G. KUPREVIČIUS: POETĄ ĮKVEPIA PAVASARIS, VAGĮ – BANKAS

Muzika – tai ne tik meno šaka, žmonių bendravimui reikalinga kalba, bet ir stipri jėga, turinti savyje ir griovimo, teigia kompozitorius, Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius emeritas Giedrius Kuprevičius.

Rytoj vyks jau dešimtoji G.Kuprevičiaus viešų paskaitų ciklo "Menas ir technologijos" paskaita, šįkart – skirta muzikai: "Penktoji muzikos kilmės versija".

– Ketvirtoji antrojo viešų paskaitų ciklo "Menas ir technologijos" sezono paskaita – "Penktoji muzikos kilmės versija". Koks buvo jūsų kelias į muziką, kaip ją atradote ir pamilote? – paklausėme G. Kuprevičiaus.

– Kiekvienas turime savo unikalų kelią į muziką arba kelią šalia muzikos. Pastarųjų nėra daug, tačiau tasai muzikos kelio neradimas dažnai susietas ne tiek su muzikinės klausos stygiumi, kiek su nusistatymu, tam tikra poza. Pastebėjau, kad tokie žmonės negirdi ne tik muzikos.

Mano atradimai buvo nesunkūs ir nepastebimi – augau muzikanto šeimoje. Tai gundė, stebino, įkvėpė. Muzikos kelyje esu nuo ketverių metų. Būta visokių laikotarpių, net bandymų iš to kelio visai ištrūkti. Gabumai? Jie tėra tik molis, kurį turi išmokti maigyti pagal idėją suformuotą paveikslą. Kaip lipdysi, jei nevaldai formos, faktūros, stilių, harmonijos?

Yra tokių laimingųjų, kurie džiaugiasi esą laisvi nuo studijų. Žinau iš istorijos vieną tokį savamokslį, kuris kūrė muziką, įsirengęs būstą medyje netoli Leipcigo. Tuo ir liko garsus, tik, deja, ne muzikos istorijoje.

– Kiekvienoje pasaulio kultūroje egzistuoja muzika. Kodėl žmonėms reikia muzikos, o be jos neapsieina nei viena tauta?

– Muzika yra viena iš papildomų ir dirbtinių žmonių bendravimui reikalingų kalbų. Ją suvokti lengviau, nes ji šneka garsais, o ne raidėmis ar skiemenimis, kuriuos vienaip ar kitaip reikia išversti, kad suprastų kitataučiai.

Muzikos kalba iš esmės yra universali ir skiriasi tik stiliais bei tembrais, o turinys visų tautų muzikos yra vienodas ir netgi priemonės panašios. Tai labai svarbi žinia tiems, kurie žavisi kraštutiniu nacionalizmu. Muzikoje niekada nebuvo ir nebus fašizmo idėjų, nebent tik kūrinių pavadinimuose.

Muzika, kai jos nėra per daug, gali pasiekti kur kas daugiau nei kalba ir visi su ja susieti procesai. Pastebėkite – svarbiausi politikų susitikimai baigiami apsilankant koncerte arba operoje, o prasideda himnais, kurie labai panašūs vienas į kitą.

– Ar kūrybinis įkvėpimas nėra pervertinamas? Kas šiandien laikoma įkvėpimu?

– Kūrybinio įkvėpimo nėra tiems, kurie apie tai galvoja. Ar reikia įkvėpimo pereiti gatvę? Tiesiog eini vedinas tikslo. Visa ateina savaime, jei yra darbo prasmė, jei žinai, ką darysi kitoje gatvės pusėje. Neapsakomą ir dažnai nepaaiškinamą įkvėpimą sukelia du skirtingi dalykai – gėris ir blogis. Poetą įkvepia pavasaris, vagį – bankas. Man patvaresnis ir kilnesnis pirmojo įkvėpimas, nors žiniasklaidai įdomesnis antrasis.

– Dažnas menininkas: dailininkas, drabužių dizaineris ar muzikantas teigia, kad įkvėpimas dažnai atkeliauja iš mūzos. Kaip ji veikia kūrybą ir koks mūzos indėlis kūrybiniame procese?

– Vienas prancūzų rašytojas sakė, kad kūriniai skraido kaip drugeliai, belieka juos už sparnelių pagauti. Gali gaudyti vienas, tačiau su mūza smagiau. Ji gali būti virtuali ir kūniška. Turiu abi, tačiau antroji patikimesnė ir tikresnė. Vyrai tokias moteris vadina žmonomis.

Jeigu rimtai – virtualioji mūza yra atpirkimo auka, kai nepasiseka, o kai pasiseka – dėkoju kūniškai mūzai. Prieš iškeliaujant iš namų nauja partitūra visuomet savotiškai patikrinama mudviem ją perklausant. Aš tai vadinu laime.

– Jūsų nuomone, kūrybingumas – įgimtas ar įgyjamas?

– Nėra nekūrybingų žmonių – yra tinginių, kuriuose kūrybingumas miega. Džiugu, jei pats ar aplinkybės tą tingulį pažadina, tačiau yra ir nepabundančiųjų. Patyriau, kad tai labai nelaimingi, pikti ir irzlūs žmonės.

Dabar išgyvename tokią fazę, kai itin daug vartojame, o kai viską gali nusipirkti – kam kurti? Tačiau dar yra tokių keistuolių, kurie ima ir sugalvoja iPhone'ą, bet tai jau ne mano tema, o įrankis, diegiantis tavyje priklausomybę daiktams, ne kūrybai. Bet raminu save – tai tik fazė.

– Muzikos paskirtis – sukelti klausytojui emocijas. Ar muzika gali turėti destrukcinį poveikį?

– Muzikos jėga didžiulė ir ją naudoti reikia atsakingai. Paskaitoje pabandysiu atskleisti vieną muzikos kilmės istoriją, prisimindamas ir kitas. Jų yra gana daug, ir kiekvienoje rastume šiek tiek tiesos. Pasirinkau vieną, mano supratimu, svarbiausią. Kokią? Tikiuosi, atrasime kartu paskaitos metu.

Netgi tas pats muzikos kūrinys, įspraustas į sumaniai suregztos ideologijos rėmus, gali tarnauti visiškai priešingiems tikslams. Taip įvyko, kai Antrojo pasaulinio karo metais drąsinant vokiečių kareivius buvo transliuojama Bethoveno muzika. Prancūzų partizanai, pagavę tą radijo bangą, taip pat kaupė jėgas nuožmiai kovai su priešu. Muzika turi daug jėgų, tarp jų – ir griovimo. Vien decibelais galima žmogų suluošinti. Yra žmonių, kurie tai daro su savimi be gailesčio.

– Nuo pat atsiradimo iki šių laikų radosi nauji muzikos žanrai, stiliai, instrumentai – muzika evoliucionavo. Ar galima prognozuoti, kuo muzika nustebins tolesnėje ateityje?

– Muzika neevoliucionavo jai atsiradus, kito tik įnagiai, technika, mados. Niekas nepasikeitė ir niekas nepasikeis. Kaip kad niekada nebus dviejų tokių pačių klevo lapų, taip ir niekas neišsems muzikos įvairovės jos nekintamumo paradokse.

– Muzikos kilmė aiškinama žaidimais, darbu, fiziologija ir signalais. Kokia yra penktoji versija?

– Apie penktąją ir pakalbėsime vasario 4-ąją.

Kas? G.Kuprevičiaus vieša paskaita "Penktoji muzikos kilmės versija". Iš ciklo "Menas ir technologijos".

Kur? KTU Kultūros centro (Laisvės al. 13) mažojoje salėje.

Kada? Vasario 4 d. 18 val.