Kaunietė R. Kasnauskytė: nusiėmus akinius atsirado noras gyventi čia ir dabar | Diena.lt

KAUNIETĖ R. KASNAUSKYTĖ: NUSIĖMUS AKINIUS ATSIRADO NORAS GYVENTI ČIA IR DABAR

Rima Kasnauskytė 2017 m. dalyvavo regėjimo gerinimo stovykloje. Anksčiau moteriai rūpėjo tik darbas: ji visada tikėjo, kad sunkiai dirbantis žmogus yra vertas pagarbos, o tie, kurie mėgaujasi gyvenimu, yra veltėdžiai. Po stovyklos atsikračiusi akinių (-4 dioptrijų) ir klaidinančių nuostatų Rima dabar pasiekia tų pačių rezultatų dirbdama gerokai mažiau. Siūdama šuniukams lietpalčius ir lininius drabužius jų šeimininkams kaunietė dabar randa laiko save ugdyti, stebėti, mokytis. 

Ši veikli moteris sutiko papasakoti savo istoriją.

Nemačiau, koks gyvenimas yra gražus

Stovykloje įvyko stiprus lūžis. Po pirmų trijų dienų priešinimosi naujai gyvenimo sistemai, pavargau ir nutariau pagaliau pasinaudoti mokytojų pasiūlymu – atsiduoti ir pasiimti, kiek galima daugiau, pasimėgauti. Kai tik leidau sau atsipalaiduoti, pajutau visai kitą stovyklos poveikį. Iki tol buvau niurzga ir nuolat skųsdavausi viskuo, o nuo tos dienos vietoj skundimosi nepatinkančiais dalykais ėmiau džiaugtis patinkančiais. Ir mano nuostabai, dalykų, kuriais galima džiaugtis, pasirodė žymiai daugiau. Vakare pilnais laimės plaučiais būdavo sunku užmigti. Iki šiol stebiuosi, kaip galėjau nematyti, koks gyvenimas yra gražus ir koks stebuklas yra būti jo dalimi.

Nusiimti akinius buvo rimtas iššūkis

Į šią stovyklą mane atvedė noras pagerinti regėjimą. Tik neįsivaizdavau, kaip -4 dioptrijų akinius sugebėsiu per savaitę padėti į šalį. Dabar suprantu, visa esmė buvo juos nusiimti. Pirmas kelias savaites vaikščiojau, kaip katinas be ūsų. Tada prisiminiau, kaip dar visai neseniai pratinausi prie dvigubai stipresnių akinių, kuriuos man paskyrė optikoje. Taip ir guli vargšeliai, vos mėnesį panešioti. Pinigai išmesti tarsi į balą, nes dabar negaliu jų net trumpam užsidėti.

Pirmas kelias savaites vaikščiojau, kaip katinas be ūsų. Tada prisiminiau, kaip dar visai neseniai pratinausi prie dvigubai stipresnių akinių, kuriuos man paskyrė optikoje. Taip ir guli vargšeliai, vos mėnesį panešioti.

Visi tvirtino, kad prie akinių reikia priprasti: net jei skauda galvą, šiukštu nenusiimti – bus sunkiau priprasti. Girdėjau, kad turi praeiti laiko, kol priprasiu. Aš pripratau, bet baisiausia, kad patikėjau, jog be jų aš nieko nematau. Juk nusiėmusi tokius akinius, prie kurių akis pratinau beveik tris savaites, aš matydavau tik rūką. Nesinori net prisiminti. Ryte atmerkus akis, pirmiausiai į galvą šaudavo ši mintis –  „kur mano akiniai?“.

R. Kasnauskytės asmeninio archyvo nuotr.

Trys savaitės po stovyklos, kai nutariau nusiimti akinius, buvo taip pat sunkios.  Tačiau kitaip. Man neskaudėjo galvos. Sunku buvo vietoj „aš nematau“ pripažinti, kad „aš matau taip“. Susitaikyti, kad toks yra mano pasaulis. Taip, buvau suirzusi ir sunkiai galėjau susikaupti darbui. Galvoje nuolat sukosi tokios įkyrios mintys „aš nieko nematau“ arba „na, tai kada gi aš praregėsiu?“. O dar aplinkiniai pridėdavo: „ten, žiūrėk... ai, tiesa, tu gi nematai“. Bet buvau griežtai nusprendusi akinių nebenešioti – stovykloje man puikiai paaiškino, kokią žalą akims jie daro. Neturėjau galimybių išlaidauti lęšiams – akys toleravo tik vienadienius, tad jiems tekdavo išleisti nemažą pinigų sumą. Tam, kad persilaužčiau, mane tik ir laikė pasiryžimas siekti savo tikslo.

Nusprendusi, kad niekas nepasikeis, pasakiau sau „nelauk stebuklo“ ir džiaukis tuo, ką turi. Po kurio laiko akys apsiprato prie pokyčių: irzulys ėmė slopti, pradėjau susikaupti darbe, nusiėmiau akinius dirbant kompiuteriu, tebenešiojau juos tik vairuojant. Pastebėjau, kad nusiėmus akinius mano sąmoningumas ir pastabumas detalėms labai išaugo. Ėmiau įsiminti daugiau informacijos ir, atrodytų, nereikšmingas detales, kurios man puikiai leidžia orientuotis aplinkoje.

Metai be akinių išmokė atverti širdį

Mane iki šiol žavi tai, kai aš „logiškai“ stengiuosi, ką nors pamatyti. Dar stovykloje mus mokė – kai kažko neįžiūri, pabandyk apvesti žvilgsnį aplink, ieškoti detalių ir vaizdas išryškės. Vaizdas iki mūsų akių ateina, reikia tik išmokti jį iššifruoti, atsipalaiduoti ir jį įsileisti. Man būna labai keista, kad pastebiu tokias detales, kurių kiti nemato, tarkim, sesės eiseną, jos visas galimas šukuosenas, ėjimo greitį, žingsnio dydį, drabužių spalvas. Visa tai man leidžia ją atpažinti iš gana toli.

Akinių nusiėmimas sustiprino pasitikėjimą savimi, sąmoningumą, pastabumą detalėms, atminties lavinimą, atsirado noras gyventi ramiau ir lėčiau, noras gyventi čia ir dabar.

Tai – pats svarbiausias pokytis mano gyvenime, įkvėpęs begalinės drąsos ir džiaugsmą gyventi. Akys man visada buvo svarbiausios – dabar aš labiau pradėjau vystyti kitas patikimesnes jusles, padedančias „matyti“. O svarbiausia, kad atvėriau širdį ir ėmiau dažniau matyti ja. Man be galo patinka mano pasaulis. Ir mano gyvenimas yra gražus.

GALERIJA

  • Kaunietė R. Kasnauskytė: nusiėmus akinius atsirado noras gyventi čia ir dabar
  • Kaunietė R. Kasnauskytė: nusiėmus akinius atsirado noras gyventi čia ir dabar
Rašyti komentarą
Komentarai (4)

yra

You Tube prof. Vladimiro Zdanovo video apie regejima . Jis paaiskina ,kodel akiniai gadina akis ,taciau reikia labai ,labai atidziai isklausyti visa iki galo .

Netikras zuikis

Pridėkite prie straipsnio ligos istorijos išrašus su medikų išvadomis. Norėtųsi specialistų patvirtinimo, kad vietoj "- 4" dabar mato vienetui. Nes straipsnis panašus į šarlatanų stovyklos reklamą.

Akiniai

Akiniai akiu negydo o jas gadina kaip narkotikai kas keli metai reiks stipresniu ir stipresniu daugeliu atveju privaciose skiu klinikose jie ipersami ir sveikiems akis neretai tikrina apsisaukeliai akiu gydytojai ir tai tampa jau normalu kur akinius skaitymui gali nusipirkti uzsienyje uz 15 euru tai lietuvije be triju simtu ju negausi ir dar neaiskios kokybes
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS