NUSIVILKUSI TEISĖJOS MANTIJĄ STOJO PRIE MOLBERTO

"Dabar esu senjorė ir turiu laiko išpildyti savo svajones. Gyvenu antrą gyvenimą", – sako pozityvumu užkrečianti 50 metų teisinei karjerai paskyrusi buvusi Kauno apygardos teismo teisėja Regina Cemnolonskienė. Šiandien ji matuojasi dailininkės mantiją.

Išdrįsti pabandyti

"Mokykloje visada mėgau piešti ir, jei vykdavo koks nors renginys, mane atleisdavo nuo pamokų, o aš kurdavau didelius skelbimus, plakatus. Mokykloje taip pat lankiau dailės sekciją – iki mokyklos baigimo visada domėjausi daile. Iš tikrųjų tuo metu mano svajonė buvo stoti į dailės institutą, bet supratau, kad  nelabai sekasi piešti portretus. Galvojau, kad iš manęs geros dailininkės nebus, tai geriau būsiu teisininke", – kodėl po mokyklos baigimo pasirinko teisės, o ne dailės studijas, pasakoja R.Cemnolonskienė.

Ji nuo vaikystės lankydavosi teisme, nes mama taip pat ten dirbo – apie 40 metų. "Aš ten būdavau dažna viešnia. Po mokyklos nubėgdavau pas mamą, rašydavau mašinėle. Mane patraukė teisėjo darbas. Iš pradžių, pasirinkusi teisininkės kelią, dirbau posėdžių sekretore teisme, vėliau juriskonsultūroje, o nuo 1975-ųjų – Kauno apylinkės ir apygardos teisme iki pat savo kadencijos pabaigos", – dalijasi teisininkė.

Moteris įsitikinusi, kad laikotarpiui, kai baigi atsakingus darbus, reikia ruoštis. "Manau, kad vien tik virtuvės man neužtenka, aš visada buvau gana aktyvus žmogus. Neužteko ir sodo, nors jį labai pamėgau. Visada svarsčiau: gal aš galiu piešti? Gal verta pabandyti?" – prisimena ji.

Teptuką į rankas R.Cemnolonskienė paėmė po 50 metų pertraukos. "Dalyvavau dailininkų plenere, kad įsitikinčiau, ar galiu piešti – galbūt tai tik mano tuščia svajonė? Bet mane patikino, kad man reikia piešti. Internetu 2016-ųjų lapkritį susiradau Kauno kultūros centro dailės studiją. Ten renkasi įvairūs žmonės – ir profesionalai, ir mėgėjai kaip aš, norintys save išreikšti spalvomis", – pasakoja buvusi teisėja.

"Pernai jau pradėjau rengti personalines parodas, jas papildydama naujais darbais. Parodos pasirodė Aleksoto, Šilainių bibliotekose. Vėliau Kauno apygardos teismo pirmininkas netyčia sužinojo, kad aš piešiu ir įkalbėjo mane parodą eksponuoti ir čia. O erdvė dailės darbams čia tikrai labai tinkama. Esu labai dėkinga už šią galimybę", – neslepia dėkingumo.

Gyvenimas sau

R.Cemnolonskienė tapydama jaučiasi itin gerai – gali tapyti ir šešias, ir aštuonias valandas, o laikas teka kaip srovė. "Aš jo nejaučiu. Kartais būna taip, kad nutapau darbą iš karto. Mėgstu įvairias technikas: ir ekspresiją, ir abstrakciją, tapau akrilu, pastelėmis, šiuolaikinio meno kryptys man taip pat nesvetimos. Tik čia šių darbų neeksponuoju. Labiausiai mėgstu tapyti pirštais – atrodo, kad išsilieju, o rankos pačios juda. Tapydama mėgstu ir muzikos klausytis", – tikina ji.

Kauno apygardos teisme eksponuojamą parodą autorė pavadino "Gyvenu", nes tai yra tarsi antrasis jos gyvenimas baigus teisinę karjerą. "Užbraukiau brūkšnį – tas gyvenimas, kaip teisininkės, baigėsi. Noriu gyventi naujai, dėl savęs. Manau, kad tokio amžiaus ir moterys, ir vyrai turėtų gyventi dėl savęs, nes vaikai jau užauginti", – neabejoja tapyti mėgstanti teisininkė.

Ji pati jaučia, kad jos darbai tobulėja, tai pastebi ir kiti. Moteris neslepia, kad neturi tapybos pagrindų, bet piešia tai, kas yra jos širdyje.

Kiekvienas darbas – kaip kūdikis

R.Cemnolonskienės parodą sudaro 24 paveikslai. Juose daug gamtos motyvų – Parnidžio kopa, Austrijos Alpės, kurias aplankė kartu su sūnumi, Jiesios atodanga, rudeniniais lapais nuspalvinti Kauko laiptai, Kauno marios – visi gamtos kampeliai, kurie artimi autorės širdžiai. Ekspozicijoje susipina auksinio rudens, snieguotos žiemos ir sužydėjusios vasaros nuotaikos.

"Radviliškio senoji ir naujoji varpinės – šitas paveikslas turi tam tikrą istoriją. Man jis svarbus, nes aš pati esu kilusi iš Radviliškio. Dar mokykloje nupiešiau šitą varpinę ir ji irgi dalyvavo parodoje. Mano jaunystėje. Šį kartą atėjau piešti į studiją, kai popiežius Pranciškus atvažiavo į Kauną. Man tas darbas labai sekėsi – ir šviesos blyksnis kūrinyje tarsi savaime atsirado", – pasakoja parodos autorė.

R.Cemnolonskienės piešiniai gimsta pamačius širdžiai ir akiai malonias vietas. "Fotografija yra viena, o kai tapai, įdedi savo sielos, spalvų. Retai kada paveikslai atitinka natūralų vaizdą, bet juose lieka tavo jausmai", – tiki dailininkės duonos ragaujanti teisininkė.

"Kai buvau plenere Pažaislyje, kai ieškojau atsakymo, ar aš galiu piešti, jame dalyvavęs mokytojas ir pasaulyje įvertintas dailininkas Simonas Skrabulis man pasakė, kad kiekvieną savo darbą reikia mylėti, jis turi būti kaip kūdikis. Pažiūrėsite po savaitės, po mėnesio, dar vėliau – papildysite jį, jis jau bus kitoks, tada sakė jis. S.Skrabulis pagal savo amžių man tinka į sūnus, bet jo mintys, kurias išsakė to plenero metu, man įstrigusios iki šiol", – prisimena svarbų susitikimą.

"Ir iš tiesų būna taip, kad palieku darbą, jis man nepatinka. Vėliau pasižiūriu iš vienos pusės, iš kitos ir atrandu tame darbe kažką naujo. Papildau jį. Tapyti man labai patinka – tai iš tikrųjų yra mano antras gyvenimas. Tik nenueinu į studiją dvi, tris dienas ir jau trukia ten", – šypsosi ji.

Griežta, bet teisinga

R.Cemnolonskienės dailės kūriniuose vyrauja šviesios ir sodrios spalvos, tačiau tame pačiame pastate, kuriame eksponuojama ši paroda, moteris 20 metų dirbo baudžiamųjų bylų kolegijoje. Prieš tai tiek pat metų nagrinėjo įvairias kitas bylas, tad spalvų čia būta ne tik šviesių.

"Žinoma, teisinis darbas man buvo ne vien tik darbas, bet ir mano išraiška. Aš šį darbą labai mėgau, niekada nesu pasakiusi, kad darbas atsibodo, niekada nesu pasakiusi, kad man yra sunku. Iš ryto arba naktį atsibusdavau ir jau mąstydavau, kaip ir kokį sprendimą priimti. Visada prie lovos turėdavau užrašų knygelę ir kilusias mintis iškart užrašydavau. Stengiausi dirbti gana sąžiningai, kiek tai yra įmanoma. Nesu kaliniui pasakiusi "tu", – dalijasi buvusi teisėja.

Ji iš savo nuteistų žmonių yra gavusi ir padėkos laiškų. "Daug kartų nuteisiau žmogų – jis buvo teistas gal devynis kartus, o aš jį teisiau dešimtą kartą. Tas žmogus pasakė, kad esu griežta, bet teisinga. Visada rasdavau ryšį, nes visi yra žmonės, suklystame. Vienas sugeba išbristi iš šito liūno, kitas – ne. Stengiausi priimti savo supratimu teisingus nuosprendžius. Vadovavausi tuo, kad geriau du kartus išteisinti, negu vieną nekaltą nuteisti", – atvirauja inteligentiška moteris.

Paskatino vaikai

Apie atsidavusios teisininkės pajautą menui ir svajones piešti, tapyti visada žinojo visa jos šeima.

"Kadaise labai mėgau nerti, per kiekvienas atostogas nusinerdavau naują suknelę, o moterys, eidamos Laisvės alėja iš paskos, skaičiuodavo akutes. Pati kurdavau, piešdavau savo drabužių, kostiumėlių modelius ir su jais eidavau pas siuvėjas, kad šios įgyvendintų mano mintis", – pasakoja R.Cemnolonskienė.

Jei yra pomėgis, kuriam intensyviame gyvenimo ritme tiesiog nebuvo laiko, tas laikas yra dabar. Kodėl savo laisvą laiką moteriai palikti tik virtuvei arba vyrams jį praleisti tik prie televizoriaus ant sofutės?

"Be to, mano vyras yra mano bendraklasis, dabar jis – logopedas. Jis puikiai žino, kad aš visada buvau linkusi į meno kryptį. Abu mano vaikai yra teisininkai ir ypač jaunesnysis sūnus Mantas, kuris dirba tame pačiame teisme, kuriame ir aš dirbau, mane skatindavo: "Mama, susirask kokią nors studiją." Kai pasakiau, kad eisiu į savo pirmąjį plenerą, jis mane ten ir nuvežė, ir visas priemones nupirko. Didžiausi ir pirmiausi mano dailės darbų kritikai yra mano vaikai – jie mato erdves, mato spalvas. Jie pataria, kad gal kažką reikėtų pataisyti. Aš pažiūrėjusi kelis kartus matau, kad iš tikrųjų tai reikia padaryti", – priduria ji.

Nors vaikai seka mamos pėdomis, ji pati sako, kad niekada neskatino savo vaikų mokytis teisės. "Dažnai būna, kad medikai ar teisininkai nenori, kad jų vaikai sektų tėvų pėdomis, nes dažnai jaučiasi nusivylę kai kuriais dalykais. Kadangi aš savo darbą iš tikrųjų labai mylėjau, vaikai patys pasirinko tokį patį kelią", – tikina teisininkė.

Iš naujo save atrado

50 metų skyrusi teisingumui, R.Cemnolonskienė prisipažįsta, kad ruošėsi periodui, kai taps senjore. "Apie tai, kad bandysiu tapyti, galvojau jau kelerius metus. Jei yra pomėgis, kuriam intensyviame gyvenimo ritme tiesiog nebuvo laiko, tas laikas yra dabar. Kodėl savo laisvą laiką moteriai palikti tik virtuvei arba vyrams jį praleisti tik prie televizoriaus ant sofutės?" – klausia ji.

"Visą gyvenimą buvau optimistė, aktyvi. Man atrodo, kad gyvenimas turi būti kitoks. Kaip aš sakau, atsikelk, pasveikink saulę, padėkok, kad bus graži diena ir kažką nuveiksi. O neįgyvendintoms svajonėms atsiradus laisvam laikui būtina virsti įgyvendintomis", – šypsodama sako R.Cemnolonskienė.

Save iš naujo atradusi moteris neslepia, kad yra norinčiųjų pirkti jos dailės kūrinius, bet ji tapo ne todėl, kad juos parduotų. "Tai tik mano išraiška. Esu anūkei padovanojusi savo darbelį, kurį ji pati išsirinko. Paveikslai kabo mano namuose – šiuo metu, tikriausiai, devyni", – priduria ji.

"Spalį į Šilainių biblioteką išvežiau savo darbus ir nukabinau juos nuo namų sienų. Pakabinusi juos bibliotekoje ir grįžusi namo aš išsigandau: sienos tuščios – kaip daržinė. Neradau sau vietos, naktį atsikėliau, susiradau kitus darbus ir pasikabinau. Juk dailės darbuose yra daug jausmų, kurie veikia aplinką", – tęsia į tapybą panirusi teisininkė.

R.Cemnolonskienė žavisi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Kaziu Šimoniu. "Dabar buvau lietuvių autoriaus Prano Gailiaus, kuris nuo penkiolikos metų išvažiavo į Prancūziją, parodoje. Kaip tik dabar jo darbai eksponuojami Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Tai vienas pirmųjų lietuvių dailės abstrakcionistų. Čia jaučiama ryški prancūzų dailininkų mokykla, jo darbai mane žavi. Apskritai mėgstu lankytis parodose – iš kiekvieno dailininko kažko pasisemiu. Neseniai buvau grafikės Jūratės Stauskaitės parodoje. Man patiko jos darbų apipavidalinimas – ant juodo fono nupiešti tarsi šviesuliai. Tai mane įkvėpė nupiešti kai kuriuos savo darbus", – vardija autoritetus.

R.Cemnolonskienė jau turi idėjų, kokius darbus tapys šiemet – yra jau ir pradėtų. "Bet kas tikrai yra svarbu – ruošiuosi mokytis piešti ir portretus", – planais dalijasi šviesi moteris.