Kalėdų šventimas XX amžiuje radikaliai pasikeitė. Dabar vaikai iš Kalėdų senelio laukia nešiojamo kompiuterio arba išmaniojo telefono, tačiau gerokai anksčiau didžiausia dovana buvo namuose keptas sausainis ar iš pelenų pagamintas muilas. O apie Kalėdų eglutę nebūdavo net kalbos, jei koks valstietis ją būtų nukirtęs, neišvengtų pono rykščių.

Dovanų tradicija atėjo iš Vakarų

Dabar daug kas nuogąstauja, kad Kalėdos pastebimai nutolo nuo senųjų tradicijų, kurias puoselėjo tradicinio kaimo gyventojai. Šiandieninės Kalėdos neįsivaizduojamos be į kelis sluoksnius įpakuoto kalno brangių dovanų, nuo maisto lūžtančių stalų ir dirbtinėmis dekoracijomis išmargintų namų.

Portalo kalbinti etnologai sutiko, kad kol į kaimus neįžengė Vakarų civilizacija, didžiosios metų šventės atrodė visai kitaip. Tuomet Lietuvoje vyravo natūralumas ir betarpiškas ryšys su gamta.

Etnologas, Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Arūnas Vaicekauskas tikino, kad dovanos yra šiuolaikinės kultūros reiškinys. Anot jo, dovanų tradicija susiformavo XX amžiaus pradžios Lietuvos didmiesčiuose. Iš pradžių dovanų gaudavo tik mažieji. Ir jos būdavo gana paprastos – dažniausiai kepiniai. O materialios dovanos miestuose išplito po Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau ši tradicija persikėlė ir į kaimus.

Iki tol už gerus palinkėjimus būdavo apdovanojami kalėdiniai persirengėliai. „Šiaurės Lietuvoje jų būdavo ir jie po palinkėjimų gaudavo dovanų. Ir jie dažniausiai gaudavo maisto produktų. Tiesa, netekėjusios merginos atsilygindavo megztom pirštinėm, juostomis arba rankšluosčiais. Šios apeigos pasibaigdavo pasilinksminimu ir maistas būdavo ten sunaudojamas“, - pasakojo pašnekovas.

Kad senieji lietuviai nebuvo pratę prie prabangių dovanų, sutiko ir etnologė doc. dr. Daiva Šeškauskaitė. Jos žodžiais tariant, tuomet visos dovanos būdavo rankų darbų: „Mašinų ir šaldytuvų žmonės tikrai negaudavo. Dažnos dovanos – pirštinės ir kojinės. O bernai gaudavo netgi muilo. Muilas iš pelenų būdavo didžiausia dovana. Bernai įduodavo dovanas Kalėdai, kad jos būtų perduotos patinkančioms mergoms. Merginos bernams perduodavo skarelę, juostelę ar šaliką. Aišku, visi įtardavo, kas ką padovanojo.“

Ant stalo maisto netrūkdavo

Nors per šventes riebaus maisto kaimuose niekada netrūkdavo, tačiau A. Vaicekauskas sakė, kad žmonės pernelyg nepersivalgydavo, kadangi jie sunkiai dirbdavo ir tokiu būdu sudegindavo labai daug kalorijų. Tiesa, sočių pietų tradicija išliko ir iki šiol, bet vis dėlto reikėtų to išvengti, nes dabar žmonių fizinis krūvis yra žymiai mažesnis.

„Tradicinė virtuvė leisdavo išvengti persivalgymo, kadangi ji orientuota į sunkiai dirbantį žmogų. Kaimo žmogaus gyvenimas anksčiau buvo sunkus, todėl ir maistas buvo riebus. Bet nėra gerai, kad toks pats maistas tenka ir šiandieniniam žmogui. Dabar žmogus skatinamas vartoti, todėl atsiranda nuolatinis persivalgymas“, - kalbėjo vyras.

Kalbinti etnologai sakė, kad anksčiau lietuviai šventinį stalą dažniausiai praturtindavo aguonų ir kanapių pienu, kisieliumi, žuvimi, grybais, pyragėliais su grybais ir uogom ir pan. D. Šeškauskaitė teigė, kad avižinis ir spanguolinis kisielius visuomet buvo patiekimas su spirgais.

Taip pat mokslininkė pabrėžė, kad Kūčių vakarienę lietuviai vietoje dabar iš dvasininkų perkamų plotkelių pradėdavo iš daigintų grūdų gaminta kūčia: „Dabar daug kas nežino, kad prieš dvi ar tris dienas būdavo pradėti daiginti grūdai ir per Kūčias į namus ateidavo kūčia. Kūčia simbolizuoja kitų metų derlių. Kol nebuvo ugnies, kūčia buvo senovės duona. Iš daigintų grūdų su medumi sumaišytą kūčią šeimininkas tris kartus apneša aplink namą, tada pasibeldžia, kad kas nors jį pasitiktų ir įleistų. Sako: aš esu Dievas – atnešiau jums kūčią. Tai būdavo pirmas svarbiausias valgis, kurį šventiškai pakalbėjęs tėvas visiems išdalindavo.“

Be to, D. Šeškauskaitė pridėjo, kad ypatingai svarbūs būdavo žirniai, kurie laikyti vaisingumo simboliu. O per Kalėdas lietuvių stalas būdavęs ypač riebus. Šeimininkės ant jo kraudavo viską, ką turėdavo geriausio – antį, žąsį ar kalakutą.

Tiesa, šventinę dieną ypatingas dėmesys buvo skiriamas elgetoms. Manyta, kad namuose apsilankęs vargeta atnešdavo laimę. Todėl tokie žmonės būdavo labai laukiami ir priimami kaip didžiausi svečiai. O jei jauna mergina nesusipratusi jį išvarydavo, jai būdavo pasakoma: išvarei laimę iš namų.

Vis dėlto mokslininkei neatrodo suprantama, kad dabar vos ne visus Kūčių patiekalus moterys parsineša iš prekybos centrų lentynų. Pasak jos, taip stabdoma tradicijų tąsa: „Dabar visas Kūčias galima nusipirkti parduotuvėje. Anksčiau vaikai kartu gamindavo kūčiukus, riestainius, bandeles. Labai svarbus tradicijų perdavimas. Matydamos, kaip gaminami Kūčių patiekalai, mergaitės tai išmoksta ir vėliau perduoda savo vaikams.“

Puošdavo miško medžius

Tuo tarpu A. Vaicekauskas teigė, kad kalėdinė eglutė valstietiškąją kultūrą papildė tik po Pirmojo pasaulinio karo. Pasak jo, lietuviai eglutės puošybos tradiciją perėmė iš vokiečių. Iš pradžių žaliaskarė būdavo puošiama šiaudinėmis figūrėlėmis, taip pat karpiniais, obuoliais, saldainiais ir kepinėliais. O specialūs žaisliukai, anot jo, atsirado Lietuvos didmiesčiuose 3-4 dešimtmetyje. Iki tol į namų puošybą būdavo žiūrima daug paprasčiau.

„Pirmiausia namai būdavo švariai išvalomi – išplaunama asla, nuvalomos sienos, suolai. O šiaip nebūdavo ypatingo puošimo. Aišku, žmonės namo parsinešdavo eglių ar pušų šakų. Šiaudiniai paukščiai ir popieriniai karpiniai būdavo ne kiekvienuose namuose“, - teigė etnologas.

Kad eglučių puošyba Lietuvoje išplito palyginti neseniai, sutiko ir D. Šeškauskaitė. Anot jos, tuo metu, kai valstiečiai buvo besąlygiškai priklausomi nuo bajorų, apie eglės kirtimą nebuvo galima net pagalvoti: „Miškai priklausė bajorams, o paprastas žmogus jo tikrai neturėjo. Todėl negalėjai sugalvojęs imti ir pjauti medį. Priešingu atveju bajoras išplaks – ir viskas.“

Kaip tik todėl lietuviai tuomet puošdavo miško medžius. Ant jų būdavo kabinamos vaišės žvėreliams – morkos, obuoliai, riestainiai ir pan. Ir jiems visai nerūpėjo, kad būtų puošiamos vien tik eglės. Gardėsių galėdavo sulaukti bet koks medis.

Apskritai tuomet lietuviams miško gyventojai labai rūpėjo. Kadangi anksčiau sniegas pasiekdavo namo palanges, todėl žvėrims būdavo sunku prasimaitinti. Dėl to žmonės per didžiąsias metų šventes jiems niekada nepamiršdavo padėti, paberiant grūdų ar papilant šieno.

Natūralumo nesusigrąžinsime, bet Kalėdos neišnyks

O žvakių deginimas seniesiems lietuviams būdavo pernelyg didelė prabanga. Paprasti žmonės apie tai negalėdavo net pagalvoti, kadangi vaškas buvo labai brangus. „Žvakės tikrai nebuvo deginamos. Žmonės dažniau naudodavo balanas arba lajines žvakes“, - sakė pašnekovė.

Vis dėlto abu etnologai sutiko, kad šiandieninės Kūčių ir Kalėdų tradicijos labai pasikeitė nuo buvusių prieš, pavyzdžiui, 100 metų. Per tiek laiko žmogus nutolo nuo gamtos, o ją pakeitė marketingo siūlomos miestietiškos šventimo pramogos.Tačiau A. Vaicekauskas tikino, kad permainos prasidėjo tikrai ne vakar. Jo teigimu, pokyčiai ėmė ryškėti jau praėjusiame šimtmetyje.

Tačiau dėl to jis pernelyg nesijaudina, kadangi tradicijos turi prisitaikyti prie kultūros. Ir galiausiai etnologas patikino, kad didžiosios metų šventės niekada neišnyks, tačiau laikui bėgant jos nuolatos keisis.

„Apie išnykimą kalbėti nevertėtų. Per tiek metų švenčių tradicija išliko. Žmogus be simbolinės veiklos negali egzistuoti. Šiandien šiai tradicijai suteikiamos naujos prasmės. Kultūra visą laiką keičiasi. Kai keičiasi žmonių gyvenimo sąlygos, turi keistis ir kultūros formos. Jos turi atitikti realias gyvenimo sąlygas. Dabar mes skubame į Europą, atsisakydami dalies tapatumo, bet anksčiau ar vėliau prieisime tą tašką, kai atsigręšime atgal, ką daro visi europiečiai. Paskui ieškosime simbolinių pamatų. Aišku, į tą patį tašką negrįšime. Apeiginėms formoms bus suteiktos naujos prasmės“, - tikino etnologas.

Vos pasibaigus kokiam nors viešųjų pirkimų konkursui, ypač susijusiam su atliekomis ar jų tvarkymu, prasideda teisminiai ginčai. Štai Panevėžyje paprasčiausių kompostavimo konteinerių gyventojams teko laukti metus. Aplinkos ministerija įsitikinusi, kad dažnai įmonės specialiai stengiasi vilkinti strategiškai svarbių projektų įgyvendinimą, todėl Seimui pateikė siūlymų, kaip atvėsinti verslininkų norą kiekvienu atveju bylinėtis teismuose.

Dėl teisme užstrigusio konkurso Panevėžys liko be konteinerių

Kad nesibaigiantis bylinėjimasis yra rimta problema, sutinka ir tiesioginiai viešųjų pirkimų konkursų organizatoriai. Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro (RATC) vadovas Arturas Grucė portalui skundėsi, kad dėl teismuose įstrigusio konkurso Panevėžio apskrities privačių namų gyventojai ilgiau nei metus liko be kompostavimui skirtų konteinerių.

Ir viskas dėl to, kad Panevėžio RATC skelbto atviro konkurso sąlygas kompostavimo konteineriams pirkti ir jo rezultatus teismui apskundė jį pralaimėjusi kauniečių įmonė „Autokausta“. Ji buvo įsitikinusi, kad konkurso sąlygos iš karto užkirto kelią bendrovei jame dalyvauti. Tąkart konkurso nugalėtoju buvo pripažinta bendrovė „ViaCon Statyba“.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, A. Grucė teigė, kad viešieji pirkimai tapo didžiausia problema, stabdančia RATC darbą. „Viešieji pirkimai ir konkursai – viena iš didesnių problemų. Nuolat esame įveliami į teisminius procesus“, - skundėsi jis.

Anot pašnekovo, kone didžiausias galvos skausmas per visą RATC istoriją užklupo, kai buvo nutarta Panevėžio regionui nupirkti 6300 individualių kompostavimo konteinerių. Visi jie turėjo būti išdalinti individualių namų savininkams, kad jie galėtų kompostuotų žaliąsias atliekas. Taip nuspręsta mažinti atliekų patekimą į sąvartynus.

„Tačiau įvykus pirkimui ir apskundimui mes sugaišome lygiai metus. Konteinerius tik dabar baigiame dalinti. Jeigu nebūtų apskundimo, tą galėjome atlikti dar pernai. Teismai priėmė sprendimus, kad mūsų pirkimai įvykdyti teisingai – viskas atlikta pagal įstatymą. Tai vienas iš pavyzdžių, kai stringa investicinių projektų įgyvendinimas dėl įmonių tarpusavio santykių“, - tendenciją atskleidė Panevėžio RATC vadovas, pridūręs, kad panaši baigtis ištinka kone kiekvieną konkursą.

Įnirtingos grumtynės vyko ir Vilniuje

Dėl panašių peštynių Vilniaus gyventojai vos neliko be atliekų rūšiavimo gamyklos. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui tik per plauką pavyko pasirašyti sutartį su konkurso nugalėtoju – bendrove „Energesman“.

Pralaimėjusios įmonės nusprendė konkurso rezultatus apskųsti Viešųjų pirkimų tarnybai ir teismui. Kaip tik todėl įsijungė saugikliai ir konkurso vykdytojui buvo uždrausta pasirašyti sutartį su nugalėtoju. Tuo metu kai konkursą pralaimėjusi „Prime Capital“ (priklausanti įmonių grupei „Icor“) ieškojo teisybės teismuose, pasigirdo kalbos, kad per šį rudenį nespėjus pasirašyti sutarties, „nuplauks“ Europos Sąjungos finansavimas. Bendra projekto vertė siekė 119 mln. Lt.

Kai vyko diskusijos, kaip suktis iš padėties, Aplinkos ministerijos viceministras Almantas Petkus svarstė, kad pasitvirtinus blogiausiam scenarijui, ES pinigai turėtų būti nukreipti vandenvalai.
Vis dėlto po ilgai užsitęsusių ginčų atliekų rūšiavimo gamyklos statyboms pavyko uždegti žalią šviesą.

Padėtį taisyti siūloma žyminiu mokesčiu

Aplinkos viceministras A. Petkus, portalo paprašytas pakomentuoti, kodėl žalieji pirkimai nuolat įstringa teismuose, sutiko, kad padėtis nėra normali. „Girdime pastabų, kad Viešųjų pirkimų įstatyme yra įvairiausių subtilybių, kuriomis teisininkai gali naudotis ir vilkinti viešąjį pirkimą – ypatingai teismuose“, - kalbėjo viceministras.

Pasak jo, ministerija šią problemą gerai žino ir yra pateikusi pasiūlymą, kaip ją galima išspręsti. Tačiau pirminė idėja užtarimo Vyriausybėje nesulaukė.

„Vienas iš greitų sprendimo būdų yra toks, kad norint bylinėtis dėl projektų konkursų, kuriuose panaudojamos ES lėšos, skundžiantis turėtų sumokėti žyminį mokestį, nemažesnį nei 5 proc. visos projekto vertės. Tokį Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo projektą buvome parengę, bet Vyriausybėje nesulaukėme pritarimo“, - aiškino A. Petkus, pridūręs, kad pagrindinis atmetimo argumentas – šis įstatymas yra Ūkio ministerijos žinioje.

Vis dėlto Aplinkos ministerija, manydama, kad Ūkio ministerijos inicijuojamo įstatymo pakeitimo dar gali tekti palaukti, nutarė siūlyti antrą pataisą, kuria ketinama prieiti prie žyminio mokesčio. Jį tektų sumokėti kreipiantis į teismą dėl ES finansuojamų projektų konkursų teisėtumo.

„Matydami, kad mūsų kuruojamos srities projektai stringa, parengėme pataisą, kuri dar nėra galutinai priimta. Šiek tiek sušvelninome: 50 tūkst. žyminį mokestį turėtų mokėti ta šalis, kuri bylinėjasi galbūt ne visada tikslingai ir taip prieinama prie to, kad trukdomas pinigų panaudojimas.

Jeigu vieno iš dalyvių skundžiami viešųjų pirkimų konkurso rezultatai teismui, ir jeigu projektas vykdomas ES lėšomis, bet kuriuo atveju reiktų susimokėti žyminį mokestį, kad besibylinėjanti pusė įvertintų, ar tai tikrai neteisingas konkursas. Tada nebūtų galimybės vilkinti. Jeigu byla laimima, pinigai grąžinami“, - siūlomą įstatymo pakeitimą pristatė viceministras.

Nors nuo vilkų medžioklės pradžios nepraėjo nė dvi savaitės, Lietuvos medžiotojai jau nušovė 12 plėšrūnų. Šauliai patiesė daugiau nei pusę vilkų, numatytų šiam medžioklės sezonui suteiktoje kvotoje - per likusius kelis mėnesius bus galima sumedžioti tik 9 pilkius. Tačiau ar po viso to sumažės atvejų, kai plėšrūnai sudrasko naminius gyvulius, neaišku.

Panevėžio apskrityje medžioklės limitas jau išnaudotas

Aplinkos ministerijos Miškininkystės skyriaus vedėjas Stanislovas Žebrauskas portalui teigė, kad nuo spalio 26 d., kai įsigaliojo vilkų medžioklę pradėti leidžiantis ministro pasirašytas įsakymas, medžiotojai jau nušovė 12 vilkų. Šiemet iš viso leidžiama sumedžioti 21 pilkį, todėl medžiotojai savo kolekciją galės papildyti dar devyniais trofėjais.

Pagal 2013 m. vasario mėnesį įvykdytą vilkų apskaitą ir patvirtintą metodiką Lietuvoje nustatytas minimalus vilko populiacijos individų skaičius – 208 vnt. Atsižvelgiant į tai, medžiotojams leista nušauti 10 proc. plėšrūnų.

Tiesa, pernai medžiotojai buvo pradžiuginti kur kas labiau. Kadangi tuomet buvo nustatyta, kad Lietuvos miškuose bėgioja 250 vilkų, jų populiaciją leista sumažinti 20 proc. Kitaip tariant, medžiotojai galėjo nušauti 50 plėšrūnų. Tąsyk per medžioklės sezoną suspėta nušauti 48 vilkus.

Be to, vilkų medžioklėje šiemet pradėta taikyti naujovė: medžioklės limitas išdalintas pagal apskritis. Naujoji tvarka numato, kad Telšių, Marijampolės ir Klaipėdos apskrityse leidžiama sumedžioti po vieną, Utenos, Tauragės ir Kauno apskrityse – po du, Vilniaus, Alytaus, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse - po tris vilkus. Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas teigė, kad limitas padalintas atsižvelgiant į vilkų apskaitos metu užfiksuotą populiacijos gausumą atitinkamose apskrityse.

S. Žebrauskas atskleidė, kad 2013-2014 metų medžioklės limitą jau išnaudojo Panevėžio apskrities medžiotojai. Jie po vieną vilką nušovė Biržų, Rokiškio ir Panevėžio rajonuose: „Jie daugiau negali medžioti. Medžiotojai yra informuoti. Ir jeigu sumedžiotų, tai būtų pažeidimas. Jie turi laukti kitų metų“.

Ar vilkų tikrai sumažėjo?

Pasidomėjus, kodėl atsitiko taip, kad oficiali statistika rodo vilkų populiacijos mažėjimą, o netoli miškų gyvenantys žmonės skundžiasi kaip niekad didele plėšrūnų daroma žala, S. Žebrauskas svarstė, kad oficialūs skaičiai nuo realios padėties gali šiek tiek skirtis.

„Pernai vilkų suskaičiuota 250, o šiemet 208. Ir kadangi skaičius mažėja, šiemet pagal Vilko populiacijos gausos reguliavimo planą leidžiama sumedžioti ne 20, bet 10 proc. – 21 vilką. Jei per tą laiką sumedžiota dvylika vilkų, reiškia, kad jų skaičius nėra labai mažas. Aš nesakyčiau, kad vilkų mažėja, bet apskaita rodo ką kita. Galbūt ji buvo atlikta netinkamu laiku, netinkamomis oro sąlygomis. Tuo metu vilkai  gal nemigravo. Apskaita labiau vykdyta valstybiniuose miškuose, bet vilkams nesvarbu, koks tai miškas – valstybinis ar privatus“, - svarstė pašnekovas.

S. Žebrauskas tikino, kad Vilko populiacijos gausos reguliavimo planas, kurio nuostatomis vadovaujantis nustatomas vilkų gausos reguliavimas, yra koreguotinas ir jį numatoma keisti. Anot jo, ketinama iš naujo įvertinti vilkų populiacijos apskaitos organizavimo principus ir vilkų apskaitos metodiką.

„Pirmiausia galvojame tikslinti vilkų apskaitą. Ji turėtų būti tiksliau atliekama. Labai sudėtinga, kai sumedžiojimo limitas skirstomas pagal apskritis. Mūsų manymu, toks skirstymas nėra būtinas, nes vilkas maitinasi 50 km spinduliu. Metodika turėtų būti konkretesnė ir aiškesnė“, - kalbėjo valdininkas.

Į ūkininkų skundus kol kas neatsižvelgta

Nauja vilkų apskaita, jo žodžiais tariant, vyks vasario mėnesį, kai žemė bus padengta šviežiu sniegu. „Apskaita turi vykti tuo pačiu metu visuose miškuose. Ji trunka maždaug savaitę. Manome, kad ji turėtų vykti ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose“, - teigė S. Žebrauskas.

Ar nušovus 21 vilką galės lengviau atsikvėpti pamiškėse gyvenantys ūkininkai? Jie skundžiasi, kad vilkai šiemet padarė kaip niekad daug žalos. Nors pavasario pradžioje oficialiai nustatyta, kad Lietuvoje minimaliai buvo 208 vilkai, tačiau V. Vaičiūnas svarstė, kad jų gali būti ir gerokai daugiau. Bet nustatyti vilkų medžioklės limitą atsižvelgiant į ūkininkų skundus būtų galima tik tuomet, jei savivaldybės pateiktų patikimą informaciją apie plėšrūnų žalą.

„Tuomet būtų logiška, kad pirmiausia vilkai turėtų būti medžiojami ten, kur padaro daugiausiai žalos. Bet, deja, tokios patikimos informacijos iš savivaldybių Aplinkos ministerija iki šiol neturi. Kitą sezoną tokia informacija jau turėtų būti ir tada bus galima atsižvelgti į lokaliai daromą žalą“, - tikino departamento vadovas.

Klestint kapinių industrijai, ekologiškoms laidojimo tradicijoms ir kuklesniems kapų papuošimams Lietuvoje nelieka vietos. Iš vytelių pintus ar kartoninius karstus pasiūlę verslininkai liko it musę kandę – tokių niekas neperka. Visi ieško lakuotų ir brangiu metalu puoštų karstų. Ir visi jie, kartu su daugiau nei 40 tūkst. per metus Lietuvoje mirštančių žmonių, užkasami žemėn, kurios kapinėse jau pradeda stigti. Etnologai sako, kad perdėtas kapinių kultas – iškreiptas požiūris į tradicijas.

Ekologiškas laidojimas – svetima naujovė

Pasaulyje palengva plinta ekologiškos laidotuvės. Draugiškumas aplinkai prasideda nuo to, kad įprastiniai karstai keičiami pintais iš vytelių, medžio pluošto kartono arba bent jau niekuo neimpregnuotais ar nelakuotais. Be to, tokių karstų nesistengiama puošti metaliniais elementais. Drąsesnieji renkasi dar ir kitą alternatyvą – artimųjų palaikus palaidoti juos tiesiog susukus į audeklą.

Gamtos sergėtojai visa tai vertina palankiai, kadangi tokie produktai kur kas greičiau suyra neteršdami gamtos. Ekologiškiems karstams pagyrų negailintis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas sakė, kad jie kur kas mažiau teršia aplinką, tačiau iškart pažymėjo, kad Lietuvoje tokių beveik niekas nenaudoja.

Kad mūsų šalyje į tokias alternatyvas žvelgiama labai skeptiškai, liudija vienos laidojimo paslaugas tiekiančios įmonės patirtis. Ji bandė rinkai pasiūlyti iš vytelių pintus ir medžio pluošto kartono karstus, tačiau tokiais produktais beveik niekas nesidomėjo, nepaisant to, kad jie buvo žymiai pigesni už įprastinius karstus.

Tokia tendencija nė kiek nesistebi psichologai ir etnologai. Anot jų, lietuviai nenori keisti nusistovėjusių tradicijų, kadangi labiau už viską bijo neigiamos aplinkinių reakcijos.

Bijo būti pasmerkti artimųjų

Psichoterapeutas Olegas Lapinas portalui teigė, kad artimiausiu metu pokyčių tikėtis neverta, kadangi senoji karta tikrai nepersiorientuos ir nepradės puoselėti ekologiško laidojimo tradicijų.

„Aš manau, kad ta karta, kuri dabar laidojama, priskiriama konservatyviajai visuomenės daliai ir jai visada sunkiau priimti naujoves. Vyresnioji karta yra konservatyvi ir ji į naujoviškas laidotuves nežiūri taip palankiai“, - teigė pašnekovas, pridūręs, kad poslinkis gali būti jaučiamas tik įvykus kartų pasikeitimui.

Jis įsitikinęs, kad iš konservatyvumo kyla didelė baimė būti pasmerktam artimųjų dėl tariamai gėdingo brangiausio žmogaus palaidojimo. „Konservatizmas remiasi nerašyta taisykle. Niekur neparašyta, kokie turi būti karstai, bet laikomasi papročio. Konservatyvus žmogus bijo jį pažeisti. Jis nenori, kad apie jo pasirinkimą būtų atsiliepiama taip: kokią gėdą giminei padarė; visi žmonės kaip žmonės, o šitas išsidirbinėja. Jaučiama didelė baimė būti balta varna“, - kodėl Lietuvoje neplinta naujoviški laidojimo būdai, svarstė O. Lapinas.

Kita vertus, kad bet kokia naujovė išplistų, psichoterapeuto žodžiais tariant, ja turi susidomėti 14-15 proc. valstybės gyventojų. Kai ši riba pasiekiama, ji žaibiškai perimama visoje šalyje. Kad greičiau susidarytų „kritinė masė pasekėjų“, jis siūlo ekologiškas laidotuves labiau proteguoti – garsiau kalbėti apie jų naudą gamtai.

Etnologas Libertas Klimka niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai taip bijo kažką keisti laidojimo srityje. „Niekur nemačiau, kad kas nors savo artimą paguldytų į nedažytą karstą. Visiems reikia bronzinių rankenų, papuošimų. Tai pamatyta užsienyje. Bet prieš mirtį yra visi lygūs. O dabar prabanga siekiama nustebinti. Taip paminama pagrindinė krikščioniška nuostata. Mirties akivaizdoje turi būti parodytas kuklumas“, - tikino pašnekovas.

Kur dingo mediniai kryžiai?

Ilgai nesuyrantys karstai – ne vienintelė kapinių problema. Ir prižiūrėdami kapus lietuviai draugiškumu aplinkai nepasižymi. Gamtininkai pastebi, kad tradicinius medinius kryžius pakeitė akmeniniai arba granitiniai, kurie išlieka labai daug metų. Anksčiau supuvus tokiam kryžiui ir išnykus kapavietės pėdsakams į tą vietą buvo laidojamas kitas žmogus. O dabartinės tvorelės, granitiniai paminklai ir plokštės ilgiau išsaugo kapavietę ir dėl to vis didėja kapinių plotai.

J. Dautartas sutiko, kad tokiu būdu išbalansuojama ilgai trukusi pusiausvyra: „Nesinori, kad būtų naudojami akmeniniai paminklai. Kiek žmonės prižiūri artimųjų kapus? Praėjus 100 metų, dažniausiai nebėra kam jų prižiūrėti. Tada galima laidoti iš naujo toje pačioje vietoje“, - tikino pašnekovas.

Tačiau psichoterapeuto O. Lapino teigimu, tikėtis, kad lietuviai artimiausiu metu ims statyti medinius kryžius, naivu. Anot jo, žmonėms šiuo metu svarbiausia, kad ženklas apie artimųjų kapavietę išliktų kuo ilgiau.

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius L. Klimka tvirtai įsitikinęs, kad granitas lietuviškose kapinėse – visiška naujiena. Anot jo, ši mada Lietuvą pasiekė iš užsienio. Todėl šią plačiai išplitusią tendenciją jis vertina neigiamai.

„Visa tai iš dalies buvo nusižiūrėta kitų valstybių kapinėse. Dabar žmonės geriau gyvena ir gali tokius paminklus pastatyti. Gyvam žmogui parodoma per mažai meilės, o po mirties pastatomas toks paminklas, kad visi pamatytų, kaip žmogus mylėjo mirusius savo tėvus. Taip pasireiškia psichologiniai kompleksiukai“, - sakė L. Klimka.

Prieš statant ilgai tveriančius paminklus etnologas ragino gerai pagalvoti ir netrukus iškėlė retorinį klausimą: „Ar kiekvienas nusipelnome, kad mus net po 1000 metų prisimintų? Kur kuklumas?“ Jo teigimu, senosiose lietuvių kapinėse stovėdavęs vienas medinis kryžius, skirtas visai giminei. O kai jis supūdavo per Vėlines būdavo sudeginamas, o jo vietoje atsirasdavo naujas. Be to, ir tvorelėmis kiekvienas kapas atskirai nebuvo tveriamas. Pašnekovo žodžiais, lauko akmenų tvora buvo apjuosiamos visos kapinės. Ir taip simboliškai buvo atskiriamos dvi sferos – gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai.

Kapinių industrija klesti

Ir netgi smulkioji kapinių architektūra tikrai nepasižymi kuklumu. Kapavietės dažnai paverčiamos gėlių darželiais, kuriuose vietos atsiranda ne tik gyvoms gėlėms, bet ir dirbtinėms. Tai ypatingai pasireiškia per Vėlines, kai ant kapo, apkrauto gėlėmis ir žvakėmis, sunku surasti laisvos vietos.

Gamtos mylėtojai į visa tai žvelgia kitu kampu: kapų „puošmenos“ anksčiau ar vėliau virsta atliekomis ir patenka į konteinerius. Tokiu būdu kapinių industrija vis augina atliekų kalnus. Tai patvirtino ir Vilniuje esančių Rasų kapinių prižiūrėtoja. Jos teigimu, prieš Vėlines ir po jų iš kapinių į sąvartyną patenka „dešimtimis kartų daugiau šiukšlių“.

Todėl Vilniaus RAAD direktoriaus pavaduotojas prasitarė norintis, kad lietuviai į kapų priežiūrą žiūrėtų kur kas paprasčiau. „Kapas neturėtų būti meilės įrodymas. Žmogui dėmesį reikia rodyti, kai jis gyvas. Toje vietoje reikia tik pagarbą atiduoti. Kartais atrodo, kad žmonės, statydami paminklus ir pirkdami žvakutes, konkuruoja tarpusavyje. Reikia viską kukliau daryti“, - ragino aplinkosaugininkas.

Psichoterapeuto nuomone, žmonės, kapų priežiūrai skiriantys ypatingai didelį dėmesį, mirusiųjų atžvilgiu jaučia kaltę ir taip ją stengiasi išpirkti: „Jie nori padaryti kažką gero, ko nedarė, kai artimieji buvo gyvi. Norisi kaltę uždengti kuo didesnėmis dovanomis.“

Nepaisant to, kapų puoselėjimu gali pasireikšti ir kaimynų konkurencija. Tačiau, O. Lapino, įsitikinimu, tokios tendencijos pavyks atsikratyti, kai artimųjų laidojimu ims rūpintis jaunoji karta:
„Svarbu, kad kapas neatrodytų prasčiau nei kaimyno. Jei pas jį yra daug gėlių, pas mus bus dar daugiau. Kai ta karta išmirs, kuri taip daro, jaunoji karta turbūt elgsis kitaip. Šita karta gyvenimą pabaigs taip, kaip yra įpratusi, o jaunų žmonių požiūris gali pasikeisti.“

Etnologas L. Klimka mano, kad su gamtosauga ir lietuviškomis tradicijomis nieko bendro neturinčią kapų priežiūra greičiausiai suformavo sovietmetis, kai lietuviams iš po kojų buvo išmuštas suvokimas „apie tautos tradicijas“. Anot jo, dėl to atsirado spraga, kurią dabar užpildo dirbtiniai dalykai, apie kuriuos išgirsta užsienyje.

„Kaip tik tada kapinėse atsiranda dirbtinės gėlės, plokštės, kilimėliai, kertami medžiai. Juk tikėta, kad medžiu siela pakyla į dangų, o dabar jie iškertami, nes spygliai byra. Nėra nieko gražiau, kaip lapai, nukritę ant kapo. Mes nesuvokiame savo tradicijų. Tai parodo ir Vėlinių perdėtas pompastiškumas. Apskritai, kapas paverčiamas vos ne gėlių darželiu. Kur tai matyta? Jei žmogus turi pinigų, nežino, kur juos panaudoti“, - piktinosi L. Klimka. 

Aplinkosaugininkų stygius ir jų žeminimas klijuojant komunistų etiketę, nevaldomas brakonierių šėlsmas ir jų persekiojimas savomis mašinomis, visuomenės abejingumas – visa tai 1990 metais, Lietuvai vaduojantis iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, išgyveno tuometinė aplinkosaugos sistema. Apie ją portalui atvirai pasakoja vienas ilgiausiai aplinkosaugoje dirbančių pareigūnų – Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) direktorius Ričardas Vygantas.

Naujas mašinas reikia saugoti nuo brakonierių paliktų vinių

Ar sovietmečiu komunistų partijos šulams galiojo žvejybos ir medžioklės reikalavimai? Tuomet viską lėmė aplinkosaugininko principingumas, sakė pašnekovas, trumpai dirbęs ir okupacinio režimo valdomoje gamtos apsaugos sistemoje. Tiesa, jis pridūrė, kad kai kada buvo mėginama ir kerštauti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tuometiniai aplinkosaugininkai turėjo labai greitai persiorientuoti ir sukurti visiškai naują efektyvią sistemą, pajėgę išspręsti rimčiausias jos problemas. Sekmadienį 15 metų sėkmingo vadovavimo Utenos RAAD sukaktį švenčiantis R. Vygantas atskleidė, kad tuomet labiausiai koją kišo labai skurdi techninė bazė.

Pašnekovui pačioje nepriklausomybės pradžioje pradėjus dirbti Utenoje, trys inspektoriai naudojosi tik vienu senu automobiliu. Todėl turintys savo mašinas jomis brakonierius ir gaudydavo. Be to, teko keisti norminius teisės aktus, protokolų surašymo tvarką. „Nutarimai buvo rašomi tiesiog „per kalkę“, - pripažino pašnekovas, kuris prieš pradėdamas eiti aplinkosaugininko pareigas dirbo tuometinėje milicijoje kinologu.

Pasak ilgamečio aplinkos apsaugos sistemos darbuotojo, šiandien aplinkosaugininkų techninis aprūpinimas visai neprastas. Per daugiau nei 20 metų jie senas racijas su ilgomis antenomis iškeitė į šiuolaikiškas, taip pat pradėjo naudoti diktofonus, kameras, nešiojamus kompiuterius, fotoaparatus, gerus prožektorius, ašarinių dujų balionėlius, antrankius ir t. t.

Tačiau visa tai reikia labiau saugoti. Todėl atvažiavus į pasalą visada bent vienas pareigūnas turi likti mašinoje, kadangi brangi technika masina ilgapirščius. Be to, pasitaiko atvejų, kai brakonieriai kerštaudami po padangomis palieka lentelių su vinimis.

Ginklas iššauna retai, bet antrankius ir dujas panaudoti tenka

Vyras atskleidė, kad nepriklausomybės pradžioje brakonierių buvo žymiai daugiau, o aplinkosaugininkai savigynai turėjo tik ginklus. Apie ašarinių dujų balionėlius ir antrankius tuomet nebuvo nė kalbos. „Yra buvę ir imtynių. Bet kai esi jaunas, nekreipi dėmesio. Buvau stiprus, todėl žinojau, kad jei brakonierius bėga, vis tiek pavysiu“, - kaip be ginklo persekiojami brakonieriai, atskleidė pašnekovas.

Jei aplinkosaugininkas ginklą išsitraukia, jis turi jį ir panaudoti: mosikuoti juo aršiems taisyklių pažeidėjams po nosimi – draudžiama. Ginklas visada šalia, tačiau stengiamasi jo nenaudoti net ypatingais atvejais. „Zarasų rajone prie upelio kartą įvyko didžiulės mano pavaldinių grumtynės su brakonieriais. Inspektorių iš pneumatinio ginklo apšaudė. Pažeidėjai buvo sportininkai, bet mūsų vyrai vis tiek juos įveikė. Tai buvo didžiausios grumtynės. Vyko netgi murkdymasis vandenyje. Tačiau mūsų vyrai net ir tada ginklo nepanaudojo“, - prisiminė R. Vygantas.

Nors ginklas aplinkosaugininkų rankose iššauna labai retai, antrankiais sužvanginama ar ašarinių dujų balionėliai panaudojami kur kas dažniau. Pasak Utenos RAAD vadovo, tuo stebėtis nė kiek nereikėtų, kadangi naktį netikėtai už pakarpos sučiuptus brakonierius labai dažnai apima šokas ir jie nesuvokdami savo veiksmų ima priešintis. Kaip tik todėl nelegaliai žvejojančių ar medžiojančių sulaikyti išvyksta ne vienas, o trys ar keturi aplinkos apsaugos inspektoriai. Žinoma, nepriklausomybės pradžioje tokias pajėgas buvo sunku net įsivaizduoti.

Ilgai klijuota komunistų etiketė

Pasidomėjus, ar tiesa, kad sovietmečiu į aplinkosaugininkų taikiklį pakliūdavo daugiau aukštų pareigūnų, jis teigė, kad anksčiau būdavo sulaikomi milicininkai, o pasikeitus santvarkai yra sulaikytų ir policininkų. Vienas aukščiausių pareigūnų, kurį yra tekę sulaikyti Utenos regiono aplinkosaugininkams, – buvęs Valstybės turto fondo vadovas.

Sulaikymo metu, pasak pašnekovo, inspektoriams visai nesvarbu, kokias pareigas užima brakonierius. Ir tik vėliau visa informacija perduodama įtariamojo tiesioginiam viršininkui, kuris sprendžia, ar jis gali dirbti toliau.

Kas nepriklausomybės pradžioje buvo sunkiausia? R. Vygantas teigė, kad nelengva klausyti, kai aplinkosaugininkai buvo vadinami komunistais: „Sulaikai žvejojančius su tinklais, o jie visada sakydavo: jūs, komunistai, ar mes negalim nepriklausomoje Lietuvoj žuvies pasigaut? Po kiek laiko pradėjo dirbti tie žmonės, kurie tos santvarkos nematė, bet juos vis tiek tuo kaltindavo.“

Prieš 24 metus aplinkosaugos srityje dirbti pradėjęs pašnekovas, prisimena, kad tuomet gyventojai, pastebėję pažeidimus, beveik niekada apie tai nepranešdavo inspektoriams. Visų pirma tai lėmė pilietiškumo stoka, bet, kita vertus, Utenos RAAD vadovo nuomone, tam įtakos nemažai turėjo ir tai, kad tuomet inspektoriai apie mobiliuosius telefonus galėjo nebent pasvajoti. Todėl tik atgavus nepriklausomybę brakonierių dažniausiai buvo ieškoma „aklai“. O dabar padėtis radikaliai pasikeitė – gyventojai gamtos niokotojams kur kas nepakantesni.

Yra ne tik cigarečių, bet ir tinklų kontrabanda

Anksčiau tinklai į upes ar ežerus mesti tik tam, kad būtų praturtintas pietų stalo racionas. O šiandien brakonieriai jau perprato verslo subtilybes ir tinklus iš sandėlio išsitraukia, kad sugautą žuvį galėtų parduoti ir užsidirbti pinigų. Todėl anksčiau aplinkosaugininkai gerai žinojo, kad nelegali žvejyba suklesti per didžiąsias metų šventes, kuomet siekiama ypatingesniais patiekalais pavaišinti savo svečius. „Anksčiau pagauni senioką ir žinai, kad tinklu sugautos žuvies jis neparduos. Tokie pasigaudydavo prieš Kalėdas ir Velykas – viskas tuo ir pasibaigia. O dabar dažniausiai gaudoma pardavimui arba pragėrimui“, - lygino R. Vygantas.

Kita vertus, pasak jo, gerai bent tiek, kad mažėja itin rimtų nusižengimų. Pašnekovas įsitikinęs, kad jau tris metus Utenos regione nebuvo girdėti apie žuvies gaudymą elektra, taip pat žymiai sumažėjo žvejojančių žeberklais. Be kita ko, sušvelnėjo ir medžioklės pažeidimai. „Pasitaikydavo tokių atvejų, kad ištrauki iš kelių tinklų surištą vieną didžiulį tinklą. Net rankas pakirsdavo. Dabar tokių atvejų nebėra. Ir elektra gaudančių beveik nebeliko. Kai pradėjęs dirbti atvažiuodavau ant kalniuko kontroliuoti medžioklės, jausdavausi tarsi žiūrėdamas į priešlėktuvinę gynybą: visur švietinėjama mašinų žibintais ir laukiama gyvūnų. Dabar tai žymiai sumažėjo“, - pasakojo pašnekovas.

Anot jo, žvelgiant į dažniausius medžioklės pažeidimus, šiuo metu vis dar sugaunami „kilpininkai“, medžiotojai, neturintys medžioklės lapo, ir šaudantys gyvūnus, kuriuos tuo metu medžioti draudžiama.

Taip pat R. Vygantas teigiamai įvertino Aplinkos ministerijos iniciatyva padidintas baudas brakonieriams. Jo teigimu, tai irgi labai prisidėjo prie brakonierių mažėjimo. Pagrįsdamas savo žodžius, vyras pasirėmė vieno „etatinio“ brakonieriaus pavyzdžiu: „Turėjom tokį vieną žmogų, kurį nubaudžiam, o jis tada susimoka ir po kiek laiko vėl pagaunam. O kai baudos pakilo, jis sudegino tinklus, kad nekiltų pagunda. Ir daugiau jo nesugaunam.“

Lietuvoje prekiauti ir laikyti tinklus draudžiama, tačiau brakonieriai jų vis tiek sugeba gauti. R. Vygantas, paprašytas pakomentuoti situaciją, teigė manantis, kad nelegalūs žvejybos įrankiai mūsų valstybę pasiekia kontrabandos keliu. „Jei cigaretės nelegaliai vežamos iš Baltarusijos, tai natūralu, kad ir tinklai tokiu būdu pasiekia Lietuvą. Žinoma, todėl mes stengiamės apsilankyti dažniausiose prekybos vietose – turguose“, - tikino Utenos RAAD vadovas.

Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie pasiūlymą įvesti du naujus mokesčius už atliekų apdorojimą rūšiavimo gamyklose ir deginimą, Aplinkos ministerija tai neigia, teigdama, kad numatytas tik sąvartyno mokestis.

Ministerija naujų mokesčių kratosi

Valstybinio atliekų tvarkymo 2014-2020 m. plano projekte, kurį Aplinkos ministerijos užsakymu parengė konsultacinė įmonė, be planuojamo sąvartyno mokesčio yra numatyti ir dar du: mokestis už atliekų apdorojimą rūšiavimo gamyklose ir deginimą.

Plane numatyta, kad sąvartyno mokestis Lietuvoje turėtų įsigalioti 2016 m., o likę du dar po dviejų metų – 2018 m.

Tačiau Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė teigė, kad konsultantų rengtame plane papildomai numatyti du mokesčiai dienos šviesos neišvys, kadangi ministerija jiems paprasčiausiai nepritaria. Esą žalia šviesa bus uždegta tik sąvartyno mokesčiui.

„Nieko neatsiras. Ministerija nesiūlo deginimo ir rūšiavimo mokesčių. Tai yra konsultantų parengtas projektas. Oficialiai deriname tik sąvartyno mokesčio įvedimą“, - GRYNAS.lt kalbėjo valdininkė.

Šį planą dar šiemet turi patvirtinti Vyriausybė. Tačiau iki tol siūlymai įvesti papildomus du mokesčius, pasak V. Karosienės, turėtų būti išbraukti: „Planą dar šiemet tvirtins Vyriausybė. Aš manau, kad mokesčiai bus išbraukti iki to laiko. Parengsime galutinį projektą, tada teiksim Vyriausybei tvirtinti“, - aiškino ji.

Dėl sąvartyno mokesčio mus pliekia Europos Komisija

Pasidomėjus, kodėl sąvartyno mokestį planuojama įvesti būtent 2016 m., ji teigė, kad kaip tik tada bus baigta įrengti rūšiavimui ir perdirbimui reikalinga infrastruktūra. Anot jos, iki to laiko panaudojant ES paramą Regioniniuose atliekų tvarkymo centruose bus naudojami tokie įrenginiai, kurie komunalines atliekas esą apdoros taip, kad žymiai sumažės į sąvartynus patenkančių atliekų kalnai. Departamento direktorė svarstė, kad 2020 m. šis rodiklis sieks 35 proc. ribą, kurią pasiekti Lietuva įsipareigojusi ES. Priešingu atveju valstybei grėstų didžiulės baudos.

Iki tol, pašnekovės teigimu, reikia atlikti nemažai namų darbų: „Dabar turime išmokyti žmones rūšiuoti, savivaldybės turi nustatyti diferencijuotas įmokas – už neišrūšiuotas atliekas moki, už iš išrūšiuotas - nemoki. Be to, savivaldybių laukia sutarčių dėl pakuočių rūšiavimo pasirašymas,“ - kalbėjo V. Karosienė.

Lietuva, pasak departamento direktorės, yra kone paskutinė valstybė Europoje, iki šiol neturinti sąvartyno mokesčio ir dėl to „esam kalami Europos Komisijos“.

V. Karosienė: mokestis – kaip bizūnas

Vis dėlto V. Karosienė tikino, kad 2016 m. įvedus sąvartyno mokestį gyventojai dėl jo piniginės paploninti neturėtų. Esą šis mokestis adresuojamas atliekų tvarkymo operatoriui, kuris dėl neįvykdytų namų darbų yra priverstas atliekas versti į sąvartyną. Moteris aiškino, kad šiuo mokesčiu siekiama paskatinti kurti efektyvesnę atliekų tvarkymo sistemą ir mažinti sąvartynų tūrio didėjimą.

„Tai nėra kiekvienam gyventojui privalomas mokestis. Šis mokestis nebus paskaičiuotas pagal šiandieninį į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį, kuris sudaro beveik 80 proc. Vėliau gal tik 20 proc. į juos pateks. Ir nuo patenkančio kiekio bus skaičiuojama. Jeigu nepavojingos atliekos bus šalinamos sąvartyne, mokestį mokėtų operatorius. Čia tas pats kaip bauda už greitį. Baudas žino visi, bet moka tik tada, jei viršija greitį. Mokėti reiktų tada, jei sistema nesukurta. Ekonominė priemonė – tarsi bizūnas, nes skatinimai jau pasibaigė“, - perspėjo valdininkė.

Baudų perkelti gyventojams negalės

Taip pat ji pridūrė, kad atliekų tvarkymo kaina neturėtų viršyti 1 proc. šeimos pajamų. O kalbos, neva RATC už neefektyvų atliekų tvarkymą sulaukus finansinių sankcijų ir jas padengs gyventojai, V. Karosienės teigimu, yra melas. „RATC turės patys baudas mokėti. Yra metodika, patvirtinta Vyriausybės, kuri pasako, kas gali būti įtraukta į kainą. Baudos tikrai nenumatytos“, - tikino pašnekovė.

Anot jos, tokie gąsdinimai dažniausiai pasigirsta iš savivaldybių, kurios nededa pakankamai pastangų, kad sumažėtų į sąvartynus patenkančių atliekų kiekis. „Specialiai gąsdinama. Logika tokia: mes toliau nieko nedarom, bet pykstam, kad mus baudžia. Visi terminai uždelsti. Ar mes galime savivaldybes priversti dirbti?“ – piktinosi pašnekovė.

Rugsėjo ir spalio mėnesiais dauguma žvėrių migruoja, todėl didėja rizika partrenkti stambų laukinį gyvūną. Statistika ir gamtininkų atlikti tyrimai atskleidė, kuriuo metų laiku ir kokiomis valandomis didžiausia tikimybė papulti į tokią avariją.

Kada daugiausia žūva elnių, briedžių, stirnų ir šernų?

Daugiausia laukinių gyvūnų, Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis, žūva gegužę ir spalį. Labiausiai ši tendencija jaučiama magistraliniuose keliuose, kur eismo intensyvumas ir automobilių greitis yra didžiausias.

Detalizuodama Kelių direkcijos Perspektyvinio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jūratė Šarpytė – Vaičiulionienė atskleidė, kad nuo 18 val. vakaro iki pirmos valandos nakties žūva daugiau kaip pusė visų gyvūnų. Kitas pikas pasiekiamas septintą valandą ryto. Vakarinio piko metu visais metų sezonais žūva daugiau kaip 50 proc. gyvūnų, rytinio piko metu – 14-16 proc.

Apibendrinant galima sakyti, kad rytiniu piku laikomas tas paros metas, kuomet švinta, o vakaro pikas – nuo prieblandos iki visiško sutemimo. Nustatyta, kad tamsiuoju ir šviesiuoju paros metu gyvūnų žūsta mažiau.

Kasdien vis trumpėjant dienoms reikia atkreipti dėmesį, kad rudeninis rytinis pikas trunka nuo šeštos iki septintos ryto, o vakarinis – nuo 17 iki 23 val.nakties. Žiemą didžiausia rizika susidurti su kanopiniu žvėrimi yra 7-8 val. ryto, arba 16-21 val.vakare.

Taip pat tiksliai nustatyta, kuriuo metų laiku daugiausia žūva konkrečių rūšių gyvūnų. Žvelgiant į statistiką ir specialistų vertinimus, galima teigti, kad didžiausias pavojus kelyje susidurti su briedžiu – nuo gegužės iki spalio. Tuo metu žūva maždaug 24-44 šios rūšies gyvūnai.

Tauriųjų elnių daugiausia žūva rugsėjo – spalio mėnesiais, kuomet vyksta jų ruja. Šernai taip pat dažniausiai žūva rudenį (rugsėjo – lapkričio mėnesiais). Kiek kitokia stirnų tendencija. Jų daugiausia netenkama gegužės ir birželio mėnesiais.

Taip pat galima tiksliai pasakyti, kokiomis valandomis keliuose žūsta daugiausia konkrečios rūšies gyvūnų. Briedžių daugiausia suvažinėjama 20-23 val., šernų – 18-24 val., stirnų – 21-23 val., tauriųjų elnių – 19-20 val.

Tvoros padeda ne visada

J. Šarpytė – Vaičiulionienė portalą.lt tikino, kad siekiant užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės automobilių keliuose ir norint apsaugoti laukinius gyvūnus, Lietuvoje įrengta daugiau nei 600 km tinklo tvorų ir 12 požeminių perėjų stambiems laukiniams gyvūnams.

Tačiau, anot jos, nereikia tikėtis, kad tinklo tvoros – neįveikiama apsauga. „Laukinių gyvūnų elgesys yra nenuspėjamas, ypatingai pavasarį ir rudenį, rujos metu, todėl ne visais atvejais nuo susidūrimo su laukiniu gyvūnu išgelbėja ir tinklo tvora“, - teigė moteris.

Jos teigimu, daugiausia eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, užfiksuojama automagistralėse ir magistraliniuose keliuose, kadangi juose didžiausias eismo intensyvumas ir leistinas greitis. Kita vertus, specialistė atkreipė dėmesį į įdomią tendenciją: nors kaip tik šiuose keliuose taikoma daugiausia saugos priemonių, vis tiek neišvengiama mašinų ir gyvūnų susidūrimo.

„Nors šiuose keliuose daugiausia yra nuo laukinių gyvūnų aptvertų kelio ruožų, įrengtos požeminės perėjos, nušokimo rampos, horizontalūs barjerai, vartai, įrengti įspėjamieji kelio ženklai „Laukiniai žvėrys“. t.y. sudarytos didelės kliūtys gyvūnui patekti ant kelio, tačiau vis tiek šiuose keliuose užregistruota daugiausia susidūrimų su gyvūnais“, - teigė Kelių direkcijos darbuotoja, pridūrusi, kad pavojinguose ruožuose vairuotojai turi būti itin atidūs.

Perėjoms virš kelio trūksta lėšų

Vakarų šalyse dažniausiai vietoj požeminių laukinių gyvūnų perėjų, kurios įrenginėjamos Lietuvoje, pasirenkami praėjimai virš kelio, kitaip dar vadinami žaliaisiais tiltais. J. Šarpytės – Vaičiulionienės pasiteiravus, ar tokių neplanuojama įrengti ir pas mus, ji teigė, kad tai stabdo iš esmės dvi priežastys.

„Apie praėjimus virš kelio, t.y. žaliuosius tiltus, Kelių direkcija, žino, domisi ir galėtų įrengti, bet yra du stabdantys dalykai: labai didelė žaliojo tilto kaina ir jo pastatymui (įrengimui) reikia didelio žemės ploto. Neužtenka tik kelio juostos, todėl žaliojo tilto įrengimui reikėtų paimti žemės visuomenės poreikiams, o tai iššaukia visuomenės pasipriešinimą“, - dėstė specialistė.

Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys taip pat teigė, kad perėjos, esančios virš kelio, kur kas efektyvesnės už požemines. Tačiau jis, kaip ir Kelių direkcijos atstovė, aiškino, kad tokių inžinerinių sprendimų kaina tikrai nemaža.

„Ši priemonė pasaulyje laikoma pačia geriausia. Pasirinkus tokį variantą formuojami viadukai virš kelio. Tokios perėjos negali būti siauros, prilygstančios pėsčiųjų tiltui. Į tokias žvėries nė su botagu neįprašysi. Jos būna plačios, apželdinamos augmenija. Žvėris, eidamas jomis, neturi jausti, kad tai yra dirbtinė perėja. Tai – tarsi natūrali aplinka, kuria, jis be streso pereina į kitą pusę. Tačiau tokios perėjos brangiai kainuoja“, - sakė pašnekovas.

Tuo tarpu požeminėmis perėjomis, pasak jo, naudojasi tik smulkūs gyvūnai, pavyzdžiui, mangutai, lapės, ežiai ar kiškiai. Didesni žvėrys, L. Budrio manymu, yra atsargesni, todėl požeminėmis perėjomis kelio jie beveik niekada nekerta.

Pašnekovo žodžiais tariant, gyvūnai migruoja vedami instinktų. Nueidami gan didelius atstumus jie ieško poravimosi partnerio. Jo teigimu, briedžių ruja jau beveik baigiasi, tačiau šiuo metu rujoja elniai.

Vos tik paliečiama kokia nors tema, susijusi su šunimis, į jų šeimininkų pusę skrieja kritikos akmenys - „Kiek žmonių per metus šunys apkandžioja!“. Tačiau jei manote, kad būti apkandžiotam šuns tikimybė didesnė, nei kitų gyvūnų - klystate. Norėdami išsaugoti sveiką kailį, turėtumėte pasisaugoti ir avių, karvių ar žirgų. Jų įkandimų taip pat pasitaiko ir tokių, kad tenka gydytis ligoninėje.

Avys irgi aršios

Statistika rodo, kad Lietuvoje įvyksta ganėtinai nemažai susidūrimų su naminiais ar laukiniais gyvūnais, kurie žmonėms baigiasi rimtais sužalojimais.  Po to gyventojai būna priversti kreiptis į gydytojus.

Nors oficialūs duomenys rodo, kad ligoninėje dėl tokių sužeidimų pernai gydėsi keli šimtai žmonių, tačiau gyvūnų sužalotų žmonių būta kur kas daugiau, nes Lietuvos gydytojai į specialią duomenų bazę veda informaciją tik apie tuos pacientus, kurie gydomi stacionare.

Tiesa, gydytojai, į statistinei informacijai kaupti naudojamą sistemą įvesdami duomenis apie apkandžiojimo faktą, tikslios laukinio žinduolio rūšies dažniausiai neapibrėžia.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Statistikos skyriaus vadovės Ritos Gaidelytės pateikti duomenys rodo, kad didžiausią grėsmę iš visų gyvūnų žmonėms kelia šunys. Jie pernai sukandžiojo ar kitaip sužalojo 802 žmones.

Katės kur kas mažiau agresyvios nei šunys: jos 2012 m. apkandžiojo 142 žmones. Toliau rikiuojasi galvijai, kurie apkramtė 56 asmenis. Daugelio mylimų žirgų taip pat reikėtų pasisaugoti – užfiksuoti 33 sužalojimo atvejai. Net avys, iš pažiūros itin ramūs gyvuliai, kai kada būna agresyvios. Praėjusiais metais nuo jų nukentėjo du asmenys. Nemažai rūpesčių kelia ir žiurkės, sukandžiojusios 9 žmones.

Taip pat nemažai problemų pernai sukėlė ir gyvatės, įgėlusios 12-ai žmonių. Be to, 388 asmenys nukentėjo nuo širšių, vapsvų ir bičių.

Vis dėlto daugiausiai žmonių yra nukentėję nuo kitų vabzdžių arba nariuotakojų - dėl jų praėjusiais metais į ligonines kreipėsi daugiau nei 5400 žmonių.
Statistinė lentelė šiais žinduoliais nesibaigia, tačiau kitos rūšys medikų tiesiog neįvardytos.

Sveikam žmogui nedidelis įkandimas nėra pavojingas

Nereikia stebėtis, kad nėra statistikos apie visus per metus apkandžiotus žmones, kadangi, pasak veterinarijos gydytojo Vytauto Baranausko, jei naminių gyvūnų sužalojimai nėra sunkūs, juos galima gydytis ir nesikreipiant pagalbos į medikus.

Iš stambesnių keturkojų žmones dažniausiai apkandžioja šunys, tačiau pašnekovas teigė, kad jų įkandimai ne visuomet yra pavojingi: kai kada užtenka žaizdą tiesiog dezinfekuoti.

„Namuose laikomo šuns įkandimų pavojus priklauso nuo žaizdos gylio, žmogaus ligų ir imuninės sistemos. Jei šuo nestipriai įkando sveikam žmogui, užtenka tokią žaizdą tiesiog dezinfekuoti tirpalu. Bet jei tai vaikas ar pagyvenęs žmogus, gali prireikti ir antibiotikų. Taip pat reiktų pasiskiepyti nuo stabligės.“

Įkandus svetimam šuniui, jei tik įmanoma, veterinaras pataria pasistengti surasti jo savininką ir paklausti, ar augintinis skiepytas nuo pasiutligės. Jei atsakymas neigiamas, pasiskiepyti rekomenduojama nukentėjusiajam.

Saugokitės: arklys gali įkasti į veidą

Kodėl šunys puola? Specialistas aiškino, kad labai daug lemia šuns charakteris. Jo manymu, oficialūs duomenys rodo, kad didesnė tikimybė, jog į koją įkibs mažas šuniukas.

„Labai dažnai apkandžioja maži šunys – jorkšyrai, spanieliai. Tie šuniukai yra labai lepinami, todėl pasidaro valdingi. Jie išsirenka vieną šeimos narį, kurį myli, o kitus kandžioja“, - pasakojo V. Baranauskas.

Svetimi šunys dažniausiai apkramto jų saugomoje teritorijoje atsidūrusius žmones. Tiesa, pasak pašnekovo, reikia atminti, kad šuns ginama teritorija didesnė nei tvora aptvertas namų valdos sklypas.
Šuns užpuolimo, anot pašnekovo, nepavyks išvengti, jei pademonstruosite baimę ir puolę į paniką griebsitės neadekvačių veiksmų.

Jei įkanda laukiniai gyvūnai, reiktų sunerimti, nes sveiki individai kontakto su žmonėmis vengia. Veterinaro tikinimu, jei jus užpuolė miško gyventojas, yra tikimybė, kad jis serga pasiutlige, todėl reikia kreiptis į medikus.

O nestiprius naminių gyvulių įkandimus, V. Baranausko nuomone, galima gydytis ir namuose: „Pavyzdžiui, arklys gali labai stipriai įkasti. Pasitaiko atvejų, kad ir į veidą įkanda. Bet jei tai tik įdrėskimas, į medikus kreiptis nėra būtina.“

Nors dauguma pirkėjų piktinasi netyčia nusipirkę sukirmijusį kopūstą ar obuolį, tačiau gamtininkai sako, kad rasta kirmėlaite reikėtų tiesiog pasidžiaugti, nes ji leidžia manyti, kad jūsų lėkštėje atsidūrusi sodo gėrybė nebuvo purkšta chemikalais.

Miestiečiai, nuo medžio nuskynę sukirmijusį obuolį, dažniausiai ima burnoti, o kaime retai apsilankanti mergina, pamačiusi iš raudonskruosčio galvą iškišusią kirmėlaitę, savo spiegimu ją priverčia lįsti tik gilyn. Tačiau visa tai gamtininkams ir patyrusiems sodininkams kelia šypseną.

Jie įsitikinę, kad jei vaisiumi ir daržove mėgaujasi kirmėlės, sumažėja tikimybė, kad rudeninės gėrybės buvo purkštos insekticidais, todėl jos yra sveikesnės už blizgančias daržves ar vaisius, gulinčius parduotuvių lentynose.

O žmones, primygtinai tvirtinančius, kad sukirmijusio obuolio niekada nevalgys, gamtininkai įspėja, kad jie patys nežino, kiek kirmėlių per dieną suvartoja.

Kirmėlės renkasi nepurkštus obuolius

Gamtininkas Deividas Makavičius tvirtino, kad kirmėlės vaisiuose, daržovėse ir grybuose parodo, kad produktas tinkamas vartoti maistui. Taip pat tokie „gyventojai“ leidžia manyti, kad produktas nėra nupurkštas insekticidais.

Su juo sutiko ir entomologas, Aleksandro Stulginskio universiteto docentas dr. Vytautas Tamutis, tvirtinęs, kad chemikalais nupurkštuose vaisiuose kenkėjų pasitaiko kur kas rečiau. Todėl kirmėlės šiuo aspektu gali būti vadinamos visai neblogais chemikalų indikatoriais.

„Visiems aišku, kad nepurkštų medžių obuoliuose yra daugiau kirmėlaičių. O jei obuolys visas švytintis, greičiausiai bus gavęs chemijos. O apgraužtas... Yra tikimybė, kad toks nepurkštas“, - dėstė mokslininkas.

Vis dėlto sukirmijusio obuolio iki sėklų sugraužti nereikėtų. D. Makavičiaus teigimu, kirmėlės išgraužtas raudonskruosčio vietas rekomenduojama išpjaustyti. O atlikus šią procedūrą, galima drąsiai mėgautis vaisiumi.

„Nereikia pamiršti, kad kirmėlaitė, valgydama daržovę ar vaisių, viduje palieka ir savo šalinimo produktus. Ji ten tuštinasi. Tie produktai žmogui nėra labai geri. Žinoma, dažniausiai kenkėjai pažeidžia didesnes daržoves. Visada reikia atminti, kad svarbu išpjauti graužimo takus“, - portalui teigė pašnekovas.

Taip pat jis pastebėjo, kad žmonės, nenorėdami papildomo darbo, eina į parduotuves, kuriose sukirmijusiais vaisiais neprekiaujama.

Kirmėlės – dažnas produktų ingredientas

Vis dėlto, jei nepastebėję ir sukramsnosite kirmėlės išgraužtą vietą, jums nieko blogo nenutiks. Tai pernelyg mažas kiekis ir dėl to jūsų sveikata tikrai nesutriks. Didžiausia blogybė – prastas skonis. Gamtininkas tikino, kad nepageidaujamas poveikis pasijustų tik tuomet, jei tokių obuolių suvalgytumėte labai daug.

O kas būtų, jei netyčia prarytume obuolyje įsikūrusią kirmėlaitę? D. Makavičiaus atsakymas trumpas: nieko. Kirmėlės žmogui nėra pavojingos.
Tie, kurie tvirtina, kad niekuomet nevalgys sukirmijusio obuolio, vyro teigimu, nežino, kad vaisiuose esančių kirmėlių likučių ant jų virtuvės stalo patenka dažnai.

„Masiškai supirkinėjami krituoliai (obuoliai, - red. past.) beveik visi yra sukirmiję. O tokie obuoliai yra naudojami sulčių, džemų, sidro gamybai. Todėl tai daugiau psichologinis aspektas. Tie, kas sako, kad kirmėlių nevalgys, jas valgo to net nežinodami. Tai nėra nieko blogo – vikšras yra baltymingas. Vabzdžiai – ateities maistas“, - sakė pašnekovas.

Ūkininkas: jei į Aziją skėrių valgyti važiuoja...

Kad kirmėlės žmogui žalos nedaro, sutiko ir Panevėžio rajono stambus obuolių augintojas Arvydas Paškevičius. Pasak jo, daug blogiau, jei vaisius pažeistas grybelinių ligų.

O tiems, kurie nurėkštame raudonskruostyje paniškai bijo rasti kirmėlę, jis primena, kad yra tokių, kurie specialiai važiuoja į tolimas Azijos šalis ragauti gurmaniškai paruoštų vabzdžių.

„Žiūrint iš žmogiškokios pusės, kenkėjas obuoliui nieko blogo nepadaro. Suvalgius nieko blogo neatsitiktų. Jeigu gyvates valgo... Specialiai važiuojame į Aziją skėrių ir žiogų valgyti. Iš principo tai vienas ir tas pats“, - pasakojo sodininkas.

Anot jo, norintys valgyti tik sveikus obuolius tokių turėtų ieškoti prekybos centruose, nes juose sukirmijusiais prekiauti draudžiama.

Kita vertus, D. Makavičius atkreipė dėmesį, jog kirmėlė daržovėje ar vaisiuje vis dėlto nėra šimtaprocentinis jo natūralumo garantas. Anot jo, net jei obelys, norint, kad jų neužpultų kenkėjai, ir purškiamos chemikalais, dar nereiškia, kad parazitų pavyks visiškai išvengti. Kai kurie organizmai jau sugebėjo prisitaikyti prie populiarių insekticidų.