Didžiausią grėsmę regionui artimiausiu metu kelia galimi nauji JAV importo muitai prekėms iš Europos Sąjungos ir neatmestina nesėkmingų „Brexit“ derybų pabaiga. Kita vertus, euro zonoje nedarbas mažėja, algos auga sparčiau, verslas neplanuoja lėtinti investicijų, valstybių biudžeto deficitas mažiausias per penkiolika metų, todėl ekonomikos būklė ir toliau yra gera. Baltijos šalių plėtra po puikių praėjusių metų šiemet tik truputį lėtesnė ir nėra akivaizdžių vidaus požymių, kurie perspėtų apie rimtus pavojus artimiausiu metu. Kitąmet Lietuvos BVP turėtų augti 3 proc., Latvijos ir Estijos – po 3,5 procento. Tai atskleidė antradienį Stokholme SEB grupės ekonomistų paskelbta pasaulio ekonomikos apžvalga „Nordic Outlook“.

SEB grupės ekonomistai, atsižvelgdami į lėtesnį ekonomikos augimą pirmą pusmetį, sumažino šių metų euro zonos BVP augimo prognozę nuo 2,4 iki 2,1 procento. Analitikai tikisi, kad 2019 metais euro zonos ūkis plėsis 2,1, o 2020 metais – 1,9 procento. Tokiose valstybėse kaip Vokietija, kur nedarbas yra vos 3,6 proc., ekonomikos augimą ribos darbo jėgos trūkumas. Tiesa, vis dar daug neišnaudotų plėtros galimybių turi Prancūzija, kuri artimiausiu metu gali aplenkti Vokietiją pagal ekonomikos augimo spartą. Mažėjantis nedarbas euro zonoje pradeda daryti didesnę įtaką vidutinio darbo užmokesčio pokyčiui. Dabar vidutinė alga regione auga 2 proc., bet tikėtina, kad algų didėjimas iki 2020 metų pabaigos paspartės iki 3 procentų. Namų ūkių apklausos rodo istoriškai teigiamą gyventojų nuotaiką, tačiau vartojimo ir mažmeninės prekybos mastas auga stabiliai, tad panašu, kad euro zonos gyventojai dar nepamiršę 2008 metų ekonominės krizės pasekmių ir prisiminimai padeda išlaikyti blaivų protą.

Kas taps naujuoju ECB vadovu?

Infliacija euro zonoje perlipo 2 proc. slenkstį, tačiau ji neturėtų ilgai išsilaikyti netgi dėl vasaros sausros pabrangus maisto produktams. Todėl Europos Centrinis Bankas (ECB) veikiausiai nenukryps nuo ankstesnių užuominų nekeisti jokių palūkanų normų iki 2019 metų vasaros. SEB grupės analitikai tikisi, kad palūkanų norma už centriniame banke laikomus vienos nakties indėlius bus padidinta iki –0,25 proc. ateinančių metų rugsėjį, o pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma bus pakelta iki 0,25 proc. kitų metų gruodį. Beje, kitų metų spalį baigiasi dabartinio ECB vadovo Mario Draghio kadencija, o tai, kas bus naujuoju ECB vadovu, yra gana svarbus klausimas visai finansų rinkai. Kol kas pagrindiniu kandidatu eiti vadovo pareigas laikomas dabartinis Vokietijos centrinio banko vadovas Jensas Weidmannas.

Palūkanos JAV ir toliau didės

SEB ekonomistai dėl spartaus JAV ekonomikos augimo antrą ketvirtį padidino 2018 metų šalies ūkio plėtros prognozę iki 3 proc., o kitąmet tikisi, kad ekonomika augs 2,5 procento. Tad JAV ir toliau akivaizdžiai lenkia euro zoną pagal ekonomikos plėtrą. Nors oficialiai JAV nedarbas sumažėjo iki žemiausio nuo 2000 metų lygio, tačiau šalyje vis dar yra mažesnis negu tuomet darbo jėgos aktyvumas, o dirbančių trumpiau (negu norėtų ir galėtų) darbuotojų dalis taip pat gerokai didesnė, todėl nedarbo mažėjimo priežasčių dar yra. Naujausi duomenys rodo, kad JAV namų ūkių taupymo norma yra apie 7 proc., dvigubai daugiau negu prieš 2008 metų ekonomikos nuosmukį, tad tai irgi suteikia daugiau pasitikėjimo JAV ūkio plėtra. Labai tikėtina, kad 2019 metų viduryje dabartinis ekonomikos augimo laikotarpis taps ilgiausiu laikotarpiu pokario istorijoje.

Didžiausias išbandymas šalies ūkiui artimiausiu metu bus nauji JAV prezidento administracijos sprendimai dėl importo muito tarifų didinimo prekėms iš tokių šalių kaip Kinijos, Meksikos ar Kanados, taip pat ES. SEB ekonomistai prognozuoja, kad JAV dar padidins tarifus importuojamoms prekėms iš Kinijos, kurių vertė 200 mlrd. JAV dolerių. Svarbūs šaliai bus lapkričio 6 d. vyksiantys Kongreso rinkimai,

kuriuose, tikėtina, demokratai įgis daugumą Atstovų rūmuose, o respublikonai išsaugos ją Senate. Tokia padėtis Kongrese apsunkins D. Trumpo galimybes likusios kadencijos metu priimti prieštaringus sprendimus.

SEB grupės analitikai prognozuoja, kad JAV Federalinis rezervų bankas (FED) šiais metais dar didins bazinę palūkanų normą du kartus (iki 2,5 procento), kitąmet du, o 2020 metais vieną kartą. Tikėtina, kad JAV doleris savo piką euro atžvilgiu pasieks šį rudenį, o vėliau turėtų po truputį silpnėti.

Jungtinės Karalystės ekonomikos ateitis priklauso nuo „Brexit“ derybų

Jungtinės Karalystės ekonomikos plėtros scenarijus artimiausiais metais tiesiogiai priklauso nuo to, ar pavyks šaliai išsiderėti laisvą prekių prekybą su ES šalimis. SEB grupės ekonomistai tikisi, kad derybų drama tęsis iki pat paskutinės minutės, tačiau galiausiai bus išvengta kietojo „Brexit“ scenarijaus. Prognozuojama, kad šiemet Jungtinės Karalystės ekonomika augs vos 1,3 proc., o kitąmet jos augimas paspartės iki 1,8 procento. Jeigu Jungtinė Karalystė kitų metų kovą paliks ES be jokių aiškių prekybos susitarimų, ekonominė recesija šalyje bus neišvengiama. Beje, šių metų rugpjūtį Anglijos centrinis bankas pakėlė bazinę palūkanų norma 0,25 proc. iki 0,75 proc., o kitąmet palūkanos pasiteisinus ekonomikos augimo paspartėjimo prognozei bus didinamos dukart antrą metų pusmetį.

Rusijoje didėja PVM tarifas, didinamas pensinis amžius

SEB ekonomistai prognozuoja, kad Rusijos ekonomika šiemet augs 1,7 proc., truputį sparčiau negu praėjusiais metais. Teigiamą įtaką plėtrai šiemet daro didesnė naftos gavyba ir išaugęs vartojimo mastas dėl padidėjusių atlyginimų ir istoriškai nedidelės infliacijos. Kitąmet Rusijoje PVM tarifas didės nuo 18 iki 20 proc., tad vėl paspartės infliacija, o realusis vartojimas turbūt augs kiek lėčiau. Beje, Rusijoje ribojant valdžios išlaidas, didinant mokesčius ir senatvės pensinį amžių, gerės valstybės iždo būklė. Tikimasi, kad esant dabartinei naftos kainai biudžetas 2019–2020 metais bus subalansuotas.

Subalansuotas Lietuvos ekonomikos augimas

„Prognozuojame, kad kitąmet Lietuvos ekonomika augs 3 proc., o Latvijos ir Estijos sparčiau – 3,5 procento. Lėčiau negu kitose Baltijos šalyse augantis vartojimas yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvos ūkio plėtra nusileidžia augimui kaimyninėse šalyse. Tiesa, Lietuvoje taupymo norma pastaraisiais metais buvo arti nulio (ir mažesnė negu Latvijoje ar Estijoje), todėl būtų gerai, kad, augant pajamoms, namų ūkių vartojimas neaugtų taip sparčiai ir kad būtų sutaupoma daugiau. Beje, investicijos kitąmet Lietuvoje turėtų toliau stabiliai augti atsižvelgus į dabartinius verslo planus ir didesnį ES lėšų panaudojimą. 2020 metais ekonomikos augimas visose Baltijos šalyse sulėtės. Tai susiję su tikėtinu lėtesniu euro zonos ir kitų svarbiausių prekybos partnerių ekonomikos augimu“, – komentuoja SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas.

SEB banko užsakymu birželį atlikta apklausa parodė, kad 51 proc. apklaustųjų galvoja, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs, 14 proc. atsakiusiųjų mano, kad būstas pigs, ketvirtadalis nesitiki kainos pokyčių, o likę 10 proc. neturi nuomonės šiuo klausimu. Skirtumas tarp galvojančių, kad būstas brangs ir pigs, antrą ketvirtį sumažėjo iki 37 procentų. Pirmą metų ketvirtį šis skirtumas buvo 41 proc., o prieš metus – 50 proc., tad gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainos pokyčių jau atitiko daugmaž 2015 metų vidurio duomenis. 

Vilniaus regione antrą ketvirtį padaugėjo apklaustųjų, kurie mano, kad būsto kaina Lietuvoje artimiausiu metu neturėtų keistis. Taip galvojančių asmenų dalis per ketvirtį išaugo nuo 19 iki 26 procentų. Beje, per ketvirtį sumažėjo ir apklaustųjų, kurie tikisi būsto brangimo (nuo 58 iki 54 proc.), ir tų, kurie laukia jo pigimo (nuo 12 iki 9 proc.). Tad skirtumas, tarp galvojančių, kad būstas brangs ir pigs, sumažėjo iki 45 proc. ir buvo 1 proc. punktu mažesnis negu pirmą ketvirtį bei 17 proc. punktų kuklesnis negu prieš metus. Kauno regione gyvenančių žmonių lūkesčiai dėl būsto kainų pokyčių Lietuvoje per ketvirtį smarkiai nepasikeitė – laukiančių, kad būsto kaina didės, sumažėjo 3 proc. punktais – iki 46 proc., o manančių, kad būstas pigs, sumažėjo 2 proc. punktais – iki 18 procentų.

SEB banko užsakymu birželį atlikta apklausa parodė, kad 51 proc. apklaustųjų galvoja, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs, 14 proc. atsakiusiųjų mano, kad būstas pigs.

Antro ketvirčio apklausos rezultatai nenustebino, nes ir viešoje erdvėje vyrauja atsargesnės negu prieš metus ar dvejus buvusios ekspertų nuomonės dėl būsto kainų pokyčių ateityje. Tik nedaugelis apklaustųjų per ketvirtį yra pirkę ar pardavę būstą, o likusių nuomonę apie būsto kainas ir jų galimus pokyčius labiausiai formuoja draugų, pažįstamų pasakojimai ir nekilnojamojo turto rinkos ekspertų komentarai viešumoje.

Lėtėjantį gyvenamojo būsto kainų augimą rodo ir „Ober-Haus“ duomenys, pagal kuriuos Vilniuje vidutinė buto kaina birželį buvo tik 2,3 proc. didesnė negu prieš metus. Kaune metinis buto kainos pokytis buvo 4,3 proc., Klaipėdoje – 3,2 procento. Dar kukliau Vilniuje augo naujo būsto kainos, o tam didžiausią įtaką darė išlikusi gana didelė, daugiau nei 4 tūkst. butų pasiūla sostinėje ir nebedidėjantis pirkėjų skaičius. Tiesa, Registrų centre antrą šių metų ketvirtį būsto pirkimo ir pardavimo sandorių Vilniuje užregistruota net 23 proc. daugiau negu prieš metus, tačiau panašu, kad didelę įtaką šuoliui padarė 2016–2017 metais užbaigti rezervuotų naujų butų sandoriai.

Naujų butų (įskaitant rezervuotus butus) sandorių Vilniuje antrą ketvirtį sudaryta panašiai kaip ir prieš metus, tad galima teigti, kad gyvenamojo būsto rinkoje paklausa antrą ketvirtį tik atsigavo po labai silpno pirmo ketvirčio, kai naujų butų pardavimo metinis nuosmukis buvo net 25 procentai. 

Visgi kalbėti apie būsto kainų korekciją Lietuvoje dar per anksti, kol šalies ekonomika auga, o vidutinis darbo užmokestis didėja sparčiau negu vidutinė būsto kaina. Pirmą ketvirtį vidutinis darbo užmokestis po mokesčių buvo 8,6 proc. didesnis negu prieš metus ir viršijo vidutinę būsto kainą Lietuvoje, tad būsto įperkamumas Lietuvoje vėl augo. Priešingai negu Latvijoje ar Estijoje, mūsų šalyje nekilnojamojo turto sandoriai ne sostinėje sudaro ne tokią ir mažą visų šalyje sudarytų sandorių dalį, tad kainų augimo sulėtėjimas Vilniuje nereiškia, kad kainos turi lėtėti ir mažesniuose šalies miestuose, kur yra žmonių, kurių pajamos sparčiai auga ir kurie nori keisti būstą į geresnį.

Dabartinius ir būsimus būsto paskolų gavėjus turėjo nudžiuginti birželį vykusio Europos Centrinio Banko vadovų susitikimo komentarai, kurie patvirtino, kad bazinė palūkanų norma bus didinama ne anksčiau kaip 2019 metų rudenį. Po pranešimų finansų rinkoje pakito lūkesčiai dėl trijų mėnesių EURIBOR palūkanų normos pokyčių. Dabar laukiama, kad tarpbankinė palūkanų norma taps teigiama tik 2020 metų antrą ketvirtį. Beje, pastaraisiais mėnesiais mažiau grėsmingų žinių ateina iš Švedijos gyvenamojo būsto rinkos, nes būsto kaina nuo vasario mėnesio nebekrenta ir yra net šiek tiek padidėjusi. Panašu, kad Švedijos institucijos bando švelniai stabilizuoti padėtį nekilnojamojo turto rinkoje nedarydamos pernelyg staigių apribojimų skolininkams (nuo kovo 1 d. įvestas reikalavimas trumpinti paskolos trukmę, tačiau tik didelę skolą turintiems naujiems būsto kredito ėmėjams) ir kartu labai nesumažindamos naujo būsto pasiūlos, nes būstų Švedijoje ir toliau trūksta dėl gausėjančio gyventojų skaičiaus.

Trečią šių metų ketvirtį greičiausiai daugės manančiųjų, kad būsto kaina Lietuvoje artimiausiu metu nekis, ir dar truputį mažės laukiančiųjų būsto brangimo. Apskritai ir dabartiniai gyventojų lūkesčiai, ir tai, kad nekilnojamojo turto rinkoje vyrauja stabilios nuotaikos, užtikrina, kad kol kas gyvenamojo būsto rinka nekelia nerimo šalies ekonomikos vystymuisi, o pagerėję būsto įperkamumo rodikliai sudaro palankias sąlygas gyventojams keisti turimą būstą ir įsigyti naują.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2018 metų birželį SEB banko užsakymu atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“. Iš viso buvo apklausta 1 011 15–74 metų gyventojų 114-oje šalies vietovių.

Verta priminti, kad jau seniai „Nasdaq OMX Vilniaus“ vertybinių popierių biržoje yra prekiaujama strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių – „Litgrid“, „Energijos skirstymo operatorius“, „Amber Grid“ ir „Klaipėdos nafta“ – akcijomis. Neteko girdėti, kad buvimas akcijų biržoje „Litgrid“ būtų trukdęs įgyvendinti elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektus, o „Klaipėdos naftai“ – suskystintų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje projektą. Žinoma, ne valstybei priklausančių „Litgrid“ akcijų dalis yra labai maža – vos 2,5 proc., o „Klaipėdos naftos“ akcijų privatūs investuotojai turi 27,7 procento. Valstybė, nusprendusi viešai pasiūlyti 10 ar 20 proc. kurios nors iš valstybės bendrovių akcijų, nenusilpnintų savo įtakos valdant įmonę, o toks akcijų paketas jau galėtų būti įdomus investuotojams.

Esminis klausimas – kokia nauda valstybei ir jos gyventojams iš to, kad valstybės įmonės akcijomis būtų prekiaujama biržoje? Geriausias atsakymas turbūt ateitų pažvelgus į dabar biržoje kotiruojamas šalies valstybines įmones, kurių valdymas ir finansiniai rezultatai per pastaruosius metus labai smarkiai pagerėjo. Tai, kaip greitai ir išsamiai šios valstybės įmonės skelbia informaciją apie veiklą viešai ir kaip bendrovių vadovai bendrauja su visuomene ir akcininkais, dažnai pranoksta privačių įmonių ir jų investuotojų bendradarbiavimą. Biržoje kotiruojamos įmonės finansinę apskaitą tvarko pagal tarptautinės apskaitos standartus, todėl valstybė geriau žino, kokį turtą ji išties valdo. Viešumas ir didesnė bendrovių atsakomybė gali būti svarbiausi valstybės įmonių akcijų kotiravimo biržoje tikslai. Žinoma, tai reikalauja iš vadovybės daugiau pastangų ir laiko, o tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl kai kurių valstybės įmonių vadovai nenori, kad įmonės akcininkų struktūroje atsirastų privatūs investuotojai, užduodantys sudėtingus klausimus.

Energetikos įmonių, kurių akcijomis prekiaujama biržoje, pavyzdys rodo, kad galima atrasti aukso vidurį tarp valstybės įmonių tikslo kuo geriau atstovauti viešiesiems interesams ir kartu siekti pelno. Daugumos energetikos įmonių veiklą reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, todėl įmonės negali uždirbti iš reguliuojamos veiklos daugiau, negu joms leidžiama. Tačiau aiškus reguliavimo mechanizmas leidžia prognozuoti įmonių rezultatus ir toks pastovumas kai kuriems investuotojams patinka.

Žinoma, viena yra pasiūlyti akcijų viešai investuotojams, o kita – rasti joms pirkėjų, ypač Lietuvoje, kur investuoti į vietos įmonių akcijas nėra populiaru. Pritraukti užsienio investuotojų nebūtų lengva, nes jiems ypač svarbu, kad vyktų aktyvi prekyba akcijomis, o tą galima užtikrinti į akcijų biržą atvedant tik dideles valstybės įmones. Apskritai pats pasirengimo platinti valstybės įmonių akcijas procesas būtų labai naudingas pačioms įmonėms net tuo atveju, jei akcijų nepavyktų išplatinti dėl pirkėjų trūkumo.

Nors jau atsibodo lyginti Lietuvą su Estija, tačiau negali pro akis prasprūsti tai, kad Estijos valstybei priklausančius jūrų uostus valdanti įmonė „Tallinna Sadam“ šiuo metu rengiasi viešai platinti akcijas Talino biržoje ir 2018 metų pirmą pusmetį pasiūlys mažumos akcijų paketą investuotojams. Pagrindiniai tokio platinimo tikslai – didinti bendrovės skaidrumą ir pasitikėjimą ja tarptautinėje rinkoje, pritraukti kapitalo bei padidinti aktyvumą Talino vertybinių popierių biržoje.

Tikėtina, kad jeigu estams pavyks sėkmingai įgyvendinti šį planą, bus dar vienas geras pavyzdys tokioms Lietuvos valstybės valdomoms įmonėms kaip Lietuvos oro uostai, Klaipėdos jūrų uosto direkcija ar „Lietuvos geležinkeliai“, kurios tikrai galėtų pritraukti kapitalo ir gauti daugiau dėmesio tarptautinėse rinkose, jeigu jų akcijomis būtų prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Visgi tokiems sprendimams reikia ne tik institucijų ryžto, bet ir didesnio supratimo, kad valstybė, pardavusi nedidelį akcijų paketą, nepraras šių įmonių kontrolės, o dėl atsiradusių privačių investuotojų pagerės tų įmonių priežiūra.

Tačiau užtenka pabendrauti su kolegomis, dirbančiais kitose Baltijos šalyse, ar atsiversti jų vietinę spaudą kad suprastum, jog daugelis aktualių probleminių klausimų yra tokie pat visose trijose valstybėse. Suprantama, yra temų, kurios mažiau įdomios vienoms šalims (pavyzdžiui, emigracija estams), tačiau jos daug nesiskiria.

Didėjančios kainos yra visų trijų Baltijos šalių gyventojams skaudžiausia problema pastaraisiais mėnesiais. Tai rodo ne tik viešojoje erdvėje vykstančios smarkios diskusijos dėl kainų, bet ir paskutinio „Eurobarometro“ gyventojų apklausa. Pavyzdžiui, šių metų rugpjūtį Latvijoje praošė sviesto kainų skandalas – sviesto pakelio (200 g) kaina kai kuriuose prekybos centruose ūgtelėjo iki 2,5 euro. Socialiniuose tinkluose pasipylė komentarai ir nuotraukos, rodančios, kad Lietuvoje sviestas kainuoja kur kas pigiau (šiuo metu sviesto pakelis Lietuvoje kainuoja apie 1,7 euro). Gyventojai pradėti agituoti neiti į prekybos centrus, o Konkurencijos taryba – raginama imtis darbo. Sviesto istorija Latvijoje primena pernykštį kalafiorų skandalą mūsų šalyje. Beje, latviai nuoširdžiai lietuviams pavydi prekybos tinklo „Lidl“, nemažai šalies pietuose gyvenančių kaimynų važiuoja apsipirkti į šias parduotuves Lietuvoje. Vidutinis darbo užmokestis į rankas Lietuvoje (neįskaitant Vilniaus) yra daug didesnis negu Latvijoje (neįskaitant Rygos), tad apsipirkti ne Rygos gyventojams Lietuvoje patraukliau. Beje, lietuviai taip pat turi kaimynę Lenkiją, kurioje kainos daug mažesnės negu Baltijos šalyse.

Ekonomikos plėtros pamatas

Diskusijos viešojoje erdvėje apie kainų lygį dažniausiai baigiasi tik kaltųjų paieškomis. Konkrečių pasiūlymų, kokias sudaryti sąlygas gyventojams, kad jie galėtų uždirbti daugiau, nepateikiama. Estai anksčiausiai iš Baltijos šalių suprato, kad švietimo sistema yra valstybės ekonomikos plėtros pamatai, todėl nenuostabu, kad šalies IT sektoriaus sukuriama pridėtinės vertės dalis yra dvigubai didesnė negu Lietuvoje ar Latvijoje. Lietuvoje vis dar dominuoja prekybos ir transporto verslas, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl šalyje maži atlyginimai, o šešėlinė ekonomika didelė. Beje, valdžios sektorius Estijoje tiesiogiai prisideda prie IT sektoriaus plėtros ir praktinės patirties didėjimo stengdamasis vis daugiau paslaugų gyventojams ir verslui teikti elektroniniais kanalais.

Žinoma, ne visos Estijos pagyros yra vien tik dėl jos valdžios nuopelnų. Estai nepervertina valdžios pastangų kovojant su emigracija, kuri 2016 metais padidėjo, tačiau imigracija augo dar sparčiau ir buvo didesnė už emigraciją. Dėl patrauklaus susisiekimo tarp Helsinkio ir Talino vyksta laikina emigracija į Suomiją (apie 60 proc. visos emigracijos). Tai, kad Suomijoje tapo sudėtingiau rasti darbo, daugiau žmonių pradėjo grįžti į savo šalį. Beje, tai, kad žmonių skaičius mažėja visose trijose Baltijos šalyse, lemia ir mažėjantį užimtų žmonių skaičių, tad tik nuo valdžios sprendimų priklausys, kaip bus švelninami besitraukiančios darbo jėgos padariniai. Tikėtina, kad subalansuotas atvykstančių iš trečiųjų šalių žmonių srautas bus vienas iš problemos sprendimo būdų.

Apmokestinimo našta panaši

Mokesčiai yra viena iš šalies investicinio patrauklumo didinimo priemonių, tad valdžios institucijos stebi, ką planuoja kitos šalys. Latvija pasuko Estijos keliu ir nuo ateinančių metų 20 proc. tarifu apmokestins ne įmonių uždirbtą pelną, o išsimokėtą jo dalį. Tiesa, Estija lyg atsakydama į Latvijos sprendimą ir nenorėdama nusileisti Lietuvai apmokestinant išmokamą pelną, kitąmet sumažins reguliariai išmokamos pelno dalies mokesčio tarifą nuo 20 iki 14 procentų. Darbo apmokestinimo našta Baltijos šalyse panaši, o pastaruoju metu noras mažinti pajamų nelygybę verčia šalis didinti progresyvumo lygį apmokestinant pajamas. Latvijoje jau 2018 metais bus taikomi trys skirtingi gyventojų pajamų mokesčių tarifai. Lietuvoje ir Estijoje kol kas progresyvumą siekiama didinti keliant minimalų neapmokestinamųjų pajamų dydį.

Suprantama, nuolatinė Baltijos šalių vienybė yra labiau siekis, o ne realybė. Mažesnė tarpusavio konkurencija, didesnis dalijimasis informacija ir bendrų sprendimų paieška padėtų ne tik paneigti mitus vieniems apie kitus, bet ir visam regionui tapti stipresniam.

Antrą ketvirtį vidutiniam metiniam vidutinio atlyginimo pokyčiui šalyje įtaką vis dar darė tai, kad minimali mėnesio alga (MMA) buvo 30 eurų, arba 8,6 proc. didesnė negu prieš metus. Tiesa, vidutinis darbo užmokestis augo sparčiau negu MMA, todėl tiesioginių darbo jėgos ir pasiūlos veiksnių įtaka buvo svaresnė. Beje, per metus beveik visose Lietuvos savivaldybėse sumažėjo mažiau negu MMA gaunančių asmenų skaičius, o tai yra vienas iš požymių, kad šešėlis darbo rinkoje po truputį mažėja.

Realusis darbo užmokestis padidėjo 6 proc.

Atlyginimas atskaičius mokesčius antrą ketvirtį padidėjo 9,7 proc. dėl šių metų sausio 1 dieną nuo 200 iki 310 eurų padidėjusio maksimalaus neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) ir nuo 100 iki 200 eurų pakelto papildomo NPD už kiekvieną auginamą vaiką. Realusis darbo užmokestis augo 6 proc., arba lėčiau negu pirmą ketvirtį dėl spartesnės infliacijos mūsų šalyje.

Suprantama, vidutinis darbo užmokesčio augimas nereiškia, kad atlyginimas per metus padidėjo visiems ir vienodai. Pavyzdžiui, darbo užmokestis Vilniuje ir toliau augo sparčiau negu likusioje Lietuvoje. Be to, vidutinis darbo užmokestis nereiškia, kad 50 proc. darbuotojų uždirba daugiau, o likusieji − mažiau negu vidutinę algą. Darbo užmokesčio mediana Lietuvoje yra maždaug 18 proc. mažesnė negu vidutinis darbo užmokestis. Tikėtina, kad didesnį negu vidutinį darbo užmokestį, t. y., 839 eurus per mėnesį, šalyje gauna maždaug 35–40 proc. dirbančiųjų šalyje.

Valstybės sektoriuje mediana ir vidutinis darbo užmokestis skiriasi maždaug 10 proc., o privačiame sektoriuje šis skirtumas didesnis negu 20 proc., tad valstybės sektoriuje darbo užmokestis dėl jo nustatymo reguliavimo pasiskirstęs tolygiau. Kita vertus, valdžios institucijoms vis sudėtingiau išsaugoti geriausius darbuotojus ir pritraukti naujų, kai algos privačiame sektoriuje auga daug sparčiau negu valstybės. Privačiame sektoriuje Lietuvoje per metus vidutinis darbo užmokestis padidėjo 10,2 proc., o valstybės – 8,6 procentais.

Antrą metų pusmetį darbo užmokestis augs lėčiau

Įsisukusi algų ir kainų spiralė nesustos greitai suktis ir artimiausiu metu, jeigu lūkesčiai dėl infliacijos bei algų didėjimo nemažės ir Europos Sąjungos ekonomikos plėtra nelėtės. Šalies ekonomika yra sveikesnė, kai rinkos dalyvių lūkesčiai dėl kainų ir algų būna racionalūs, ne „kosminiai“, o darbo rinkoje yra pusiausvyra tarp darbuotojų ir darbdavių derybinės jėgos. Akivaizdu, kad lūkesčiai priklauso nuo daugelio dalykų, tačiau ir valdžios rankose yra priemonių, galinčių formuoti žmonių lūkesčius darbo rinkoje. Tokie veiksmai kaip spartesnis darbuotojų skaičiaus mažėjimas valstybės sektoriuje, aktyvesnis bedarbių grąžinimas į darbo rinką, mūsų tautiečių susigrąžinimas iš užsienio ar didesnė žmonių iš trečiųjų šalių pasiūla pagerintų darbo rinkos pusiausvyrą ir subalansuotų lūkesčius. Beje, teoriškai algų ir kainų spiralės padariniai yra tuo švelnesni, kuo didesnė konkurencija prekių ir paslaugų rinkoje, o jos Lietuvoje daugelyje verslo sektorių išties trūksta. Beje, infliacijos lūkesčiai yra palankūs daugeliui įmonių trumpuoju laikotarpiu – kuo žmonės labiau baiminasi kainų augimo, tuo jie daugiau vartoja dabar.

Darbo užmokestis antrą metų pusmetį augs šiek tiek lėčiau dėl tiesioginės MMA įtakos išnykimo. Nėra abejonių, kad ateinančiais metais MMA vėl didės ir veikiausiai po derybų bus susitarta dėl MMA didinimo 30–40 eurų. Beje, nemažą įtaką ateinančių metų atlyginimų į rankas augimui turės ir tai, ar Seime pasiseks patvirtinti Vyriausybės siūlomus mokesčių pakeitimus, kurių vienas iš svarbiausių punktų yra NPD sulyginimas su minimalia mėnesio alga.

Tiesa, dabartinis euro ir JAV dolerio santykis (EUR/USD 1,18) dar nėra toks, kuris atbaidytų eksportuotojus nuo JAV, tačiau dėl pasikeitusios kurso krypties daugėja neužtikrintumo dėl eksporto į šią šalį galimybių ateityje.

Antro ketvirčio eksporto į JAV duomenys nebenudžiugino – per ketvirtį prekių, išskyrus „Orlen Lietuva“ gaminamus degalus, į JAV eksportuota beveik 20 proc. mažiau negu prieš metus. Daugiausia sumažėjo pieno, chemijos ir trąšų produktų pardavimo mastas. Tiesa, baldų eksportas į JAV, priešingai, didėja – baldai jau yra antra pagal eksporto dydį prekių grupė. Akivaizdu, kad žaliavų eksportas labiau priklauso nuo valiutų svyravimo negu galutinio vartojimo prekių eksportas. Nemažą įtaką eksportui daro ir prekės rinkos pokyčiai – pavyzdžiui, pieno produktų kaina Europos Sąjungoje (ES) pastaraisiais mėnesiais padidėjo labiau negu JAV, todėl pienininkams ES rinka tapo pelningesnė. Eksporto sėkmė JAV priklauso ne tik nuo valiutos kurso pokyčių, bet ir nuo to, kaip eksportuotojams pavyko įsitvirtinti šalyje. Panašu, kad kelerius pastaruosius metus stiprėjęs JAV doleris lėmė, kad ši šalis tapo kur kas įdomesnė ir suprantamesnė mūsų šalies įmonėms.

Labiausiai dėl JAV dolerio silpnėjimo nukenčia tie eksportuotojai, kurių išlaidos eurais sudaro didžiausią gamybos savikainos dalį, o pardavimo kaina tarptautinėje rinkoje nustatoma JAV doleriais. Pavyzdžiui, grūdų kaina tarptautinėje rinkoje yra nustatoma JAV doleriais, todėl, silpnėjant JAV doleriui euro atžvilgiu, Lietuvos prekybininkai priversti sudaryti pardavimo sutartis už mažesnę eurais kainą, o tai lemia ir mažesnes pajamas mūsų šalies ūkininkams. Kita vertus, didžiausią naudą iš stipresnio euro JAV dolerio atžvilgiu gauna ne tik importuotojai, bet ir tos įmonės, kurios į euro zoną eksportuoja pagamintas prekes ir kurių gamybos savikainos didelę dalį sudaro prekės, įsigytos JAV doleriais iš trečiųjų šalių (pavyzdžiui, metalai).

Dažniausiai lietuvių įmonės ne į ES šalis eksportuotų produktų pardavimo sąskaitas išrašo eurais. 2016 metais už 77 proc. eksportuotų žaliavų, neįskaitant energetinių išteklių, atsiskaityta eurais ir 21 proc. JAV doleriais. Panaši proporcija ir atsiskaitant už eksportuojamus gaminius – atsiskaitymai eurais sudarė 78 proc., o doleriais – tik 14 proc. viso eksporto ne į ES šalis. Atrodytų, kad mūsų šalies eksportuotojai nelinkę prisiimti tiesioginės JAV dolerio svyravimo rizikos, todėl dauguma pardavimo sutarčių sudaroma eurais.

Kiek kitokia situacija yra, kai lietuviai importuotojai atsiskaito už įvežtas iš ne ES šalių prekes. Už importuojamas žaliavas, neįskaitant naftos ir jos produktų, atsiskaitymai eurais sudaro 67 proc., o JAV doleriais – 30 proc. visos importo vertės. Tačiau atsiskaitymai už importuojamas gaminius eurais siekia 53 proc., o JAV doleriais – net 43 proc. visos importo sąskaitų vertės. Panašu, kad JAV doleris populiarus atsiskaitant už importuojamus gaminius dėl nemažo prekių importo iš Kinijos, su kuria daugiausia sutarčių sudaroma JAV doleriais.

Nenuostabu, kad ir finansinių operacijų apsidraudžiant nuo JAV dolerio svyravimo daugiau sudaro importuotojai negu eksportuotojai. Suprantama, kad importuotojams, ypač prekybininkams, kurių pelningumas yra nedidelis, labai svarbu suvaldyti valiutų riziką, nes dėl 10 proc. JAV dolerio kurso pokyčio pelninga sutartis taptų nuostolinga sutartimi. Iš eksportuotojų daugiausiai nuo JAV dolerio kurso svyravimo draudžiasi žemės ūkio produkcijos pardavėjai.

Tikėtina, kad iki šių metų pabaigos JAV doleris taip lengvai nepasiduos eurui ir euras artimiausiu metu neturėtų viršyti 1,2 JAV dolerio. Nors JAV centrinis bankas veikiausiai bazinę palūkanų normą didins tik gruodį, tačiau jo sprendimai iki metų pabaigos turės didesnę įtaką rinkai negu Europos centrinio banko (ECB) sprendimai. Tiesa, kitais metais euras veikiausiai brangs, nes auganti euro zonos ekonomika vers ECB pradėti kelti bazinę palūkanų normą. Dėl to ir lietuvių eksportuotojams į JAV šiais metais didesnių problemų neturėtų kilti, tačiau 2018 metais stipresnis euras darys vis didesnę neigiamą įtaką eksportui.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad 2017 metų antrą ketvirtį darbo ieškojo, tačiau jo nebuvo radę 102 tūkst. asmenų. Nedarbo lygis antrą ketvirtį krito iki 7 proc. ir buvo 1 proc. punktu mažesnis negu prieš metus.

Pasitvirtino ankstesnės baimės, kad Lietuvoje pradės mažėti dirbančių asmenų dėl emigracijos ir besitraukiančio jaunų žmonių, ateinančių į darbo rinką, skaičius. Sparčiai augančios eksporto rinkos sudaro sąlygas mūsų šalies įmonėms kurti naujas darbo vietas, tačiau akivaizdu, kad dėl darbuotojų trūkumo tenka plėstis ne didinant darbuotojų skaičių, o galvojant apie efektyvumo didinimą. Antro ketvirčio pabaigoje Lietuvoje dirbo 1,363 mln. gyventojų, arba 5 tūkst. mažiau negu prieš metus. Tai nėra prastas rezultatas turint omenyje, kad per metus mūsų šalį paliko 50 tūkst. žmonių.

Savaime suprantama, kad, esant tokioms tendencijoms, vis dažniau kyla klausimas, ar tikrai šalies darbo rinka yra pasiekusi potencialą ir nebėra likusių asmenų, kurie nori dirbti, tačiau jiems nėra sudarytos palankios tam sąlygos. Praėjusiais metais šį klausimą sau uždavė estai ir iškart atkreipė dėmesį į riboto darbingumo asmenis, pasitraukusius iš darbo rinkos. Norėdami padidinti tokių asmenų norą ir galimybę dirbti, estai ėmėsi iniciatyvos asmeniškai padėti kiekvienam žmogui rasti jam tinkantį darbą, o darbdavius papildomai paskatinti. Lietuvoje riboto darbingumo žmonių ne mažiau negu Estijoje – „Sodros“ duomenimis, netekto darbingumo ar invalidumo pensijas gauna 200 tūkst. gyventojų, iš jų oficialiai dirba 54 tūkstančiai. Žinoma, ne visi iš likusių 150 tūkst. gyventojų yra pajėgūs įsilieti į darbo rinką, bet jeigu ir 50 tūkst. tokių asmenų būtų sudarytos palankios sąlygos dirbti, tai būtų nemaža paspirtis darbo rinkai.

Daugėja dirbančių nuo 50 metų iki pensinio amžiaus

Lietuvoje kasmet didėja pensinio amžiau riba ir santykinė vyresnio amžiaus žmonių dalis, todėl sparčiai daugėja dirbančių nuo 50 metų iki pensinio amžiaus gyventojų. Kita vertus, dirbančių pensininkų Lietuvoje per metus nepakito – jų buvo 67 tūkst., arba maždaug 11 proc. visų pensininkų. Nors tai nėra mažai, palyginti su Pietų Europa, tačiau pagal šį rodiklį nusileidžiame ne tik Šiaurės šalims, bet Latvijai ir Estijai. Žinoma, galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje pensinio amžiaus gyventojų sveikata prastesnė negu Skandinavijoje, tad rūpinimasis žmonių sveikata ir sveikos gyvensenos skatinimas valstybei atsiperka, nes ne tik mažiau išleidžiama gydymo išlaidoms, bet ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių dirba.

Nereikėtų pamiršti ir valstybės sektoriaus, kuriame vis dar galima rasti daug institucijų ar įmonių, kur darbuotojų skaičius gali ir turi būti mažesnis, jeigu veiklos procesai būtų įgyvendinami efektyviau. Bus įdomu stebėti, ar šįkart valdžiai pavyks sumažinti realų dirbančiųjų viešajame sektoriuje skaičių, o ne tik pakeisti pareigų pavadinimus. Pavyzdžiui, dėl „Lietuvos geležinkeliuose“ prasidėjusių pokyčių per metus darbuotojų skaičius sumažėjo beveik vienu tūkstančiu – suprantama, ne visi pasitraukę darbuotojai liko darbo rinkoje (ypač sulaukę pensinio amžiaus), tačiau dalis jų susirado darbą privačiame sektoriuje. Svarbesnį vaidmenį turėtų atlikti darbo birža, kuri galėtų padėti ilgą laiką vienoje darbovietėje dirbusiems asmenims, kurių žinios ir įgūdžiai galbūt nebeatitinka rinkos poreikio.

Paslaugų sektoriuje daugės kitų tautybių darbuotojų

Užsieniečių įdarbinimas neturi ir, matyt, neturės pritarimo visuomenėje, tačiau akivaizdu, kad jis tampa vis populiaresnis tarp Lietuvos įmonių, todėl ukrainiečių ar kitų tautybių darbuotojų ypač paslaugų sektoriuje veikiausiai tik didės. Lietuviams reikėtų atsisakyti išankstinių nuostatų ir nesibaiminti imigrantų, kai mūsų pačių tautiečiai emigruoja į Jungtinę Karalystę, Airiją ar Norvegiją ir užima tų šalių piliečių darbo vietas.

Darbuotojų trūkumas verslui kelia ne tik iššūkių, bet ir suteikia galimybių. Vis labiau ieškoma sprendimų, kaip dirbti efektyviau, o tam dažnai būtinos investicijos. Beveik nėra abejonių, kad šiais metais bus pasiektas ilgai užsibuvęs rekordas – įmonių investicijos į mašinas ir įvairią įrangą šiemet viršys rekordinį 2007 metų lygį. Kita vertus, darbuotojų trūkumas, darbo sąnaudų augimas ir pavėluotos reakcijos į rinkos pokyčius lems, kad susiduriančių ir su finansinėmis problemomis įmonių vargu ar mažės. Negalima pamiršti, kad ypač regionai yra jautrūs minimalios mėnesio algos (MMA) pokyčiams, todėl svarbu, kad valdžia nepersistengtų ir pernelyg smarkiai nepakeltų MMA ateinantiems metams. Juolab, kad siūlomas sprendimas nuo kitų metų socialinio draudimo įmokas apskaičiuoti nuo MMA dirbantiems mažiau negu visu etatu padės kovoti ne tik su šešėliu, bet ir labai apsunkins dalies sąžiningai dirbančio verslo veiklą.

Panašu, kad antrą metų pusmetį „Brent“ naftos kaina svyruos apie 50 JAV dolerių už barelį, todėl kainos įtaka metinei infliacijai mūsų šalyje beveik išnyks ir degalų kainos nekels didelių rūpesčių namų ūkiams ir verslui.

Per pastarąjį pusmetį pasitvirtino prielaida, kad didesnė negu 50 JAV dolerių už barelį naftos kaina yra palanki JAV skalūnų naftos gavybos bendrovėms, kurios sparčiai pradėjo didinti naftos gavybą. Tiesa, gavyba dar nepasiekė 2015 metų piko, tačiau iki jo jau nebetoli. Didėjanti naftos gavyba JAV didžiausią rūpestį kelia OPEC valstybėms, kurios pastaruoju metu visai neblogai koordinuoja savo sprendimus naftos politikos klausimais. Prieš mėnesį OPEC valstybės kartu su kitomis šalimis, tokiomis kaip Rusija, nusprendė pratęsti praėjusių metų lapkritį patvirtintą naftos gavybos ribojimą iki 2018 metų pirmo ketvirčio pabaigos.

OPEC vadovai aiškiai supranta, kad jeigu šalys atleis naftos gavybos ribojimo vadžias, žaliavos kaina greitai nudardės ne tik žemiau kaip 40, bet ir iki 30 JAV dolerių už barelį. Tokie staigūs kainų svyravimai nepalankūs ne tik naftą eksportuojančių, bet ir ją vartojančių šalių ekonomikai. Ne veltui OPEC vadovas dažniau akcentuoja ne norimą naftos kainą, bet kuo mažesnį naftos kainos svyravimą. Kol kas naftos kaina išties kinta mažiau negu praėjusiais metais.

Žvelgiant į priekį, galima teigti, kad naftos kainą ir kartu OPEC sprendimus daugiausia lems JAV skalūnų naftos gavėjų veiksmai. Skaičiuojama, kad naujausi skalūnų naftos gręžiniai atsiperka, jei naftos kaina jų veikimo metu viršija 35 JAV dolerius už barelį. Todėl esant dabartinei 45 JAV dolerių už barelį naftos kainai naftos gavyba JAV greičiausiai ir toliau didės.

Žvelgiant į priekį, galima teigti, kad naftos kainą ir kartu OPEC sprendimus daugiausia lems JAV skalūnų naftos gavėjų veiksmai.

OPEC šalys neturi daug pasirinkimo galimybių. Veikiausiai jos užims laukimo poziciją ir tikėsis, kad naftos vartojimas pasaulyje didės dėl spartesnio ekonomikos augimo ir sunaudos augantį JAV išgaunamos naftos kiekį bei padės bent kažkiek sumažinti dabar arti rekordinio lygio esančias atsargas. OPEC šalys gali mažinti naftos gavybą, tačiau vargu ar be Saudo Arabijos kitos šalys įsipareigotų tą padaryti, kol nafta kainuoja 45 JAV dolerius už barelį. Apskritai didėja tikimybė, kad OPEC šalių vienybė, kaip būdavo anksčiau labai dažnai, iširs, ir kai kurios valstybės pradės išgauti daugiau naftos, negu joms priklauso. Beje, dvi OPEC narės – Libija ir Nigerija – turi išimtį neriboti naftos gavybos, tad jos tą pastaruoju metu dėl rimstančių konfliktų ir daro – sparčiai ją didina.

Susidariusi padėtis naftos rinkoje leidžia tikėti, kad naftos kaina antrą metų pusmetį veikiausiai svyruos tarp 45-55 JAV dolerių. Galimi trumpalaikiai nuosmukiai ir iki 40 JAV dolerių už barelį, bet tikėtina, kad OPEC tokiu atveju imtųsi veiksmų ir stengtųsi palaikyti „Brent“ naftos kainą arčiau 50 JAV dolerių už barelį. Visa tai rodo, kad degalų kainos Lietuvoje antrą pusmetį neturėtų labai kisti, vidutinė dyzelino kaina turėtų laikytis ne taip toli 1 euro už litrą. Žinoma, degalų kainos įvairiuose miestuose ir degalinių tinkluose ir toliau smarkiai skiriasi – netgi tame pačiame mieste kainos gali skirtis dešimtadaliu.

Lietuvos gyventojų vartojimo krepšelyje išlaidos degalams sudaro apie 7 proc. visų išlaidų, o verslui degalai taip pat yra viena iš svarbių išlaidų, tad didesni degalų kainų svyravimai nelieka nepastebėti viešumoje. Pastaruoju metu degalų kaina Lietuvoje yra mažesnė negu Latvijoje ar Estijoje ir beveik identiška kainoms Lenkijoje. Dyzelino suvartojimas per pirmus keturis šių metų mėnesius ūgtelėjo 11 proc., tad bent pagrindinio kuro – dyzelino – kaina išties yra konkurencinga regione. Tiesa, pagal Finansų ministerijos pateiktą siūlymą nuo ateinančių metų didės akcizas dyzelinui, todėl šio kuro kaina gali didėti 0,02 euro už litrą. Kol kas nei verslui, nei gyventojams didesnių degalų kainų negu pirmą pusmetį baimintis didelio pagrindo nėra.

Daugumai mūsų šalies gyventojų šie duomenys, matyt, atrodo laužti iš piršto ir kelia pasipiktinimą. Oficialus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje yra tris kartus mažesnis negu ES vidurkis. Tačiau vidutinės lietuvio disponuojamos pajamos, į kurias įtraukiamos pajamos iš samdomo ir savarankiško darbo, kapitalo prieaugio, turto ir netiesiogiai šešėlinės veiklos, yra daug didesnės. Pagal jas lenkiame Latviją ir netgi Lenkiją. Žinoma, pajamos Lietuvoje yra labai netolygios, tačiau pastaruoju metu šia tema jau daug diskutuota, o valdžia kaip tik yra pateikusi mokesčių pakeitimus, kurie nors iš dalies padėtų sumažinti pajamų nelygybę.

Lietuvoje yra pigesnių prekių ir paslaugų negu Lenkijoje

Lietuvoje kainos nuo pat nepriklausomybės buvo mažiausios Baltijos šalyse. Tiesa, kainos Lenkijoje, priešingai negu kitose Baltijos šalyse, yra mažesnės negu Lietuvoje ir apskritai vienos mažiausių ES. Visgi taip nebuvo visada – iki 2009 m. Lenkijoje kainų lygis buvo didesnis negu Lietuvoje ir tik po to, kai Lenkijos zlotas per 2009 m. susilpnėjo euro atžvilgiu beveik 20 proc., viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Negalima teigti, kad Lenkijoje viskas yra pigiau negu Lietuvoje. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje elektros energija buitiniams vartotojams 2016 metais buvo 17 proc. pigesnė negu Lenkijoje. Nuo šių metų pradžios mūsų šalyje elektra dar atpigo 5 proc., tad lenkai mūsų nepavijo. Be to, Lietuvoje komunikacinių paslaugų (pavyzdžiui, mobiliojo ryšio paslaugos) kainos 2016 metais taip pat buvo mažesnės negu Lenkijoje ir kitose Baltijos šalyse. Tą patį galima pasakyti ir apie maitinimo bei apgyvendinimo paslaugas. Jeigu Lietuvoje kitais metais bus panaikintas lengvatinis PVM tarifas apgyvendinimo veiklai, nakvynės kaina Lietuvoje pabrangs bent dešimtadaliu, tačiau vis vien bus mažesnė negu kitose Baltijos valstybėse.

Būtina pastebėti, kad į vartojimo išlaidas Eurostatas įtraukia ir valdžios sektoriaus apmokėtas paslaugas, kuriomis naudojasi namų ūkiai – juk patys gyventojai moka mokesčius ir iš surinktų mokesčių gauna nemokamas ar iš dalies nemokamas sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas. Visgi statistika neatsižvelgia, kokio lygio paslaugas gauna vartotojai. Prasti vaikų ugdymo rezultatai ir ilgos eilės prie kvalifikuotų medicinos specialistų rodo, kad nors tokių paslaugų kainos, palyginti su kitomis šalimis, yra mažos, tačiau kokybė ir galimybė jomis pasinaudoti laiku nėra užtikrinti. Beje, nenuostabu, kad švietimo ar sveikatos paslaugų kaina ES yra 2,5 karto didesnė negu Lietuvoje – panašiai skiriasi ir mokytojų ar medikų algos Lietuvoje bei užsienyje.

Lietuviai išleidžia vis daugiau ir netaupo

Nors lietuviai pastaruosius keletą metų vartoja vis daugiau, to paties negalima pasakyti apie taupymą. Dar nėra galutinių 2016 metų duomenų, tačiau ir 2014, ir 2015 metais mūsų šalies gyventojai daugiau išleido negu gavo pajamų. Tuo tarpu Estijoje beveik 9 proc. pajamų namų ūkiai skyrė taupymui, o ES gyventojai vidutiniškai sutaupė 10 proc. pajamų.

Taigi, ar lietuvis išties gali sau leisti vartoti daugiau negu estas ar lenkas, priklauso nuo to, ar gyventojas gauna didesnes, ar mažesnes negu vidutinės pajamas. Lietuvoje pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES, tad daugiau gyventojų negu Estijoje ar Lenkijoje gauna mažesnes negu vidutines pajamas ir dėl to jų prekių ir paslaugų įperkamumo galimybės mažesnės. Be to, vartojimo paslaugų ir prekių kokybė, kurią gauna lietuvis už savo išleistus pinigus, dažnai yra prastesnė, negu daugiau už jas mokančio esto ar lenko.

Svarbiausia tai, kad konservatoriai nesugebėjo užsitikrinti daugumos Parlamente (Bendruomenių rūmus sudaro 650 narių), todėl turės ieškoti partnerių (veikiausiai tai bus Šiaurės Airijos demokratų sąjungos partija), kurie prisidėtų prie valdančiosios daugumos.

Akivaizdu, kad T. May gegužė nebuvo sėkmingas mėnuo – teroristiniai išpuoliai Mančesteryje ir Londone atskleidė, kad šalyje sudėtinga užtikrinti šalies piliečių ir turistų saugumą, tad dalis kaltės nugulė ant valdžios pečių. Be to, netikėtai gerai viešojoje erdvėje pasirodė kairiųjų leiboristų partijos lyderis Jeremis Corbynas, kuris pasiūlė didinti mokesčius turtingiausiems žmonėms ir skirti daugiau lėšų infrastruktūrai. Tai akivaizdžiai prieštaravo T. May atsargaus taupymo ir siekio subalansuoti biudžetą siekiams. Beje, T. May nesėkmei rinkimuose įtakos turėjo ir kai kuriems britams nepatinkantis griežtas premjerės požiūris į „Brexit“.

Dėl politinės suirutės šalyje gali vėluoti britų ir Europos Sąjungos (ES) vyriausiųjų „Brexit“ derybininkų dėl „Brexit“ susitikimai, turėję prasidėti birželio 19 dieną. Galima priminti, kad ES nenori tartis dėl būsimų prekybinių santykių su Jungtine Karalyste, kol nebus susitarta dėl ES piliečių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, teisių užtikrinimo, šalies turimų įsipareigojimų ES vykdymo ir kitų svarbių reikalų.

Gali keistis Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES scenarijus

T. May pralaimėjimas rinkimuose reiškia ir tai, kad konservatorių ir jos pačios pozicijos dėl anksčiau pateiktos „Brexit“ vizijos susilpnėjo. Premjerė pastaruoju metu nuolat kartojo, kad Jungtinė Karalystė laikysis vadinamosios kietojo pasitraukimo iš ES krypties ir kad geriau jokio susitarimo negu toks, kuris būtų nenaudingas šaliai. Dabar jai reikės labiau atsižvelgti ir į leiboristų nuomonę dėl švelnesnio pasitraukimo iš ES scenarijaus. Apskritai britų premjerės įvaizdis gerokai susilpnės ir ES atstovų akyse, todėl į ją derybose gali būti žvelgiama kaip į silpną vadovę, o tai, žinoma, nėra gerai pačiai Jungtinei Karalystei.

Akivaizdu, kad derybos dėl „Brexit“ nevyks sklandžiai, jeigu abiejų pusių užimtos pozicijos nešvelnės, ir kad yra tik dvi galimos išeitys: arba abi pusės aiškiai pradeda derėtis konstruktyviai, arba paprasčiausiai „Brexit“ neįvyksta iki 2019 metų kovo, o tai atvertų dar didesnę problemų skrynią. Todėl nereikėtų nustebti, jeigu britai sušvelnins savo toną „Brexit“ atžvilgiu ir pateiks patrauklių pasiūlymų ES dėl jos gyventojų padėties užtikrinimo šaliai pasitraukus iš ES.

Vis dar neaiškus ES šalių piliečių likimas

Kol kas dabar ES šalių piliečių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, likimas po „Brexit“ yra visiškai neaiškus. ES sieks, kad ES piliečiai, atvykę į Jungtinę Karalystę iki formalaus jos pasitraukimo iš ES, išlaikytų tokias pat teises gyventi ir gauti socialines išmokas, kokias jie turi dabar. Užduotis veikiausiai įvykdoma, tačiau kartu akivaizdu, kad po „Brexit“ ES piliečiams emigruoti į Didžiąją Britaniją bus daug sudėtingiau. Beje, padaugėjo pasiūlymų visiems dabar Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems ES piliečiams suteikti šalies pilietybę, tačiau tai sukurtų aibę problemų, pradedant nuo to, kad kai kurios ES šalys neleidžia piliečiams turėti dvigubos pilietybės.

Nuolaidų emigrantų atžvilgiu reikia tam, kad T. May galėtų įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – susiderėti su ES dėl laisvos prekybos sutarties geriausiomis sąlygomis. Tačiau to padaryti per dvejus metus beveik neįmanoma,

prireiktų bent kelerių metų pereinamojo laikotarpio. Apskritai palikti ES be jokio susitarimo Didžiajai Britanijai iš esmės neįmanoma. Alternatyva prekiauti pagal Pasaulio prekybos organizacijos taisykles būtų blogiausias šalies ekonomikos padarinys, nes dėl didesnių muitų tarifų iškart mažėtų eksporto konkurencingumas, nekalbant apie tai, kad paslaugų sektoriui tai sukeltų didelį šoką.

Svaras sterlingų pigo euro atžvilgiu

Svaras sterlingų iškart po pirmųjų rinkimų rezultatų paskelbimo pigo euro atžvilgiu. Tikėtina, kad svaras sterlingų artimiausiomis dienomis dar gali silpnėti euro atžvilgiu, tačiau didėjant tikimybei dėl vadinamojo minkštojo „Brexit“ scenarijaus suteikia atsiranda daugiau galimybių konstruktyviau derėtis dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES, o tai būtų palanku svarui sterlingų, kuris yra pernelyg daug susilpnėjęs. Beje, iki šiol Jungtinė Karalystės ekonomika gana sėkmingai atlaikė „Brexit“ referendumo padarinius, tačiau jau šiais metais šalies ūkio plėtra lėtės iki 1,4 proc., o dėl istoriškai didelės infliacijos mažės žmonių perkamoji galia.