1386 m. Jogailos rengtai puotai iš Kijevo buvo atvežta sausos uogienės – cukatų. Taigi šis saldumynas gali didžiuotis turtinga sena ir turtinga istorija.

Tačiau verčiau pakalbėkime ne apie ją, o apie tai, kaip pasigaminti šių saldumynų, kuriuos kai kas vadina sveikais.

Cukatos – cukraus sirupe virti ir išdžiovinti vaisiai arba daržovės. Joms gaminti tinka visi kieti citrusiniai vaisiai, net kai kurios daržovės: moliūgai, burokėliai, morkos ir net cukriniai runkeliai. Dažnai cukatomis keičiami įprasti saldainiai.

Be abejonės, tai sveikesni saldumynai už gausiai chemija pagardintus saldainius, šokoladus, tačiau ir cukatomis mėgautis reikėtų saikingai. Kartais cukraus kiekis jose siekia net 80 proc., kaloringumo dėl angliavandenių gausos irgi nestinga. Yra gaminamos ir mažesnio cukringumo cukatos, tačiau tuomet jų galiojimo trukmė trumpesnė, nes cukrus veikia kaip konservantas.

Svarbu atkreipti dėmesį dar ir į tai, iš kurios vaisiaus dalies gaminamos cukatos. Jei iš vaisiaus odelės, reikia turėti omenyje, kad vaisiaus paviršius galėjo būti apdorotas pesticidais ar kitomis cheminėmis medžiagomis.

Prekyboje siūlomas cukatas reikėtų atidžiai patyrinėti. Sumanius jų pirkti, nereikia pamiršti: nebūna žalių apelsinų, violetinių kivių, mėlynų ananasų. Jei cukatos yra nebūdingos ir ryškios spalvos, akivaizdu, kad gamyboje buvo naudoti sintetiniai dažikliai. Dar blogiau, kai dažiklis atitinka natūralią vaisiaus spalvą.

Nesunku nustatyti, ar jūs tikrai įsigijote natūralių cukatų ar dažytų. Pamerkite jas į karštą vandenį. Jei vanduo pradėjo keisti spalvą – saldumynai yra dažyti. Gali nutikti ir taip, kad pamirkę cukatas vandenyje, jų išvis neberasite. Vadinasi, vietoje tikrų vaisių jūs gavote cukruotų želatinos gabaliukų, išmirkytų aromatizatoriuje ir nudažytų.

Pirkdami cukatas, jas spustelėkite, stebėkite, ar neišsiskiria skystis. Skystis parodo, kad produktas buvo pagamintas pažeidžiant technologinius reikalavimus arba buvo netinkamai saugomas. Kartais prekybininkai specialiai laiko cukatas drėgnoje aplinkoje, kad vaisiai pasunkėtų.

Moliūgų cukatos

3 kg moliūgo,

1 kg cukraus,

1 pakelis vanilinio cukraus,

2 apelsinai,

2 citrinos.

Moliūgą nulupkite, išimkite sėklas, supjaustykite smulkiais stačiakampiais (maždaug 2–3 cm storio). Susmulkintą moliūgą sudėkite į didelį puodą, užpilkite cukrumi ir palikite parą pastovėti kambario temperatūroje. Susidariusias sultis nukoškite į kitą puodą ir pakaitinkie iki virimo. Suberkite vanilinį cukrų, nutarkuokite citrinų ir apelsinų žievelių geltonąją ir oranžinę dalis (baltos dalies nelieskite, nes ji duoda kartumo), įspauskite vaisių sulčių. Sirupą gerai išmaišykite ir supilkite ant moliūgo gabalėlių. Vėl palikite parą pastovėti. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi ir suberkite moliūgo gabalėlius. Dėtkite į įkaitintą iki 60 laipsnių orkaitę, dureles palikite šiek tiek praviras ir džiovinkite apie 3–4 val., kol išgaruos drėgmė.

Citrusinių vaisių cukatos

2 apelsinai,

1 citrina,

1 greipfrutas,

750 g cukraus.

Vaisius labai gerai nuplaukite, nušveiskite kempinėle. Juostelėmis nupjaukite vaisių žievelę ir supjaustykite ilgais šiaudeliais. Sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu, kad apsemtų. Užvirkite, sumažinkite kaitrą ir virkite, kol žievelės suminkštės (30–45 min.). Išgriebkite kiaurasamčiu, nuvarvinkite. Įberkite į puodą pusę cukraus, užpilkite puse litro vandens, užvirkite. Sudėkite žieveles ir virkite ant labai silpnos kaitros pamaišydami, kol žievelės taps permatomos. Išgriebkite kiaurasamčiu ir nuvarvinkite. Ant kepimo popieriaus suberkite likusį cukrų ir paskleiskite žieveles. Pamaišykite, kad jos pasidengtų cukrumi. Palikite apdžiūti.