne kas kita, kaip gebėjimas išreikšti šilumą, stiprumą ir padėti aplinkiniams augti. Moteriška siela spindi savo unikalumu, empatija ir gebėjimu mylėti.

Šiemet džiaugiamės būdami išskirtinio renginio „Metų kaunietė 2023“, kuris skiria ypatingą dėmesį moterims, kasdien įkvepiančioms imtis prasmingų darbų, dalimi. Šios moterys yra puikus pavyzdys, kaip galima derinti išorinį grožį su sielos vidine stiprybe ir pasitikėjimu savimi. Jos visos yra laimėtojos. Tai sielos, žinančios savo kelią ir mokančios mus visus aplink esančius.

Sunku įsivaizduoti, kaip save patį pristatytų Lietuvos žvalgybos darbuotojas Tomas Narvydas, o štai knygos „Moneta & labirintas“ autorius, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas ir tikrasis Tomo krikštatėvis M. Adomėnas apie jį galėtų kalbėti ištisas valandas.

Tomas, iš kurio požiūrio taško pateikiamas romano pasaulis, yra reflektuojantis personažas. Jis puikiai supranta, kad didžiausios dramos vyksta ten, kur susiduria skirtingi pasauliai, skirtingos idėjos, skirtingos ateities ir praeities vizijos. Maža to, Tomo, kaip ir daugelio autoriaus kartos žmonių, gyvenimas tarsi padalytas tarp sovietinės tikrovės, kurioje praleido savo pirmuosius sąmoningo gyvenimo dešimtmečius, ir nepriklausomos Lietuvos. Jis tarsi sujungia šiuos du laikotarpius.

„Tai nėra knyga, kur pakeisti vardai ir bandoma aprašyti realius nutikimus. Tai įsivaizduotas pasaulis, tačiau jis neatsirado tuščioje vietoje, jis remiasi mano patirtimi“, – kalbėjo nuo lentynų žaibiškai graibstomos knygos „Moneta & labirintas“ autorius M. Adomėnas. 

Daviau sau pažadą plačiau apie romano siužetą nekamantinėti – tegu skaitymo malonumą ir knygos įtraukumą patiria kiekvienas. Mudviejų pokalbį pradėjau nuo klausimo, kuris chronologiškai turėjo būti kiek tolėliau.

M. Markevičiaus nuotr.

– Kiekvienas tapytojas savo darbuose yra paslėpęs bent po vieną autoportretą. Kiek jumyse yra Tomo Narvydo ir kiek Tomo Narvydo personaže yra Manto Adomėno? 

– Bandžiau pabėgti nuo herojaus arba dariau taip, kad herojus pabėgtų nuo manęs. Rašyti autobiografinį kūrinį, viena vertus, labai lengva. Kita vertus, negali rašyti vakuume, nes patirtis, atmintis padiktuoja įvaizdžių, personažų, žodžių. Sakyčiau, tai savotiškai dviprasmė situacija: herojus – tikrai ne aš nei objektyviai, nei subjektyviai, bet jis yra matęs daug panašių dalykų kaip aš. Negalėčiau visko išgalvoti. Noriu pabrėžti, kad tai nėra knyga apie realius asmenis, įvykius, istorinius faktus.

– Pradžioje pakalbėkime ne apie knygą „Moneta & labirintas“, o apie vaikystės knygas ir tas, kurios pakeitė gyvenimą.

– Išties, šnipų romanų, kurie patiktų, tais laikais nebuvo. Vienintelis dalykas, kas buvo, tai serijos „Drąsiųjų keliai“ knygos. Esu bandęs skaityti „Septyniolika pavasario akimirkų“, bet knyga nepaliko jokio įspūdžio. Turbūt todėl, kad pati ideologija man buvo svetima. Šnipų romanai atsirado devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tada į rankas pateko į rusų kalbą versti romanai apie Džeimsą Bondą, vėliau – John le Carre, Roberto Harrio kūryba, o paskui – jau ir pasipylė. 

– Ar pradėjęs rašyti „Monetą & labirintą“ įsivaizdavote, į ką visa tai pavirs?

– Rašyti pradėjau gan seniai – 2011-aisiais Italijoje. Būdamas ten rytais rašydavau pirmuosius juodraščius, o popietėmis su šeima važinėdavome po Toskaną ir tyrinėdavome įvairiausius jos paminklus. Turėjau schemą – pagrindinį veikėją, jo priešininką – žuvusį mokytoją. Norėjosi pabandyti, kas iš to pavyks. Tiesiog jaučiau vidinį kirbėjimą dėl to, kad rašau tik mokslinius ir politinius straipsnius, o norėjosi kažko, kas būtų įdomu ir kitiems. Kai pradėjau rašyti, tai buvo laisvalaikio užsiėmimas, kad mintys nedingtų, o vėliau įsisukau ir įsitraukiau taip, kad tapo rimtu darbu. 

M. Markevičiaus nuotr.

– Turbūt nė įsivaizduoti negalėjote,  kad minčiai virsti kūnu prireiks dvylikos metų?

– Būna, kad žmonės visą knygos koncepciją iš karto turi galvoje, tada sėda ir rašo. Man buvo kitaip. Labai ilgai rašiau tarsi puse širdies – kelis kartus per metus sugrįždamas prie teksto, parašydamas puslapį, paskui vėl užverdamas viską ilgam. 2018 m. sėdau rašyti rimtai, o tada – jau intensyviai. Romanas užvaldė, tekstas nepaleido. Jaučiau, kad, net ir darant  kitus dalykus, pasąmonėje galvojau, kokia bus viena ar kita scena. Pokalbiai, kurių klausaisi, žmonės, kuriuos sutinki, kartais pakiša kokią nors mintį, vaizdą ar frazę ir paskui tai nugula į romaną. Ar sulaukiau mūzų? Esu įsitikinęs, kad pagrindinė mūza – atkaklumas. Tiesiog supratau, kad sumanymą reikia užmesti arba jį baigti, nes praėjo septyneri metai nuo rašymo pradžios.

– Per visus tuos metus keitėtės ne tik jūs pats, bet ir knygos siužetas? 

– Natūralu, kad knyga per tą laiką tikrai smarkiai keitėsi. Siužetas vystėsi bręstant patiems herojams ir atrandant naujų įvykių, naują tikrovę, atneštą istorijos raidos. Paskui jau viskas klojosi į konkretų siužetą, nuolat grįžtant, permąstant, perrašant ir pildant. Gyvenimo įvykiai taip pat pildė knygą. Tarkim, 2014 m. prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje tapo svarbiu knygos elementu, įsiliejusiu į siužetą.

– Ar buvo lengva suvaldyti tūkstančius ženklų ir tiek pat minčių?

– Nelengva, nes pasakojimas – nevisiškai linijinis. Jame yra keletas siužetinių linijų, vagų. Pradžioje bandžiau rašyti iš atminties, bet supratau, kad nebevaldau situacijos. Radau prieštaravimų. Tarkim, vienu metu herojus atsirado dviejose skirtingose vietose, susimaišė įvykiai. Tada pradėjau loginės chronologinės struktūros aprašymą, kad išlaikyčiau atmintyje visus procesus. Tai padėjo išvengti susipynimo. Kai pradėjau rimtai rašyti, stengdavausi per dieną surinkti po standartinį mašinraštį – 2 tūkst. ženklų su tarpais. Neleisdavau sau eiti miegoti, kol neparašydavau tiek. Net jei atrodytų, kad tekstas silpnas, geriau kitą dieną patvarkyti, nei visai nerašyti. Kai manęs klausia, kaip pavyko suvaldyti tekstą, aš savo ruožtu žiūriu į redaktorius, kurie geriausiai žino, kaip vyko darbas, kaip scenos slankiojo iš skyriaus į skyrių, kaip buvo ieškoma ritmo, dinamikos, galvojama, kad gal jau metas pakeisti plokštelę, pridėti veiksmo.

– Straipsnio antraštė iššūkiu tampa ne vienam žurnalistui, o kaip su knygos pavadinimu? Sugalvoti jį buvo sunkiausia ar lengviausia darbo dalis?

– Pradžioje turėjau darbinį romano pavadinimą. Jis man visai nepatiko, tiesiog reikėjo kažkaip pavadinti failą. Nunešiau rankraštį į leidyklą, darbinio pavadinimo atsisakėme ir kartu su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite pradėjome galvoti naują. Prireikė daug kančių, kol pavyko. Kai pavadinimas atsirado, įaugo, supratau, kad viskas čia labai logiška. Todėl tas pavadinimas – kolektyvinės kūrybos vaisius ir už tai turiu padėkoti redaktorei.

M. Markevičiaus nuotr.

– Tai vis dėlto, kas užkoduota knygos „Moneta & labirintas“ pavadinime?

– Labirintas man yra tikrovės, kurioje herojai pasiklysta ir ieško išėjimo, įvaizdis. Monetos? Romane pasirodo dvi monetos. Pirmoje dalyje iškyla viena, simbolizuojanti monetos kaip mesto burto motyvą. Antroji, ne mažiau lemtinga ir pavaizduota knygos nugarėlėje, pasirodys jau antroje knygoje.

– Taigi bus antroji romano dalis?

– Rankraštis buvo dvigubai didesnis. Dėl apimties vienu kartu išleisti visko nepavyko, todėl nutarėme išleisti vieną dalį, o po kelių mėnesių – ir antrą. Pirmą dalį pristatysiu Vilniuje vyksiančioje Knygų mugėje vasario pabaigoje.

– Neabejoju, sulaukėte ir sulauksite ne vieno skaitytojo klausimų, pastabų, pagyrų. Kūrėjo širdžiai tai medus?

– Kaip pradedantis rašytojas, reagavau labai jautriai, galvojau, gal visai nepataikiau į tai, kas žmonėms patrauklu, ką jie nori skaityti. Kita vertus, jau daug metų buvau praleidęs politikoje, todėl buvau pripratęs prie kritikos. Jos juk niekaip neišvengsi. Turi užsiauginti storą odą. Mano pozicija buvo dviprasmė. Kritika manęs nežeidžia taip, kaip jauno pradedančio autoriaus, kuris pirmą kartą išeina į viešumą su savo knyga, prilygstančia kūdikiui, kurį kiti gali užsipulti. Antra vertus, man tai buvo naujas užsiėmimas, dėl to ėjau nuogąstaudamas, bet galiausiai kritika, kurią išgirdau, buvo tarsi paskatinimas rašyti geriau, o šilti žodžiai pateisino viską. Smagiausia, kai žmonės įsijaučia į romaną. Man tai nepatirtas jausmas ir vienas iš dalykų, kuris atperka nemiegotas naktis.

Kovoja teptuku

Drobė – šovinių dėžės. Bendraautoriai – kovos laukuose jas renkantys Ukrainos kariai ir savanoriai. Į Kauną atkeliavusių neeilinių ikonų kūrėjai – knygų iliustruotoja Sonia Atlantova ir dailininkas, rašytojas Oleksandras Klimenka – savęs nelinkę kelti ant pjedestalo. Jie tyliai daro tai, ką geba geriausiai, o į kovą su priešu stoja rankoje laikydami tą ginklą, kurį valdo profesionaliausiai. Ikonos, kuriamos ant savotiškų mirties įrankių – šovinių dėžių, tampa gyvenimo pergalės prieš mirtį simboliais. Tai ir yra svarbiausia į Kauną atkeliavusios parodos mintis – po tamsos išaušta rytas, o gėris visada laimi.

„Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą. Sonia ir Oleksandras laiko teptukus. Pamaniau, kad mano fotoaparatas taip pat gali tapti ginklu. Sukūrėme filmą, laukiame premjeros. Tikiuosi, visus į ją pakviesime pavasarį, o kol kas linkiu prasmingo laiko čia“, – susirinkusiuosius parodoje „Ikonos ant šovinių dėžių“ sveikino režisierius ir fotografas Sergėjus Orlovas.

Medžiaga: daugiausia šovinių dėžių atkeliavę iš Mariupolio ir Donbaso. (Aurimo Barkausko nuotr.)

2023-iaisiais susipažinę su juo ir jo darbais, Kauno IX forto muziejininkai planavo suorganizuoti Ukrainai skirtą parodą, tačiau keliai visai netikėtai susikirto su Lenkijos institutu, koordinuojančiu devyniolika Sonios ir Oleksandro ikonų. Taip, anot IX forto muziejininkų, dvi idėjos ir skirtingi menininkai susijungė į vieną visumą, žmonėms suteikiančią neeilinę patirtį neeilinėje vietoje.

Įvykių liudininkės

Neįprasta kūryba sutuoktiniai užsiima jau dešimt metų. Pirmą kartą mirtį sėjančių šovinių dėžių dangčiai sakraliniais piešiniais pasipuošė 2014-aisiais, kai šalyje įvyko Maidano revoliucija.

Karo lauke į rankas paėmęs besimėtančias medines dalis, dažniausiai virstančias liepsnų fakelais, O. Klimenka atrado labai daug panašumų su skydais, ant kurių tapomos tradicinės Ukrainos ikonos. Pagrindine meninio sumanymo mintimi tąsyk tapo noras gyvybės simboliu paversti niekam nereikalingus karo ir mirties įrankius. Parodos kuratorius negalėjo tiksliai atsakyti, iš kokių vietų pas menininkus atkeliavo šovinių dėžės ir kiek jų. Tik prasitarė, kad vienas pirmųjų, prie kurių prisilietė kūrėjų rankos, Mariupolyje karo lauke surinko ir atgabeno Ukrainos jūrų pėstininkai. Nemažai dėžių atkeliavo iš Donbaso. Tuo metu pats O. Klimenka jas ne sykį tapė labai neįprastomis sąlygomis, tarkime, poilsio minutėmis savanoriaudamas Pirogovo ligoninėje ar karo lauke.

„Menininkams labai svarbu, kad kiekviena dėžė būtų įvykių liudininke, todėl būkite tikri, kad visos jos buvo karo veiksmų zonoje, o į kūrėjų rankas pateko ne tik su buvusio turinio, bet ir su karių gyvenimo kvapu“, – kalbėjo S. Orlovas, su O. Klimenka ir S. Atlantova praleidęs nemažai laiko ir matęs, kaip mediniai dėžių dangčiai virsta meno kūriniais.

Ikonos ant mūšio lauke pabuvojusių šovinių dėžių fragmentų suteikia galimybę parodos lankytojui išgyventi dvilypius jausmus. Jie gali gėrėtis profesionaliai atlikta tapyba, bet kartu turėtų įžvelgti menininkų siunčiamą žinutę.

„Parodą pasirinkome ne kaip architektūrinį paminklą karui, o kaip šiuolaikinės imperijos atgimimo atspindį“, – kalbėjo Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas.

Prabils ir vaizdais

Ypatingos ne tik ikonos, bet ir ekspozicijai skirta erdvė. V. Petrikėnas pasakoja, kad IX fortas Rusijos imperijos okupacijos laikotarpiu buvo karinės paskirties objektas – Kauno tvirtovės dalis. Vakarų pasienio tvirtovės paskirtis buvo ne tik saugoti imperiją nuo kitų valstybių įsiveržimo, bet ir užtikrinti vidaus organizuoto pilietinio pasipriešinimo apraiškas užgrobtoje teritorijoje.

Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą.

„Muziejaus ekspozicijos dalis, kurioje pasakojama apie Kauno tvirtovės ginkluotę, panirs į šešėlį ir laikinai užleis vietą parodai apie kovą su šių dienų desperatiškai atgimti bandančia Rusijos imperija. Tai bene geriausia vieta Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje, atskleisti prievartos imperijos tęstinumą ir tendenciją istorijai kartotis, jei neišmokstame skaudžių jos pamokų“, – kalbėjo V. Petrikėnas.

Prie parodos erdvių dirbo dizainerė Renata Kazlauskienė. Ji padarė viską, kad nedidelės patalpos virstų ekspozicijų sale, kurioje vietą rado ir devyniolika ikonų, ir didžiulis ekranas, kuriame rodoma audiovizualinė instaliacija, kurią parengė S. Orlovas. Susėdę ant imitacinių šovinių dėžių, muziejaus ir parodos lankytojai galės išvysti niekur neskelbtus, jo paties fiksuotus, ikonų kūrybą atskleidžiančius ir karo nusiaubtą Ukrainą perteikiančius vaizdus.

Ikonos – parduodamos

Prieš dešimt metų sukurta paroda „Ikonos ant šovinių dėžių“ yra ciklo „Pietitus“ dalis. Menininkai ant šovinių dėžių teptukų potėpiais išpiešė šventuosius ir tam tikras religines scenas, kaip antai Petro išsižadėjimą, Kristaus išplakimą, Viešpaties įėjimą į Jeruzalę, Paskutinę vakarienę, kryžiaus nešimą.

Debiutas: pristatyta daugiau nei 120 skirtingų vietų, Kaune paroda vieši pirmą kartą. (Aurimo Barkausko nuotr.)

„Autorius neišskiria savo darbų, visgi, labiausiai jam patinka „Miręs Kristus“ ir „Sopulingoji Dievo Motina“, – arčiau ikonų žengęs V. Petrikėnas negalėjo nepastebėti, kas pastarosios išties kitokios.

Beje, visos ikonos yra parduodamos, tačiau ne po vieną, o kartu. Kokia yra devyniolikos darbų kaina, sužinoti nepavyko. Susidomėję asmenys turėtų susisiekti arba su autoriumi, arba su parodos kuratoriais. Gautus pinigus kūrėjai skirs mobiliesiems medicinos punktams pirkti.

„Tai, kas iškeliauja iš kovos lauko, į jį ir vėl grįžta, tik kita forma“, – pridūrė S. Orlovas.

Pristatyta vasario 29-ąją, paroda Kaune bus eksponuojama iki šių metų rugsėjo 25-osios. Pasirinktas terminas, anot muziejininkų, nėra atsitiktinis ir turi simbolinę reikšmę. Vasario 24-ąją buvo minimos antrosios karo Ukrainoje metinės, o rugpjūčio 24-ąją bus 33-osios Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinės. Atsisveikinusios su Kaunu, ikonos tęs savo kelionę po pasaulį.