Amerikiečių menininkas Kaune prakalbino net akmenis | Diena.lt

AMERIKIEČIŲ MENININKAS KAUNE PRAKALBINO NET AKMENIS

Kaune nuo vasaros viešinčio amerikiečio Zano Hofmanno neįmanoma nepastebėti: aukštas, spalvinga apranga iš minios išsiskiriantis menininkas mėgsta keliauti miesto gatvėmis ir fiksuoti miesto detales, kuriomis dalijasi specialiai sukurtoje instagramo paskyroje kaunasvida. Su projektu „Bodycocktail“ koncertuojančiu muzikantu kalbamės apie muziką, architektūrą, Kauną ir apie tai, kodėl jį galima vadinti vyriškų kaklaraiščių ekspertu.

Ką turėtume žinoti apie Zaną Hofmanną?

Šiuo metu išgyvenu labai gražų gyvenimo laikotarpį keliauju po Lietuvą, Latviją ir koncertuoju. Pirmą pusę savo gyvenimo praleidau Amerikoje, tačiau prieš dešimt metų, nusprendęs surasti savo vietą pasaulyje, atkeliavau į Ispaniją, Galisiją.

Savo karjerą pradėjau 1984 m., įkurdamas kasečių muzikos leidyklą, niekada nežinodamas, kuo tai baigsis. Kūriau eksperimentinę muziką, o 1993 m. įsigijau klavišinius ir sukūriau projektą „Bodycocktail“, su kuriuo koncertuoju dabar. Galisijoje virtau geresniu artistu ir pasiruošiau šiam eksperimentui Lietuvoje. Būdamas čia, aš esu labai laimingas. Tai augina mane kaip kūrėją ir aš labai džiaugiuosi, ką turiu ir kur esu. Jūs tokie entuziastingi!

Taigi prieš 20 metų jūs palikote Jungtines Amerikos Valstijas ir atvykote į Ispaniją. Įsimylėjote Europą?

Su bičiuliu grojome Ispanijoje ir Portugalijoje, paskui keliai atvedė į Galisiją. Mane žavi mažai žinomos vietos Europoje. Dažnai jauni amerikiečiai vyksta tik į Paryžių, Londoną, Barseloną arba Romą. Mane tai varo iš proto. Jie turėtų keliauti į įdomias vietas, atrasti skirtingus dalykus, išlįsti iš standartų dėžės, o ne kaip septyniasdešimtmečiai keliauti į tokius miestus, kuriuose galima rasti Ameriką. Man patinka Paryžius, Roma ir kitos sostinės, bet aš daug labiau džiaugiuosi galėdamas patirti ką nors visiškai neįprasto. Europa mane žavi daugeliu dalykų. Aš daugiau sužinojau apie JAV grodamas čia ir matydamas Amerikos ir Europos kontrastus.

Vilnius moka būti Europos miestu, pristatyti Lietuvą pasauliui, tačiau Kaunas užima ypatingą vietą mano širdyje, nes jis bando būti geriausiu miestu Lietuvoje.

Labai džiaugiuosi atvykęs į Lietuvą, nes jūsų šalis ir istorija yra daug kam nežinomos. Niekas nesimoko lietuvių istorijos mokykloje. Man patinka suprasti, kokie žmonės čia gyvena. Istorija yra tarsi infrastruktūros pamatas, bet tu negali pamatyti viso paveikslo. Aš noriu pažinti šiuolaikinę istoriją, suprasti, ką reiškia čia būti dabar, šiuo metu.

Man labai patinka Kaunas. Vilnius moka būti Europos miestu, pristatyti Lietuvą pasauliui, tačiau Kaunas užima ypatingą vietą mano širdyje, nes jis bando būti geriausiu miestu Lietuvoje. Modernizmas, fluxus visa tai ypač žavu. Kaip ir žmonės Galisijoje, jūs daug save analizuojate ir tyliai didžiuojatės savimi. Tačiau, vos tinkamai palietę tam tikrus dalykus, sužydite.

Atvykęs į Kauną susikūrėte instagramo paskyrą kaunasvida (liet. Kauno gyvenimas), kur keliate tam tikrų Kauno detalių, akimirkų nuotraukas.

Prieš keletą mėnesių buvau Briuselyje ir ten žmonės stebėjosi, kad neturiu instagramo paskyros. Tada pasakiau sau, kad socialiniai tinklai yra mano tapatybės dalis ir reikia kažką daryti (juokiasi). Atvykęs į Lietuvą žinojau, kad čia kurį laiką pabūsiu. Taigi kaunasvida yra puiki galimybė grąžinti miestui tai, ką jis man suteikia, parodyti, ką aš matau svetimšalio akimis. Nesakau, kad fiksuoju kažkokius meno kūrinius, bet tai dalykai, kurie mane stebina, man yra gražūs ir įdomūs. Kad ir įtrūkimai sienoje jų nėra turizmo puslapyje, bet jie yra miesto dalis. Mėgstu vaikščioti po miestą ir jį stebėti. Ir dar man labai patinka naudoti grotažymę kaunasmanoakimis (šypsosi).

Pakalbėkime apie muziką. Ką ji jums reiškia?

Labai daug. Galima apie ją kalbėti iš dviejų perspektyvų: iš vartotojo pusės ir iš muzikanto. Aš mokiausi groti smuiku ir pagal išsilavinimą esu smuikininkas. Klasikinė muzika užkariavo mane ir mano protą. Labai žavėjausi bitlais, jie atvedė mane į popmuzikos žanrą. Tada išgirdau apie naująją bangą ir supratau, kad klasikinė muzika man lieka nuošalėje. Naujoji banga įspūdingas laikas, kai buvai laisvas, galėjai kurti naujus įrašus, eksperimentuoti. Artistas galėjo kurti meną pats, nebūtinai turėdamas kontraktą su kokia nors įrašų kompanija. Tuo metu eksperimentams buvo uždegta žalia šviesa ir aš pradėjau kurti eksperimentinę muziką ir įrašinėti ją namuose.

Kai pradėjau „Bodycocktail“ projektą, supratau, kad galiu kurti muziką, kuri man patinka, ir būti savimi. Tačiau prireikė dešimčių įrašų ir šimtų bandymų, kad pasakyčiau sau, ko noriu. Mano draugas man net sakė, kad nustočiau keistai elgtis, nes mano normalumas jiems visiems yra keistas (juokiasi).

Projektas „Bodycocktail“ startavo prieš 25 metus. Koks buvo jo tikslas?

Aš turėjau daug kitų eksperimentinės muzikos projektų, vienas jų buvo „Zanstones“. Tuo metu žmonės kūrė daug triukšmo ir garsų, kuriems, žiūrint iš mano klasikinio išsilavinimo pusės, trūko tvarkos ir disciplinos, man atrodė, kad reikia kontroliuoti tam tikrus dalykus. Taigi su „Bodycocktail“ sukūrėme daug eksperimentinės popmuzikos. Man visada buvo smalsu, kas nutiks, jei tam tikrus dalykus darysiu kitaip. „Bodycocktail“ man buvo proga visas mano muzikines savybes, kurias įgijau per daugelį metų, sujungti į visumą, pamiršti visus klasikinės muzikos rėmus. Koncertuodamas su šiuo projektu, aš galiu iškart žmonių akyse pamatyti, ar tai, ką groju, jiems patinka, kaip jie reaguoja. Stengiuosi žmonėms leisti pasilinksminti ir jaustis geriau. Jie šypsosi, juokiasi. Tai dovana, ir aš suprantu, kokią įtaką savo muzika darau žmonėms, suvokiu, kad turiu būti ypač pagarbus jų jausmams. Labai mėgstu tai, ką darau, ir labai džiaugiuosi galėdamas iš to negyventi.

Bodycocktail“ dainose naudojate kitų rašytojų, tokių kaip Wallace‘as Stevensas ir Charlis Newmanas, rašytus žodžius. O pats rašote tekstus?

Aš pradėjau rašyti žodžius, bet problema ta, kad kuriu tiek daug dainų, jog, norėdamas joms visoms parašyti tekstus, turėčiau rašyti visą laiką, ir greičiausiai kažkuriuo metu to nepadaryčiau labai gerai. Taigi pradėjau naudoti Pulitzerio premijos laureato W.Stevenso tekstus. Mano labai brangus draugas prieš keletą metų gimtadienio proga man atsiuntė jo poemų rinktinę su pačiais gražiausiais anglų kalbos žodžiais. Neįsivaizdavau, kad galima taip gražiai rašyti.

Ch.Newmanas yra mano draugas, mes kūrėme keletą projektų kartu. Kai išgirdau jo poeziją, pagalvojau, kad tai kažkas visiškai beprotiško, jis toks nuostabus ir neįtikėtinas. Jis ne tik poetas, bet ir copywriteris, tad, sudėdamas tuos sugebėjimus į poeziją, jis savo kūrinius padaro labai galingus. Charlio žodynas, temos, prasmių ieškojimai yra nuostabūs. Aš nevartoju jo žodžių taip, kaip jis parašė, aš juos pritaikau sau. Galiu sukurti kažką visiškai savito, panaudodamas jo kūrybos elementus. Esu sakęs Charliui, kad aš turbūt geriau išmanau jo poeziją nei jis pats (juokiasi).

Girdėjau, kad labai domitės architektūra. Ar tai kaip nors atsispindi jūsų muzikoje?

O taip, tai labai įdomu. Daugelį metų, kurdamas „Zanstones“ ir „Bodycocktail“ projektus, mokiausi daug įvairių dalykų. Kai propaguoji eksperimentinį gyvenimo būdą, bet kuri sritis gali padaryti įtakos kitai sričiai, nes viskas turi tam tikrų savybių.

Taigi architektūra turi tam tikrų ypatybių, yra daugelio dalykų koncentracija. Kad ir šis Karo muziejus, šalia kurio kalbamės: jis yra tam tikro architektūros stiliaus elementų koncentracija. Muzika yra natų koncentracija. Eksperimentinė muzika yra garsų koncentracija, paletė yra spalvų koncentracija. Architektas, kurdamas statinį, irgi kažką galvojo, jautė ir norėjo pasakyti. Tai kažkaip man daro įtaką emocine ir mentaline prasme. Negaliu įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Kauno architektūra niekaip neveikia Kauno žmonių ir menininkų.

Vasarą Kauno menininkų namuose vyko festivalis „RättBuss“, kurio metu kūrėte projektą „Kaunastones“. Galite apie jį papasakoti plačiau?

Juk akmenys taip pat gyvena, bet jie nekeliauja ir gal niekada nekeliavo. Tai kaip kieno nors močiutė, kuri visąlaik gyveno Kaune ir niekada nematė pasaulio.

Atvykus čia, į Kauną, vienas pažįstamas man papasakojo, koks nemalonus yra Kauno gatvių remontas. Jis mėgo vaikščioti Laisvės alėja, o dabar negalėjo to normaliai daryti, nes visur buvo duobės ir griuvėsiai. Pagalvojau, kad aš, kaip menininkas, galiu ką nors su tuo padaryti. Paprastai renku garsus „Zanstones“ projektui, kuris kalba apie akmenis. Dabar tyriau šaligatvių ardymą, plytų skambesį, bandžiau įsivaizduoti, kad akmuo kalba man, suprasti, ką jis man, atvykėliui, pasakytų. Juk akmenys taip pat gyvena, bet jie nekeliauja ir gal niekada nekeliavo. Tai kaip kieno nors močiutė, kuri visąlaik gyveno Kaune ir niekada nematė pasaulio. Šie akmenys turi pamatyti pasaulį.

Gatvių akmenys nėra tik akmenys. Pusė jų yra žemėje. Stumtelėdamas akmenį, tu stumteli ir žemę. Mačiau, kad žmonės vaikšto vingiais, nes nenori eiti per smėlį. Taigi projekto metu mes važiavome autobusu, paskui sustojome prie sugriauto šaligatvio ir visi išlipome. Turiu labai žavią nuotrauką, kai visi vorele eina akmenimis (šypsosi).

Kas jus daro laimingą?

Dievinu šį klausimą, tai pats geriausias klausimas, ir aš esu laimingas jį girdėdamas. Turiu labai daug energijos ir mane žavi tiek daug dalykų. Tai nėra kažkoks dirbtinis laimingumas, tai suvokimas, kad gyvenu šį gyvenimą, jis yra mano, ir aš matau bei jaučiu visas jo spalvas. Taip pat man labai svarbu suprasti, kad žmonės, esantys šalia, yra laimingi ir nekenčia. Aš laikausi tokio principo: jeigu kas nors peržengė ribą ir padarė tai, kas nepatinka, turi iškart pasakyti, kad tai nepatinka. Mes dažnai nutylime, nusileidžiame nenorėdami įžeisti draugų, bet jeigu draugas daro tai, kas tau nepatinka, turi mokėti save apsaugoti.

Privalau paklausti: sakėte, kad neblogai išmanote apie vyriškus kaklaraiščius. Visada jį dėvite?

Aš turiu 900 kaklaraiščių kolekciją, daugelį jų pirkau dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kaklaraištis yra prarastas menas. Tai tragiškas mados komplimentas, kuris tarsi parodo, kad esi rimtas vyras ir verslo žmogus. Kaklaraištis man yra galimybė pralinksminti žmones, jis padidina žavumą, gaivališkumą priklauso, ką tu tuo metu nori parodyti. Kaklaraiščio dėvėjimas man suteikia galimybę būti geriausiai atrodančiu vyru kambaryje (juokiasi).

GALERIJA

  • Amerikiečių menininkas Kaune prakalbino net akmenis
  • Amerikiečių menininkas Kaune prakalbino net akmenis
  • Amerikiečių menininkas Kaune prakalbino net akmenis
  • Amerikiečių menininkas Kaune prakalbino net akmenis
  • Amerikiečių menininkas Kaune prakalbino net akmenis
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Mari

Į veidą pažiūrėjus iš karto matosi, kad turime visi labai džiaugtis, kad šis examerikonas atvyko pas mus.

Ameizingas

Amierikoje vaikšto kranais,mums užtenka ir nuosavų:) bordiūrų.Štai tau ir menas!

Anonimas

Ar tai ne tas pats zydelis,kuris atvyko pas savo motina?O ji,buvusi pretendente i Kauno garbes pilietes,bet nepavyko ja tapti.Atsirado mat amerikietis.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS