Netekusi anapusybės liudijimo galios, meninė pastanga užvėrė žmogų supančioje baigtinybėje ir savo pseudosakralumą susiejo su sveikatos priežiūros pastangomis, įgijusiomis anksčiau neregėtą mastą.

Savistaba ir saviraiška

Nūdienos epocha gydomajai meno galiai suteikė naują turinį ir įvairiais dailės terapijos pavidalais įliejo į viską apimantį sveikatinimo strategijų kontekstą. Šalutinį, dažnai neprognozuojamą terapinį poveikį sukeliantis menas buvo įterptas į gana griežtai apibrėžtas medicinines metodikas. Šiuo požiūriu menas tapo dailės terapija, modernios medicinos tarnaite.

Aptariama paroda yra netiesioginė tokių procesų iliustracija, įakivaizdinanti meninių ir sveikatinimo pastangų sampynas.

„Čia ir dabar“ yra šis tas daugiau nei tapybos darbų parodos pavadinimas. Pirmiausia tai universali dailės terapijos nuostata skatinti atsiverti meninėmis priemonėmis, išveikti tai, ką čia ir dabar patiria konkretus žmogus. Pandemijos nulemta izoliacija, kone dvejus metus laikiusi žmones siaurose privačios erdvės kišenėse, padarė neabejotiną ilgalaikę žalą visuomenės sveikatai.

Ukrainoje kilęs siaubingas konvencinis karas, atrodęs visiškai neįmanomas mūsų dienomis, pratęsė šio poveikio liniją kartais sustiprindamas egzistencinio nesaugumo ir dezorientacijos jausmus. Tokiame kontekste visos priemonės, leidžiančios savarankiškai stiprinti psichinį atsparumą, yra aukso vertos. Parodoje „Čia ir dabar“ eksponuojami tapybos darbai iliustruoja būtent tokias dailės terapijos metodikas, savistabos ir saviraiškos praktikas, skatinančias galingą terapinį užtaisą turinčią emocinę ventiliaciją. Saviraiška yra tariamai paprastas, bet itin efektyvus psichoterapinis įrankis, siūlantis vizualią erdvę dalytis neapdorotais, nuoširdžiais jausmais, patiriamais saviraiškos metu.

Meniniai gebėjimai čia nėra svarbiausi, svarbus nuoširdus santykis su savo būsena, pasitikėjimas aplinkiniais ir drąsa rodyti tikrą save. Paprastai kalbant, paroda pristato sveikatinimo tikslus puoselėjančią tapybą.

Rasos Kirkaitės pav. / V. Keturakytės nuotr.

Estetika ir terapija

Suprantama, tarp žmogaus patiriamos emocinės būklės ir ją atliepiančios vizualios formos slypi sunkiai įvardijamas virsmo procesas, reikalaujantis tapyboje matyti autorių, jo emocinės būklės atspindį, o ne estetinius formos požymius. Kita vertus, šiandien bet kuri meninė pastanga, netgi subordinuota medicinos reikmėms, suvokiama vengiant eliminuoti estetinį išraiškingumą.

Taip, dailės terapijoje neįmanoma nureikšminti terapinės saviraiškos prielaidų, saviraiškos akte jų pirmumas formos estetikos atžvilgiu neabejotinas. Tačiau įrėminta ir parodos erdvėje tinkamai eksponuojama terapinė saviraiška neišvengiamai įgyja stiprų estetinį poskonį. Juolab kad parodos dalyvės yra ne tik būsimos terapeutės, bet ir profesionalios menininkės. Todėl parodoje „Čia ir dabar“ nėra akivaizdžios terapinės ir estetinės funkcijos asimetrijos, atvirkščiai –  netreniruotai akiai tai gana estetiškai sukomponuoti tapybos darbai.

Tai bene įdomiausias parodos aspektas, savotiškas iššūkis žiūrovui: konkrečiose tapybinėse kompozicijose matyti ir estetinius, ir terapinius požymius, lukštenti tiek jų skirtis, tiek ir priklausomybes.

Akivaizdu, konkretaus žmogaus emocinė būklė neišvengiamai atspindi jį supantį kontekstą ir aktualijas, o šiandien svarbiausia aktualija yra karas Ukrainoje. Todėl paveikslų ikonografijoje neretai ryškinami mėlynai geltoni motyvai, tiesiogiai ar netiesiogiai bylojantys apie autorių empatiją ukrainiečiams ir jų palaikymą.

Konkretaus žmogaus emocinė būklė neišvengiamai atspindi jį supantį kontekstą ir aktualijas, o šiandien svarbiausia aktualija yra karas Ukrainoje.

Svarbu pridurti, kad parodoje rodomi darbai nėra tik dailės terapijos prielaidomis grindžiama meninė produkcija, nors būtent taip ji pristatyta straipsnio pradžioje. Jau kelis dešimtmečius terapinių ir meninių laukų sankirtose ryškėja nauja sritis, vadinama menu sveikatai, neabejotinai gimininga, bet netapati dailės terapijai.

Priimti tikrovę

Keliamais tikslais menas sveikatai sutampa su meno terapijos taktikomis, bet skiriasi pasirinktomis priemonėmis. Meno sveikatai išskirtinis požymis yra griežtų medicininių metodikų vengimas, taip pat atsisakymas atsiriboti nuo specifiškai estetinių saviraiškos funkcijų. Grįžtama prie tradicinio požiūrio, priskiriančio menui prigimtinę gydomąją galią, tikint, kad papildomos medicininės taktikos tokiame mene nėra būtinos.

Suprantama, menas sveikatai šiandien yra nevienalytė pastanga, aprėpianti ir mėgėjų saviraišką, ir profesionalų meną, ir tam tikru mastu – mediciniškai grįstas meno terapijos pastangas. Čia svarbios ne įvairių meninių taktikų skirtys, bet pamatinė prielaida, tas taktikas surišanti su sveikatinimo poveikiu. Todėl parodoje eksponuojami darbai demonstruoja ne bet kokį, o būtent gydomąjį prevencinį poveikį tų darbų autoriams.

Nūdienos sociopolitinės aktualijos yra akivaizdus iššūkis mūsų kolektyvinės psichinės sveikatos atsparumui, dramatiškas iššūkis, tenka pripažinti. Todėl svarbu gebėti sau ir kitiems parodyti, kad toks iššūkis nėra neįveikiamas ir kad meninė saviraiška gali būti reikšminga tokios įveikos paspirtis.

Už gydomojo saviraiškos poveikio, padedančio „iškrauti“ psichiką blokuojančias įtampas, slypi universalus psichologijos dėsnis: priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, gebame tik tada, kai nustojame bėgti nuo tos tikrovės keliamų įtampų.

Baisi ne tikrovė, bet mūsų reakcija į ją, todėl ne taip svarbu, kaip meninė saviraiška padeda tokias reakcijas kontroliuoti. Svarbu, kad padeda. Žinoma, menas nėra panacėja nuo visų iššūkių, tai savitas būdas ištiesti sau pagalbos ranką, suteikti palengvėjimą, kitą teigiamą patirtį, o tai jau šis tas.

V. Keturakytės nuotr.

Parodos dalyviai

Į parodą kolegas medikus ir visus, kuriems įdomu, kviečia LSMU ir VDA Kauno fakulteto jungtinių magistro studijų Dailės terapijos programos vadovė dr. Jolita Rapolienė ir dr. Vaida Almonaitytė-Navickienė. Parodoje savo darbus pristato minėtos programos specialybės dalykų dėstytoja Aušra Sebeikaitė, taip pat būsimos terapeutės, magistrantės Diana Monkevičiūtė-Rakauskienė, Daiva Rainytė, Zita Kisielienė, Monika Tekutienė, Loreta Staniukynaitė, Rasa Kirkaitė, Greta Liepinaitienė, Jūra Juknienė, Skaidrė Butnoriutė, Virginija Jurgelevičienė, Dalia Jakubonė, Rita Kaupelienė. Parodos kuratorės VDA Kauno fakulteto dr. Jovita Varkulevičienė ir lekt. Aušra Sebeikaitė.

Kas? Kolektyvinė tapybos darbų paroda „Čia ir dabar“.

Kur? Kauno klinikose, LSMU Mokomajame laboratorijos korpuse (Eivenių g. 4)

Kada? Veikia iki gegužės 31 d.

Šio projekto žiūrovams pristatyti nereikia, mat, kol paroda keliavo po kitus didžiuosius Lietuvos miestus ir artimąjį užsienį, spaudoje apie ją rašyta ne vienąkart. Iš esmės, straipsnių autoriai kartojo tą pačią informaciją apie projekto sumanymą ir bendriausius tikslus. Trumpai juos priminsiu: įvairių sričių menininkai kviesti burtis į poras ir kurti bendrus darbus remiantis duota atminties  / likimo tema. Pastarieji vėliau tapo šios keliaujančios ekspozicijos dalimi. Tačiau svarbu pridurti, atliepiant kolegos, šio projekto kuratoriaus Albino Vološkevičiaus mintį, iš tiesų reikšminga yra ne kelių autorių rankomis sukurta galutinė forma, bet simbolinis patirties kapitalas, kurį dueto nariai įgijo generuodami ir realizuodami bendras idėjas. Taip formuluojamas apibūdinimas ar, veikiau, priešprieša tapo atskaitos tašku mano tolesniems svarstymams.

Noriu išsakyti keletą įžvalgų, kurios, tikiu, bus įdomios Kauno žiūrovui ir leis ne visai įprastai apibūdinti eksponuotus kūrinius. Vertinti konkrečius menininkų darbus būtų neetiška, nes esu vieno jų bendraautorius, tačiau naudojuosi proga padėkoti kolegai fotografui Valentinui Pečininui už sėkmingą bendradarbiavimą.

Žvelgdami į meno kūrinį paprastai remiamės neįsisąmoninta prielaida, kad visus įmanomus turinius jis slepia savyje, todėl visa, ką jis mums gali pranešti, yra tapatu šiai vizualiai formai, tereikia šiek tiek pastangų jai suvokti. Žinoma, mes suprantame, kad ši forma yra aktyvaus ir sudėtingo proceso išdava, tačiau galutinis jo vainikavimas yra visa, ką mes turime matyti ir pažinti.

Toks žiūros ir suvokimo kelias yra įprastas, galima sakyti, tradicinis, jį atliepiančių darbų šioje ekspozicijoje neabejotinai yra. Tačiau aš norėčiau pasiūlyti kitą perspektyvą, kuri žiūrovui siunčiamą žinią skiria nuo apžiūrai skirtos meninės formos, tiksliau, nutraukia ar bent suproblemina projekto deklaruojamos ir ekspozicinio kūrinio siunčiamos žinios tapatumą.

Šiuo atveju galutinė forma tėra pėdsakas, ryškus, gražus, bet tik pėdsakas, rodantis, kad jas palikusios gyvybės čia nebėra.

Ką noriu pasakyti? Yra svarbūs turiniai, netelpantys nuo kūrybinės veiklos likusiose materialiose formose; turiniai, nurodantys, kad kūrybinis procesas yra turtingesnis ir gilesnis, nei jo palikti materialūs pėdsakai.

Suprantama, primygtinai siūlau pasidžiaugti tuo, kas pristatyta, darbai neabejotinai įdomūs ir nusipelno apžvalgos. Kita vertus, siūlau apsiprasti su mintimi, kad menininko patirties ir kūrybos svorio centras gali nesutapti su čia regimomis materialiomis formomis, jų siunčiama žinia. Pastarosios tėra kūrybinio proceso dalis ir anaiptol ne visada pati svarbiausia. Šiuo atveju galutinė forma tėra pėdsakas, ryškus, gražus, bet tik pėdsakas, rodantis, kad jas palikusios gyvybės čia nebėra.

Gerbiamas žiūrove, štai tau šiuolaikinių meninių praktikų analogija. Aptariamą ekspoziciją sudarantys kūriniai yra tarsi dokumentuojanti fotografija, įamžinusi vieną performanso akimirką, bet jokiu būdu nepretenduojanti (tiksliau, nepajėgi) pertekti jo įspūdžių visumos. Todėl siūlau žvelgti į parodą tarsi į pelenus, švelnius, subtilius, ornamentuotus, išdėstytus puikiais raštais, bet tik pelenus, buvusios ugnies šešėlį. Be abejo, kažkur ir kažkada ugnis liepsnojo, bet čia ir dabar jos nebėra, vien jos šokio pėdsakai. Pelenai nepriešinami ugniai, be ugnies jų nė nebūtų, tačiau jie yra kai kas mažiau nei ugnis, nors ir tarnauja pastarosios nuoroda. Primenu, toks kūrybinio proceso ir galutinio rezultato priešpriešinimas galimas tik remiantis pamatine projekto idėja, jo jokiu būdu negalima taikyti visur ir visada. Vakarų meninės tradicijos požiūriu kūrybinį procesą vainikuojanti forma negali būti priešinama ją pagimdžiusiam procesui, ir tik akcionistinių performatyvių menų įsigalėjimas šią nuostatą "perlaužė", įtvirtindamas proceso be formos estetinę vertę. Būtent šie menai laikiną ir pagal situaciją reikšmingą procesą pavertė tikrąja siunčiamos žinios ašimi, o po jo liekančius (arba neliekančius) materialius pavidalus – blankiais pastarojo atspindžiais, tarnaujančiais nuoroda į tam tikrą turinį, bet ne pačiu turiniu.

Pakartosiu, tai nėra parodos darbų nuvertinimas, tai siūlymas įsisąmoninti, kad kokie puikūs tie darbai būtų, jie tėra nuoroda į didesnės aprėpties turinius, čia nematomus ir neatstovaujamus. Tektų įdėti papildomų pastangų, norint juos pažinti, ir tikrai ne visais atvejais tai įmanoma. Štai kodėl teigiu, kad eksponuojamos formos negali atstovauti visiems meninio projekto sugeneruotiems turiniams.

Atidesnis žiūrovas (šiuo atveju, skaitytojas) turėtų paklausti: o kaip man prisikasti prie tų kitų turinių, jei parodoje pristatyti darbai man jų neskleidžia? Niekaip, mielas žiūrove, niekaip. Teoriškai įmanoma bent dalį tokios informacijos surinkti iš kitų šaltinių, tačiau tam būtinos pastangos ir laiko sąnaudos realiai tokias galimybes paverčia niekinėmis. Bet tai anaiptol ne problema: visada bus dalykų, pro kuriuos teks praeiti jų nepažinus, tiksliau, net geriausiu atveju jų pažinimas bus dalinis. Visur dalyvauti, visko patirti neįmanoma, tad kartais pakanka įsisąmoninti žinojimo ribas. Ypač kalbant apie savo prigimtimi pagal situacijas menines patirtis, besiskleidžiančias tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.

Galima tarti, tau pasisekė, smalsusis žiūrove: dažniausiai dokumentuojanti pastanga renkasi momentinio fiksavimo technologijas ir nežiba išplėtotais estetiniais sprendimais. Šioje ekspozicijoje tokie sprendimai akivaizdūs. Bet tai neatšaukia pamatinio fakto – vertinti šias formas vien estetinio pakankamumo požiūriu būtų tiesiog saviapgaulė. Meninių duetų patirtys, šio projekto esencija, stebėtinai sėkmingai priešinasi įkalinimui galutinio rezultato narveliuose. Toks jau tas nūdienos menas, toks tas į jį nukreiptos dabarties žvilgsnis: nematerialūs meninio proceso efektai vertinami neretai labiau nei tos kūrybos materialus išpildymas. Suprantama, tradiciją puoselėjančiuose dabarties kontekstuose pastarojo reikšmė lygintina su ankstesniais modernizmo aruodais, tačiau greta įsitvirtino kiti kontekstai, meno formos atžvilgiu reikalaujantys taikyti naujo tipo vertybinę optiką.

Pastarosios požiūriu, šiam projektui būdinga tam tikra vidinė priešprieša. Viena vertus, svarbiausiu tikslu skelbiamos dueto kūrybos metu įgytos patirtys, tarsi nukeliančios svorio centrą iš galutinės formos į jį paruošusį procesą. Kita vertus, renginiui atstovauja vien galutinės formos pavyzdžiai, slepiantys nuo žiūrovo minėtą procesą. Nieko nuostabaus, žiūrovo žvilgsnį ir meninį mąstymą reikšminga dalimi tebevaldo modernistinis meninės formos išskirtinumo mitas, savaime labai gražus, įtakingas, tačiau senokai nebegali pasiūlyti universalios prieigos meninių praktikų įvairovei pažinti. Minėtas mitas palaiko tradicinio suvokimo inerciją, ir jos vedinas žiūrovas vis dar sakralizuoja materialiai ir vizualiai apčiuopiamą meninę formą.

Bet ką daryti dėl audrų ir cunamių, šėlstančių menininko vaizduotėje? Kūrybos metu neišvengiamai tenka ieškoti ir klysti, pyktis ir taikytis, atrasti ir netekti, ypač, kai dirbti tenka dviem ambicingoms individualybėms. Tačiau galutinis rezultatas neišvengiamai nutyli kone visą paieškos dinamiką, akligatvių ir frustracijų dramą, jis pateikia tik suderintą atradimo versiją, ir tik galutinę jos pakopą. Kalta ne tik mūsų žiūros inercija, bet ir pati kūrybinio proceso prigimtis. Kaip bežiūrėsi, nelengva jį paversti kitam suvokiama/patiriama žinia. Dueto vidiniai santykiai, gebėjimas ar negebėjimas klysti bei taisyti klaidas didžia dalimi lieka "už kadro", nesvarbu, kaip išradingai interpretuosime išbaigtą formą. Šiuo požiūriu pats projektas yra dviprasmis tiek, kiek dviprasmė pati galimybė viešinti kūrybinį procesą: pabrėžiama tokio proceso patirtis, jos plėtra ir gilinimas, tačiau galutinė forma, nors ir nurodo į tokios patirties turinius, visaverčiais pavidalais nepajėgi juos atverti žiūrovui.

Apibendrinant, yra du meninės žiūros ir suvokimo modeliai, kurie žiūrovui siūlomus turinius apibūdina labai skirtingai. Ir neišvengiamai perkoduoja ekspozicijoje regimų formų iškalbą.

Kiekvienas menininkas yra nepakartojama individualybė, ir neabejotinai atlieka svarbų vaidmenį bendrame parodos chore, tačiau kartais chorui diriguoja būtent kuratorius.

Pirma. Materialiai meninei formai priskiriami turiniai. Kur forma bebūtų, ji visada tuos turinius skleidžia, vadinasi, tarnauja nepašalinama jų atverties sąlyga. Be formos ir anapus formos jie reikštis negali.

Antra. Turiniai, kurie netapatūs po kūrybinės veiklos likusiems materialiems darbams / pėdsakams. Pagal situaciją juos generuojantis kūrybos procesas yra turtingesnis ir gilesnis, nei jo išpildyta materiali forma. Pastaroji lygintina labiau su blankia kopija nei pilnakrauju originalu. Lankantis parodoje patartina naudoti abi, tegul ir sunkiai suderinamas, prieigas. Kodėl nepabandžius? Štai paveikslas prieš tavo akis, gerbiamas žiūrove, įminimo reikalaujanti ir tuo pat metu neįmenama paslaptis.

Baigdamas paminėsiu dar vieną dalyką. Šis projektas nėra tipiškas renginys, keliantis menininką ir jam atstovaujantį kūrinį į žiūrovo dėmesio fokusą. Be abejo, ekspoziciją sudaro konkrečių menininkų darbai, tačiau kas juos sujungė? Kas pasiūlė vienijantį sumanymą? Kas nustatė atrankos kriterijus ir organizavo likusius projekto etapus? Šis renginys gali būti vadinamas kuratoriaus paroda, kuratorystės meno pavyzdžiu, kuris kuratoriui, šalia vadybinių, priskiria ir meninius gebėjimus, vadinasi, užkelia ant pjedestalo prie ten lūkuriuojančių autorių.

Kiekvienas menininkas yra nepakartojama individualybė, ir neabejotinai atlieka svarbų vaidmenį bendrame parodos chore, tačiau kartais chorui diriguoja būtent kuratorius. Suprantama, Lietuvoje tokio tipo renginiai nėra naujiena, ir ne vienas menotyrininkas, priimdamas kuratoriaus funkcijas, kartu atlieka naujo tipo menininko vaidmenį, parodos idėją keliantį aukščiau už atskiro darbo atlikimą. Todėl svarbu paspausti ranką kolegai A.Vološkevičiui, jis ir yra tas kuratorius, geroji šio projekto dvasia. Paroda Kaune sutapo su dar viena proga – Albinas ką tik įžengė į rimtų vyrų klubą, jam sukako šešiasdešimt metų. Sveikiname!

Komentaras

Albinas Vološkevičius

Projekto kuratorius

X:PA/LIKIMAS – projektas, kviečiantis menininkus per meninę raiškos formą pažvelgti į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio istoriją, jos raidą, kertinius šio laikotarpio momentus, identifikuoti ir išryškinti tuos istoriškai susiklosčiusius Lietuvos, kaip valstybės, istorinius įvykius, datas ir pasiekimus, kurie yra kaip palikimas mums ir savo reikšme šiandien nulemia ir mūsų pačių likimą – būti laisviems ir nepriklausomiems.

X:PA/LIKIMAS – tai tęstinis projektas, kviečiantis skirtingų sričių menininkus dirbti poromis prie vieno bendro kūrinio, tokiu būdu ieškant naujos meninės raiškos ir patirties kūryboje. Pirmasis projektas X: KRITINĖ RIBA, įvykęs 2016 metais, buvo skirtas Černobylio tragedijos 30-mečiui paminėti. Iš penkiolikos pakviestų dalyvauti jame Panevėžio menininkų poromis panoro dirbti dešimt, kiti dirbo individualiai. Rezultatas pranoko lūkesčius – projektas sulaukė daug visuomenės ir meno aplinkos dėmesio. Visa projekto kūrinių kolekcija buvo padovanota Panevėžio miestui.

Šiemet projekte dalyvauja aštuoniolika žymių menininkų duetų iš Panevėžio ir kitų Lietuvos miestų. Šįkart visi kūrėjai – tapytojai, grafikai, fotografai, keramikai, skulptoriai, metalo plastikos ir stiklo menininkai dirba poromis. Dalindamiesi labai skirtingomis patirtimis, mokyklomis, technikomis, net jungdami visiškai skirtingas materijas, ieškodami kompromiso tarp savęs, kaip kūrėjų, ir skirtingų raiškos priemonių, menininkai įgyja naujos kūrybinės patirties, kuri vėliau gali turėti įtakos net ir asmeninei kūrybai, jos raiškai ir stiliui, kartu praplečia meninį akiratį tiek medžiagiškumo, tiek ir pasaulėžiūros prasmėmis.

Siūlydami Pa/Likimo temą, organizatoriai kviečia menininkus pažvelgti į šių dienų palikimo aktualijas – sovietinės santvarkos palikimą, jaunų žmonių pasirenkamą šalies palikimą ir emigraciją, šalies kultūrinį, meninį, kūrybinį palikimą. Tačiau kūrėjams suteikiama visiška laisvė temos interpretacijoms.

Didžiuosius Lietuvos miestus lankantis šių menininkų projektas "Intymus" neseniai pasiekė Kauną. Jis neabejotinai yra jubiliejinis, pažymintis autorių draugystės ir kūrybinės veiklos 40-metį. Tačiau nesileiskime suklaidinami. Toks įvardijimas verčia atsigręžti atgal ir tarsi reikalauja parodą vertinti nueito kelio požiūriu. Vis dėlto "Intymus" nėra ataskaita ir bent tiesiogiai nesiekia atspindėti mano kolegų gyvenimo ir kūrybos etapų. Joje nerasime demonstratyvaus didžiavimosi nuveiktais darbais, slepiančio artėjančios pabaigos nuojautą. Atvirkščiai, tai gana guvus, pirmyn nukreiptas žvilgsnis, iškalbingai bylojantis: mes dar norime ir turime ką pasakyti.

Atidesnis žiūrovas pastebėjo, kad parodos ekspoziciją jungia ne darbų pobūdis ar eksplotuojamų temų bendrumas. Rišamoji medžiaga – menininkus jungianti draugystė, besitęsianti kone pusę amžiaus, ir tos draugystės erdvėje išugdytų meninių nuostatų bendrumas. Labai skirtingos darbų temos, skirtingos meninės technologijos, skirtingos žinios žiūrovams, tačiau gana giminingos prielaidos ir šaknys, slepiančios neakivaizdų subrandintų vaisių bendrumą. Neužsiimsiu konkrečių darbų analize, tačiau tam tikras gaires, tam tikras bendras nuorodas, kuriomis remiantis galima nuskaityti autorių siunčiamus pranešimus, pasistengsiu glaustai įvardyti. Kita vertus, straipsnis nėra tik vadovas konkretiems meniniams darbams pažinti. Pasirinkti menininkai ir jų surengta paroda – puikus pretekstas kalbėti apie tam tikrą menininko ir jo atstovaujamos meninės pastangos tipą, galimybė siūlyti įžvalgas ir apibendrinimus, kurie tiktų gausesniam lietuviškųjų tradicionalistų būriui.

Rišamoji medžiaga – menininkus jungianti draugystė, besitęsianti kone pusę amžiaus, ir tos draugystės erdvėje išugdytų meninių nuostatų bendrumas.

Amatas

Geras meninių amatų išmanymas Rimui ir Jonui – būtina  kokybiškos meninės kalbėsenos, kokybiško dialogo su žiūrovu sąlyga. Nepakanka turėti galybę idėjų tvirtai tikint, kad jos įdomios kitiems – būtina įvaldyti meninę kalbą, tiksliau, tradicines menines technologijas, kurios užtikrintų tinkamą tų idėjų perdavimą žiūrovui. Kitaip tariant, mūsų autoriams menas nėra bet kuri kalba, pakankama pokalbiui su potencialiu žiūrovu palaikyti; jie įsitikinę, kad tik savitus meninius intrumentus ir technologijas pasitelkusi kalba turi teisę kreiptis į žiūrovą meno vardu.

Tokios pažiūros, dar neseniai savaime suprantamos, nūdienos kontekste slepia poleminį užtaisą. Akivaizdu, kad šiandienos menas didele dalimi nukreiptas į socialinių, o ne išskirtinai meninių problemų indikavimą / sprendimą. Dažnai toks menas kišasi į nemeninius kontekstus ir savo žiniai skleisti renkasi nemenines priemones. Jį pelnytai galime vadinti mimikrija, nes tai specifinių priemonių atsisakiusi meninė pastanga, išoriškai beveik neskiriama nuo kitų sričių / profesijų produkcijos. Dažnai ji taip glaudžiai suliejama su dominuojančiomis vakarietiškomis ideologijomis (pvz., feminizmu), kad beveik neįmanoma rasti jos meninio savitumo įrodymų. Tokio tipo meninę pastangą kultivuojantys menininkai neabejoja, kad pokalbyje su žiūrovu svarbiausia yra jam siunčiama žinia, o jai siųsti skirtos priemonės tėra antraeilės. Kitaip tariant, meno vardas / jo savitumas pirmiausia siejamas su idėjiniu siunčiamos žinios turiniu, o jį skleidžiančios priemonės gali būti skolintos iš bet kurios srities ar profesijos arsenalo.

Akivaizdu, kad mūsų aptariami autoriai griežtai nesutinka su tokiu požiūriu. Jiems menas kuriamas specifiškai meninėmis priemonėmis, kurias įvaldyti reikia daug laiko ir pastangų. Jų siūlomas meninis objektas negali būti supainiotas su nemeniniu objektu, nes buvo tveriamas remiantis tik meninei kūrybai tinkamais gebėjimais ir technologijomis. Ir kodėl jie turėtų manyti kitaip, daugybę metų skyrę savo meninei meistrystei lavinti? Argi keista, kad jie nenori būti lyginami su tais, kurie savo menines pastangas nukreipė kita kryptimi, pavyzdžiui, manualines technologijas pakeitė skaitmeninėmis? Suprantama, tai ne vienintelės teisingos pozicijos pasirinkimo problema; tai skirtingomis prielaidomis grindžiamų ir todėl nelygintinų kelių įvardijimas. Čia ši skirtis svarbi tik todėl, kad leidžia išgryninti aptariamų autorių pažiūras.

Kita vertus, mūsų autoriai teigia: meninių technologijų valdymas yra būtina, bet ne pakankama susikalbėjimo sąlyga. Savaime ji negarantuoja komunikatyvaus santykio su žiūrovu. Būtinas intymumas, meninės formos (jos skleidžiamos žinios) ir žiūrovo sąlytį gaubianti erdvė, paverčianti šį sąlytį susikalbėjimu ar bent jį lengvinančia priemone. Vadinasi, amatą būtina papildyti savitu, intymiu santykiu su žiūrovu. Intymumas kartu su parodos vėliava iškelta sąvoka aptariamame kontekste gali būti suprasta dvejopai.

Intymumas

Paprastai mes panardinti į viešas erdves, maskuojančias mūsų privatumą. Būtent tokiose erdvėse tenka kurti jaukias privatumo saleles tarsi kavos staliukus užtemdytame kampe, už kurio keli žmonės gali kalbėtis atsiverdami, o ne tik slėpdamiesi už viešumo lauke būtinų kaukių. Tačiau nepasiduokime erdvinių metaforų kerams – intymumas šios parodos atveju ne tiek komunikaciją užtikrinanti erdvė, kiek pati komunikacinė apykaita. Kreiptis intymiai, vadinasi, ne tik kalbėti, bet ir susikalbėti, ne šiaip siųsti žinią, bet būti išklausytam ir išgirstam – visa Jono švilpynės / ausies metafizika gali būti suvesta būtent į tokią formulę. Švilpynė ir ausis, simbolinės komunikacinio proceso ribos, įakivaizdina meninio dialogo viršenybę tradicinio formos monologo atžvilgiu. Pirmiausia deklaratyviu lygiu, suprantama.

Kita intymumo prasmė – įsipareigojimas menui, savanoriška tarnystė kūrybinei pastangai; pareiga būti nuoširdžiam ne tik kalbantis su žiūrovu, bet ir tuo realiu, o gal tariamu demonu menininko sieloje, kurį vadiname polinkiu į meną. Paprasčiau kalbant, tai bandymas atverti ir pasakyti tai, kuo šie menininkai tiki, ką brangina ir nusako žodžiu "tikra".

Bet. Šiuo atveju bet deklaruojamą nuoširdumą siūlo vertinti rezervuotai, nes toks nuoširdumas, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, retai reiškiasi tiesiogiai, ypač stebint meninę pastangą. Taip, autoriai deklaruoja nuoširdumą ir norą susikalbėti, tačiau jų vizualiniuose kreipiniuose pasitelkta daug metaforų, palyginimų ir kitų ornamentacijų, kurios iš žiūrovo reikalauja tam tikro aktyvaus žaidybiškumo, tam tikro ironiško nuotolio, kuris nuoširdžiame pokalbyje (suvokimo akte) steigia antrą dugną.

Taip, mano kolegos nuoširdūs, nes tiki tuo, ką sako ir kodėl sako. Kita vertus, tam tikru mastu jie elgiasi it profesionalūs fokusininkai, rimtai žvelgiantys į savo profesiją, vadinasi, suprantantys, kad net nuoširdumą tenka sverti ir dozuoti. Nei Jono, nei Rimvydo pastangų komiškomis vadinti negalima, tačiau jų santykyje su meno vaizdinyje apdorota tikrove esama tam tikro groteskinio komizmo.

Kas sakoma apie publikai besišypsančius komikus: širdyje jie verkia? Nesuprask pažodžiui, mielas žiūrove, nenoriu pasakyti, kad mano kolegos širdyje rauda pasikūkčiodami; aš nelinkęs remtis taurios kančios mitais, bent jau ne šiuo atveju. Tenoriu pasakyti, kad tarp deklaruojamo nuoširdumo ir menininkų siunčiamos žinios esama tarp tikro nuotolio, kuris tave, mielas žiūrove, turėtų versti būti ne tik empatišku, bet ir šiek tiek įtariu. Todėl dera aptarti šį nuotolį, tikrovės figūroms žymėti neretai pasitelkiantį grotesko kalbą. Tačiau pirmiausia pakomentuokime tikrovės figūrų tapatinimą su regimybės pavidalais, koncentruojant dėmesį tik į R.Mulevičiaus piešinius ir tapybą.

Nusilenkti regimybei

Mano kolega Rimvydas neklausia, kas matomą pasaulį paverčia matomu, rimtai neproblemina tikrovės regimumo aspektų. Akies atveriamas pasaulis jam yra konstanta, pirminis atskaitos taškas, nuo kurio atsispyręs jis renčia meninės tikrovės rūmą. Todėl jis pirmiausia stebėtojas, išorybės garbintojas, o ne intravertas, nardantis savo vaizduotės / fantazijos lagūnose. Aštri regimų formų stilizacija ar kita formali pertvarka jo netraukia. Pabrėžtinu dėmesiu motyvo tikroviškumui jis tarsi sako žiūrovui: tikrovės puošti nereikia, ji savaime itin išraiškinga, tereikia sugebėti tą išraišką vizualizuoti. Ne formos stilizacija, bet ištikimybė regimam modeliui (modeliui, daiktui, peizažui ir pan.). Ne platus apibendrinantis mostas, bet pedantiškas dėmesys detalei. Ne išvešėjusi formos estetika, subordinuojanti tikrovę pasirinktiems estetiniams kanonams, bet duoklė studijiniam realizmui, pasitenkinimas demonstruojant sunkiai pasiekiamą meistrystę.

Ar tvirtas amato išmanymas ir drausmingas jo laikymasis kūrybos procese liudija vaizduotės stoką? Ar dailininkas piešia tik tai, ką mato? Žinoma, ne, nors toks įspūdis gali kilti vertinant Rimvydo studijinio pobūdžio piešinius / tapybą. Viskas ne taip paprasta, gerbiamas žiūrove. Suprantama, tradicinės mokyklos piešėjui tikrovė pirmiausia regima; būtent todėl mene ji atkartojama akiai atpažįstamais (tikrovėje regėtais) pavidalais. Tačiau tai ne priežastis meninės pastangos rezultatus tapatinti su savaime suprantamu regimos tikrovės atkartojimu. Tarp akimi sugriebtos tikrovės ir jos meninio vaizdinio, vizualizuoto konkrečios formos pavidalu, neišvengiamai įsiterpia pasirinktos perspektyvos, žiūros kampo, apšvietimo, detalumo ir kiti kintamieji, kurie atlieka tikrovės atrankos, vadinasi, ir perkūros funkciją. Šiuo požiūriu vertinant nėra ir negali būti tikrovę tobulai atkartojančios meninės formos; tėra tam tikru būdu atrinkta ir sumontuota tikrovė, tiksliau, jos meninis vaizdinys, atmetantis vienus ir sureikšminantis kitus tos tikrovės elementus.

Meninis žvilgsnis tokiame kontekste yra atskirą tikrovės segmentą izoliuojanti priemonė, prieš tai atmetanti kitus tos tikrovės elementus; žvilgsnis, sureikšminantis akies juslę ir pasirenkantis tikėti jos atveriamu, o ne, tarkime, fizikos mokslo pateikiamu tikrovės vaizdiniu. Pasirinkimas tokiame kontekste neišvengiamai vadintinas perkūra, o ne tiesiog atspindėjimu, nors neparuoštas žiūrovo žvilgsnis pratęs panašumą tapatinti su tikroviškumu.

Trumpai tariant, regima tikrovė net labiausiai mimetiniu pavidalu yra tos tikrovės perkūra meninėmis priemonėmis. Todėl menininko ištikimybė tikrovei, nori jis to ar ne, ne visada tapati ištikimybei regimam tikrovės apvalkalui, ypač kai mimetinį santykį papildo groteskinis regimybės atpasakojimas. Tad kokiomis nuostatomis vadovaujasi mano gerbiamas kolega, taip pat kiti jo sukirpimo menininkai? Viena vertus, jie prisiekė ištikimybę regimai tikrovei, kita vertus, jie nuolat ir neišvengiamai tą priesaiką pažeidinėja. Skubu pridurti: ši priešprieša tariama, ir tai paaiškinti padės jau minėta grotesko priemonė.

Groteskas

Regimos tikrovės ir jai atstovaujančios meninės formos sankaboje Rimvydas pasitelkia kintamuosius, kurie nepašalina tikroviškumo įspūdžio, bet papildo jį savotiška meninės vizijos aura. Ką turiu omenyje? Tarp tikrovės ir jos vaizdinio menininkas įterpią filtrą, kuris tam vaizdiniui teikia ypatingą antsluoksnį, labiau juntamą, užuodžiamą nei regimą. Parodos atidaryme pavadinau šį filtrą siurealistine maniera, prielaidaudamas regimos tikrovės įvilkimą į permatomą, beveik nepastebimą fantazijos rūbą. Ar stebino tave sapno tikrovės keistumas, mielas žiūrove? Jei ir stebino, tai tik nubudus, o ne sapnuojant, tiesa? Sapnuojant pasaulis visiškai tikroviškas, nors kartais keistas, bet tik nubudus šis keistumas tampa apgaulingo sapno dalimi. Kai kurie Rimvydo piešiniai man kėlė būtent tokias kiek prieštaringas asociacijas – labai tikroviški, tačiau kartu turintys siurealistinio sapno poskonį. Kiek vėliau pokalbis akis į akį su autoriumi įtikino mane šiek tiek  pakoreguoti savo nuomonę ir atitinkamai pakeisti terminiją.

"Aš nenoriu vaizduoti fantastiškos sapno tikrovės", – tarsi sako autorius, nors dažnai mano meniniai vaizdiniai gali atrodyti būtent tokie.

Meninis Rimvydo pasaulis nėra siurealistinis vaizdinys ar sapnas, teikiantis tikrovei požymių, kurie ją peržengia ir tuo pačiu judesiu suspenduoja; tai groteskas, tikrovės sutirštinimas, išliekant jos ribose. Ši skirtis autoriui neabejotinai svarbi, nors išoriškai ją pastebėti nėra paprasta. Menininkas nenori būdravimo tikrovę pakeisti sapno / vizijos tikrove; jo paveikslai netapatintini su nusigręžimu nuo akimi regimos empirikos svaigiai neriant į vizijų gelmes. Tai minėtos empirikos reprezentacija sutirštintais hiperbolės ir grotesko pavidalais. Abiem atvejais meninis vaizdinys gali būti ir realus, ir fantastiškas tuo pat metu, tad tau, gerbiamas žiūrove, nėra lengva identifikuoti vaizduojamos tikrovės statusą. Mat siurealizmo ir grotesko (metaforiškai – sapno ir būdravimo) tikrovių skirtis nužymėta ne regimos formos, bet idėjinės intencijos lygiu.

"Aš nenoriu vaizduoti fantastiškos sapno tikrovės", – tarsi sako autorius, nors dažnai mano meniniai vaizdiniai gali atrodyti būtent tokie. "Renkuosi vaizduoti mus supančią tikrovę, tik ne visuomet stengiuosi būti tiesmukas." Tai buvo hipotetinės citatos pabaiga, o pats tegaliu pridurti tikslindamas: vienu atveju fantastika yra tikrovės atsisakymas, kitu – jos apibūdinimo ir reprezentavimo strategija. Būtent apie pastarąjį atvejį mes ir kalbame. Netekdama savo tikroviškumo, tai yra prarasdama  akimi regimos tikrovės atitiktį, meninė tikrovė Rimvydo piešiniuose tuo pačiu judesiu šią sąsają susigrąžina, tik jau ne akies, o minties ir suvokimo akto horizontuose. Galutinai nesutapti su regima tikrove, iškraipyti jos proporcijas, sumontuoti neįmanomas scenas ir personažus, vadinasi, kurti tokias regimas formas, kurios siekia ne nutolti nuo tikrovės, bet siūlyti ekstravagantišką jos aiškinimą.

Groteskas yra tikrovės komentaras, savo tikroviškumą grindžiantis ne tik išoriniu panašumu, bet ir nuorodomis į komentuojamą objektą; jis tikroviškas, nes komentuoja tai, kas yra. Neturėti tiesmukų analogų regimoje tikrovėje nereiškia būti netikroviškam meno kūrinyje; atvirkščiai – būtent regimą tikrovę prievartaujantys grotesko pavidalai siekia atstovauti savo pašiepiamai tikrovei.

Kas yra škicas? Toks klausimas natūraliai kilo lankantis po parodą "Škicas" Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Parodoje – akademijos auklėtinių darbai, todėl paprasčiausias atsakymas būtų toks: škicas yra piešimo technika, kurią studentai privalo įvaldyti spręsdami jiems iškeltas užduotis. Atsakymas teisingas, bet vargu ar jis tenkins apie tokias užduotis nelabai nusimanantį žiūrovą. Juolab kad toks apibūdinimas nieko nesako apie škico specifiką ir niekuo parodos žiūrovui nepadeda. Šiuo požiūriu škicas neskiriamas nuo akademinio piešimo ar kitų piešimo technikų, kurių mokomi būsimi menininkai.

Be abejo, studijų užduotys yra skirtingos ir yra siejamos su įvairioms piešimo technikoms – šiuo požiūriu škicas yra gan specifinė technika, daugeliu požiūriu priešinga akademiniam piešimui. Netgi galima su išlygomis teigti, kad škicavimo neįmanoma išmokyti – tai kūrybingumo lavinimo kelias, kurį kiekvienas turi praeiti savaip.

Ko reikalauja akademinis piešimas? Gero taisyklių mokėjimo bei paklusnumo ir kruopštumo jas pildant. Ne veltui sakoma, kad "vidutiniškai" piešti galima išmokyti net arklį. O kuo grindžiamas škicavimas? Kūrybingu ir unikaliu taisyklių taikymu, netgi tikslingu jų laužymu, jei tik to reikalauja individualios manieros logika. Škicavimas moko,kaip būti laisvam, elgtis su bet kokiomis taisyklėmis kaip su instrumentais, naudojamais ne pagal instrukciją, o panaudojus – be gailesčio išmetamais.

Akademinis piešimas yra žaidimas tam tikrų taisyklių numatytose ribose; škicavimas yra nuolatinis bandymas tas ribas plėsti.

Taip apibrėžus atskaitos taškus, vaikščiojimas parodoje tampa smagiu spėliojimu/vertinimu, apibrėžiančiu studento (jo piešinio) pozicijas:

a) pakeliui į akademinio piešimo valdymą, b) gerą akademinių taisyklių taikymą ar c) į virtuoziškumą pretenduojančią jų įveiką.

Paskutinio etapo požiūriu škicas yra poezija – kūrybiškai produktyvus taisyklių nepaisymas, pažįstamiems "piešimo žodžiams" suteikiantis nematytą tvarką ir perteklinę prasmę. Beje, čia prasideda iššūkiai žiūrovui: akademinių piešimo taisyklių laikymasis atpažįstamas be ypatingų pastangų; tačiau jų laužymo vertinimas susijęs su rizika painioti a) ir c) pažymėtas pozicijas, kurios gali turėti begalę variantų.

Ir vis dėlto – ar tai ne per lengva užduotis? Kodėl nepasiūlius apibrėžimo, kuris mestų tikrą iššūkį škico vertintojams? Perženkime formalių požymių ryškinimu grindžiamus apibūdinimus. Pavyzdžiui, škicavimas yra savityra. Dialogas, kurio metu į sau keliamus klausimus atsakoma lengva ranka eskizuojamais atsakymais. Menininko būdas į save kreiptis "škicuojamais žodžiais", neištariamais kitu būdu. Trumpai tariant, siūlomas apibūdinimas toks: škicas yra savotiškas veidrodis, kuriame piešėjas regi savo atvaizdą, nepriklausomai nuo to, kas ten vaizduojama.

Kokių pastangų toks apibrėžimas reikalauja iš žiūrovo? Remkimės prielaida, kad menininko dialogas su savimi vyksta ne "uždaru kanalu", tai yra, jis įskaitomas piešinyje, ir kad žiūrovui atitinkamų skaitymo kompetencijų pakanka. Tada atsakymas bus paprastas: bet kurioje škicavimo pastangoje, nesvarbu, ką vaizduojančioje, žiūrovui siūloma įžvelgti autoriaus "veidą". Ir taip pradėti naują klausimų seką: kaip tą veidą atpažinti, kaip įveikti prarają tarp formalių piešinio savybių ir konkretaus individo bruožų, kaip vizualizuoti vidinius ir transformuoti išorinius autoriaus bruožus, skirti specifinius ir nespecifinius požymius ir t.t.

Visi žino, kad kalbantysis gali sakyti tiesą, bet gali ir meluoti, bandydamas ką nors sąmoningai ar nesąmoningai slėpti. Kalba, kaip komunikavimo priemonė, savaime tiesos negarantuoja. Piešinys šiuo požiūriu neabejotinai "nuoširdesnis" – bent sąmoningai nekelia sau tikslo apgaudinėti ar manipuliuoti. Ar tai reiškia, kad autoriaus bei piešinio dialogas savaime tampa skaidrus ir jame nelieka šešėlių?

Deja, ne. Piešinio suvokimą lydi kita, ne apgaulės šalinimo, bet šifro įveikos arba dešifravimo problema. Škicavimas yra komunikacija per specifinę formą, šia prasme tai kalba; tačiau tai neverbalinė, sąlyginai siauram ratui suprantama kalba, kurios estetinė pusė paprastai užtemdo kitus jos dėmenis. Galime ją vadinti save šifruojančia kalba, kurią pats piešėjas ne itin gerai supranta (nes gilinasi pirmiausia į estetinį saviraiškos aspektą); jis "piešia žodžius", kurie savityros požiūriu retai yra skaidrūs – o ką jau kalbėti apie stebėtoją iš šalies? Ir visai nesvarbu, piešia jis savo malonumui, lavina ranką ar derina šiuos tikslus. Škicas, eskizas, laisvas piešinys – tai specifinis, tik išrinktiesiems prieinamas pasakojimo būdas, pagrįstas individualiais šifravimo raktais.

Pastaruosius, matyt, galime vadinti natūraliais savižinos barjerais, kurie skirtingais pavidalais lydi bet kokį dialogą su savimi. Piešimas tėra vienas būdų, kuriuo menininkas bando tokį barjerą įveikti.

Turėkime omenyje, kad toks bandymas retai yra visiškai sąmoningas, t.y. autorius piešimu retai siekia vien savityros; natūralu, kad minėto barjero įveikos tai nepalengvina.
Neįgudusiam žiūrovui nėra paprasta nustatyti, ar škico autorius toli pažengė įvaldydamas piešimo amatą, tačiau tai išsprendžiamas uždavinys, ypač akademijos dėstytojams, užsiimantiems tuo kas dieną.

Vis dėlto tikrasis iššūkis, – tiek piešinio autoriui, tiek ir jo žiūrovui/vertintojui – dešifruoti škicavimo pastangą ir įžvelgti joje portretinius autoriaus bruožus, apibrėžti ne amato, bet kūrybinės saviraiškos lygį. Su viena mažyte sąlyga: turime tikėti modernistine nuostata, jog unikalus menininko rankos prisilietimas liudija jo vidujybės unikalumą, o šiandien tai anaiptol ne savaime suprantama.

Pabaigoje dar viena žinia: aptariamo projekto kuratorius prof. Rimantas Mulevičius, aistringas piešėjas ir piešimo disciplinų dėstytojas, per parodos atidarymą paskelbė apie "Škico" klubo įkūrimą, kuris, tikėtina, tokias parodas po Kauno menininkų "Alma Mater" skliautais pavers nuolatinėmis.