Praėjusią žiemą Goda Petkutė užsuko į Nacionaliniame Kauno dramos teatre organizuotą režisieriaus Vido Bareikio "Žalgirių" atranką. Aktorė juokauja, kad anksčiau nei pjesę į rankas paėmė krepšinio kamuolį.

Šį sezoną G.Petkutė įkūnijo Šviesą spektaklyje "Žydroji paukštė", taip pat įsiliejo į spektaklius "Apsivalymas", "Mechaninė širdis" ir "Vargšų opera". O jeigu jus persekioja mintis, kad šią žavią šviesiaplaukę matėte televizoriaus ekrane, esate visiškai teisūs – šiuo metu aktorė filmuojasi seriale "Meilė gydo".

– Esate iš tų aktorių, kuri nesiekė ja tapti nuo mažumės ir stojamiesiems egzaminams nesimokė chrestomatinių Ezopo pasakėčių.

– Tiesa, nemaniau tapti aktore. Labai norėjau studijuoti interjero dizainą Klaipėdos universitete, bet neįstojau. Tuomet pradėjau intensyviai galvoti, ką čia pasirinkus – pamačiau, kad Menų fakultete yra viena likusi vieta į režisūrą. Mokykloje buvau aktyvi renginių organizatorė, tad nusprendžiau pamėginti. Ir jau kitą dieną gavau teigiamą atsakymą, kad esu priimta. Tačiau rugsėjo 1-ąją sužinojau, kad per visą katedros gyvavimo laikotarpį nebuvo, kad kas nors įstotų į režisūrą be stojamųjų – nepakanka tiesiog paduoti dokumentus. Matyt, įvyko kažkokia sistemos klaida. Kitą dieną dėl manęs susirinko komisija. Gavau užduotį parodyti etiudą. Labai sutrikau, nes nežinojau, kas tai yra... Parodžiau, kaip supratau, paskaičiau eilėraštį. Maniau, kad susimoviau, bet komisijos nariai, įžvelgę mano potencialą, nusprendė priimti. O netrukus man pradėjo patikti vaidinti netgi lempas, pradėjau gilintis. Beje, neseniai išsikalbėjau su mama ir sužinojau, kad ji norėjo būti aktore. Aš turiu dabar tai, ko ji norėjo.

– Režisierės diplomo taip ir negavote, nes tapote aktore. Kas gi vėl nutiko?

– Antrame kurse mums pradėjo dėstyti Velta ir Vytautas Anužiai, turėjome daugiau vaidybinių užduočių. Tiesa, buvo toks momentas, kad aš pagudraudavau ir sugalvodavau etiudą vietoje, nerepetuodavau. Dėstytojas labai greitai tai suprato, ir vietoj vieno, liepdavo paruošti du, tris. Supratau, kad negaliu juokauti. O kai Anužiai gavo pasiūlymą važiuoti dirbti į Vilnių, pakvietė mokytis vaidybos akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut.past.), nes, jų nuomone, šioje srityje buvau stipri. Prisipažinsiu: svarsčiau, bet paklausiau savo vidaus – išvažiavau. Pirmi metai buvo skirti apsišlifuoti, buvo gerai, kad turėjau pagrindus. Besimokydama antrame kurse pradėjau filmuotis televizijoje, o trečiame jau žinojome, kad mūsų kursas dirbs Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre.

Televizijoje ir kine kol kas sulaukiu tik merginų-debesėlių vaidmenų. Galbūt dėl to, kad esu šviesi, nes faktūra mūsų profesijoje labai svarbi.

– Ir išvykote. Kaip sekėsi?

– Pirmiausia mes repetavome miuziklą "Devynbėdžiai", po metų išėjo diplominis spektaklis "Pažemintieji ir nuskriaustieji" pagal Fiodoro Dostojevskio noveles. Bet vėlgi klioviausi nuojauta – be šių spektaklių neturėjau jokių kitų vaidmenų. Net kai skambindavo teatro direktorius Romualdas Vikšraitis, siūlydamas vaidmenis, aš atsisakydavau. Po to teatre įvyko permainos, pasikeitė vadovas, mūsų kursas paliko teatrą. Išėjau į niekur. Vėliau nusprendžiau studijuoti magistrantūroje. Mokydamasi neturėjau jokių darbų teatre, o šią žiemą sužinojau, kad Vidas Bareikis daro atranką Kaune. Jau po Naujųjų metų prasidėjo "Žalgirių" repeticijos Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

– Iš tiesų ši premjera buvo tik pradžia. Pasipylė įvedimai į spektaklius, naujas darbas "Žydrojoje paukštėje". Ar jau adaptavotės šiame teatre, prisijaukinote Kauną?

– Manau, kad taip. Sutikimas buvo tikrai šiltas. Su trupe geriau susipažinau "Žydrosios paukštės" repeticijose. Čia vaidina didžioji dalis teatro aktorių. Galvojau, kad mane daug kas iš šono stebės, vertins, bet kiekvieną dieną vis labiau susibendraudavome. Taip natūraliai viskas vyko, kad mane aplankydavo jausmas, jog seniai esu čia buvusi ir dabar po daug metų sugrįžau. Nėra įtampos viskas lengva, net bijau prisikalbėti. O kalbant apie Kauną, man čia nieko netrūksta. Žalias miestas ir nemažai mano bendrakursių – kauniečiai. Jeigu kažkas agituoja, kad visi į Vilnių, nes tik ten faina, tai aš darau priešingai.

– Grįžtant prie "Žydrosios paukštės", tai pirmas darbas spektaklyje vaikams?

– Taip. Neturėjau patirties vaidinti vaikams. Per peržiūrą išgirdau, kad jie garsiai komentuoja: "Kur jie išėjo?", "Ar dar daug durų atsidarys?" Man tai buvo naujas dalykas. Supratau, kad net girdėdama turiu atsiriboti. Repetuodami nemanėme, kad vaikai reaguos į kažkurias scenas, o jie reaguoja. Vaidinti vaikams lengva ir gera.

– Pakalbėkime apie publiką. Kiek jums kaip aktorei yra svarbi publikos reakcija?

– Pirmas spektaklis labai svarbus, nes nežinia, kaip žiūrovai spektaklį priims. Per "Žalgirių" premjerą visiškai nebuvo aišku, kaip publika reaguos, ypač po atsiliepimų apie plakatą, tą, kur merginos bučiuojasi. Galvojome, gal išeis po pusės veiksmo, nes mes ir keikiamės, ir daug kitų niuansų. O sulaukėme reakcijų "vau!" Tad negaliu pasakyti, kur tas spektaklio burtas, slaptažodis, kas paveikia žiūrovą. Juk kartais taip viską aiškiai susidėliojame, išmąstome ir tai visiškai nepaveiku, o būna, kad kažkas nenuspėjamo sužaidžia. Žiūrovų reakcijos tarsi pastabos, ko neįvertinome.

– Jūsų herojės – labai skirtingos. Vienur jūs lengvabūdė, kitur gili, dramatiška herojė. Kaip sekasi jas atskleisti?

– Aš ir gyvenime turiu dvi labai ryškias puses. Žmonės mane mato linksmą kaip šampanas, o šeima pažįsta visai kitokią – esu dramatikė. Kartais žmones gluminu, kai paprastą situaciją sureikšminu, o tą, kur reikėtų rūpintis, aš priimu lengvai. Mano tragiškąją pusę atskleisti padėjo dėstytojas, skirdamas nelengvus vaidmenis. Televizijoje ir kine kol kas sulaukiu tik kokečių, naivuolių, merginų-debesėlių, kaip aš sakau, vaidmenų. Galbūt dėl to, kad esu šviesi, nes faktūra mūsų profesijoje labai svarbi.

Mokėti orientuotis skirtinguose teatro stiliuose, neišduodant savęs – tai yra profesionalumas.

– Viena iš jų ir buvo Laurutė televizijos laidoje "Mylimiausi"?

– Tai mano pirmasis personažas televizijoje: Laurutė, naivuolė iš kaimo, apsirengusi tokia kvaila suknele. Režisierius aiškino, kad čia toks personažas, ji turi būti neskoninga. Pamenu, kai nusifilmavau, mano dėstytoja klausė manęs, ar aš mačiau save, kaip aš atrodau. Jau bijojau, kas žmonės į mane pradės kažkaip kitaip žiūrėti. Bet nieko tokio nenutiko. Pusę metų vaidinau Laurutę ir tai netrukdė man kurti gilius, sudėtingus vaidmenis.

– Kas yra meistrystė jūsų profesijoje?

– Šitą suvokimą man įskiepijo mano profesijos mokytojas Vytautas Anužis. Jeigu turi tvirtus šios profesijos pamatus, gali daryti daug dalykų, improvizuoti. Tai nereiškia, kad kurdama kažką naują savo pamatus suskaldau ir išmetu – ne, aš ant jų statau tai, ko iš manęs norima. Reikia šį procesą prisijaukinti taip, kad ir man netrukdytų, jeigu tas požiūris priešiškas, ir netrukdytų režisieriui. Čia kaip virėjas, kuris vienu metu verda 100 kiaušinių. Jis per tą laiką gali padaryti daug dalykų, ir niekas jo neišmuš iš vėžių, nes puikiai žino, kiek tie kiaušiniai turi virti. Mokėti orientuotis skirtinguose teatro stiliuose, neišduodant savęs – tai yra profesionalumas. Nuo to nepabėgsi, negali ignoruoti, nebent išeiti ir kurti savo teatrą.

– Ar šiuo metu filmuojatės?

– Taip, dabar vyksta serialo "Meilė gydo" filmavimas. Mano giminėje yra daug medikų, tai jie sako, kad pas juos viskas kitaip vyksta (juokiasi). Mano herojė nėra medikė – Sandra yra sporto klubo trenerė, ištekėjusi, bet vilioja gydytoją, nes labai nori vaiko. Bet kaip jai baigsis, pasakyti negaliu.

– Labai dažnai minite savo dėstytoją V.Anužį. Gal ir dabar sulaukiate jo patarimų, įžvalgų kaip aktorė?

– Keistas sutapimas, bet šį sezoną, kai pradėjau dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, V.Anužis pradėjo repetuoti būsimoje režisieriaus Gintaro Varno premjeroje "Natanas Išmintingasis". Tad mes susitinkame, pasikalbame ir apie gyvenimą, ir apie teatrą. Man šis ryšys labai svarbus. Mes, aktoriai ir režisieriai, esame empatiški, emocionalūs: arba dirbdamas su žmogumi scenoje randi raktą ir užraktas atsirakina, arba susikalbi, arba ne. To dirbtinai nesukursi. Jeigu režisierius mato spalvas, kurias nori iš tavęs ištraukti, tai labai sėkmingas atvejis. O būna, kad su režisieriumi nesusikalbi – jis mato vieną rezultatą, o tu kitą. Galvoju, kad, jeigu būsi netikras dirbtinis, niekada nepaveiksi žiūrovo scenoje. Aktorius turi būti labai švarus, grynas. Tada gali kalbėti iš scenos, nes esi atviras žiūrovui, o jis atviras tau. Manau, kad dabar esu ten, kur turiu būti, man patinka aplinka, žmonės. Aš tikiu likimu. Kartais reikia save paleisti, nustoti save kontroliuoti ir gyvenimas nuveda ten, kur tau reikia.