Šį rudenį Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir Nacionalinis akademinis Ivano Franko dramos teatras Kyjive pradeda 104-ąjį sezoną. Atrodytų, tik skaičiai, sutapimas, tačiau, peržvelgus šių dviejų teatrų istoriją ir etapus, randama nemažai sutapimų.

Teatro valdymo klausimus ir viską lemiantį karo šešėlį apžvelgia Ivano Franko teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Mychaila Zacharevyčius ir NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas.

Lūžis ir naujos galimybės

Abu teatrai yra sukaupę didžiulę kūrybinę patirtį ir neseniai minėjo 100-metį, bet abiem teatro vadovams yra svarbus XX a. dešimtas dešimtmetis. 1992 m. M. Zacharevyčius pradėjo eiti šio teatro vadovo pareigas, o E. Stancikas 1990 m. buvo pakviestas į Kauno dramos teatro aktorių trupę.

Lietuvoje – nepriklausomybės pradžia, kismas, režisūrinė laisvė, pirmosios gastrolės už geležinės uždangos: su teatro novatoriaus Jono Jurašo spektakliu „Smėlio klavyrai“ vykstama į Vokietiją, Kanadą. O kas vyksta Ivano Franko teatre? Pasak M. Zacharevyčiaus, parašiusio monografiją apie vadovaujamą teatrą, jų teatras 70 metų buvo engiamas sovietų valdžios, nes skleidė ukrainiečių kultūrą, kalbą ir statė spektaklius pagal ukrainiečių dramaturgiją. Vadovo postą jis užėmė 1992 m. kovą ir su talentingu režisieriumi Serhiju Dančenka formavo repertuarą. Teatras vyko gastrolių į JAV, Vokietiją, dalyvavo festivaliuose Lenkijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse – ši patirtis paskatino kūrybines paieškas, eksperimentuoti, pasikviesti režisierių iš JAV ir Europos.

Taip pat įvyko itin svarbių pokyčių kultūros politikoje: M. Zacharevyčius, paskirtas pirmuoju Ukrainos kultūros viceministru, daug prisidėjo prie demokratiškesnės teatrų reguliavimo sistemos – laisvės formuoti repertuarą, paskirti už teatrų darbą atsakingus vadovus. Vienas iš vadovybės laimėjimų teatre – radikaliai atnaujintas meninis, vadybos ir trupės kolektyvas, išsaugota vyresnioji karta.

Situacija: pasak M. Zacharevyčiaus, karas suartino ne tik teatro kolektyvą, bet ir meną su visuomene, kuriai menas padeda atlaikyti įtampą. J. Weber nuotr.

Anot E. Stanciko, minėtu laikotarpiu didžiąją dalį Lietuvos meno ir kultūros žmonių aplankė giluminis tikėjimas ir pasitikėjimas, kad atkurta nepriklausomybė suteiks galimybes visiems kuriantiems ir už kultūrą atsakingiems žmonėms ir kad tas stebuklas virs labai konkrečia realybe: statomi nepalankiais laikyti spektakliai, į teatrą sugrįžo sovietiniam režimui neįtikęs režisierius J. Jurašas.

„Teatro valdymo reformos, deja, baigėsi gana nesėkmingai Lietuvos teatro persitvarkymui ir iki šiol savotiškai esame užstrigę: kinas ar kitos kultūros sritys gyvena žymiai modernesnių ir labiau kūrybą garantuojančių įstatymų plotmėje nei teatras. Tačiau, reikia pripažinti, mūsų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai, nes išties nelyginami dalykai, kokios darbo sąlygos ir kūrybinės galimybės buvo nepriklausomybės pradžioje ir kokias sąlygas dėl valstybės investicijų turime dabar. Aišku, per tą laiką pasikeitė kartos, darbo principai, santykis į darbą ir kūrybą. Džiugu, kad politinės krizės ir įvairios kitos situacijos niekada nebandė apriboti ir cenzūruoti Lietuvoje teatro kūrybos. Mes turime unikalią kūrybinę laisvę ir visas galimybes ją įgyvendinti“, – sako NKDT vadovas.

Kova už laisvę

Prieš keletą metų, pandemijos metu, teatrai minėjo 100-metį. Abiejų teatrų užnugaryje – didžiulė istorija, paženklinta tūkstančių kūrėjų pavardėmis.

2022-aisiais, Europos kultūros sostinės metais, anot E. Stanciko, įsitikinome, kad esame išsiugdę gerų specialistų, o teatro trupė yra itin universali ir pajėgi dirbti su Europos ir pasaulio lygio režisieriais; repertuaras – gausus, įvairus ir dažnai atnaujinamas.

Ivano Franko teatre, anot M. Zacharevyčiaus, pastaraisiais metais vyriausiojo režisieriaus pareigas eina gabus ir talentingas režisierius Dmytro Bogomazovas. Jis į teatrą atnešė meninio stiliaus pokyčių, pastatė nemažai spektaklių pagal Europos ir Ukrainos autorių kūrinius, sulaukusių susidomėjimo ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje.

Jaunieji režisieriai Ivanas Uryvskis ir Davidas Petrosianas sukūrė spektaklių, palankiai įvertintų teatro kritikų ir žiūrovų. Teatre dirba talentingi scenografai Petro Bogomazovas ir Tetiana Ovsijčuk.

2022 m. vasario 24 d. karinė Rusijos invazija į Ukrainą sugriovė kiekvieno ukrainiečio gyvenimą, palietė ir teatrą. M. Zacharevyčius teigia, kad pirmąją dieną visi teatro darbuotojai neišėjo į darbą, tik budėtojai ir apsaugos darbuotojai liko teatre. „Atvykau į teatrą ir išbuvau ten mėnesį, aprūpindavau žmones maistu ir suteikdavau jiems gyvenimo sąlygas, nes jie nesikeisdami teatre dirbo 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Taip buvo du mėnesius. Netoli Kyjivo vyko mūšiai. Žinoma, buvo baimės dėl teatro ir žmonių“, – prisimena vadovas.

Kadangi teatro patalpos yra netoli prezidentūros – teritorijoje, kuri buvo uždaryta visuomenei, – spektakliai taip pat buvo atšaukti. Kūrėjus palaikė tuo metu teatre vykusios repeticijos, o spalio 15 d. pavyko parodyti premjerinį D. Bogomazovo režisuotą spektaklį „Arturo Ui pakilimas“ pagal Bertoldo Brechto pjesę, kuris atliepė šalyje vykstančius įvykius. Salę leista užpildyti iki 40 proc. – pagal slėptuvėje esančių vietų skaičių.

Nors buvo sukrėsti, pasak M. Zacharevyčiaus, teatro žmonės vis tiek žaibiškai sureagavo – padovanojo kariuomenei automobilį ir surinko lėšų. „Mūsų teatras yra labai patriotiškas. Karo laikotarpiu kareivinėse surengėme apie 100 specialiai parengtų koncertų, iš jų 23 koncertai vyko Rytuose ir Pietuose – priešakinėse fronto pozicijose. Keturiolika teatro darbuotojų gina Ukrainą su ginklu rankose. Neseniai prie Bachmuto žuvo dekoracijų dirbtuvių vadovas – jaunas, talentingas ir doras žmogus“, – sakė jis.

M. Zacharevyčius atviras: laikas, kai sužinojo, kad prasidėjo karas, kiekvienam buvo baisus ir protu nesuvokiamas.

„Atrodo, tokie modernūs laikai, bet toks brutalus žingsnis. Buvo juntama ir baimė, išgąstis ne tik dėl to, kas vyksta su broliais ir sesėmis Ukrainoje, bet ir dėl to, kas vyks su mumis; kad visa, kas dabar mūsų akyse yra sukurta, viskas, kas funkcionuoja, per akimirką gali tapti griuvėsiais, gaisrų ir sprogdinimų nuolaužų didžiule krūva. Taip pat baimė dėl artimųjų, dėl savęs, dėl gyvybės. Kiekvienas mes išgyvenome sutrikimą ir neviltį, bet kūryba, teatro menas vėl prabilo kiekvienam iš vidaus, kad yra kai kas kilnesnio, prasmingesnio, kad kovojama dėl prigimtinės teisės žmogui būti laisvam, – kalbėjo E. Stancikas. 

Keturiolika teatro darbuotojų gina Ukrainą su ginklu rankose. Neseniai prie Bachmuto žuvo dekoracijų dirbtuvių vadovas – jaunas, talentingas ir doras žmogus.

Tai sutvirtino teatralų vidinę drąsą ir ta baimė nutolo. Karo pradžia buvusi labai prasminga vertybiniu požiūriu.

„Mane jaudina nesibaigianti Lietuvos parama, buvimas kartu su Ukraina. Juk rusai ir karo vykdytojai tik ir laukia, kada laisvasis pasaulis tiesiog nusiims emocinę gerumo kaukę ir nustos remti Ukrainą. Čia meno prasmė yra didžiulė, nes mes, kalbėdami apie vertybes scenoje, atkreipiame dėmesį į tai, kas prasminga šiame pasaulyje, – jautrumas artimui, dalijimasis tuo, kuo gali padėti, kad kitam būtų lengviau išgyventi tą akimirką“, – sakė E. Stancikas.

Jis atkreipė dėmesį į užsimezgusį ryšį su Charkivo nacionaliniu akademiniu operos ir baleto teatru, Lesios Ukrainkos nacionaliniu akademiniu dramos teatru, Ivano Franko nacionaliniu akademiniu dramos teatru.

„Režisieriaus I. Uryvskio ir visos kūrybinės komandos atvykimas ir spektaklio pastatymas karo metu pagal Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“ mums visiems yra atsakas į klausimą, iš kur kyla Ukrainos stiprybė. Žemė – ne teritorinis vienetas, tai – vertybinis dalykas, o už savo vertybes sugebama kovoti iki galo. Per kūrėjus, per kūrybą mes turime galimybę įsitikinti tuo Ukrainos tautos nenugalimu ryžtu“, – pernai NKDT pastatytą spektaklį prisiminė pašnekovas.

Taikos meto realybė

Karas tęsiasi, bet Ukrainos visuomenė visais įmanomais būdais stengiasi gyventi įprastą kasdienį ir kultūrinį gyvenimą: veikia muziejai, teatrai, galerijos. Gyvuoja ir teatras. Ivano Franko teatro repertuare yra numatyti du spektakliai per dieną (Didžiojoje ir kamerinėje salėse) – bilietus ne visada lengva įsigyti. Tiesa, dėl žmonių saugumo kartais juos tenka perkelti.

Į klausimą, kas jį džiugina ir kas jam kelia nerimą šiomis dienomis, atsako: „Sunku kalbėti apie tai, kas mane slegia. Mane liūdina kareivių žūtys fronte, civilių gyventojų žūtys visiškai sugriautuose miestuose ir kaimuose, daugiau kaip 500 vaikų žūtys, daugiau kaip 20 tūkst. ukrainiečių vaikų pagrobimas, teatrų, muziejų ir kitų kultūros įstaigų sunaikinimas, sirenos, kurios priverčia nutraukti spektaklius ir žiūrovus verčia bėgti į slėptuves. Ir milijonai ukrainiečių pabėgėlių užsienyje. Noriu nusilenkti ir padėkoti visoms šalims, suteikusioms prieglobstį mūsų žmonėms.“

M. Zacharevyčius atskleidžia ir dar vieną liūdną realiją: neįgaliųjų su vežimėliais patekimą į teatrą. Kaip sako vadovas, dėl karo tokių žmonių daugės, o finansinių galimybių užtikrinti patekimą į teatrą šiuo metu nėra.

Kas džiugina, teikia vilties? „Ukrainiečių meilė savo šaliai ir jų neišmatuojama drąsa kovojant su agresore Rusija, – sako svečias. – Mane džiugina kolegos, kurie eina į repeticijas ir spektaklius, žiūrovai, kurie, nepaisydami pavojaus, visiškai užpildo dvi teatro sales. Džiaugiuosi sėkmingais jaunųjų režisierių spektakliais ir, žinoma, įdomiais aktorių kūrybiniais darbais. Esu tikras, kad mūsų laukia šviesi ateitis, nes mus palaiko beveik visas pasaulis, nes tiesa yra mūsų pusėje. Taip pat prašau leisti padėkoti Lietuvos valstybės vadovams, Lietuvos žmonėms už paramą Ukrainai.“

Išreikšdamas palaikymą kolegai iš Kyjivo, E. Stancikas reziumavo: „Būdami kartu su Ukraina ne tik didžiuojamės ukrainiečių drąsa, ryžtu, bet ir semiamės iš jų įkvėpimo gėrio linkinčiai kūrybai. Kartu iki pergalės!“

Tolesnį pokalbį su M. Zacharevyčiumi nutraukė oro pavojaus sirenos – jis turėjo eiti į slėptuvę, tačiau paskutinis jo sakinys buvo padėka: „Dar kartą dėkoju visiems Lietuvos žmonėms ir tikiuosi tolesnio vaisingo bendradarbiavimo su Nacionaliniu Kauno dramos teatru.“