ANALOGINĖ FOTOGRAFIJA PRISIKELIA NEMIRUSI

Apsilankius Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Šiuolaikinė analoginė eksperimentinė Lietuvos fotografija” norisi garsiai sušukti: „Analoginė fotografija nemiršta!” Kodėl? Analoginės fotografijos laukas yra toks platus, įvairus ir stebinantis, kad atradimai (ir žaidimai) jame, rodos, niekada nesibaigs.

Plati perspektyva

Kauno kolegijos Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos koordinatorės, fotomenininkės Svetlanos Baturos kuruojamoje parodoje pristatomi žinomų Lietuvos analoginės fotografijos atstovų Mindaugo Meškausko, Žilvino Glušinsko, Jorano Bružinsko, Dariaus Vaičekausko, Ingos Dingos, Tomo Tereko, Mindaugo Janušaičio, Fotografijos studijų programos studentų ir absolventų Lino Žemgulio, Inetos Barkauskienės, Aurimo Barkausko, Emilės Barauskaitės, Miglės Rugėnaitės kūriniai.

Keturiose šviesiose galerijos salėse išeksponuoti vidurinės ir jaunosios kartos menininkų darbai suteikia galimybę žiūrovui iš plačios perspektyvos pamatyti šiuolaikinės analoginės eksperimentinės Lietuvos fotografijos lauką.

My diear friend. Mindaugo Meškausko nuotr.

Efektai ar defektai

Mus visus kasdien užplūstančiame vizualios informacijos sraute vyrauja fotografija, turinti atitikti gana griežtas taisykles, nes turi iliustruoti, papildyti greta einančią tekstinę informaciją, greitai sužadinti emocijas, atkreipti dėmesį. Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis: išsiliejęs, nesufokusuotas vaizdas, ryškinimo procese atsiradusios dėmės ir pan. Tačiau svarbiausia, kad savo nuotraukų autoriai neredaguoja.

Būtent dėl atsitiktinių klaidų kiekvienas analoginės fotografijos kadras yra unikalus. Priklausomai nuo vertintojo, jis gali būti pavykęs arba ne, tačiau bet kokiu atveju bus vienintelis. Kaip atradimas. Tokių atradimų šioje parodoje yra daug.

Dekonstruoti asmeniniai peizažai. Dariaus Vaičekausko nuotr. 

Kolodijus

Fotomenininkas, režisierius, scenaristas M. Meškauskas parodoje eksponuoja tris šlapio kolodijaus metodu sukurtas kūrinių serijas. Metodas, kurį XIX a. viduryje išrado Frederickas Scottas Archeris, tapo esminiu lūžiu fotografijos istorijoje: nuotraukos pasidarė labai kokybiškos ir jas buvo galima tiražuoti.

Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis.

 

Šlapio kolodijaus procesu vaizdą galima kurti ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės, naudojant fotografinį kolodijų, sidabro nitrato tirpalą ir ilgesnę ekspoziciją. Tai, kad šis metodas puikiai tinka portretinei fotografijai, matyti M. Meškausko kūriniuose.

Raiškos estetikos galimybės, kurias atveria šlapio kolodijaus metodas, – tai tarsi be žodžių kuriamas vizualus pasakojimas. Nuotraukose autoriui pavyksta užfiksuoti fotografuojamųjų mintis, atsikvėpimus, nutylėjimus, nutolimą ir atskleisti vystomų temų, kuriose gilinamasi į žmonių santykius, jų ryšį, (ne)susikalbėjimą, meilę, sudėtingumą ir gylį.

Klasika ir alternatyva

Klasikines ir alternatyvias fotografijos spausdinimo technikas renkasi fotomenininkas J. Bružinskas. Ekspozicijoje pristatomoje nuotraukų serijoje – klasikine spauda ir alternatyvia „Lith Print“ technika iš senų negatyvų spausdinti kūriniai. Unikalūs darbai sukurti naudojant skirtingą fotopopierių ir ryškinimo tirpalus, dėl kurių atsiranda specifinių efektų, kiekvienai nuotraukai suteikiančių unikalumo.

J. Bružinsko fotografijos primena subtilius grafikos kūrinius, kuriuose įprasti miestovaizdžio elementai tampa naujo pasakojimo, perkeliančio į galbūt tik vaizduotėje egzistuojantį pasaulį, motyvais.

Parodoje eksponuojamose dviejose Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos lektoriaus, fotomenininko Ž. Glušinsko nuotraukų serijose atsiskleidžia išskirtinis menininko požiūris ir santykis su fotografija. Jo kūriniams būdingas, kaip įvardija pats kūrėjas, efektas „taip blogai, kad net gražu”, kurį jis išgauna atskiras darbų serijas spausdindamas ant seno, blogomis sąlygomis laikyto ir pelėsio pažeisto fotopopieriaus, „Lith Print“ technika.

Eksperimentai su fotopopieriumi ir alternatyvia spausdinimo technika neužtikrina, kad nuotraukos ryškinimo procese, galinčiame trukti nuo keleto minučių iki kelių valandų, menininkas sulauks būtent tos akimirkos, kai regimas vaizdas bus toks, kokio jis ir nori. Spaudžiant nuotraukas šia technika visada yra vietos magijai. Ją jaučia ir žiūrovas, todėl į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

Portretas. Inetos Barkauskienės nuotr. 

Mišri technika

Fotomenininkas T. Terekas kūriniuose fotografiją jungia su „ready made“ objektais, naudoja koliažo techniką, kuria fotogramas. Viena iš menininko parodoje pristatomų fotografijų serijų kurta karantino metu. Laikotarpiu, kai buvo ribojamas kontaktavimas su kitais, T. Terekas ant namų langų klijavo įvairius objektus ir žodžius, tapusius vizualiomis žinutėmis išoriniam pasauliui apie baimę, nerimą, vienatvę. Šias kompozicijas, kurių kūrimas tapo savotiška karantino laikotarpio rutina, fotomenininkas fiksavo sena vidutinio formato kamera.

Magiją jaučia ir žiūrovas, todėl jam į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

 

Parodoje žiūrėdamas į nuotraukas, žiūrovas gali mintimis sugrįžti į izoliacijos nuo viso pasaulio laikotarpį ir jį apmąstyti, sekdamas paskui šiek tiek ironišką fotomenininko žvilgsnį.

Kituose ekspozicijoje pristatomuose T. Tereko mišrios technikos kūriniuose, papildomai naudojant įvairius objektus: savadarbį laikrodį, plastikinę kaukolę, stiklinį butelį, titulinį knygos lapą ir kt., išplečiamas fotografijos kalbos žodynas, kuriuo fotomenininkas kuria naujas istorijas.

Dekonstravimas ir spalvos

Su fotografija eksperimentuoja ir fotomenininkas D. Vaičekauskas. Dokumentų naikikliu naikindamas nuotraukas, menininkas kuria naujus vaizdus – dekonstruotus asmeninius peizažus, kuriuose fotografija tampa visiška abstrakcija tiek savo forma, tiek turiniu. Išlieka tik pats nuotraukos faktas, kurį žiūrovas yra laisvas pagrįsti arba ne.

Fotografiją per spalvas siūlo atrasti fotomenininkė I. Dinga. Ant šviesai jautrių „Instax“ fotoplokštelių menininkės kuriamos fotogramos primena tapybos abstrakcijas, kaip jas įvardija kūrėja, spalvotas iliuzijas, kuriomis nutolstama nuo faktinės realybės. Jas išdidinus žiūrovui atsiveria spalvoti laukai, kuriuose norisi žaisti išlaisvinant savo vaizduotę.

Iš ciklo „8“. Ingos Dingos nuotr.

Spalvos yra ir fotografo, fotokamerų inžinieriaus M. Janušaičio inspiracija. Parodoje jis įrengė improvizuotą fotoateljė, kurioje jos atidarymo metu apsilankę žiūrovai buvo fotografuojami didelio formato (24x30 cm) daugiau nei 100 metų senumo kamera. Autorius parodos žiūrovus kvietė pažvelgti į save per spalvoto RA4 reverso, naudojamo atspaudams, padarytiems senesnio tipo optiniais didintuvais ir apdorojamiems rankiniu būdu, procesą.

Jaunieji fotomenininkai

Išskirtiniai yra ir jaunųjų fotomenininkų darbai. L. Žemgulis kūriniuose vysto užmaršties temą, atkreipdamas žiūrovo dėmesį į gyvenime vykstančius labai lėtus, bet svarbius, pasikeitimus, kuriuos sunku pastebėti.

Momentas. Tomo Tereko nuotr.

Labai įdomus yra I. Barkauskienės ir A. Barkausko eksponuojamų portretų projektas. Portretus menininkai fotografuoja nespalvota  juosta, bet išryškina ne kaip negatyvą, o kaip skaidrę. Iš skaidrės, naudodami nuotraukų didintuvą, padaro negatyvą, o atspaudą spausdina cianotipijos technika. Galiausiai cianotipiją tonuoja. Procesas sudėtingas, tačiau rezultatas to vertas.

E. Barauskaitės momentinių nuotraukų koliažas paskatina žiūrovą susimąstyti apie socialinių ir pramoginių medijų įtaką vaikantis gražaus, sėkmingo, pozityvaus ir laimingo gyvenimo iliuzijos.

M. Rugėnaitės analoginės fotografijos koliažai iš pirmo žvilgsnio tarsi primena apie nykstančią laidotuvių fotografiją, bet jaunoji menininkė žvelgia plačiau. Per koliažų seriją ji atkreipia žiūrovo dėmesį į nesustabdomą kaitą, kurios epicentre atsiduria fundamentalios vertybės ir tradicijos.

Kas? Paroda „Šiuolaikinė analoginė eksperimentinė Lietuvos fotografija“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 25 d. Ekspozicijos uždarymui rugpjūčio 25 d. organizatoriai rengia staigmeną ir kviečia sekti jų feisbuko profilį.