„KAUNO KRONIKOS“ – NESPALVOTOS MIESTO GATVIŲ ISTORIJOS

Ar pamenate, kaip vaikystėje kiemas kiekvieną dieną pavirsdavo nauja, dar neatrasta vieta, kurioje laukė nuotykiai? Kaip nekantru būdavo išbėgti į lauką ir su kiemo draugais kurti naujas istorijas, o vėliau būti pagrindiniais jų herojais? Pakakdavo žvilgtelėti pro langą, koks lauke oras ar kieme atrasti keistai išsišakojusį medį, ir istorijos susikurdavo pačios. Augdami jas tikriausiai paslėpėme kartu su sekretais – iš gėlių žiedelių ar spalvotų popierėlių ir stiklo sukurtomis miniatiūrinėmis instaliacijomis – kurių taip ir nepavyko surasti. Bet istorijos niekur nedingo, apleidome tik savo įgūdžius jas pastebėti. Fotomenininko Martyno Slapšio 2018-aisiais pradėta gatvės fotografijų serija "Kauno kronikos", publikuojama instagramo platformoje, paskatino atrasti naują kontekstą – miestą – istorijoms išgirsti.

– Kokia istorija sieja jus ir Kauną? Kaip išsivystė fotografijų serijos "Kauno kronikos" idėja?

– Praėjusiais metais pusmetį gyvenau Kaune. Miestas man tapo nauja – sena fotografine erdve, kadangi, prieš išsikeldamas į Vilnių, čia studijavau. Gimtasis mano miestas yra Panevėžys, bet gyvenu Vilniuje, o dabar vis dažniau atvažiuoju į Kauną, todėl fotoaparatas visada yra mano kuprinėje. Man patinka Kaunas, žavi tarpukario architektūra, įdomu (pa)stebėti, kaip miestas keičiasi.

"Kauno kronikų" pradžia yra 2018-ųjų kovo pabaiga. Pirmasis instagrame publikuotas kadras – "Laisvės alėjos gyvūnai" – fotografuotas anksti ryte, iškritus paskutiniam lengvam sniegui, kuris netruko nutirpti. Vaikščiojau Laisvės alėja ir prie fontano, ant senų grindinio plytelių, kurių dabar jau nebėra, pastebėjau daugybę pėdų – norėjosi tai užfiksuoti. Ši nuotraukų serija – ne tik gatvės fotografijų ciklas. Ji turi ir istorinę, dokumentinę vertę. Nuotraukose matosi, kaip greitai miestas keičiasi, todėl įsivaizduoju, kad, pažvelgus į jas po dešimties ar daugiau metų, bus labai įdomu jose atrasti tai, ko jau nebebus.

– Ar žiūrint serijos fotografijas reikėtų ieškoti jas apjungiančio naratyvo?

– Kiekviena nuotrauka yra atskira istorija, o jas jungiantis naratyvas – greitai besikeičiantis Kaunas.

– Jūsų fotografinis maršrutas tęsiasi per Santaką, Senamiestį, Laisvės alėją iki Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, pakyla į Parodos kalną, Ąžuolyną, Žaliakalnį, vingiuoja per miesto miegamuosius rajonus. Kurdamas fotografijas leidžiate sau laisvai klaidžioti po miestą, laukdamas momento, kada patirsite akimirką, kurią norėsis sulaikyti kadre? Ar, priešingai, esate nuoseklus stebėtojas ir iš anksto susidėliojate maršrutą, kurio laikotės?

– Kartais netikėtai pamatau, kartais laukiu tinkamo momento. Kadangi fotografuoju juostiniu fotoaparatu, apgalvoju kiekvieną kadrą, mintyse sudėlioju jo kompoziciją. Todėl ir tais momentais, kai vaikščiodamas netikėtai pamatau tai, ką norėčiau nufotografuoti, nebūna taip, kad imu ir negalvodamas nuspaudžiu fotoaparato užrakto mygtuką. Pamatau kontekstą, kuris mintyse pasufleruoja istoriją, ir tik tada fiksuoju ją kadre.

Būna ir taip, kad į tą pačią vietą sugrįžtu kelis kartus, nes pagalvoju, jog gerai būtų čia ateiti, kai bus tinkamesnis paros metas ar oras, tada atsiras istorija.

– Fotografiją mintyse pamatote kiek anksčiau, nei ji išryškėja realybėje?

– Geriausi kadrai yra tie, kurių istorijos mintyse gimsta akimirksiu, būnant konkrečioje vietoje. Per visą laiką, kiek tęsiu šį projektą, esu išfotografavęs apie 20 fotojuostelių po 36 kadrus, tačiau atrenku tik tuos, kurie, mano nuomone, yra geri. Šiuo metu instagrame yra publikuojama 100 nuotraukų.

Pasak amerikiečių fotografo Anselio Adamso: "Nėra jokių taisyklių geroms nuotraukoms, yra tik geros nuotraukos." Vis dėlto fotografuojant gatvėje galioja viena taisyklė: svarbu laiku pastebėti, bet pačiam likti nepastebėtam.

Visoms nuotraukoms, kurios yra "Kauno kronikose" apibūdinti tinka terminas "candid photography" – taip yra vadinamos nesurežisuotos nuotraukos, kai fotografas stengiasi neatkreipti į save fotografuojamo objekto dėmesio. Likti nepastebėtam yra sunku. Taikau įvairius metodus: greitį, nepastebimą priėjimą ir t.t. Aišku, galėčiau nufotografuoti iš toli, tačiau kadras išeitų labai neįdomus, nes žmogus būtų izoliuotas nuo aplinkos, nuo konteksto. Garsus vengrų fotožurnalistas Robertas Capa yra pasakęs, kad jei nuotrauka nepakankamai gera, vadinasi, esi nepakankamai arti žmogaus. Tai svarbu ir gatvės fotografijoje, nes kuo arčiau žmogaus esi, tuo platesniu kampu gali nufotografuoti tai, kas tą žmogų supa. Jei nori sugauti klaidžiojantį žmogaus žvilgsnį, atsipalaidavusį veidą, jo natūralų veiksmą, – turi tapti nematomas. O būti nepastebėtam reikia greičio – su fotoaparatu turi pasidarbuoti kaip su ginklu (juokiasi).

Yra vienintelė problema, aktuali visiems Lietuvos miestams. Tai žmonių kiekis. Būna, kad gatvėse jų tiesiog nėra. Turiu idėją nuotraukai ir stoviu, laukiu, kol kažkas ateis.

– Kauną savo fotografijose parodote autentišką, netobulą, tarsi pats čia gyventumėte ir jį gerai pažinotumėte. Nesistengiate nuotraukose kurti nudailinto Kauno paveikslo, o ieškote įdomių, keistų jo detalių. Ar reikėjo laiko miestą prisijaukinti?

– Manau, fotografo pastabumas priklauso ne nuo aplinkos prisijaukinimo, o nuo fotografinių įgūdžių. Žinoma, atvažiavus į naują miestą, viduje galbūt daugiau motyvacijos, energijos, bet tai tik detalės.

– Jūsų fotografijose – ne tik Kaunas, bet ir miestiečiai. Tačiau žmonių neakcentuojate, kadre visada svarbesnė išlieka aplinka. O gal mano įspūdis klaidingas?

– Žmonės atsiranda beveik kiekviename kadre, nes kitaip būtų nuobodu, statiška. Nuotraukose jie dalyvauja Kauno gyvenimo veiksme, yra fotografijų scenarijaus, visumos dalys, tačiau dėmesys nėra sutelkiamas tik į juos (kaip, pavyzdžiui, portretinėje fotografijoje), nes "Kauno kronikos" – tai gatvės fotografijų serija.

– Ar kurti gatvės fotografijų serijai Kaunas nėra per mažas miestas?

– Yra vienintelė problema, aktuali visiems Lietuvos miestams. Tai žmonių kiekis. Būna, kad gatvėse jų tiesiog nėra. Turiu nuotraukos idėją ir stoviu, laukiu, kol kažkas ateis ar praeis, tačiau nieko nevyksta. Tai šiek tiek erzina. Amsterdame, kur neseniai lankiausi, turinio prasme galėjau sugalvoti daugiau scenarijų, kadangi gatvėmis plaukė masės žmonių.

Nepaisant to, Kaunas yra labai geras miestas gatvės fotografijai. Geras todėl, kad čia išlikusi unikali tarpukario architektūra, todėl, kad miestas turi aukštumas: Žaliakalnį, Parodos, Milikonių kalnus, tai leidžia fotografuoti įvairesniais kampais, be to, Kaunas nėra mažas miestas, jame daug miegamųjų rajonų. Apskritai Lietuva fotografijos menui kurti yra geras kraštas jau vien dėl to, kad turi ryškius keturis metų laikus.

– Fotografijų serijoje jūs miestą tarsi išdalijate į fragmentus, kurie tam tikromis akimirkomis (kai gaudėte kadrą) buvo svarbūs jums. Todėl man kyla klausimas, ką apie jus pasakoja "Kauno kronikos"?

– Fotografija man suteikia galimybę atsiriboti, paskęsti supančiuose vaizduose. Nesvarbu, ar būčiau gatvėje, ar gamtoje, man tiesiog patinka būti, stebėti.

– Netikėtas jūsų biografijos faktas, kad esate baigęs ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą. Kodėl pradėjote fotografuoti?

– Kai paėmiau į rankas fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti, nebegalvojau, kodėl tai darau. Viskas ėjo iš širdies. Fotografija tapo atsipalaidavimo, meditacijos forma, po to virto menine kūryba, profesija. Tai vyko natūraliai. Nebuvo ryškaus lūžio, po kurio būčiau apsisprendęs fotografuoti.

– "Kauno kronikos" kol kas viešinamos tik instagramo (@kaunokronikos) platformoje. Ar tai tik virtualiai erdvei skirtas projektas?

– Instagramas yra puiki erdvė susipažinti su viešąja nuomone. Jei fotografas tikrai myli savo darbą, jis emociškai susieja save su nuotraukomis. Kai jūs žiūrite į fotografiją ir kai į ją žiūriu aš – tai du skirtingi pasauliai. "Kauno kronikos" šiuo metu yra tik virtualioje erdvėje todėl, kad dar nebuvo parodos. Ją planuoju surengti šiais metais. Parodai bus atrinkti kūriniai, į kuriuos pasižiūrėti, manau, kauniečiams bus įdomu, nes jie yra patriotiški, vieningi, besidomintys savo miestu.

– Kokius meninės fotografijos projektus dar esate sukūręs?

– Pirmasis gatvės fotografijų projektas buvo "Vilniaus gatvių darbštuoliai". Tai nespalvotų nuotraukų serija apie gatvėje dirbančius žmones, kurią norėčiau pratęsti. Po to kūriau spalvotų kraštovaizdžio fotografijų ciklą "Nidos bliuzas". Tačiau gatvės fotografija mane traukia labiau, nes ji yra nepakartojama. Užfiksuoji kadrą, ir jis toks yra vienintelis. Gatvėje vienas žmogus praėjo, ir viskas, atėjo kitas žmogus – ir tai jau nauja istorija.

– Kuriate ne tik menines fotografijų serijas, tačiau ir komercinius projektus, fotografuodamas architektūrą, eksterjerus, interjerus.

– Meninės serijos skatina kūrybiškumą, lavina techninius įgūdžius, tuomet ir komerciniuose užsakymuose stengiuosi ne tiesiog nufotografuoti, tačiau sulaukti tinkamo apšvietimo, geros situacijos ir pan. Komerciniai ir meniniai projektai nėra priešingos veiklos, todėl nereikėtų jų griežtai atskirti. Užsakovai samdo fotografą tikėdamiesi originalaus ir kūrybiško rezultato. Šias dvi fotografijos sritis skiria tai, kad meninėse fotografijų serijose aš sugalvoju idėją, vystau ją, skiriu daugiau laiko, o komercinės fotografijos žanras riboja, nes tokios nuotraukos turi tenkinti rinkodaros ir komercinius poreikius. Meninės fotografijos projektuose turiu daugiau laisvės.

– Viename iš interviu esate sakęs, kad "populiariuose leidiniuose publikuojamas nuotraukas sunku pavadinti fotografijomis. Galbūt geriau sakyti, kad tai skaitmeninės manipuliacijos". O kas yra fotografija?

– Fotografija yra rašymas šviesa. Dėl to "Kauno kronikų" serijai kurti pasirinkau juostinį fotoaparatą. Kai kadras nufotografuojamas gatvėje, tai fotografija. Klausimas, kas po to su ja yra daroma? Techninės fotografijos galimybės leidžia manipuliuoti vaizdu, taikyti montažo elementus, kitaip tariant, sukurti iliuzinę tikrovę. Tik tai jau nebėra fotografija, o vaizdo manipuliacija. Taip, tai meno rūšis, kuri taip pat gali būti įdomi. Tačiau tai vyksta jau po fotografijos, o man patinka fiksuoti realybę. Kartais ji gali būti rūsti ar chaotiška, bet mane tokia traukia labiausiai.