Ir nors tai buvo ne pirmas tokio tipo žaibas, jis pasirodė esąs dvigubai galingesnis už kitą, teigiama pranešime spaudai. Ir šiandien jie vis dar atrodo šiek tiek paslaptingai mokslininkams, daugiausia dėl savo retumo.

Laimei, dėl pažangiausių žemėlapių sudarymo technologijų Džordžijos technologijos instituto mokslininkai galėjo išsamiai pažvelgti į šį žaibą, kuris suteikė jiems vertingų įžvalgų apie šį reiškinį. Keli instrumentai sugebėjo užfiksuoti galingą įvykį, nepaprastai retą įvykį.

„Mums pavyko sužymėti šį milžinišką žaibą trimis matmenimis, pagal tikrai aukštos kokybės duomenis“, – sakė Džordžijos technologijų tyrimų instituto mokslininkas Levi Boggsas, žurnale „Science Advances“ paskelbto naujo dokumento bendraautoris.

„Mes galėjome pamatyti labai aukšto dažnio (VHF) šaltinius virš debesies viršaus, ko anksčiau nebuvo matyti tokiu ryškiu detalumu“.

Mokslininkai tik pradeda suprasti šių milžiniškų išlydžių struktūras, ypač virš debesų linijos. Vis dar daug ko nežinome apie šį reiškinį.

Pirma, mes nežinome, kodėl „reaktyvinis žaibas“ išvis šauna į kosmosą. Tyrėjai spėja, kad perkūnijos debesys gali sumažinti susikaupusį neigiamą krūvį, šaudydami jį aukštyn.

Jie išsiaiškino, kad maži „streameriai“, 400 laipsnių Farenheito plazmos juostelės, išlaisvino šiuos dažnius, o stipriausios elektros srovės kilo iš „lyderių“, daug karštesnių atkarpų, kurios gali pasiekti aukštesnę nei 8000 laipsnių Farenheito temperatūrą.

L. Boggsas ir jo kolegos dabar tiria, ar šie reti įvykiai gali turėti įtakos palydovų veikimui žemoje Žemės orbitoje.

Incidentas už poliaračio įsikūrusiame Norilsko miesto įvyko praėjusį penktadienį. Elektrinėje trūko kuro rezervuaras ir į aplinką pateko 20 tūkst. tonų dyzelino.

Galbūt šis įvykis tokio Rusijos prezidento Vladimiro Putino dėmesio ir nebūtų sulaukęs, tačiau paaiškėjo, jog bendrovė laiku nepranešė apie šią nelaimę.

Tad šį trečiadienį vaizdo ryšiu buvo surengta konferencija, kurios metu V. Putinas išsakė daug kritikos „Nornikel“ patronuojamosios bendrovės NTEK vadovui.

„Kodėl valdžios institucijos apie šį faktą [avariją] sužinojo tik po dviejų dienų? Ar nuo šiol apie tokius incidentus sužinosime tik iš socialinės žiniasklaidos? Ar jūs ten esate sveiko proto?“ – V. Putinas pasipiktinęs klausė NTEK vadovo Sergejaus Lipino.

„Nornikel“ pareiškime teigiama, kad NTEK apie tai kas įvyko pranešė „laiku ir tinkamai“.

Krasnojarsko srities gubernatorius Aleksandras Usas V. Putinui pranešė, kad apie „tikrąją padėtį“ sužinojo tik sekmadienį, kai socialinėje žiniasklaidoje pasirodė „nerimą keliančios informacijos“.

Kodėl valdžios institucijos apie šį faktą [avariją] sužinojo tik po dviejų dienų? Ar nuo šiol apie tokius incidentus sužinosime tik iš socialinės žiniasklaidos?

Rusijos prezidentas teigė sutinkantis, kad būtina skelbti nepaprastąją padėtį, kas leis sutelkti turimus išteklius ir greičiau likviduoti nelaimės padarinius.

Pranešama, kad Rusijos tyrimų komitetas pradėjo 3 baudžiamuosius tyrimus dėl aplinkosaugos taisyklių pažeidimų ir yra sulaikytas vienas elektrinės darbuotojas.

Pasaulio gamtos fondo (WWF) ekspertas Aleksejus Knižnikovas tvirtina, kad apie šią avariją būtent jie perspėjo incidento padarinių likvidavimu užsiimančius specialistus.

„Į aplinką pasipylė didžiulis [kuro] kiekis. Jiems buvo sunku jį suvaldyti“, – teigia A. Knižnikovas.

Kaip teigia A. Knižnikovas, šios nelaimės metu į aplinką išsiliejusio kuro kiekis yra gerokai didesnis, nei per 2007-aisiais Kerčės sąsiauryje įvykusį incidentą.

Tuo metu į Juodosios jūros sąsiaurį išsiliejo 5 tūkst. tonų naftos ir tai buvo didžiausias tokio pobūdžio incidentas Rusijos istorijoje. Jis pareikalavo kariškių ir šimtų savanorių pagalbos, likviduojant nelaimės padarinius.

A. Knižnikovas tvirtina, kad šįkart dyzelinas išsiliejo į Ambarnajos upę ir ją bus labai sunku išvalyti. Upė yra per menka, kad surinktų teršalų išgabenimui būtų galima naudoti baržas, o ir atokioje vietoje nėrą kelių, kuriais būtų galima privažiuoti

Kadangi dyzelinas yra lengvesnis už aliejų ir jis taip lengvai nenusėda, buvo keliama mintis išsiliejusį dyzeliną padengti. Taip didžioji dalis aplinkai toksiškų teršalų būtų paversti dūmais, tačiau Rusijos aplinkos ministras Dmitrijus Kobylkinas su tokiu pasiūlymu nesutiko.

„Tai labai sudėtinga padėtis. Negaliu įsivaizduoti Arktyje degančio tokio kiekio degalų… tokia didelė ugnis šioje teritorijoje taptų didele problema“, – teigia D. Kobylkinas.

Kaip jau galima įsivaizduoti, tokio kadrų per sekundę kiekio tikrai nepavyktų pasiekti su įprasta kamera.

„Caltech“ sukūrė technologiją, vadinama „suglaudinta ultra greita spektrine fotografija“ (CUSP).

Jos metu yra naudojami ypač trumpi lazerio šviesos impulsai. Kiekvieno jų trukmė tėra viena femtosekundė.

Optikos sistema šiuos impulsus padalija į dar trumpesnius blyksnius. Kiekvienas iš šių blyksnių atsimuša į kameroje įtaisytus specialius jutiklius ir taip sukuriamas vaizdas – 70 trilijonų kadrų per sekundę vaizdas.

L. Wang’o nuotr.

CUSP sistema grįsta ankstesne technologija, kurią sukūrė pagrindinis tyrimo autorius Lihong’as Wang’as.

Pirmoji technologijos versija žinoma, kaip „suglaudinta ultra greita fotografija“ (CUP), kuri buvo sukurta 2014 metais ir tada buvo pasiektas 100 milijardų kadrų per sekundę greitis.

Iki 2018 metų šiai komandai pavyko greitį padidinti iki 10 trilijonų kadrų per sekundę ir tą pasiekti padėjo pažangesnė „T-CUP“ technologija.

CUSP technologija greitį dar kartą padidino ir tą padarė net 7 kartus. Tyrėjai tiki, kad jų technologinis pasiekimas nėra vien tik įdomus iš mokslinės pusės, bet ir turi praktinės naudos.

Tai prisidės kuriant dar mažesnę ir itin jautrią elektroniką. „Mes tikime, kad šią technologiją galima panaudoti labai įvairiai, fiksuojant ultra trumpas šviesos bangas, jų sklidimą, branduolių sintezę, fotonų pernašą debesyse ir biologiniuose audiniuose ir daugelyje kitų sričių“, – tvirtina L. Wang’as.

Dėka naujosios technologijos tyrėjai gali matyti, kaip šviesos impulsai keliauja per Caltech užrašą:

„Caltech“ nuotr.

Mokslininkai ir anksčiau yra „privertę“ augalus švytėti, tačiau toks reiškinys būdavo pasiekiamas į augalus įpurškiant specialių medžiagų.

Šįkart augalai bioliuminescenciją demonstruoja dėl visai kitų priežasčių, skelbia „ScienceAlert“.

Mokslininkai su augalais taip daro ne dėl to, kad turėtume švytinčią eglutę – kas irgi būtų visai šaunu – bet dėl to, kad daugiau sužinotų kaip veikia augalų metabolizmas, kokios vyksta reakcijos į besikeičiančią aplinką ir t.t.

Tad norėdami sukurti švytinčius augalus, mokslininkai pasinaudojo savo sukurta „grybeline bioliuminescencine sistema“.

Dėka jos, augaluose esanti įprasta rūgštis paverčiama į luciferiną. Būtent dėl jo organizmai ir pradeda švytėti.

Ir šios dvi tabako augalų rūšys dabar švyti kiaurą parą ir per visą savo gyvavimo laikotarpį. Šviesos skaityti knygoms galbūt ir neužteks, bet švytintys augalai atrodo nuostabiai.

Geriausia yra tai, kad šis augalų patobulinimas niekaip neigiamai neatsiliepė natūralioms augalų funkcijoms. Mokslininkai tvirtina, kad „bendras augalų fenotipas, chlorofilo ir karotinoidų kiekis, žydėjimo laikas ir sėklų daigumas“ išliko toks pats, kaip nešviečiančių tų pačių rūšių augalų.

Vienintelis pokytis – apart švytėjimo – „vidutiniškai 12 proc. padidėjęs augalų aukštis“.

Be Nicotiana tabacum ir Nicotiana benthamiana tabako augalų modifikacijų, mokslininkams jau pavyko tą patį padaryti ir su kitais augalais, įskaitant petunijas bei rožes.

Galbūt įprasti gėlių darželiai greitai taps dar gražesni. Ypač nakties metu.

Mokslininkai „Nature Biotechnology“ moksliniame žurnale publikuotame tyrime tvirtina, kad tokį neįprastą efektą būtų galima pasiekti net ir su gyvūnais. Skamba įspūdingai.

Tiesą sakant, JAV milijardieriai savo turtą padidino 282 milijardais dolerių, skelbia „Fast Company“. Ir tai yra net 10 proc. padidėjimas.

Labiausiai stebina tas faktas, jog toks milžiniškas pajamų augimas įvyko vos per du mėnesius, kai kovo pradžioje Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjo koronaviruso pandemija. Per tą patį laiką virš 30 mln. amerikiečių neteko darbo.

Gana didelė dalis naujų pajamų atsirado dėl to, kad pasikeitė vartotojų elgesys. Dėl pandemijos jie liko įstrigę namuose. Tai iš kur tie pinigai, jei žmonės sėdi namuose ir negali nueiti į parduotuves? Skaitmeniniame amžiuje, tai jau nebe kliūtis.

Pavyzdžiui, jau ir Lietuvoje stipriai populiarėjanti vaizdo konferencijų platforma „Zoom“ susilaukė didžiulio naujų vartotojų antplūdžio.

Amerikiečiai, atskirti nuo šeimos narių ir draugų, ieškojo būdų, kaip tarpusavyje palaikyti ryšį. Ir čia pagelbėjo „Zoom“ platforma.

Jos populiarumas taip pašoko, kad „Zoom“ generalinis direktorius Ericas Yuanas per pastaruosius du mėnesius asmeniškai uždirbo 2,58 mlrd. JAV dolerių.

Tačiau vien rinkos pokyčiai nepaaiškina, kaip tokie žmonės, kaip „SpaceX“, „Tesla“ ir kitų kompanijų generalinis direktorius Elonas Muskas bei „Amazon“ generalinis direktorius Jeffas Bezosas tapo turtingesni, nors ir jų kompanijos susidūrė su koronaviruso pandemijos sukeltomis neigiamomis pasekmėmis.

Čia lemiamą vaidmenį suvaidino akcijų rinkos ir jei pandemijos pradžioje Jeffas Bezosas prarado 105 mlrd. dolerių, tai vos per mėnesį „Amazon“ akcijų kaina ne tik grįžo į buvusį lygį, bet ir dar labiau pabrango, kas leido Jeffui uždirbti 25 mlrd. dolerių.

Labai panaši situacija stebima ir su Elono Musko kompanijų akcijomis.

Likusią dar labiau praturtėjusių milijardierių dalį sudaro tie, kuriems buvo suteikta daugybė mokesčių lengvatų ir įvairių įstatyminių išlygų, leidusių padidinti grynąją vertę.

Kad žmonės sugeba uždirbti pinigus, esant kritiniams laikotarpiams, reikia tik džiaugtis. Visgi, yra ir bjaurioji medalio pusė. Milijardieriai neskuba prisidėti prie bendros visuomenės gerovės ir pagelbėti sunkiausiai besiverčiantiems.

„Mes girdime apie milijardierius, kurie šios krizės akivaizdoje pasidalija 0,0001 proc. savo sukaupto turto su visuomene“, – teigia nelygybę tyrinėjantis ekspertas Chuckas Collins, „tačiau iš tikrųjų jie [turtingieji] dešimtmečius apeidavo mokesčių taisykles, kad sumažintų sumokamų mokesčių dalį. Tuos pinigus būtų buvę galima išleisti geresnės visuomenės sveikatos infrastruktūros kūrimui.“

Tiesiog nuostabioje nuotraukoje galime matyti spinduliuojančius „Kūrybos stulpus“ ir kaip infraraudonųjų spindulių šviesa skverbiasi pro dulkes ir dujas, taip sukurdamos įspūdingą melsvą šešėlį.

NASA tvirtina, kad šiame nežemiškame vaizde galime įžvelgti, kaip „Kūrybos stulpuose užgimsta naujos žvaigždės“.

Pirmą kartą Erelio ūkas atrastas dar 1745-aisiais, šveicarų astronomo Jean-Philippe Loys de Chéseaux. Erelio ūkas nuo Žemės yra nutolęs maždaug 7000 šviesmečių.

Tuo tarpu „Kūrimo stulpai“ savo pavadinimą gavo po to, kai Arizonos valtijos mokslininkai Jeff Hesteris ir Paul Scowenas padarė nuotrauką, kurioje matyti didžiuliai stulpai.

Jie buvo žvaigždžių formavimosi proceso dalis. Tuo pačiu metu šiuos stulpus ardė gretimų intensyvių žvaigždžių skleidžiama intensyvus ultravioletinis spinduliavimas.

2015 metų „Kūrybos stulpų“ nuotrauka. Šiek tiek paryškinta ir detalesnė, palyginus su 1995-ųjų nuotrauka / NASA nuotr.

Iš nuotraukoje užfiksuotų stulpų vienas buvo net 4-5 šviesmečių aukščio, o iš debesų matomi atsikišimai yra didesni už visą Saulės sistemą.

Už šių atsikišimų esančias dujas nuo ultravioletinio spinduliavimo saugo vandenilio dujų darinys. Šios vandenilio dujos yra tankesnės nei išorėje esančios dujos, todėl ilgainiui darinyje ima formuotis prožvaigždės.

1995-ųjų nuotrauka yra įspūdinga, bet dabartinė Erelio ūkio ir tokių detalių „Kūrybos stulpų“ nuotrauka tampa visų astronomijos mėgėjų naująja ikona.

10 VIETA. „CHINA ZUN“ – PEKINAS – 528 METRAI – 2018 METAI

108-is pastato aukštus išsidalino biurų patalpos, labai prabangūs apartamentai ir viešbutis. Pakilusiems iki paties viršaus tikrai nebus nuobodu, nes ant stogo įrengtas žaliuojantis stogas. Taip, pusės kilometro aukštyje galėsite pasigrožėti augalais, o ne dažniausiai smoge skendinčios sostinės panorama.

Oficialiai pastatas vadinasi „CITIC Tower“, tačiau tiek vietiniams tiek pasauliui pastatas pristatomas „China Zun“ pavadinimu. Projektas toks ambicingas, kad šalia jo esantis Kinijos pasaulio prekybos centro trečiasis dangoraižis, kylantis į 190 metrų aukštį, buvo aplenktas daugiau nei tris kartus.

Niekas negali paneigti, kad būtent dėl šio pastato statybų įsižeidė centrinė miesto valdžia. Po pastato atidarymo išleido draudimą Pekine statyti pastatus aukštesnius nei 180 metrų. Tad jei aukščiausių pasaulio pastatų sąraše ilgai neišsilaikys, savame mieste jo pirmavimas išliks ilgam.

wikimedia.org nuotr.

9 VIETA. „TIANJIN CTF FINANCE CENTER“ – TIANDZINAS – 530 METRAI – 2019 METAI

Antras aukščiausias pastatas Tiandzine, Kinijoje. Jame įsikūrė biurai, viešbutis, prabangūs apartamentai. Labiausiai gluminanti pastato savybė  – viso labo 97 aukštai. Visi kiti aukščiausiųjų dešimtuke esantys pastatai jų turi kur kas daugiau nei po šimtą.

wikimedia.org nuotr.

8 VIETA. „GUANGZHOU CTF FINANCE CENTER“ – GUANGDŽOU– 530 METRAI – 2016 METAI

Dar vienas tipinis milžiniškos Kinijos ekonominės galio statinys, kuriame rasime prekybos centrus, biurus, prabangius apartamentus ir viešbutį. Vietiniai jį žino kaip vieną iš bokštų dvynių, bet šio gretimai esantį kolegą projektavo visai kitas architektas. „Brolis“ buvo baigtas kur kas ankščiau, žemesnis ir visai nepanašus į šį.

Vis tik vienu aspektu šis pastatas išsiskiria. Šių metų rugsėjį, Gineso rekordų knyga, šį pastatą įtraukė kaip turintį pačius greičiausius pasaulyje liftus. „Hitachi“ specialistai sugebėjo sukurti įrangą leidžiančią kelti kabinas 75,6 km/h greičiu. Dviem kilometrais per valandą greičiau nei turėjo ankstesnis rekordo savininkas.

wikimedia.org nuotr.

7 VIETA. „ONE WORLD TRADE CENTER“ –  NIUJORKAS – 541,3 METRAI – 2014 METAI

Vos septinta vieta dangoraižiui, kuris pakeitė tragiško likimo žymiuosius dvynius, sugriautus teroristinio akto 2001-ų rugsėjo 11-ą. Kita vertus šis įstabus pastatas aukščiausias ne tik JAV, Šiaurės Amerikoje, bet ir bet kur kitur. Jei tik palyginime neminėsime Azijos.

Statinys turi ir kitą rečiau naudojamą pavadinimą „Freedom Tower“ (Laisvės bokštas). Pavadinimas simboliškas amerikiečiams. Dangoraižio aukštis, išreikštas pėdomis, yra 1776. Būtent 1776 metų liepos 4-ą dieną buvo pasirašyta „Nepriklausomybės deklaracija“. Jungtinių Amerikos Valstijų gimimo liudijimas.

wikimedia.org nuotr.

6 VIETA. „LOTTE WORLD TOWER“ –  SEULAS – 554,5 METRAI – 2016 METAI

Aukščiausias pastatas Pietų Korėjoje. Atidarymo metu jis buvo antras aukščiausias pasaulyje, dabar tik šeštas. Vos treji metai, bet pasaulio aukščio lenktynėse niekas nemiega.

Netikėtas faktas: pirmieji šio pastato planai buvo pristatyti 1989 metais, prieš trisdešimt metų. Statybos ilgą laiką neprasidėjo, nes korėjiečiams vis kažkas netiko. Projektas keistas net kelis kartus. Ypač viršutinė pastato dalis, kuri vienu metu buvo suprojektuota kaip žymiojo Eifelio bokšto kopija.

Nuo pat dangoraižio atidarymo pastatas naudojamas švęsti svarbiausias šventes. Nuo jo šaudomi oficialūs Naujųjų metų fejerverkai. 2018 metai šalyje surengtos Žiemos olimpiados proga dangoraižis vėl buvo paverstas įspūdingų fejerverkų paleidimo aikštele.

wikimedia.org nuotr.

5 VIETA. „GOLDIN FINANCE 117“ –  TIANDZINAS – 596,6 METRAI – 2019 METAI

Dar vienas megamonstras iš Tiandzino miesto (Kinija). Pastatas šiuo metu vis dar statomas. Jį pabaigus, turėsime naują aukščiausią dangoraižį su plokščiu stogu. 2020 metais tikimasi sulaukti statybų pabaigos, kuri vis atidedama ir atidedama. Pagal pirminį sumanymą pastatas turėjo atsidaryti dar 2014-ais metais.

Pavadinime esantis skaičius 117 nėra tik grožio elementas, pastato savininkai visiems juo praneša, kad jų dangoraižis turės net 117 aukštų. Žinodami tai, galėsite nebandyti suskaičiuoti jų patys.

wikimedia.org nuotr.

4 VIETA. „PING AN FINANCE CENTER“ –  ŠENDŽENAS – 599 METRAI – 2017 METAI

Dangoraižis priklauso didžiausiai Kinijos draudimo bendrovei „Ping An“. Ne tik priklauso, bet ir tarnauja kaip centrinė įmonės būstinė. Likusioje laisvoje vietoje rasime tradicinius tokių objektų palydovus: prabangūs prekybos centrai, viešbutis.

Dangoraižis didžiuojasi šiuo metu pačia aukščiausia pasaulyje apžvalgos aikštele. Jį įsikūrusi 556 metrų aukštyje. Kol kas iš aukščiau pasižvalgyti būnant eiliniu turistu neįmanoma niekur kitur.

wikimedia.org nuotr.

3 VIETA. „ABRAJ AL-BAIT CLOCK TOWER“ –  MEKA – 601 METRAI – 2012 METAI

Jei kada kas klaus kur pasaulyje didžiausias laikrodis, Kinija nebus tinkamas atsakymas. Šiuo metu jis randasi trečiame pagal aukštį pasaulio pastate Saudo Arabijoje. 43 metrų dydžio ciferblatas leidžia įžiūrėti jo rodomą laiką net iki 25 kilometrų atstumu. Galima neabejoti, kad laikrodžių apylinkių gyventojas reikia kur kas mažiau.

Šis pastatas yra dalis valstybinio Saudo Arabijos vyriausybės projekto dalis. Visi septyni komplekso dangoraižiai kainavo net 15 milijardų dolerių (15,2 mlrd. eurų) ir yra vos keli metrai nuo pačios švenčiausios islamo mečetės.

Norintieji pamatyti iš viršaus Didžiąją Mekos mečetę , turi aplankyti šį pastatą. Turistų srautu skųstis savininkai neturėtų, kiekvieno tikro musulmono pareiga bent kartą gyvenime apsilankyti Mekoje.

thetowerinfo.com nuotr.

2 VIETA. „SHANGHAI TOWER“ –  ŠANCHAJUS – 632 METRAI – 2015 METAI

Aukščiausias pastatas Kinijoje. Aukščiausias besisukančios formos dangoraižis. Aukščiausias tradicinės konfigūracijos dangoraižis. Dangoraižis turintis greičiausius liftus (iki šių metų). Viena iš aukščiausių vietų iš kurių galima pasižvalgyti į žemiau esantį miestą.

Įdomu tai, kad jo stogas užbaigtas parapeto struktūra. Ši, įprastai neaukšta, dekoratyvinė sienelė šiame dangoraižyje siekia „kuklius“ 49 metrus. Tik tokio specifinio dizaino sprendimu šis dangoraižis gali didžiuotis būdamas aukščiausiu savoje šalyje.

wikimedia.org nuotr.

1 VIETA. „BURJ KHALIFA“ –  DUBAJUS – 828 METRAI – 2010 METAI

Projektas nuo pačios pradžios buvo kurtas kaip monumentas įeisiantis į pasaulio istorija. Traukos objektas pabrėžiantis kodėl verta atrasti visiškai naują Dubajaus miestą.

Jau tuomet visus kitus pasaulio pastatus privertęs pasijusti mažuliukais lieka iki šiol nepranoktu. Antroje vietoje esantį pastatą lenkia beveik 200 metrų.

Tokio aukščio dangoraižis daugeliui šalių būtų labai aiškus pretendentas į aukščiausiojo titulą (Lietuvos aukščiausias dangoraižis yra Vilniuje, „Europa“, viso labo tik 148,3 metrai), bet arabų statinys tai perkelia į visai kitą lygį. Nežinia kada atsiras kas pajėgs nukonkuruoti šį statinį ar juo labiau pajėgs jį išstumti iš visų rekordų lentelių.

„Burj Khalifa“ neminimas prie gražiausių pastatų, tačiau dizainas išskirtinis. Į apačią smarkiai platėjantis dangoraižis buvo projektuotojams tekusios labai rimtos problemos sprendimo raktas. Statybų aikštelė tiesiogine prasme buvo smėlio dėžė. Smėlis tikrai nėra stabiliausias gruntas aukštam ir siauram dangoraižiui, kokio pasaulis dar niekada nebuvo statęs.

Paremiančios pagrindinę viršūnę atbrailos balansuoja pastatą neleidžiant jam per daug pasvirti, kas grėstų tokio aukščio statiniui visišku subyrėjimu. Jų buvimas projekte netikėtai išėjo į naudą. Statybų metu šių atbrailų buvimas buvo panaudotas kaip aikštelė krovininiams kranams pastatyti.

1.    Prancūzijos kariuomenė karo pradžioje buvo kur kas stipresnė nei Vokietija.

Kai 1940 metų gegužės 10 dieną vokiečiai užpuolė prancūzus, Europos lemtis galėjo pasisukti visiškai priešinga linkme. Žaibišku staigumu galima vadinti tik netikėtą nacių žygį per Ardėnus. Vos 16 iš 135 vokiečių pasiųstų divizijų buvo mechanizuotos. Visos kitos turėjo kliautis arklių teigiamu greičiu ir tempimo jėga. Prancūzija turėjo 117 divizijų, iš kurių 15 motorizuotos.

Prancūzai taip pat turėjo bemaž 1000 daugiau tankų, kurių dalis buvo modernesni ir galingesni nei vokiečių. Artilerijos skaičių grafoje skirtumas taip pat ne Hitlerio pusėje, 7500 prieš daugiau kaip 11000 vamzdžių. O kur dar faktas, kad Prancūzija gynė savo teritoriją.

2.    Sunkiai suvokiami britų kariniai prioritetai.

Britanija dar prieš karą nusprendė, kad jos karinė galia bus laivynas ir oro pajėgos. Sausumos pajėgos buvo mažos ir jei ne stebuklas prie Diunkerko, jų galėjo tiesiog nebelikti.

Po to buvo priimtas sprendimas plėsti sausumos pajėgas, bet iki pat 1944 metų britai daugiausiai išteklių skyrė savo oro pajėgoms.

1940-ų metų mūšiuose dėl Britanijos dangaus, karališkosios oro pajėgos vienu neturėjo daugiau nei 750 vnt lėktuvų. Bet po to prasidėjo jų gamybos bumas. Viso karo metu įvairios įmonės pagamino daugiau nei 132 tūkst. lėktuvų.

3.    Sąjungininkai prarado tik 1 % prekinių laivų.

Vokiečių povandeninių laivų veikla Atlanto vandenyne šiomis dienomis yra tapę tikra legenda. Daugelis žmonių mano, kad dėl vykdytos blokados Sąjungininkai vos nepralaimėjo karo, bet skaičiai rodo visai kitą padėtį.

4786 laivai, tiek jų atsidūrė vandenyno dugne dėka nacių puldinėjimo, bet karo metais iš viso įvykdyti daugiau nei 323 tūkst. plaukimai per Šiaurės Atlantą. Naciai paveikė tik 1,48% % vykdytų reisų.

Net jei vertintume tai, kad britai viso karo metu prarado 2562 prekinius laivus, tuo metu kasdien po visą pasaulį plaukioji bent 2000 laivų su Britanijos vėliava.

4.    Japonų kamikadzės skraidė raketomis.

Antrojo pasaulinio karo metu ne tik naciai į orą kėlė pilotus raketomis, tą darė ir priešingoje pasaulio dalyje kovoję japonai. Jie, kaip ir naciai, baigiantis karui suprato, kad turimomis technologijomis įveikti sąjungininkų nepavyks. Teko ieškoti netradicinių sprendimų.

1945 metais savo pilotams kamikadzėms pasiūlė lėktuvus-raketas „Ohka“ (liet. Sakura). Motininis lėktuvas juos nuskraidindavo netoli planuojamo užpulti taikinio. Paleistas pilotuojamas objektas išvystydavo iki 700 km/h greitį.

„Griausmo dievais“ vadinti pilotai sugebėjo nuskandinti tik tris laivus, nors tokių avižudžių lėktuvų buvo pagaminta beveik 900 vnt. Daug aukų, bet mažai karinės naudos.

5.    Britai valgė bene geriausiai iš visų kariavusių Europos šalių.

Nors Britanija buvo sala, kuri iki karo savęs neapsirūpindavo vien vietoje pagaminamu maistu, karo metu turėjo laisviausią maisto ribojimo sistemą.

Pirmieji kuponai atsirado 1940 metų sausį, bet tada jais imtas reguliuoti tik sviesto ir cukraus pirkimas. Kitų pirmo būtinumo produktų ribojimai buvo itin laisvi. Tik 1942 metais jie labiau sugriežtėjo, bet net tada duonos ir daržovių reguliacija nebuvo įvesta.

Tuo tarpu naciai kuponus įvedė dar iki karo. Kiekvienas naujai okupuotas kraštas taip pat patirdavo griežtus apribojimus, o daugelis produktų buvo išvežami į Reichą. Tad vietinių gyventojų kasdieninė mityba buvo kur kas prastesnė nei jūrinę blokadą patyrę britai.

6.   Labiausiai patyręs karo lauko vadas.

Tokį skambų titulą galima priskirti britų karininkui Haroldui Aleksanderiui (Harold Alexander). Šis žymus britų karininkas veikė Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metai metais.

Pirmame savo mūšyje sudalyvavo dar 1914 metais britų ekspedicinėse pajėgose Belgijoje.  Po didžiojo karo buvo paskirtas į Lenkiją, kurioje atliko taikos sutarčių priežiūrą. 1919-1920 metais sudalyvavo Latvijos nepriklausomybės kare su bolševikais.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis kovėsi Prancūzijoje ir iš jos pasitraukė per Diunkerką. 1942 metais eidamas generolo pareigas priešinosi japonams Birmoje.  1943 metais jau vadovavo britų pajėgoms Tunise iš ten išvejant nacius. Vėliau vadovavo invazijai į Siciliją.

Jei ne sąjungininkų prašymas neperkelti jo iš Italijos, Aleksanderis turėjo vadovauti britų daliniams „D-dienos“ operacijoje 1944 m. (vietoje Bernardo Montgomerio). Bet net likus Italijoje, jis buvo paaukštintas ir tapo atsakingu už visus veiksmus Viduržemio jūroje, o 1945 metais priėmė nacių pasidavimą Italijoje.

Už veiksmus Šiaurės Afrikoje ir Italija 1946 metais Anglijos karalius jam suteikė vikonto titulą.

7.   Mažas, bet svarbus skirtumas tarp sąjungininkų ir ašies pilotų „asų“.

Dažnai apie karo pilotų meistriškumą kalbama vertinant jų laimėjimus, t.y skaičiuojami patvirtinti priešo lėktuvų numušimai. Vis tik vokiečių asų kiekis šiek tiek netikras.

Taip, Liuftvafės pilotai išties buvo meistriški. Taip, jiems pasisekė numušti didelius kiekius priešų Rytų fronte, kur pilotai neretai stipriai atsiliko meistriškumu. Vis tik didžiausias skirtumas tarp britų ir nacių jų „asų“ skaičiavimas.

Britų pilotai skaičiuodavo tik tuos, kuriuos patys numušdavo savo jėgomis. Vokiečių pilotai dažniausiai specialiai padėdavo priešą ant lėkštutės vienam iš saviškių. Tokia papildoma pagalba sukūrė išties išskirtinius skaičius. Jei vokiečių geriausias pilotas Erikas Hartmanas turi 352 numušimus savo sąskaitoje, tai geriausias britų pilotas Džonis Džonsonas tik 38, o visų sąjungininkų lyderis, sovietų pilotas, Ivanas Kožedubas vos 66. Virš jų dešimtys vokiečių pilotų su keliskart didesniais skaičiais.

8.    Užmirštas liuftvafės lėktuvas.

Vokiečių pajėgoms lėktuvus kūrė keli pagrindiniai gamintojai. Du iš jų, „Messerschmitt“ ir „Heinkel“, vienu metu kūrė liuftvafei pilnai metalinio korpuso naikintuvus.

„Me109“ ir „He112“ turėjo praktiškai identiškus greičio ir kopimo į aukštį parametrus. Tačiau kompanijos „Heinkel“ lėktuvas turėjo kur kas mažiau komplikuotą įtraukiamą važiuoklę, su kuria net mažiau patyrę pilotai galėjo lengvai nusileisti.

Maža to, jo maksimalus skrydžio nuotolis siekė daugiau nei 1000 km. Tai ne tik lenkė konkurentus, bet ir to meto pagrindinius vokiečių bombonešius „Messerschmitt Bf 110“. Toks lėktuvas būtų itin pravertęs operacijoje prieš britus.

Kodėl šių lėktuvų buvo pagaminta itin nedaug? Įmonės įkūrėjas Vilis Meseršmitas (Willy Messerschmitt) buvo nacių partijos narys, oro pajėgų įkūrėjo Hermano Gėringo (Hermann Göring) paramą. O ir konkurentas uvo įtartas turys žydiško kraujo. Taip kur kas pranašesnis „He112“ buvo nepelnytai apleistas.

9.    Amerikiečių karo lauko striukė „Parsons jacket“ kurta galvojant apie praktiškumą ir madą.

Kalbant apie karių uniformų madas, ne tik vokiečiai galėjo pasigirti jiems sukurtomis madingomis uniformomis. Amerikiečiai 1941 metais pristatė savo garsiąsias „M1941“ uniformines striukes.

1940-aisiais Generolas Majoras Džeimsas K. Parsonsas vadovavo divizijai, kuri JAV vidurio vakaruose ir Aliaskoje išbandė šias uniformas. Būtent todėl ji visuomenėje prigijo „Parsonso striukės“ pavadinimu. Ją sukurti padėjo madų žurnalo „Esquire“ dizaineriai.

Itin paprasto dizaino striukė buvo lengva, patogi, taupanti medžiagas. Be to jos dizainas apsiskolintas iš tuo metu populiarėjusio tokio stiliaus rūbų, kuriuos mėgo praktiški amerikiečiai. Jiems išvykus į karą nereikėjo pratintis prie tradicinės įpareigojančios uniformos.

10.    Vokiečiai nebuvo automobilizuota šalis.

Tiek to meto nacių propaganda tiek šiomis dienomis kuriamuose filmuose vokiečiai dažnai vaizduojami kaip itin modernios kariuomenės atstovais. Vis tik realybėje ši kariuomenė daugiausiai kliovėsi arklių traukiamomis gurguolėmis bei žygiavimu pėsčiomis. Iš nukariautų šalių kariuomenių bei gyventojų imdavo kone viską kas važiuodavo.

Taip, dar iki karo vokiečių „Mercedes“ skriejo rekordiniais greičiais trasoje. Vokietija atidarė autobamus. Vis tik 1 automobilis teko 47 vokiečiams. Tuo tarpu Britanijoje 1 su 14, Prancūzijoje 1 su 8, JAV vienas automobilis teko keturiems žmonėms. Statistiškai.

Toks didelis disbalansas lėmė, kad kur kas mažiau vokiečių gebėjo vairuoti mašimas. Buvo dar mažiau gamyklų ir žmonių išmanančių apie jas. Galiausiai teko perimti svetimų šalių automobilius, kas jų priežiūrą darė kone nepakeliama, nes kam nors sugedus tiesiog nebuvo kuo remontuoti

„Klimato kaitos srityje dirbusio Joelio Clemento perkėlimas ir Rodo Schoonoverio liudijimo dėl klimato kaitos blokavimas galiausiai privertė šiuos du specialistus atsistatydinti. Ir tai tėra tik du pavyzdžiai iš nesuskaičiuojamos gausybės.

Bandymai slopinti klimato kaitos mokslą gali pasireikšti įvairiais būdais. Viskas prasideda nuo svarbių pranešimų apie klimato kaitą palaidojimu ir pereinama prie dar klastingesnių dalykų, kaip klimato kaitos mokslininkų stabdymo atlikti savo darbus.

2019-iųjų metų vasario mėn. aš netekau darbo, nes buvau klimato mokslininkė, kuri dirbo klimato kaitą neigiančioje administracijoje. Ir mano istorija jau nebėra unikali.

Štai kodėl aš liepos 22 d. pateikiau skundą dėl D. Trumpo administracijos veiksmų ir apie tai bei būtinybę labiau apsaugoti mokslininkus ir mokslą kalbėjau Kongrese.

Aš iš viso Nacional Park Service (NPS) dirbau 8-erius metus. Atlikau stažuotę dar tuo metu, kai šaliai vadovavo Bush’as ir nieko panašaus nepatyriau.

Įgijau mokslų daktarės laipsnį ir 2012-aisiais pradėjau darbuotis prie NPS finansuoto mano projekto, kuriuo siekėme pateikti būsimus jūros lygio ir audrų galimus poveikius 118-ai pakrančių parkų, atsižvelgiant į skirtingus šiltnamio efekto dujų išmetimų scenarijus.

Tokia informacija yra nepaprastai svarbi, norint, kad NPS galėtų tinkamai apsaugoti pakrantėse esančius parkus nuo būsimų klimato krizės padarinių.

Pirmąją mokslinio tyrimo ataskaitą įteikiau 2016-ųjų metų vasarą ir po standartiškai griežto kitų mokslininkų atlikto ataskaitos įvertinimo mano darbas 2017-ųjų metų pradžioje jau buvo paruoštas išleidimui.

Tačiau įsigalėjus naujajai administracijai, mano darbo publikavimas buvo pakartotinai atidėtas, o iš savo vadovo tegavau labai miglotus paaiškinimus, kodėl taip pasielgta.

Taigi, kelis mėnesius laukiau. Ir toliau laukiau. Vis dar laukiau ir tuomet, kai praėjus beveik metams nuo pirmojo publikavimo atidėjimo, 2017-ųjų gruodžio mėn. išėjau motinystės atostogų.

Būdama motinystės atostogose gavau elektroninį laišką iš kito NPS klimato mokslininko, kuris mane perspėjo, jog vadovybė liepė pakeisti mano ataskaitą, man net nepranešus. Jie mano ataskaitoje panaikino bet kokias užuominas apie tai, kad klimato kaitą sukėlė žmogus. Ir tai nebuvo įprastas redakcinis koregavimas. Tai buvo klimato mokslo paneigimas.

Kova tęsėsi mėnesius. Vyresnieji NPS pareigūnai kelis kartus ir dažnai agresyviai bandė mane priversti iš ataskaitos pašalinti tas nuorodas į žmogaus sukeltas klimato krizės priežastis. Jie pagrasino, kad nesutikdama su jų reikalavimais, jie išleis ataskaitą be mano, kaip pagrindinės autorės pavardės, arba išvis neišleis šios ataskaitos.

Bet kuris pasirinkimas būtų pakenkęs mano karjerai ir nusižengta moksliniam sąžiningumui. Aš tvirtai laikiausi savo.

Ir aš šioje kovoje pirmavau. Žiniasklaidos susidomėjimas, galimybė prieiti prie atvirai paviešintų mano ataskaitos duomenų galiausiai paskatino Kongreso narius ir jų laiškai NPS privertė paskelbti mano ataskaitą tokią, kokią aš ją parašiau.

Bet NPS keršijo man. Buvau priversta sutikti su užmokesčio sumažinimu ir pareigų pažeminimu, nors vis dar vykdžiau keletą projektų. Galiausiai šių metų vasario mėn., net nepaisydami to, kad mano tyrimų šaka turėjo perteklinį finansavimą, NSP atsisakė pratęsti būtent mano finansavimą.

Kai sužinojau šią naujieną, tiesioginiai mano vadovai, pageidavę, jog pasilikčiau, prašė manęs pateikti savanoriavimo paraišką ir tęsti darbus. Mano paraiška buvo atmesta be jokių paaiškinimų.

Jei dar buvo kilę klausimų ar mano darbo sutarties nutraukimas susijęs su teisėtais biudžeto apribojimais, ar tai yra bausmė už tai, kad nepakeičiau savo ataskaitos taip, kad ji atitiktų D. Trumpo administracijos darbotvarkę, tai po šio epizodo viskas tapo aišku.

Esu pavyzdys, kaip administracija, pasinaudodama menkai viešai aptartais metodais, naikina mokslinius tyrimus. Manęs iškart neatleido ir neliepė išeiti. Vietoj to, jie atpildo siekė diskretiškai, pasinaudodami biurokratijos aparatu, darydami spaudimą ir palaipsniui mažindami finansavimą.

Buvau atskirta nuo projektų, kuriuos pati parengiau ir prie jų dirbau. Įskaitant ir tuos, kurie visuomenei būtų leidę interaktyviai pamatyti, kaip pakilęs jūros lygis paveiks mūsų parkus. Štai kodėl privalome remti stipresnę mokslininkų apsaugą.

Galų gale, juk būtent mokesčių mokėtojai sumokės už mūsų apatiškumą tokiems veiksmams. Siekiant atlaikyti augančius potvynius, palaipsniui brangs mūsų infrastruktūros priežiūra. Stebėsime, kaip mūsų istorinius statinius praryja jūra.

Kadangi tai vyksta, atminkite, kad greičiausiai buvo keletas tokių mokslininkų, kaip aš, kurie įspėjo apie šiuos pavojus, bet buvo nutildyti. Dabartinė Baltųjų rūmų administracija gali vadovauti dar keletą metų, tačiau jų veiksmų padarinius mūsų planetai dar jausime šimtmečius“, – savo istoriją pasakojo moteris.

*Dr. Maria Caffrey yra klimato kaitos mokslininkė, kuri anksčiau dirbo Nacionalinio parko tarnybos (NPS) Gamtos išteklių priežiūros ir mokslo direktorate. Šiuo metu ji gyvena Denveryje, Kolorado valstijoje (JAV).