BANGLADEŠO VAIKAMS – JAUNŲJŲ KAUNIEČIŲ ŽAISLAI

Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje atidaryta Romualdo Požerskio fotografijų paroda "Bangladešo vaikai", kurios herojais tapo ir vienos Kauno Senamiesčio progimnazijos klasės moksleiviai.

Moksleiviai buvo dosnūs

"Turbūt dabar suprantate, kokioje nuostabioje šalyje gyvenate", – išjungęs projektoriaus ekraną, iš kurio dar prieš akimirką žvelgė Bangladešo vaikų akys, fotomenininkas atsigręžė į bibliotekoje besispraudžiančius progimnazijos 4 C klasės moksleivius.

Paskutinį kartą visus juos R.Požerskis matė sausį, likus savaitei iki kelionės į Bangladešą. Tuomet jaunieji kauniečiai stojo prieš menininko fotoobjektyvą su savo mylimiausiais žaisliukais, o kitus krovė į kelioninį lagaminą.

"Į Bangladešą vykstu trečius metus iš eilės. Tiek pat metų ten dalijame žaislus vaikams", – pirštus lenkė parodos autorius. 2016-aisiais tai darė fotografė iš Čekijos. Surinkęs anūkių žaislus, praėjusiais metais Bangladešo vaikus džiugino pats R.Požerskis. Šiemet į akciją jis nusprendė įtraukti ir Kauno Senamiesčio progimnazijos ketvirtokus.

"Nepatikėsite, bet lagaminas buvo pilnas!" – jaunųjų kauniečių dosnumą gyrė VDU Menų fakulteto profesorius.

Nustebo gavę dovanas

Visus žaislus R.Požerskis išdalijo Bangladešo vaikams, o džiaugsmo akimirkas įamžino fotoaparatu.

Glėbyje spausdama pliušinį triušį rudakė mergaitė šoko iš laimės. Kita jos bendraamžė su dubeniu ant galvos prie krūtinės glaudė geltonkasę lėlę, o jos bendraamžis negalėjo nuslėpti baltadantės šypsenos iš svečio rankų gavęs dvi plastikines mašinėles.

Kai kurie vaikai nusifotografavę kišo žaislus atgal, o sužinoję, kad čia dovana – labai džiaugėsi.

"Kai kurie vaikai nusifotografavę kišo žaislus atgal, o sužinoję, kad čia dovana – labai džiaugėsi. Kaip atsirinkau, kam duoti žaislus? Čia buvo keblumų. Stojau prie vaikų, kurie dirba, arba tų, kurie prasčiau atrodė", – apie kelionę, iš kurios atsivežė begalę įspūdžių ir 10 tūkst. kadrų, kalbėjo R.Požerskis.

Nors pats retai stoja prieš fotoobjektyvą, Bangladeše jis tai darė ne vieną kartą. Tiesa, šypsotis teko ne prieš profesionalus kolegas, o prieš vietinius ir jų mobiliuosius telefonus. Nors šalyje, kurioje gyvena maždaug 166 mln žmonių, mokykla – laimė, kuri nusišypso tik retam vaikui, telefonus čia turi beveik visi.

"Yra kaimų, kur nėra elektros. Žmonės sėdi prie laužų, prie jų ir miega, o telefonus iš kišenių traukia", – nuostabos neslėpė  parodos autorius.

Dirba maži vaikai

Kelionėje, į kurią nusprendė leistis paskutinę akimirką, fotomenininkas praleido dešimt dienų. Kėlėsi su aušra ir gulė sutemus.

"Todėl tai tikrai nebuvo poilsinė kelionė", – apie kontrastų šalį kalbėjo lietuvis.

Vis dėlto sluoksnių, kurie tviska auksu ir prabanga, jis nematė – po keturiolika valandų per dieną R.Požerskis sukosi ten, kur žmonės valgo rankomis, prausiasi gatvėje, miega ant žemės, o vaikai dirba sulaukę vos kelerių metų.

R.Požerskis/Vilmanto Raupelio nuotr.

"Jie dažo drabužius, dirba su oda, valo ryžius ir žuvis, skaldo plytas", – į nuotrauką ant sienos pirštu bedė autorius. Dirbančių vaikų, tarp raudonų, iš po plaktuko lekiančių raudonų plytų fone – lopšys ir jame gulintis kūdikis. Nuotraukoje tolėliau – mergaitė, rėčiu iš vandens nešanti smulkius akmenis, ir mokyklinio amžiaus berniukas, atsikvėpti pritūpęs šalia laivų variklių.

"Lietuvoje taip žmonės gyveno prieš 200 metų – vos penkerių vaikai piemenavo. Bangladeše ir dabar taip – gimęs vaikas turi užsidirbti", – apie vietinių gyvenimą, kurį turėjo progą iš arčiau pažinti, kalbėjo R.Požerskis.