Dzūkai po visą birželį trukusio balsavimo internetu mylimiausiu ir kraštui būdingiausiu paukščiu išsirinko kukutį. Šie rinkimai vyko Dzūkijos saugomų teritorijų specialistų iniciatyva. Balsuotojams buvo pasiūlyta rinktis iš sudaryto regione paplitusių paukščių rūšių – tų, kurios čia dažniau sutinkamos nei kitur, – sąrašo. Net iš 53 rūšių, sulaukusių rinkėjų dėmesio, akivaizdžiai pirmavo kukutis, kurtinys ir pilkoji gervė. Iš šios trijulės daugiausia balsų surinko kukutis.

Šis paukštis yra saugomas – 1989 m. įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kukučio vardo kilmė siejama su gražiu gana toli girdimu jo balsu: „up up up“. Dzūkai jį dar vadina lupučiu, tutliu. Iš šalies regionų kukutis labiausiai ir paplitęs Dzūkijoje.  Europoje gausiausios jo populiacijos būdingos Viduržemio jūros šalims.

Tinkamiausios vietovės kukučiui yra ten, kur ūkininkaujama ekstensyviai ir naudojama mažai pesticidų. Jis nevengia žmogaus, kartais net apsigyvena sodybose, miškuose įsikūrusiuose kaimuose, greta ganyklų, pievų ar kirtaviečių, upių slėniuose. Ypač mėgsta vietas su žema žole, nes turi trumpas kojas ir dažniausiai maisto ieško vaikštinėdamas žeme. Jis daugiausia maitinasi dideliais vabzdžiais ir jų lervomis. Tam labai praverčia ilgas snapas. Itin uoliai kukutis „tikrina“ vietas, kur gali aptikti mėšlavabalių ar kurklių. Jis sunaikina daug žemės ūkiui žalingų vabzdžių, ypač grambuolių vikšrų.

Medžių uoksai, plyšiai, akmenų krūvos – kukučio mėgstamos vietos lizdui, tačiau mielai apsigyvena ir inkiluose su palyginti siaura anga. Patelė peri 15-18 dienų nuo 6 iki 9 baltutėlių kiaušinių, o jauniklius maitina abu paukščiai. Kukučio lizdas nepasižymi švara – jauniklių mėšlo suaugę paukščiai nepašalina, todėl jį galima rasti pagal kvapą. O jis atbaido nuo lizdo plėšrūnus. Kukučiai išgyvena apie 10 metų.