Suprantu, jei kas trinktelėtų juo per galvą neišimdamas iš stiklainio, būtų pikta, bet dabar? Stovi sau daiktas ant pakylos, ir tiek. Suprantama, visada bus žmonių, kurie jaučia ir mano kitaip. Nenuostabu, kad ir parodos nepriėmusiems galerininkams šie grotesko objektai pasirodė potencialiai grėsmingi, tai yra galintys sukelti nepageidautiną skandalą. Paprasčiau apsidrausti.
Jei meną tradiciškai tapatinsime su pusiau sakralia pastanga, kreipiančia mūsų akis ir dvasią aukštyn, tada menininko galva sriuboje ar penis ant sienos gali atrodyti niekur nevedantys. Ar vedantys ne ten, kur reikia. Tačiau nūdienos meninių pastangų kontekste stebėtis ar piktintis tokiais darbais būtų mažų mažiausiai veidmainiška. Ar matome čia ką nors, kas kažkada kažkur nebuvo demonstruota? Žinoma, ne, nors tenka pripažinti: Lietuvos komercinėse galerijose tokio tipo parodų beveik nėra. Kalbu, žinoma, ne apie kūniškumo ar seksualumo temas, eksploatuotas gan įvairiais rakursais. Kalbu apie santykinai naują silikono masės technologiją, suteikiančią meno objektams kone hiperrealų tikroviškumą. Su sąlyga, žinoma, kad menininkas geba ją tinkamai valdyti. O mano kolega Arūnas akivaizdžiai geba. Būtent jo gebėjimų išdava, meninių objektų hiperrealizmas yra šios parodos akcentas ir šviežumo prielaida. Tad, žvelgiant į šiuos objektus, klausti derėtų ne apie korektiškumo ribas ar jų peržengimą – menininkas, nori nenori, įpareigotas jas tikrinti. Klausti derėtų, ar šiais veiksmais menininkas geba formuluoti tinkamą žinią žiūrovui?
Norėdamas pakomentuoti autoriaus siunčiamą žinią pasitelksiu keletą palyginimų su kitų menininkų kūryba. Ši paroda – kiek atrinktu ir be papildomų detalių pavidalu – neblogai žiūrėtųsi greta Šarūno Saukos tapybos. Mat šiuos autorius, tiksliau, jų darbus sieja gan specifiniai giminystės ryšiai. Pati savaime giminystės tema manęs nedomina, pakaks pasakyti, kad abiejų autorių darbams būdinga: a) paslėptas, visa persunkiantis prisirišimas prie kūniškumo ir b) ne itin dažnas gebėjimas tą kūniškumą persunkti žaizdos bei seksualumo energija. Pabandysiu atsakyti į ne mažiau įdomų klausimą: kas šiuos menininkus skiria? Apie banalybes, t.y. lyginamąjį vardo svorį ir komercinės sėkmės asimetriją, žinoma, nekalbėsiu.
Pradėsiu nuo teiginio, su kuriuo sutiks ne visi. Tam tikru požiūriu A.Daugėlos personažai tikroviškesni nei Š.Saukos. Tai lemia labai paprasta priežastis: naujos technologinės priemonės ir jų nulemta slinktis į trijų dimensijų, vadinasi, ne tik akimi, bet ir ranka apčiuopiamą pasaulį. Tapyba veikia dviejų matmenų erdvėje, todėl jai sunku prilygti trimačio daikto realumui. Akivaizdu, kad portretas nėra portretuojamasis, nesvarbu, kaip tikroviškai pastarasis būtų atvaizduotas. Bet jei pakeisime tikroviškumo turinį, jei pakilsime virš technologinių skirčių, teisingas bus ir priešingas teiginys. A.Daugėlos personažai mažiau tikroviški už saukiškuosius, tiksliau, jų tikroviškumas seklesnis arba priklauso kitam tikroviškumo tipui. Pastarasis sietinas pirmiausia su pramogų industrijos generuojamu poveikiu, tarpstančiu informacinio pertekliaus erdvėje. Štai kodėl A.Daugėlos herojų ikonografijoje išskirtinai daug praneštos tikrovės ženklų, taip pat juos lydinčio mėgavimosi koketuojant su kiču ir masine kultūra. Šiuo požiūriu A.Daugėlos personažai neslepia savo orientacijos, jie atvirai prisistato aktoriais, rodo savo kaukes ir kitą rekvizitą tarsi sakydami: "Mes scenoje, mes vaidiname, ir tai viskas, ką galime pasiūlyti." Š.Saukos herojams toks deklaratyvus dvilypumas nebūdingas. Jokios aktorystės, jokių kaukių. Gal nelabai žinome, ką jie mums sako, bet jaučiame: tarp jų prigimties ir tariamų žodžių nėra jokio prieštaravimo, jokios vaidybos. Mano giliu įsitikinimu, Š.Sauka apdovanotas retu talentu: aptikti ir atidengti senus, visų pamirštus šulinius, alsuojančius grėsminga kitapusybės tamsa. Yra tokie šiurpoki Friedricho Nietzsche's žodžiai: žiūrint į gelmę, reikia saugotis, kad gelmė nepažvelgtų į tave. Žinia, pats jis kažkada neatsispyrė pagundai ir buvo įtrauktas į gelmę. Tad štai: venkite žiūrėti Š.Saukos herojams į akis, tai spąstai, galų gale šią žvilgsnio dvikovą jūs pralaimėsite. Tačiau drąsiai galite susimirksėti su A.Daugėlos personažais – jie nėra visai nepavojingi, tačiau turbūt supratote, kad tai visai kito lygio grėsmės.
A.Daugėlos herojų ikonografijoje išskirtinai daug praneštos tikrovės ženklų, taip pat juos lydinčio mėgavimosi koketuojant su kiču ir masine kultūra.
Kad būtų aiškiau, ką noriu pasakyti, štai jums analogija. Jei Š.Saukai ir A.Daugėlai tektų kurti zombių apokalipsės žanro filmą, Š.Sauka suręstų klasikinį siaubo trilerį, o mano kolega Arūnas – juodo jumoro komediją. Kraujo pastarojoje būtų tiek pat, bet įtampos neabejotinai mažiau, o ir keliamų emocijų amplitudė būtų nukreipta platyn, o ne gilyn. Š.Sauka pasisiūlytų trinktelėti kūju per galvą mūsų psichikai, o A.Daugėla – pasižnaibyti ir pakrizenti kartu. Žinoma, mano kolegos padarai priklauso monstrų kategorijai, ir niekas jų kilmės neatšauks, tačiau jų keliamą grėsmę riboja ar net neutralizuoja sunkiai nusakomas valiūkiškumas, tarsi kraugeriški troškimai juose grumtųsi su gašliaisiais ir pastarieji visada laimėtų.
A.Daugėlos monstrai neatstovauja ontologinės bedugnės tamsos, jie – tiltas virš jos, trapus, bet vis dėlto paviršius, nutviekstas vidudienio saulės. Todėl jie neturi saukiško slogumo ir svorio; jų nesupa grėsmingai paveiki ontologinių mitų aura. Arūno personažai kilę iš pramogų industrijos bestiariumo, jie labiau grotestkiški, skleidžiantys balaganišką nuotaiką su satyrinės piktdžiugos inkliuzais. Ir tuo pat metu jaučiame – už jų pavidalų įvairovės slepiasi ožiakojai, amžinai girti ir amžinai geidžiantys satyrai, besimėtantys satyriazės fluidais. Suprantama, tai nepanaikina jų keliamos grėsmės, tačiau suteikia jai priimtinus ir kiek nesveikai mielus pavidalus.
Kitas sugretinimas – A.Daugėla ir Patricia Piccinini. Spėju, kad visi žinote šią australų menininkę, ji lankėsi pas mus, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, ir, žinoma, internete gausybė jos darbų. Tikėtina, kad jos pavyzdys ir paskatino mano kolegą rimtai imtis silikono masės technologijos. Akivaizdu, abu menininkai propaguoja tą pačią technologiją, nors jų finansinės galimybės ir samdomų specialistų sąrašai tiesiog nelygintini. Taigi klausimas, kuo A.Daugėla skiriasi nuo savo kolegės iš kengūrų žemės? Nesvarbu, ar mano kolega kuria antropomorfinius, ar zoomorfinius pavidalus, jo herojai savo vidujybėse slepia monstrus. Metaforiškai kalbant, tai žmogaus ir žmogiškumo paribių iliustracijos, nors ir turinčios žmogiškus pavidalus. P.Piccinini herojus su monstrais sieja tik išorė, viduje jie – tikrų tikriausi žmonės, kone tobulas žmogiškumo įsikūnijimas, tad kitoniška jų išorė spinduliuoja atpažįstamą ir visiems priimtiną vidujybę. Tai puiki iliustracija nūdienos vakarietiškos tolerancijos ideologijai: nesvarbu, kad kas mus skiria, tai tik išorė, kuri ir negali būti vienoda; svarbu, kad viduje mes vienodi, kad mums reikia tos paties jaukumo ir šilumos. Žodžiu, P.Piccinini herojai, nežiūrint ekstravagantiškos išvaizdos, yra itin politkorektiški ir ideologiškai pozityvūs. Daugėlos personažai politkorektiškumą tegalėtų suvaidinti kartu parodydami, kad kam jau kam, o jiems neduok duonos, tik leisk priekabiauti. Jis komentuoja žmogų žvelgdamas į jo paribius ir per jo paribius, ten, kur mes visi dar žmonės, bet kartu pasitinkame savo prigimtinį gyvuliškumą ir kartais – žvėriškumą. Ką noriu pasakyti? P.Piccinini monstro įvaizdį pasitelkia kaip priemonę žmogiškumui atskleisti. Mano kolega Arūnas elgiasi atvirkščiai – antropologizuotais pavidalais kalba apie turinius, kurie su žmogiškaisiais sutampa tik iš dalies. Tad jei turėčiau įvardyti parodos žanrą, pakartočiau, kad tai pramogų industrijos bestiariumas, suaktualinta monstrų sąvado versija, sudaiginta kažkur tarp kunskameros, holivudinės produkcijos ir Tado Ivanausko gamtos muziejaus.
Kas: A.Daugėlos paroda "Žvilgsnis nuo Rambyno kalno, arba Istorijos vėdarai".
Kur: Galerijoje "Balta".
Kada: veikia iki balandžio 26 d.
