KAUNIEČIAMS IR MIESTO SVEČIAMS – Į PRAEITĮ NUKELIANTI „LAIKO MAŠINA“

Ar kada nors susimąstome, kad niekada nematome dabarties? Kas, jei net žvelgiant į veidrodį mūsų matomas atspindys yra du kartus senesnis nei mūsų tikrasis žvilgsnis?

Šiais klausimais mąstyti provokuoja stiklo menininkas, "Mavy studijos" įkūrėjas Mantas Mikutavičius. Neseniai Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kieme įkurdinęs instaliaciją "Laiko mašina" menininkas kvietė susipažinti su atgal nukeliančiu karšto stiklo gamybos procesu. Kauno galerijų savaitgalio ir Muziejų nakties renginiuose dalyvavę kauniečiai turėjo progą pasinerti į siurrealybės persmelktą atvirą stiklo gamybos veiksmą, leidžiantį pamatyti tai, kas paprastai uždara.

M.Mikutavičius neabejoja: tik atviri ir interaktyvūs procesai gali priartinti stiklo meną prie plačiosios visuomenės ir paskatinti gilesnį susidomėjimą. Apie stiklo meno performansų svarbą, dabarties laiko paieškas ir stiklo menininkų padėtį kultūriniame lauke – iš paties kūrėjo lūpų.

– Instaliacija "Laiko mašina" norėjote atkreipti dėmesį į laikinumą ir būties nepastovumą. Turbūt stiklo menas ir yra tinkamiausias laiko tėkmei atskleisti: dinamika, greitai besikeičianti stiklo būsena – visa tai iliustruoja nenutrūkstantį kitimą.

– Taip, tikrai. Stiklas – labai trapi medžiaga. Sukūrei kūrinį, šis įskilo ir jo nebėra. Galėčiau stiklą palyginti su laiku, kurio mums vis trūksta. Šia mintimi ir suliejau visa tai į vieną erdvę, kurioje laiko tėkmė palydima kaitinamo ir aušinamo stiklo būsena pokyčiais. Pati instaliacijos idėja gimė visai atsitiktinai, kaip dažniausiai ir atsitinka su meno kūriniais. Daugiausia dirbu su veidrodžiais, tad vieną vakarą, bevaikštant po studiją ir apžiūrinėjant darbus, atkreipiau dėmesį į įvairaus rakurso savo atspindžius juose. Pagalvojau, kad tai, ką regiu, tėra tik refleksija, o ne tikrovė. Suvokiau, kad veidrodyje matau ne dabartį, bet praeitį. Taip ir kilo pavadinimas "Laiko mašina" – juk kiekvieną dieną galvojame apie praeitį ir planuojame ateitį, bet niekada nematome tikrojo vaizdo.

– "Laiko mašinos" technologija be galo įdomi – instaliaciją sudaro kubas ir jame sukonstruotos simetriško veidrodžio dalys, o viduje įsikūręs karšto stiklo procesas. Performatyvaus veiksmo metu žaidžiama su laiko momentu atspindyje – kube susikerta kelios paralelios erdvės ir laiko sankirtos, kurios keliomis nanosekundėmis žiūrovus nukelia atgal. Ar tai pirmasis jūsų bandymas uždarą stiklo meno procesą atverti visiems?

– Ne, tai nėra pirmas kartas – šio darbo veidrodinė dalis buvo sukurta seniau ir eksponuota Nacionaliniame Kauno dramos teatre. O pats pirmasis panašus mano projektas vyko 2007 m., kai su studijų draugais atviroje erdvėje pristatėme skandinavišką stiklo technologiją – mažoje krosnelėje kūrėme stiklo karoliukus. Šis projektas nuo dabartinio skyrėsi savo atlikimu, kadangi "Laiko mašinos" instaliacija sudėtingesnė, be to, ir joje pasiekiama temperatūra aukštesnė. Vis stengiuosi uždarus stiklo meno procesus perkelti į gatvę ir pristatyti platesnei visuomenės daliai. Man patinka žmonėms suteikti galimybę betarpiškai dalyvauti stiklo kūrimo procese, jį stebėti gyvai ir klausti kylančių klausimų, o vėliau dar ir gauti šviežiai sukurtą stiklo gabaliuką dovanų.

Kadangi "Laiko mašinoje" dirbama su karštu stiklu, procesas reikalauja labai didelio susitelkimo ir gero technologijos išmanymo. Norėjau pademonstruoti žiūrovams proceso laikinumą ir trapumą – stiklo būvis nuolat kinta ir tu niekada 100  proc. negali žinoti, kaip kūrinys galiausiai atrodys. Nudžiugino ir faktas, kad M.K.Čiurlionio muziejus sutiko instaliaciją priimti į savo erdvę – manau, kad šio muziejaus aura ir architektūra puikiai dera prie "Laiko mašinos" koncepcijos.

Stiklo būvis nuolat kinta ir tu niekada 100 proc. negali žinoti, kaip kūrinys galiausiai atrodys.

– Stiklo gamybos procesas reikalauja didelio susikaupimo. Ar nebuvo sunku dirbti, kai už nugaros rikiavosi nemaža minia?

– Iš pradžių tikrai buvo kiek nejauku – juk mes, stiklo menininkai, nesame įpratę prie auditorijos – dažniausiai dirbame mažose, uždarose erdvėse. O čia staiga visas būrys žiūrovų stebi kiekvieną tavo žingsnį. Tačiau susikaupiau ir visiškai pasinėriau į kūrybinį procesą. Kaskart baigęs etapą su susirinkusiaisiais padiskutuodavau, atsakydavau į iškilusius klausimus, paaiškindavau stiklo gamybos subtilybes. Džiugu, kad susidomėjimas buvo tikrai didelis – juk žmonėms retai pasitaiko proga išvysti, kaip gimsta stiklo kūrinys. O stebėti šiuos procesus M.K.Čiurlionio dailės muziejuje dar neįprasčiau. Galerijose galima pamatyti jau užbaigtą darbą, bet eiliniam žmogui sunku ir įsivaizduoti, kaip sudėtinga buvo jį kurti. Šį sudėtingumą lemia ir tai, kad stiklas labai greitai vėsta ir paprastai turi daugiausia pusvalandį gaminiui sukurti.

Norėjosi, kad žiūrovai kartu su mumis dalyvautų šiame procese – jeigu kas nors būtų paprašęs ką nors pagaminti, būtume tai padarę. Tiesa, visuomenė dar nėra labai drąsi – bijo ko nors paklausti, prisiliesti, kad tik nesudaužytų, nesugadintų. Tačiau tai ir yra visas įdomumas – tegul sudaužo, tai bus tam tikra šoninė veikla, kuri darbą pakoreguos, bet nesugadins. Toks performatyvus veiksmas ir turi būti interaktyvus, įtraukiantis, kad paskatintų plačiau pasidomėti stiklo menu. Juk tiesiog vaikščioti po galeriją ir apžiūrinėti stiklines vazas tikrai nėra labai įdomu, tačiau jeigu yra galimybė dalyvauti kuriant tokį darbą, jau visai kas kita. Nenorėjome it kokioje parodoje atitverti žiūrovus juosta ir neleisti prieiti artyn – performanso interaktyvumas ir gaivališkumas buvo itin svarbus.

– Dėl specifinės darbo technologijos – karščio ir mažos erdvės stiklo menininkai dirba vieni ir erdve nesidalija su kitais. Tačiau tai juos ilgainiui izoliuoja, o eiliniai žmonės retai kada gauna galimybę gyvai išvysti stiklo gamybos procesus. Jūsų instaliacija įdomi ne tik laiko tėkmės idėja, bet ir tuo, kad leidžia kūrybinį procesą stebėti visiems norintiesiems. Jūsų nuomone, kaip dar būtų galima populiarinti stiklo meną?

– Sunku pasakyti. Tikriausiai kiekvienas menininkas, kurdamas kūrinius, tam tikra prasme populiarina savo sritį. Aš stiklo meną platesnei visuomenei pristatau savo įkurtoje "Mavy studijoje". Baigęs mokslus Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete supratau, kad stiklo profesionalų nelabai kam ir reikia – kaip menininkas, gali užimti tik labai siaurą nišą. Tad su kolega Vyteniu Dzvonkumi pagalvojome, kad būtų naudinga įkurti studiją, kurioje, be stiklo dirbinių gamybos, pristatytume šį meną paprastiems žmonėms. Norėjome, kad atėjęs žmogus galėtų dalyvauti kūrybiniame procese, prisiliesti prie stiklo ir suprasti, kas tai per medžiaga, kokia ji nepaslanki apdirbimui. Tad populiarinimas ir galėtų vykti išeinant į viešąsias erdves, dalyvaujant įvairiuose renginiuose. Lietuvoje jau kelerius metus vyksta vienintelis Baltijos šalyse stiklo meno festivalis "Vitrum Balticum", kurio metu rengiami įvairūs stiklo performansai, procesas atveriamas visiems besidomintiesiems. Manau, tai yra geriausias kelias – atvirai parodyti žmonėms, kaip mes kuriame, kaip sunkiai dirbame, kad pagamintume gražų kūrinį. Tačiau vieno atsakymo, kaip šią meno šaką paversti populiaria, nėra. Dideli šou visada atneša naudos – tačiau juk nedarysi to kiekvieną dieną.

– Neįprasti stiklo meno performansai jums nesvetimi. Rudenį Kaune vykusiame jau minėtame stiklo meno festivalyje "Vitrum Balticum" kartu su lietuvių komanda ir švedu menininku Markusu Emilssonu užkūrėte interaktyvų karšto stiklo disko ir technomuzikos vakarėlį po atviru dangumi. Vis dėlto nemažos dalies žmonių supratimas apie stiklo meną apsiriboja stikliniais buteliais, o dauguma šiuolaikinio meno galerijų labiausiai orientuojasi į vaizduojamąją dailę. Kaip manote, ar tokie performansai gali pakeisti visuomenės nuostatas?

– Taip, į stiklo meną iš tikrųjų orientuojasi tik stiklo galerijos. Kitose erdvėse stiklui skiriamos nedidelės ekspozicijos. Stiklo meno festivaliai ir atviri performansai tikrai galėtų padidinti ne tik visuomenės, bet ir galerijų susidomėjimą. Juk kuo daugiau žmonių domisi konkrečia meno šaka, tuo ir galerijos labiau suinteresuotos eksponuoti tokius kūrinius.

Dalyvavimas "Vitrum Balticum" festivalyje man suteikė puikios patirties. Apskritai mūsų performansas festivalyje buvo pirmasis toks Kaune, kai karšto stiklo gamybos procesą galėjo stebėti tiek žmonių. Interaktyvaus proceso metu žiūrovai mums siūlė savo idėjas ir taip galėjo projektuoti kūrinius. Pats Markusas taip pat be galo įdomus žmogus – jis mus visus sugebėjo taip nuteikti, kad proceso metu elgėmės it išprotėję. Niekada nebuvome turėję progos šitaip pakvailioti – juk dėstytojai visada kalė į galvas, kad reikia susikaupti ir viską atlikti tik taip, o ne kitaip. Įjungėme muziką, užtemdėme šviesą – tamsoje karšto stiklo krosnis atrodė dar įspūdingiau. Karščio galia, visiškai laisva atmosfera, interaktyvus bendravimas su žiūrovais – turbūt malonumas dalyvauti šiame procese mane ir paskatino vėl pradėti dirbti su karštu stiklu. Ši technologija gan brangi ir sudėtinga, tad su ja dirbti atrodė beveik neįmanoma. Tačiau pabendravęs su Markusu supratau, kad kai labai nori, gali viską padaryti. Gali netgi į lauką išnešti krosnį ir pakviesti žmones į kūrybinį vyksmą. Manau, visa ši patirtis lėmė ir "Laiko mašinos" performanso atsiradimą.

Studijuodami visą laiką mokėmės, kad skandinaviškas stiklas yra lakoniškas, ramus, o čia staiga atvažiuoja pašėlęs švedas ir užkuria tikrą stiklo technomuzikos vakarėlį. Pabendravus su menininku iš visai kitos kultūrinės sferos atsirado daug naujų minčių ir idėjų. Iš tikrųjų tokie renginiai yra labai reikalingi kūrybinei cirkuliacijai, nes, būdami užsidarę tik savo studijoje, užstrigsime tarsi veidrodyje ar "Laiko mašinos" kube. Regėsi daug atspindžių, bet visa tai bus tik tavo paties refleksijos.

– Jūsų įkurta "Mavy studija" veikia jau šešerius metus. Be kita ko, siūlote ir edukacinę / kūrybinę stiklo programą. Ar žmonės noriai lanko šiuos užsiėmimus? Kokias tendencijas pastebite?

– Steigiant studiją mūsų pagrindinė idėja ir buvo pristatyti mums jau gyvenimo būdu tapusį stiklo meną platesnei visuomenei. Tad, be kitos veiklos, siūlome ir edukacinę programą – kviečiame pasigaminti stiklo dirbinių naudojant sukepimo (fusing) technologiją. Suteikiame lankytojams galimybę įgyvendinti savo idėjas, prisiliesti prie stiklo, išmokome pagrindinių jo apdirbimo procesų. Galime pasidžiaugti, kad susidomėjimas šia programa tikrai nemenkas. Žmonės ateina, domisi, nors ir ne visi supranta, kas per medžiaga yra stiklas ir kaip jis gali būti apdirbamas. Neretas įsivaizduoja, kad užsukęs pas mus turės pūsti stiklą, kadangi visi žino, kad stiklas yra pučiamas. Tačiau mes siūlome paprastesnę technologiją, kurios metu galima stiklą pačiupinėti, pajausti – pučiant to padaryti nepavyks. Štai taip mažais žingsniukais pristatome stiklą plačiau, giliname žmonių suvokimą. Po mūsų edukacinės pamokėlės lankytojai jau supranta, kaip gimsta įvairūs stiklo papuošaliukai, fusinginės lėkštės. Nuėję į galeriją jie jau suvoks, kiek darbo menininkui reikėjo įdėti, kad sukurtų eksponuojamą kūrinį. Dažnai žmonės to nesuprasdami piktinasi stiklo dirbinių kainomis, nesupranta, už ką taip brangiai reikia mokėti. Tačiau edukacija gali pakeisti šią padėtį, pristatydama sudėtingus stiklo dirbinio gimimo procesus.