"Sakykite, ar jis tikrai toks įspūdingas? O gal tai tik reklaminis triukas?" – svarsto Paryžiaus cirko prieigose į Misterio X pasirodymus bandanti pakliūti publika. Panašius klausimus kelia ir Kauno valstybinio muzikinio teatro žiūrovai, nebesuspėję įsigyti bilietų į naująjį sezoną atidariusios operetės "Misteris X" spektaklius.

Tradicijos ir debiutai

Kaune ši Imre's Kalmano operetė buvo statyta prieš du dešimtmečius (1995 m.), tik ji tąkart vadinosi "Cirko princesė". Vyresnės kartos žiūrovai dar prisimena ir Maskvos televizijos filmo "Cirko princesė" versiją 1982 m., ir šiltais prisiminimais apipintą 1958 m. estų baritono Georgo Otso sukurtą Misterio X vaidmenį to paties pavadinimo filme.

Šios operetės amžius artėja prie šimtmečio, tačiau  populiarumas nemažėja. Kaltas cirkas? Meilės intriga? I.Kalmano muzika?

Su pirmaisiais uvertiūroje skambančiais populiariosios Misterio X arijos garsais atsiveria ne itin išvaizdus ir pilkas apvalios formos cirko arenos vidus.

Veiksmas prasideda cirko prieigose. Su pirmaisiais uvertiūroje skambančiais populiariosios Misterio X arijos garsais atsiveria ne itin išvaizdus ir pilkas apvalios formos cirko arenos vidus. Ir šiaip ypatinga erdve nepasižyminti teatro scena įrėminta atsiveriančių ir vėl užsidarančių cirko kupolo sienų, bet jo viduje verda aistros, jungiasi, pinasi herojų meilės gijos. Siužetas gana įprastas operetėms, talpinantis pasakojimą apie turtingą našlę, gerbėjus, kovojančius dėl jos rankos, painios praeities herojų, kurio gyvenimo vingius ilgainiui pavyksta išsiaiškinti ir viskas baigiasi laimingai.

Pastatymo užduotis lyg ir aiški, tačiau spektaklio režisierė Viktorija Streiča, surinkusi bendraminčių statytojų komandą, padedant dramaturgei Ramutei Skučaitei, nutolsta nuo tradicijos pasirinkdami naujus, taigi ir rizikingus sprendimus. Tai pirmas jos savarankiškas režisūrinis darbas. Kartu su ja spektaklyje debiutuoja ir scenografas Vaidotas Jakutis, siekiantis pripildyti pastatymą stimpanko stilistikos. Kostiumus ir grimą veikėjams kuria jau ne vieną spektaklį teatre papuošusi dailininkė Kotryna Daujotaitė. Prie kūrinio muzikos vairo – dirigentas Jonas Janulevičius.

Atskirai verta paminėti choreografo Dainiaus Bervingio indėlį, suteikiantį spektakliui skoningos judėjimo įvairovės ir gyvybingumo.

Iššūkiai orkestrui

"Paskubėkite, ponai, cirko spektaklis prasideda!" Apie gyvenimą cirke ir apie cirką gyvenime – nesibaigianti cirko šventė, bumbsint bukinančiam būgnui, valsą keičiant čardašui, žaismingus pokalbius – muzikiniams solo ir ansambliams.

Besipinančių siužetinių linijų fone – cirko akrobatais tapę dresuoti žvėreliai: kiškučiai ir lapės, avelės ir vilkai, atsargiais judesiais kuriantys vizualiai mielas (K.Daujotaitės kostiumai), tačiau ne visada operetės tempuose išsitenkančias kompozicijas. Kita vertus, sparčiai vartytis atliekant įvairiausias figūras ir piramides su regėjimo lauką ribojančiomis kaukėmis nėra taip jau paprasta. Juo labiau kad po kaukėmis – ne tik suaugusieji, bet ir vaikai – cirko studijos "Šypsena" artistai (studijos vadovai – Itana ir Raimondas Januševičiai).

Tempų kontrastai šiai operetei būdingi – nuo labai greitų iki staiga juos keičiančių itin lėtų. Todėl dirigento vaidmuo čia ypač svarbus, kaip ir jį stebinčių solistų bei ansamblių  dėmesingumas. Atskirai klausant orkestro galima būtų pagirti už faktūros aiškumą ir pagerėjusį styginių instrumentų skambesį, o kalbant apie pritarimą scenos atlikėjams dar yra kur tobulėti.

Žanro lūkesčiai

Masines scenas keičia kamerinės – pristatomi pagrindiniai veikėjai.

Pirmojo Fedoros (Ieva Goleckytė ir Raminta Vaicekauskaitė) pasirodymo scenoje melodijos gana kampuotos, besibadančios kaprizingais šuoliais, kurių aštrumą dar labiau sustiprina vyraujantys maršo charakterio akcentai, laužantys net ir nuosaikesnio skambesio ar švelnumo reikalaujančius melodinius vingius. Švelniau įveikti melodijų viršūnes skambant į cirko bravūrą įsijautusiam orkestrui – gana sudėtinga: solistėms lieka šaudyti aukštosiomis natomis bandant išsaugoti solo pozicijas.

O jei dar būtų galima aiškiau suprasti žodžius... Operoje išryškinant bel canto grožį tekstui tenka antraplanis vaidmuo, tačiau operetėje šalia emocinių ir dinaminių kontrastų prisodrinto vokalo vyrauja aiškios dikcijos reikalaujantis tekstas ir derama vieta jam suskambėti scenoje. Galbūt nuo šio reikalavimo atpratino pastaruoju metu sėkmingai statomi ir mikrofonais aprūpinti miuziklai?

Miuzikluose teksto pateikimo erdvė mažiau aktuali, nes aktoriams, kad ir kur jie stovėtų, padeda mikrofonai. Tačiau operetė – kaprizingas žanras, diktuojantis savas sąlygas ir reikalavimus režisūros ir interpretacijų sprendimams. Jis tuo ir sudėtingas, kad reikalauja iš atlikėjo nepriekaištingos artikuliacijos, privalomos dramos aktoriams, ne prastesnio nei operoje vokalo, kurį neretai tenka demonstruoti aktyviai šokant ir kitaip judant scenoje. Ir nepasiteisinsi, kad trinka kvėpavimas, nebelaiko diafragmos atramos, dar ir dirigentą reikia akies krašteliu stebėti, ir su partneriu ansamblyje derėti, jau nekalbant apie vaidmens įvaizdžio formavimą ir žavesį, kurio taip laukia publika.

O ją sužavėti galima ir ta užkrečiama nuotaika, kuria spinduliuoja jaunieji solistai. Jų šiame spektaklyje išties nemažai. Tai Tonio Bonvilio (Martynas Beinaris ir Rapolas Baranauskas) ir Mari Letuš (Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė ir Monika Pleškytė) vaidmenų atlikėjai. Būtent jiems tenka ir kurti charakterinius vaidmenis, ir išraiškingas vokalas bei aktyvus šokis dainuojant. Publikos džiaugsmui jie tai atlieka gana atsakingai ir įtikinamai.

Naujų spalvų paieškos

Misterio X (Andrius Apšega ir Ramūnas Urbietis), kaip ir Fedoros, vaidmenys pasyvesni, bet emocionaliai sodresni. Stebint Misterio X personažo kūrimą, tiek žiūrovui, manau, tiek ir atlikėjams, sunku atsiriboti nuo ryškių praeities atlikėjų suformuotų ir susikurtų stereotipų. Kita vertus, pavyzdžiai taip pat reikalingi kuriant sudėtingą, aristokratišką, vidinių emocinių prieštaravimų draskomą personažą. Kol kas kauniečių Misteris X dar tik formuojasi.

Šiuo atveju šiek tiek lengviau daugiau kalbantiems nei dainuojantiems charakteriniams personažams. Tai baronas Gastonas de Ristuni (Kęstutis Alčiauskis, Raimondas Baranauskas ir Žanas Voronovas), kurį visi trys atlikėjai sėkmingai kuriamas kaip kaprizingas, šiek tiek infantilus intrigantas. Jo bičiulis ir suokalbininkas – cirko direktorius Renaras (Jonas Lamauskas ir Giedrius Prunskus).

Tarp charakterinių vaidmenų išsiskiria niekšelis barono sekretorius Puasonas – savotiškas kalmaniškas Figaro. Jam žaismingų spalvų negaili Dainius Bervingis ir energija trykštantis, tik šiemet abitūros mokslus J.Gruodžio konservatorijoje baigęs ir studijas pradėjęs Vygantas Bemovas. O jų ansamblis su husarais sulaukia pelnytų klausytojų ovacijų.

Spalvingą charakterių paletę papildo Tonio motinos Karolinos (Giedrė Juknevičiūtė ir Raimonda Tallat-Kelpšaitė) bei restorano administratoriaus Pelikano (Gediminas Maciulevičius ir Ramūnas Šimukauskas) duetas, priverčiantis juoktis net ir santūriausią žiūrovą.

Šie dinamiški vaidmenys gerokai pagyvina spektaklį, pasitarnaudami sklandesnei ir rišlesnei eigai, tačiau tarp jų pasitaiko ir ramybės epizodų.

Pirmo veiksmo pagrindinių veikėjų Misterio X ir Fedoros dueto scena, lydima plačiai skambančio lėto valso, ilgam pristabdo spektaklio dramaturgijos variklį – režisūrinis sprendimas abiem veikėjams scenoje priešprieša vaikščioti ratu gyvybės neįpučia. Belieka mėgautis be įtampos svaigiai banguojančia I.Kalmano melodija. Netikėtai rami dueto scena lyg kaleidoskope peršoka į veiksmo divertismentu tampantį Misterio X pagrindinį triuką, sukėlusį didžiulį ažiotažą tarp cirko lankytojų.

Tačiau spektaklio lankytojams jo perteikimas naudojant animuoto grafinio vaizdo projekciją gali pasirodyti lyg primityvi uždarame rate besisukančios klounados parodija su fone skambančiu italo Vittorio Monti populiariuoju čardašu.

Novatoriški sprendimai

Kur kas geriau į spektaklio kontekstą įsikomponuoja begarsio kino atkarpos, susiejančios turinį su Paryžiaus vaizdais. Pagreitintą filmą įmituojantys judesiai ir smulkūs minios žingsneliai taikliai įveda į XX a. pradžios Paryžiaus atmosferą.

Laisvė pasireiškia ir traktuojant kūrinį, ir scenų eiliškume, pagrindinių veikėjų dramos pusiausvyroje, tarsi išsivaduojant iš būtinybės suteikti vienam iš jų dramaturginio svorio.

Laikmečio dvasią papildo K.Daujotaitės įvairių modelių kostiumai ir jų detalės, spektaklio scenografo V.Jakučio pasirinktos stimpanko estetikos technologijų elementus gretinantys su Viktorijos epochos ir kaubojų mados atspindžiais. Veiksmas vyksta Vienoje, atsisakant operetės pirminiame variante buvusio Peterburgo.

Visa ši sumaištis saikingai protestuoja prieš suvaržymus ir laužo tradicijas įkūnyti stilistiškai vieningą sceninį veikalą. Laisvė pasireiškia ir traktuojant kūrinį, ir scenų eiliškume, pagrindinių veikėjų dramos pusiausvyroje, tarsi išsivaduojant iš būtinybės suteikti vienam iš jų dramaturginio svorio.

Vienijančiu spektaklio veiksniu išlieka I.Kalmano muzika, sugrįžtanti prisiminimų aidu iš praėjusio amžiaus. 1926 m. ši operetė pirmą kartą suskambo Vienoje, kur jos žanras tuo metu išgyveno aukso amžių.

Kauno valstybinis muzikinis teatras žiūrovų stygiumi taip pat nesiskundžia. Naujoji operetė, atrodo, taip pat įsitvirtins, laikui bėgant tobulindama kalbos artikuliaciją, orkestro ir scenos atlikėjų susibendravimą, solistų tikėjimą kuriamo vaidmens tikrumu. Personažo pojūtis ir įsijautimas į vaidmenį įtikina ir klausytoją. O tada pasiteisina ir visi režisūros, dirigento ir kitų statytojų sumanymai.