KOKĮ VELNIĄ JIE TOJ ROTUŠĖJ DARO?

Dar nebuvote tradicinių šokių vakare? Ir net nežinote, kas tie tradiciniai šokiai? Oho… Tada suprantama, kodėl nieko negirdėjote ir apie naktišokius Kauno rotušėje. Ką gi – teks papasakoti.

Ausys ir akys netikėjo

Šeštadienio ir sekmadienio sandūroje aplink rotušę veikiančiuose baruose ir kavinėse sėdėję kauniečiai ir miesto svečiai smalsavo. "Kokį velnią jie ten daro?" – klausė vienas prie staliuko lauke sėdėjusios kompanijos dalyvis, ranka mostelėjęs į šviečiančius rotušės langus antrajame aukšte ir juose šmėkščiojančias žmonių galvas. Kavinės lankytojų nuobodžiaujančiuose veiduose akimirką šmėstelėjo smalsumas, bet ir vėl užgeso – niekas negalėjo atsakyti į šį klausimą, nepakilęs iš vietos ir neužsukęs tą vidurnaktį į rotušę. O išdrįsusieji praverti jos duris, netikėjo savo ausimis: iš antro aukšto, kur tuokiamos poros, kur vyksta labdaros vakarai, į kuriuos renkasi turtingi žmonės ir skamba klasikinė muzika, veržėsi smagi liaudies melodija, girdėjosi ritmiškas trepsėjimas, smagus klegesys.

Pakilus plačiais prabangiais laiptais aukštyn, buvo galima sutikti daug įvairaus amžiaus žmonių įraudusiais veidais. Šokėjai įraudę nuo smagių šokių, nuo patirtų salėje įspūdžių, o ne nuo alkoholio, kurio, beje, tokių šokių vakaruose ir su žiburiu nerastum.

Po didžiuliu senoviniu rotušės salės šviestuvu, prabangioje salėje, plačiu ratu sukosi susikibę įvairaus amžiaus vyrai, iš eilės šokdindami rato centre stovėjusią tautiniais drabužiais apsirengusią šių naktišokių organizatorę dr. Laurą Lukenskienę, dirbančią Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje. Kai šokis pasibaigė ir šokėjai plojimais palydėjo spindinčiu veidu, akimis ir rasota nuo prakaito kakta  L.Lukenskienę, pasikvietėme ją trumpai pasišnekėti.

Buvo jubiliejinis vakaras

Paklausta apie naktišokius ir kodėl jie vyksta pačioje prabangiausioje miesto salėje, L. Lukenskienė pradėjo atsakymą iš toliau.

"Tradicinių šokių – vadinamieji "nesušukuoti" scenai lietuvių liaudies šokiai – vakarai skaičiuoja Kaune jau vienuoliktą sezoną. Jų pradžia – 2007 m., kai folkloro ansamblių vadovė mokytoja Nijolė Grivačiauskienė Kauno tautinės kultūros centre pradėjo rengti tradicinių šokių vakarus. Jiems buvo pasirinkta gana neįprasta diena – pirmadienis, tačiau tai juk logiškas sprendimas – mieste tokią savaitės dieną mažai renginių. Šis sprendimas pasiteisino ir tapo tradicija rinktis pašokti pirmadieniais, po darbo valandų, mūsų muziejaus salėje", – aiškino pašnekovė, kartu priminusi, kad 2009 m. pirmadieniniai tradicinių šokių vakarai iš Tautinės kultūros centro persikėlė į P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejų, kuris dabar vadinasi Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriumi.

Šokama skyriui priklausančiame pastate L.Zamehofo g. 4. Būtent čia kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį, 18 val., renkasi norintieji šokti ar pasimokyti šokti, skambant gyvai muzikai.

Naudodamasi proga, L.Lukenskienė dėkojo Albinui ir Kęstučiui Vaškevičiams, "Kauno bandonijos" muzikantams Giedriui ir Kęstučiui Bagdonams, kuriems grojant likti abejingam šokiams – neįmanoma. Beje, įvairaus amžiaus ir profesijų šokėjai (ir ne tik iš Kauno) renkasi ir po vieną, ir poromis, ir grupėmis.

Tai tiek tradicinių šokių vakarų Kaune istorijos, o dabar žiupsnelis įspūdžių iš naktišokių, kurie vyko Kauno rotušėje tradicinių šokių vakarų dešimtmečio proga.

Lyg Vienos baliuje

Rotušės pagrindinės salės kampe prakaitą nuo kaktos po polkos braukė Arvydas Virbickas su žmona Vilma, atvykę į naktišokius iš Kauno rajono, Dovainonių. "Mes abudu šokame jau penkiolika metų, nepraleisdami tradicinių šokių vakarų, specialių seminarų, stovyklų. Kai matome, kad pradedantiems šokėjams sunkiai sekasi pirmieji žingsniai, tampame jų mokytojais", – kalbėjo Arvydas. Beje, naktišokiuose naujokų nedaug tebuvo – daugelis mokėjo šokių žingsnelius, figūras, o jei ir nemokėjo jų, tai šoko, žiūrėdami į mokančiuosius. Štai kad ir studentų iš užsienio šalių grupė – jie juk nemoka mūsiškų šokių – buvo gerai matyti, kaip jie nori išmokti. O tikrai išmoks, nes jie smagiai šoko ir polką, ir valsą, ir fokstrotą.

Po smagaus tradicinio lietuviško šokio aukštas inteligentiškos išvaizdos vidutinio amžiaus vyriškis, užvertęs galvą apžiūrinėjo salės palubėje kabančius šviestuvus, interjerą. "Na, pas jus čia tikras Vienos balius! Šitokia prabangi erdvė, tokiais originaliais muzikos instrumentais grojantys muzikantai, tokie nenuilstantys azartiški šokėjai", – stebėjosi iš Prancūzijos į Kauną atvykęs muzikas Dainius Lasauskas.

Klausydamasi Dainiaus, smuikininkė Ilona Klusaitė ne tik pritariamai linkčiojo galva, bet ir neslėpė, kad jau ankstyvoje jaunystėje ją traukė lietuvių liaudies muzika. "Atsimenu, jaunimo žygiuose neapsieidavome vakarais be liaudies melodijų ir šokių. Ši meilė, kaip matote, nesurūdijo", – šypsodamasi kalbėjo Ilona. Panašiais žodžiais apie ištikimybę liaudies dainoms ir šokiams kalbėjo iš Šiaulių atvažiavusi Marijos ir Gedimino Kaubrių šeima.

Nuotykis prie fontano

Salėje iš visų šokėjų žila plaukų kupeta ir aukštu ūgiu, liekna figūra išsiskyrė į aštuntą dešimtmetį įžengęs vilnietis Gintautas Barkauskas.

"Šoku nuo 1979 m., kai pradėjau drauge su kitais romuviečiais lankytis Kernavėje, – pasakojo G.Barkauskas. – Na, o Vilniuje tradicinių šokių vakarai vyksta jau penkiolika metų. Tad iš pradžių kauniečiai pas mus atvažiuodavo pašokti, o kai Kaune radosi tradicinių šokių vakarai, mums atsirado galimybė pašokti ir laikinojoje sostinėje. Atsimenu vieną pusiau linksmą epizodą iš vieno tokio vakaro Kaune. Tiksliau, tai jau buvo pasibaigus šokiams. Kadangi dar norėjome šokti ir dainuoti, nuėjome drauge su kauniečiais prie fontano Laisvės alėjoje. Mūsų smagios dainos ir šokiai patraukė praeivių dėmesį. Maža to, šalia buvusių kavinių ir restoranų lankytojai, palikę savo staliukus, ėjo į Laisvės alėją, šoko ir dainavo su mumis. Tai, matyt, nepatiko kavinių ir restoranų administracijai, kuri iškvietė policiją, tačiau ši atvykusi tik šypsojosi."

Naktišokiuose buvo gražiai pasveikinta Remigijaus ir Vilijos Ratautų šeima. Mat naktišokių data sutapo su Remigijaus gimtadieniu ir 32-osiomis šios poros sutuoktuvių metinėmis. Ta proga sukaktuvininkai atnešė į salę pintinę raudonskruosčių obuolių, kuriais noriai vaišinosi iš įvairių Lietuvos vietovių sugužėję šokėjai. Įdomu, kad ši pora susipažino būtent tradicinių šokių vakare. Kaip, beje, ir Žabaliūnų šeima iš Kaišiadorių rajono.

Kviečia pašokti

Naktišokių dalyviai neturėjo laiko poilsiui – muzikantai (tradicinės muzikos kapelos ir muzikantai iš "Kauno bandonijos", "Paparčio", "Goštautos", "Linago", "Kaukučio", Albinas Vaškevičius, Vandžiogalos kapela "Griežlė", Vilniaus ir Klaipėdos tradicinių šokių klubai, "Skaņumājas muzikanti " (Latvija) grojo be jokios pertraukos. Beveik iki pirmųjų gaidžių. Kaip sakė jaunutė naktišokių dalyvė Julija Garnytė, tokie šokiai – tai nuostabus laiko praleidimo būdas."Moka ar nemoka – visi šoka. Kadangi buvo labai daug jaunimo, tai jaučiausi laisvai – tarsi draugiškoje, puikiai nusiteikusioje šeimoje", – teigė Julija.

"Malonu girdėti tiek puikių mūsų sumanymo vertinimų. Kviečiu kauniečius užsukti į mūsų tradicinių šokių vakarus muziejuje, kur groja gyva muzika, o dažniausiai – žinomo pedagogo Algirdo Kasperavičiaus jaunieji bandonininkai ir armonikieriai. Kadangi šokti atvažiuoja ne vienas tikras tradicinių šokių šokėjas, tai visada atsiranda, kas pamoko naujokus, o ir pati kartais užsuku į tokius vakarus, pasiilgusi natūralaus jų smagumo. Beje, pas mus renkasi labai marga publika – studentai, tarnautojai, inteligentijos atstovai, senjorai. Visus juos sieja noras išmokti tradicinių šokių, praleisti smagiai laiką, pamiklinti kojas bendraminčių būryje, parsinešti į namus gerą dozę puikios nuotaikos", – įsitikinusi jubiliejinio tradicinių šokių vakaro organizatorė dr. L.Lukenskienė.