Neretai viešose visuomenės diskusijose galima susidurti su įsitikinimu, kad nepriklausomybės laikotarpiu sukurtas „ekonominis pyragas“ paskirstomas netolygiai, kai esą didžioji jo dalis lieka verslui. Dėsninga, kad toks įsitikinimas gali mažinti pasitikėjimą verslininkais ir tapti populistiniu įrankiu.

Yra argumentuojančių, kad tokia nuomonė gali paskatinti apsispręsti ir dėl emigracijos, ypač jaunus ir perspektyvius žmones. Girdint kalbas apie užmokesčio skirtumus Lietuvoje ir užsienio šalyse, sprendimas išvykti dirbti į kurią nors iš Vakarų Europos valstybių gali atrodyti ir pagrįstas. Tačiau mano manymu, kaltinti verslą už asmeninius žmonių pasirinkimus nėra teisinga.

Iš tiesų verslininkų vertinimas visuomenėje nėra toks kategoriškas. Kaip parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu atlikta šalies gyventojų apklausa, 3 iš 4 žmonių verslą nurodo kaip pagrindinį ekonomikos variklį. Vadinasi, didžioji dalis šalies gyventojų supranta, kaip valstybėje sukuriama vertė. Be to, praktiškai kas antras šalies gyventojas (48 proc.) savo atžaloms rekomenduotų pasirinkti verslininko karjerą.

Šiandien norėtųsi, kad valstybei žengiant į naują šimtmetį bet koks susipriešinimas tarp verslo ir visuomenės išnyktų, o jį pakeistų labiau subalansuotas abipusis lūkestis. Tam reikėtų keisti vis dar pasitaikančius įsitikinimus visuomenėje ir versle.

Pirmiausia, kiekvienas iš mūsų turėtume pripažinti verslo indėlį kuriant gerovę visai visuomenei. Mums reikėtų dažniau pabandyti pažvelgti į „bendrą paveikslą“, o ne piktintis blogaisiais pavyzdžiais, kurių norint galima rasti bet kurioje srityje ir valstybėje – net ir turtingiausiose Europos valstybėse.

Taip pat turėtume dar labiau palaikyti verslininkus – ir pradedančiuosius, ir stambiuosius. Pastarieji savo įmones per kelis nepriklausomybės dešimtmečius sugebėjo paversti klestinčiomis stambiomis kompanijomis, kurios toliau ieško investavimo galimybių. Buvimas dideliu jokiu būdu neturėtų būti automatiškai tapatinamas su buvimu „blogu“ – neigiamas visuomenės vertinimas neretai stabdo investicijas ir tolesnę verslo plėtrą. Taip pat nereikia pamiršti, kad tapimas dideliu reiškia didesnius įsipareigojimus, griežtesnius verslo etikos standartus, socialinę atsakomybę.

Žinoma, savo požiūrį turėtų keisti ir verslas, ir pradėti tai daryti nuo versle dirbančių žmonių. Jeigu savo darbuotojus vertinate tik kaip dar vieną organizacinį resursą – tai, be jokios abejonės, yra atgyvenęs požiūris. Šiandien darbuotojai yra kiekvienos kompanijos partneriai, kurie vis labiau tikisi ir nori būti įtraukti į organizacijos procesus, o ne tik uoliai vykdyti savo funkciją. Darbuotojų laikymas savo verslo partneriais taip pat reiškia, kad kiekvienam turėtų būti atlyginta pagal pastangas ir rezultatus. Taip gimsta tikroji partnerystė, kai ir verslas, ir visuomenė būna pasiruošę veikti išvien.