Didžiausią nerimą kelia, kad kalbėjimas apie labai rimtas aukštojo mokslo problemas yra sutelkiamas į vieną sritį – aukštųjų mokyklų tinklą – nors aukštojo mokslo krizė nėra susijusi tik su šiuo aspektu.

Taip LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“ tvirtina Vilniaus universiteto docentė Rūta Žiliukaitė. Jai antrina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis. Anot jo, aukštojo mokslo reforma turėtų orientuotis į mokslo ir mokslinių tyrimų kokybės gerinimą, o optimizavimo klausimai tėra susikaupusių problemų rezultatas.

Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas atkreipia dėmesį, kad aukštojo mokslo sistema Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo keista jau keletą kartų: „Prisiminkime kolegijų atsiradimą 2000-aisiais. Tai buvo didžiulė pertvarka. Dabar siūloma pertvarka – nieko naujo, bet iš tiesų dabartinė aukštojo mokslo situacija verčia mus imtis gana rimtų permainų.“

Anot viceministro, viena iš priežasčių, kodėl būtina įvykdyti aukštojo mokslo reformą – mažėjantis studentų skaičius. „Mums ima nebeužtekti studentų dabartiniam universitetų skaičiui. Kita vertus, tas skaičius visada buvo didokas. Jeigu pažvelgtume į tarptautines ekspertizes (kurių ypač daug buvo atliekama, kai ruošėmės stoti į Europos Sąjungą (ES) ir po to), visą laiką buvo priekaištaujama dėl to, kad esame labai išskaidę.“

G. Viliūno aiškinimu, buvo pabrėžiamas ne tiek aukštųjų mokyklų tinklas, kiek mokslinių tyrimų tinklas – Lietuvoje gausu institutų, mažų tyrimų grupių. Pasak viceministro, tai lėmė, kad Europos kontekste Lietuvos mokslininkai yra nekonkurencingi.

„Šalies mokslininkai iki šiol buvo prastokai aprūpinti įranga, – priduria G. Viliūnas. – Dabar, pasinaudojus ES struktūrų fondais, situacija šiek tiek geresnė. Tai taip pat atsiliepia. Mokslo ir verslo sąveika visada buvo prasta. Ir dabar ji tebėra prasta. Darbdaviai visada skundžiasi pagrįstai ir nepagrįstai.“

Viceministro aiškinimu, verslininkų netenkina universitetų ar kitų aukštųjų mokyklų parengiamų specialistų kokybė. Jis priduria, kad ta kokybė taip pat susijusi su studentų ir dėstytojų pasirengimu.

„Yra daugybė sričių, kurios veikia neoptimaliai. Tai nereiškia, kad mūsų aukštasis mokslas apskritai veikia labai blogai, daug blogiau nei kitose šalyse, bet tai reiškia, kad jame yra gana rimtų trūkumų. Tai akivaizdu. Dėl to imtasi priemonių, kurios jau gerokai pavėluotos, nes ta krizė, kuri šiandien jau gana ryški, brendo daug metų. Pamėginta ir mėginama paruošti tiesiog tokį sisteminį planą, kaip iš jos išeiti ir toliau mūsų aukštąjį mokslą vystyti“, – akcentuoja G. Viliūnas.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros docentė R. Žiliukaitė oponuoja, kad, kalbant apie studijų ir mokslo kokybę, universitetų tinklas neturėtų būti pagrindinė problema, apie kurią diskutuojama.

„Aukštųjų mokyklų tinklas tėra vienas iš aspektų, kaip ir programų skaičius. Tikriausiai vienas iš nerimą keliančių dalykų yra tai, kad kalbėjimas apie tikrai labai rimtas, susikaupusias studijų ir mokslo problemas yra sutelkiamas vien tik į kalbėjimą apie tinklo optimizavimą. Ši tendencija tikrai nėra gera. Problemų priežastys ir sąlygos, kurios atvedė į dabartinę krizę (o tikrai yra aukštojo mokslo ir studijų krizė), nėra susijusios vien tik su išsiplėtusiu aukštųjų mokyklų tinklu“, – tvirtina R. Žiliukaitė.

Su ja sutinka Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas profesorius Š. Liekis: „Bet kurios akademinės reformos, universitetinės reformos tikslas, kaip kolegė labai teisingai paminėjo, turi būti, visų pirma, studijos ir mokslas, mokslo tyrimų kokybės klausimas. Optimizavimo klausimai – ar tinklas didelis, ar mažas, kiek jis optimalus, kiek jį reikėtų dar gal plėsti – yra problemų rezultatas.“

Š. Liekio teigimu, labai dažnai aukštųjų mokyklų tinklas nurodomas kaip problema savaime. „Tinklas savaime nėra problema. Tai akivaizdu. Priežastys – netinkamas finansavimas. Gerbiamas viceministras žino, kad ilgą laiką, dar iki krepšelio reformos 2009 m., valstybė finansavo 50 proc. studentų mokymo kaštų“, – pabrėžia Š. Liekis.

Profesoriaus nuomone, Lietuvos aukštasis mokslas turi spręsti per ilgą laiką susikaupusias problemas, o ne universitetų tinklo dydžio problemą. „Susikaupusias problemas teisinti vien demografija turbūt nebūtų tikslu dėl vienos paprastos priežasties – tas demografines problemas aukštojo mokslo sistemoje kitos valstybės sprendžia labai lengvai. Pavyzdžiui, Lenkijoje dabar yra 40 tūkst. ukrainiečių studentų“, – sako Š. Liekis.

Viso pokalbio apie aukštųjų mokyklų reformą klausykitės laidos „Nes man tai rūpi“ įraše.