Žalias pavasaris Lietuvoje kopia į aukštį. Baigiantis balandžiui jo sustabdyti negali net laikina vėsa. Gali būti, kad kaip tik vėsa saugo pavasario augalus ir gyvius (ypač vabzdžius) nuo per greitos reakcijos į šilumą. Taigi – po šiltojo pavasario tarpsnio, kai augalai tiesiog akyse ištįsta, stojusi vėsa leidžia jiems sustiprėti ir grūdintis.

Dar tik balandis, dar bus visko – vėjų, krušos, šalnų. Sunkiausias išbandymas – pažeme besidriekianti šalna, ir nors žinome, kad laukiniai, natūraliai augantys mūsų augalai yra atsparūs, ji gali paveikti net juos.

Prisimename ne vieną pavasario šalną, tiesa, vėlesnę, jau gegužę, kai pajuodo ne tik lepūs drebulių lapeliai, bet ir švieži ąžuolų lapai. Žinoma, po to iš miegančiųjų pumpurų buvo išskleisti nauji lapai, medžiai vėl gražiai žaliavo. Tačiau toks atsparumas ir gebėjimas reaguoti į išbandymus per sunkus mūsų kultūriniams augalams. Todėl džiaugdamiesi pražydusiomis ankstyvosiomis slyvomis, vyšniomis ir sakuromis, mes visada turime žvalgytis ir šalnų. Ar jų laukiame dabar?

Dabar laukiame šilumos. Savaitgalį jau plūstelės 20 laipsnių malonūs orai. O kol jų nėra, visi gyvena savaip. Štai prieš dieną ties Čekiške, šiek tiek už Kauno, vakarop stebėjau pulką šelmeninių kregždučių, nardančių virš laukuose telkšančių balų. Vakaras buvo vėsus, virš laukų vabzdžiai neskraidė, tačiau nuo vandens kylančiame šiltam debesėly jų buvo gausu.

Ko gero, tokie šilumos ir vėsos išbandymai labiausiai veikia vėlai sugrįžtančius paukščius. Visi kiti tikrai neturi tokių problemų, nes jau peri. Gandrai lizduose tupi, strazdai laukia skylančių jauniklių. Naminių pelėdų jaunikliai išropojo iš lizdų ir pasklido aplink esančiuose medžiuose. Tokia yra ne tik pelėdų, bet ir daugelio kitų paukščių išgyvenimo strategija – kai tik jaunikliai sustiprėja, nors dar negali skraidyti, jie palieka lizdą ir slapstosi savo namų aplinkoje.

Taip saugiau, taip mažiau tikėtina, kad juos visus suras plėšrūnai. Visi kartu likę lizde jie žūtų taip pat visi. Tiesa, toks pelėdžiukų ir kitų paukščių jauniklių keliavimas dažnai suklaidina žmones. Jie kažkodėl nusprendžia, kad rastieji jaunikliai yra našlaičiai ir kad juos, ko gero, geriau augins jie, o ne jauniklių tėvai.

Iš karto pasakysiu – toks manymas ir jauniklių ėmimas, nešimas į namus yra ne tik neprotingas, bet ir pavojingas sprendimas. Mes niekada nebūsime geresni tėvai už paukščiukų augintojus. Ir negalėsime išmokyti pelėdžiuko medžioti, pagaliau – tapti tikra pelėda. O noras viską nežtis į namus dar pavojingesnis žvėrių vaikams. Štai jau gimsta pirmieji briedžiukai – kol kas jie dar labai silpni, motinos palieka juos ir maitinasi netoliese.

Pabaidytos žmonių, pasitraukia, bet vėl stojus rimčiai sugrįžta. O jeigu jos neras savo mažylių, jei žmonės juos pagrobs? Primenu – tai nusikaltimas, už kurį baudžiama. Tačiau jauniklio paėmimas yra didžiausia žala gamtai ir paukščiams, žvėrims, jų tėvams.

Pavasaris gražus. Galime eiti į gamtą, tačiau turime pamiršti miško darbus, kirtimus. Pjūklai girios rimties trukdyti neturi! O gamtoje ir mes turime jaustis kaip svečiuose. Gal tik taip bus gera gyventi pačiai gamtai ir mums?