N. MARČĖNAITĖ: KAI KURIE MŪSŲ POELGIAI ATIMA ŽEMĘ IŠ ATEITIES KARTŲ

Be gamtos savo gyvenimo neįsivaizduojanti menininkė Nomeda Marčėnaitė sako, kad dažnas laukia, kol pradės svilti uodega, kad imtų rūpintis supančia aplinka. „Mūsų vaikai turi teisę į šitą pasaulį, o mes, šitaip negalvodami, atimame iš jų sveiko gyvenimo galimybę“, – sako moteris.

Anot menininkės, nereikėtų stebėtis, kad žmogus geriausiai jaučiasi gamtoje – juk ilgai žmonija gyveno kaip gamtos dalis. Natūralu, kad šiuolaikinio žmogaus gamta nebėra laukinė, tačiau jos gyvybė vis tiek artimesnė nei betonas.

N. Marčėnaitė juokauja, kad nors yra miestietė, tačiau nuo mažens matė pavyzdį, kaip elgtis gamtoje – po savęs viską palikti taip, kaip rado. Ji prisimena šoką, kai pamatė, kad dalis žmonių ne tik nesusirenka šiukšlių miške, bet dar ir atveža jas čia išpilti.

Nors moteris nedrįsta vertinti savo rūšiavimo žinių, tačiau yra įsitikinusi, kad svarbiausia – pastangos ir sprendimų ieškojimas. Pavyzdžiui, jos draugė Palangoje maisto atliekas neša kaimynui, auginančiam vištas, o ir ji pati dar ankstesnėje sodyboje pradėjo atliekas kompostuoti ir toje vietoje sodindavo medį, tai tęsia ir dabar. „Sprendimų yra, tereikia pasižiūrėti į savo protėvius“, – pasakojo ji „Ekonovus“ projekto „Tvari vasara“ metu.

Darnoje su gamta gyvenanti kūrėja sako sodyboje niekada nenaudojanti vienkartinių indų, vengianti visko, kas yra perteklius: tiek pakuočių, tiek daiktų. Ji pastebi, kad neretai, sugrįžus iš parduotuvės, vien iškrovus pirkinių krepšį lieka kalnas atliekų, nes daugybė produktų įpakuoti net į kelių sluoksnių pakuotes.

Savo stiliumi ne vieno žvilgsnį traukianti N. Marčėnaitė neslepia, kad mėgsta gražius daiktus, tačiau stengiasi naudoti juos kuo daugiau kartų, o vėliau – perleisti kitiems, kad daiktai toliau gyventų. „Manau, protinga naudoti tai, ką turi. Aš stengiuosi nekaupti, tvarkyti savo aplinką, išmesti, ko nereikia, bet pasirūpinti, kad tai būtų panaudota“, – požiūriu dalijasi menininkė.

Būdama sodyboje, arčiau gamtos, N. Marčėnaitė sako ypač pastebinti žmogaus veiklos pėdsaką. „Mūsų vaikai turi teisę į šitą pasaulį, o mes, šitaip negalvodami, atimame iš jų sveiko gyvenimo galimybę. Gerai, kad mūsų vaikai nepaiso mūsų, nes mums patogiau būtų, kad jie tylėtų“, – apie jaunąją kartą kalba moteris.

Pamažu plečiasi pasaulio vietų, kuriose žmogui per karšta gyventi, žemėlapis, nors gali atrodyti, kad temperatūra pakilo tik laipsniu ar keliais, tačiau toks pokytis Žemei yra milžiniškas. Pasak menininkės, apmaudu, kad dažnas nebūna sąmoningas, kol nedega šonai, ir naivu manyti, kad klimato pokyčiai mūsų nepalies, todėl kasdienybės pokyčiai svarbūs.