OPERETĖS MĖGĖJŲ DŽIAUGSMUI – ATGIMĘS „GRAFAS LIUKSEMBURGAS“

Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pasitinka pavasarį su lengva ir įtraukia Franzo Leharo muzika ir dar viena operetės „Grafas Liuksemburgas“ versija, režisuota Kęstučio Jakšto. Kodėl šis kūrinys toks stebuklingai gajus ir nepasiduodantis užmaršties dulkėms, kuo jo siužeto peripetijos artimos šioms dienoms?

Apie tai kalbamės su KVMT artistais, baritonais, grafo Liuksemburgo vaidmens atlikėjais Andriumi Apšega (A. A.), Raimondu Baranausku (R. B.) ir Ramūnu Urbiečiu (R. U.).

– Esate trys grafai, trys vyrai su titulais, kurių kišenėse vis dėlto švilpauja vėjais. Įdomu, ar tai pats kilmingiausias jūsų vaidmuo, kurio teko imtis per visą dainavimo karjerą KVMT?

R. B.: Oi, ne! Jūs kalbate su Jo Didenybe imperatoriumi, atsiprašau, kaizeriu. Miuzikle „Elisabeth“ esu imperatorės Elžbietos vyras. Aukščiau jau turbūt tik pats Dievas?! (Juokiasi.)

A. A.: Esu vaidinęs markizą Kornevilį Robert’o Planquette’o operetėje „Kornevilio varpai“, o grafas – turbūt dažniausias mano vaidmuo įvairiose KVMT operetėse.

R. U.: Ne kartą esu vaidinęs grafus. Tarkim, grafą Danilą iš operetės „Linksmoji našlė“.

Įprasta: „Grafas – turbūt dažniausias mano vaidmuo įvairiose operetėse“, – konstatuoja beveik dviejų dešimčių vaidmenų stažą turintis A. Apšega. / D. Rimeikos nuotr.

– Operetė „Grafas Liuksemburgas“ pirmą kartą Lietuvoje pastatyta 1942 m. Valstybės teatre. Vėliau ji sulaukė dar keturių interpretacijų Kauno scenoje. Kovo 1-ąją kauniečiai ir miesto svečiai išvys šeštąją premjerą. Numanote, kur šios operetės populiarumo paslaptis?

R. B.: Visų pirma, labai graži F. Leharo muzika. Ji tokia lengva! Nors tas žodis skamba banalokai, bet iš tiesų ji nebanali. Antra, intriguojantis faktas, kad grafas Liuksemburgas veda merginą, jos nė nematęs. Paprastai gyvenime taip nevyksta. Trečia, labai įdomi pati spektaklio fabula.

A. A.: Kaunas tituluojamas operetės sostine. Jis ir šiandien turi labai stiprias operetės tradicijas ir daugybę būtent šio žanro gerbėjų. Tad „Grafas Liuksemburgas“, kaip ir „Grafaitė Marica“, „Vienos kraujas“, „Šikšnosparnis“ ir kt., manau, yra tos klasikinės operetės, kurios nuolat sukasi Kauno muzikinio teatro repertuare. Tai bene per 100 metų klausytojų patikrinta klasika, kuri niekada neatsibosta. Šie spektakliai sukasi laiko spirale ir kaskart suskamba vis naujai.

R. U.: Manau, kad paslaptis slypi muzikoje. Ji be galo graži. Įdomūs dramaturgijos vingiai paperka žiūrovus. Nuo pat pradžių juos lydi intriga: įsivaizduokite, grafas gauna pasiūlymą, vertą 0,5 mln. frankų!

– Kuo „Grafo Liuksemburgo“ istorija aktuali mūsų laikams?

R. B.: Jei visai atvirai, turbūt pirmas kartas, kai aš, gavęs šį vaidmenį, visiškai negalvojau apie šiuos laikus. Labiau stengiausi mąstyti apie anuos, bet tikiu, kad tų sąsajų galima rasti labai nemažai. Ne viena mergaitė ir šiandien teka už vyro dėl naudos, patogumo, išskaičiavimo. Kaip ir dėl pilietybės pasitaiko fiktyvių vedybų. Teatro primadona Anželė Didjė turi tapti grafiene Liuksemburg, kad vėliau ją pamilęs kunigaikštis Bazilis galėtų vesti tituluotą damą, o ne paprastą dainininkę.

A. A.: Vienas pagrindinių „Grafo Liuksemburgo“ siužeto momentų – meilė, jausmai. Tai artima visiems laikams. Senas kilmingas kunigaikštis, kuris vis dar laiko save jaunu, įsimyli triskart už save jaunesnę damą. Deja, nekilmingą… Ar jo planas pavyksta? Sakykim, kad jis lieka prie suskilusios geldos (juokiasi). Turtai nepadeda laimėti svajonių moters. Tikroji meilė triumfuoja, kaip dažnai būna ir gyvenime.

R. U.: Rasčiau sąsajų su šių dienų vartotojiška visuomene: juk grafo bohemiškas gyvenimas irgi buvo vartotojiškas. Kiek turėdavo pinigų – tiek išleisdavo. Man atrodo, dauguma šiuolaikinių jaunų žmonių gyvena šia diena. Kita vertus, ir klystkelių pasiūla šiandien gerokai didesnė: azartiniai žaidimai, narkotikai, kitos priklausomybės. Visi neseniai girdėjome istoriją, kai misteris X pralošė 40 mln. eurų. Laikai keičiasi, technologijos kitos, o pasaulis, žmogus lieka tas pats, mūsų vidinės silpnybės lieka tos pačios.

Nauja: „Turbūt pirmas kartas, kai aš, gavęs šį vaidmenį, visiškai negalvojau apie šiuos laikus“, – juokiasi beveik visuose teatro pastatymuose dainuojantis R. Baranauskas. / D. Rimeikos nuotr.

– Grafas Liuksemburgas – talentingas menininkas, užsidirba pragyvenimui tapydamas paveikslus. Jei reikėtų nupiešti savo vaidmens paveikslą – koks jis būtų?

R. B.: Turtus prarado ne jis, bet jo protėviai, kurie kadaise buvo ir kilmingi, ir turtingi. Grafas Liuksemburgas jau gimė neturtingas, tačiau turėjo talentą tapyti. Ką uždirbdavo, viskuo lengva ranka pasidalydavo su draugais, tad pinigų jam visada trūko. Kai turtingas kunigaikštis Bazilis netikėtai pasiūlo jam 0,5 mln. frankų, kad vestų nepažįstamą merginą ir, pakeitęs pavardę, išvyktų iš Paryžiaus, grafas daug nemąstęs sutinka, bet netikėtai įsimyli savo fiktyvią žmoną. Lengvabūdis jaučia, kad šįsyk ta meilė kitokia – be galo stipri, netgi beprotiška, keičianti jį kaip žmogų.

Tai bene per 100 metų klausytojų patikrinta klasika, kuri niekada neatsibosta. Šie spektakliai sukasi laiko spirale ir kaskart suskamba vis naujai.

A. A.: Grafas yra be galo talentingas, jo paveikslai tiesiog graibstomi. Laisvos dvasios, mėgstantis elgtis spontaniškai ir besimėgaujantis naktiniu gyvenimu, kol… kartą viename spektaklyje jis pamato Anželę Didjė ir į jį trenkia tarsi žaibas! Įdomiausia, kad tuo momentu – patys to nežinodami – jaunuoliai jau yra vedę. Žiūrovams pasiūloma vos ne detektyvinė istorija, kai jie žino, o štai patys veikėjai dar ilgai nesupranta, kur čia šuo pakastas.

R. U.: Man grafas – kerintis, patrauklus, gal ne Bradas Pittas, bet turi didelį pasisekimą tarp moterų. Charizmatiškas – traukia prie savęs žmones, spinduliuoja kažkokia ypatinga vidine energija.

– Pafantazuokime, kaip galėtų atrodyti grafo Liuksemburgo gyvenimas šiais laikais – kokią vietą jis užimtų šiuolaikinėje visuomenėje?

R. B.: Galbūt būtų koks nors populiarus atlikėjas ar laidų vedėjas? Be abejonės, visuomenei gerai žinomas ir matomas žmogus.

A. A.: Anuo metu apie jį kalbėjo visa Paryžiaus aukštuomenė! Manyčiau, kad tuo grafu šiandien galėtų būti bet kas, kas yra labai matomas ir labai žinomas – muzikantas, dailininkas, fotografas, nuomonės formuotojas ir pan. Nevaržantis savęs, mėgstantis dėmesį ir linksmybes, naktinį gyvenimą – tokių žmonių daug ir dabar.

R. U.: Galėtų būti koks tinklaraštininkas. Gal dailininkas, muzikantas, turintis savo grupę. Jo patrauklumas begalinis. Jo vaizdo įrašai internete sulauktų milijoninių peržiūrų. Galėtų save išreikšti bet kurioje srityje, nes jo talentas įvairialypis.

Žavu: „Man grafas – kerintis, patrauklus, gal ne Bradas Pittas, bet turi didelį pasisekimą tarp moterų“, – džiaugiasi nauju vaidmeniu R. Urbietis. / D. Rimeikos nuotr.

– Neturtinga, bet talentinga ir labai graži teatro artistė pakeri pagyvenusio turtuolio Bazilio širdį. Kaip įsivaizduotumėte Anželę Didjė šių dienų kontekste?

R. B.: Modelis, pramogų pasaulio ar socialinių tinklų žvaigždė ir koks nors milijonierius. Tačiau jau labai stipriai pakriošęs. Kad ir apie kurį „Grafo Liuksemburgo“ pastatymą kalbėtume, šis personažas (turiu omenyje kunigaikštį Bazilį) vis tiek bus komiškas. Jis užsimano šviežios mėsos – ne šiaip sau kokios, bet didžiausios to meto scenos žvaigždės. Kaip pateisinčiau Anželę? Na, kai esi kilusi iš neturtingos šeimos, gal mąstai, kad po tokių vedybų finansinė padėtis pagaliau stabilizuosis? Beje, žiūrovas gali įtarti, kad būtent Bazilis savo pinigais padarė Anželę žvaigžde, netgi papirkinėjo žmones, kad plotų jai.

A. A.: Ką šiandien galėtų daryti šiuolaikinė Anželė? Daug ką. Faktas, kad savo veikloje ji turėtų būti išskirtinė. Manau, ir šiandien yra vyrų, kurie įsimyli, visų pirma, moters profesinį talentą. Grafas prisipažino kolegai dailininkui Brisarui, kad nuo tos akimirkos, kai ją pamatė scenoje, tetrokšta klausytis jos balso.

R. U.: Anželė galėtų būti bet kuri garsi šių dienų dainininkė. Minkštos sielos mergina pasiduoda kunigaikščio provokacijai, bet aiškiai jam pasako: „Ištekėti už jūsų sutinku, bet bučiuotis – neketinu.“ Tai tikrai ne kokio vedusio milijonieriaus ir jo meilužės istorija.

– Siužeto veiksmo vieta – Paryžius prieš 100 metų. Ar jums teko lankytis šiame meilės mieste?

R. B.: Teko. Nors Paryžius niekada nebuvo mano svajonių miestas. Tačiau sykį taip susiklostė aplinkybės, kad mes su žmona – tik dviese, be vaikų, galėjome ten išvykti. Buvo nuostabu!

A. A.: Ne, nei Prancūzijoje, anei Paryžiuje dar nesu buvęs. Jei pasitaikys proga – kodėl gi ne, nors megapoliai manęs labai stipriai netraukia. Daugiau žaviuosi gamtos stebuklais, mažais miesteliais.

R. U.: Paryžiuje neteko būti. Jei vykčiau, rinkčiausi kraštą, kur graži gamta. Man gamtos grožis visada atrodo vertingesnis nei žmogaus kūryba.

Versija: į laikui nepavaldžią operetę šįkart žvelgia režisierius K. Jakštas. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Kunigaikštis Bazilis negali vesti netituluotos merginos, nors ji ir garsi teatro primadona. Šiandien, bent jau mūsų šalyje, visuomenės normos ne tokios griežtos. Ar vertinate, kad gimėte būtent šiuo istorijos tarpsniu, šioje šalyje?

R. B.: Stengiuosi mąstyti taip, kad kur esu, ten ir yra mano vieta. Tai, kas dabar su manimi vyksta, man yra geriausia. Mokykloje man patiko. Ar norėčiau ten grįžti? Ne. Kodėl? Nes tai buvo tada, o aš gyvenu dabar ir noriu mėgautis dabartinėmis, o ne prabėgusiomis akimirkomis. Į jokią savo praeitį grįžti nenorėčiau, nors esu ja visiškai patenkintas. Man per daug įdomu, kas su manimi vyksta dabar. Tačiau, jei paklaustumėte, į kokį laikmetį norėčiau teleportuotis, sakyčiau, gal į Liudviko XVI valdymo metus? Ta epocha mane labai intriguoja.

A. A.: Šiandien žmonės tuokiasi laisva valia, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar visuomeninės padėties, ir tai puiku. Kodėl anksčiau būdavo kitaip? Gal kad palikuonys turėtų kuo grynesnį, kuo mėlynesnį kraują? Manyje kažkas visada šaukė, kad dviejų žmonių sąjungai neturėtų būti jokių suvaržymų ar nurodymų. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi gimęs šiuo laiku, bet nesu patenkintas šių dienų tempu, žmonių išoriškumu, materialinių dalykų sureikšminimu. Su laiko mašina norėčiau nukeliauti ten, kur viso šito buvo mažiau, – gal į Šviečiamąjį amžių?

R. U.: Manau, kad šiandien lygiai tas pats. Tik anksčiau tie luomo reikalai buvo labiau užaštrinti. Galbūt šiandien niekas tavęs nepasmerks, nuo tavęs nenusisuks, bet nerašyti „jis (ji) tau ne pora“ niuansai vis tiek išlieka.

– Operetėje stipri likimo linija. Žmogus gali planuoti, bet jei žvaigždės numatė kitaip, tai grafas Liuksemburgas ir Anželė Didjė būtinai pamils vienas kitą. Ar patys tikite likimu, o gal vis dėlto žmogus – savo laimės kalvis?

R. B.: Aš tikiu likimu ir meile iš pirmo žvilgsnio. Kai pirmą kartą pamačiau savo žmoną, išsyk žinojau atsakymą.

A. A.: Ir taip, ir ne. Manyčiau, kad žmogus privalo save lavinti, tobulinti visapusiškai ir taip turėti kažkokios įtakos savo likimui. Kalbant apie profesiją, tai visiškai įmanoma, o jei apie meilę? Tikiu, kad yra kažkas aukštesnis net už žvaigždes, kuris siunčia į Žemę tai, kas suplanuota. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Susižavėjimu, potraukiu aš tikiu, bet meilė juk ateina kur kas vėliau. Tai ne jausmas, o konkretūs veiksmai: bendri užsiėmimai, rūpinimasis vienas kitu, noras padėti ir pan.

R. U.: Spėju, kad grafas yra tikras likimo numylėtinis, visiškas sėkmės vaikas. Jis plaukia pasroviui, bet ta srovė jį traukia ne į apačią, o nuneša būtent ten, kur reikia. Manau, jis ir pats nesupranta, kad likimas jam labai palankus ir kad kažkas už jį viską labai teisingai sudėliojo. Juk Anželė su grafu Liuksemburgu iš pradžių net nebuvo įsimylėję, o jų fiktyvi santuoka galiausiai atvedė abu ne tik į meilę, bet ir į bendrą ateitį. Žodžiu, likimas sudėliojo viską už juos. Esu gyvenime sutikęs tokių žmonių, kurie įdeda ne per daug pastangų, o vis tiek galiausiai atsiduria ten, kur reikia.

Fenomenas: operetė „Grafas Liuksemburgas“ neprarado populiarumo ir prabėgus beveik 100-mečiui po pirmo jos pastatymo, kiekviena nauja jos interpretacija žavi vis kitus žiūrovus. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Operetė be meilės istorijos – ar tai įmanoma?

R. B.: Kokia čia operetė, jei be meilės?! (Juokiasi.)

A. A.: Jūs gal juokaujate? Operetei būtina meilė, pavydas, neapykanta. Šis žanras tuo ir žavus, kad nevienplanis. Visos operetės turi konkrečius griaučius: pagrindinė pora ir jų meilė yra rimta, antrosios poros meilė būna kur kas lengvesnė, komiškesnė. Visada dar yra ir žmogus intrigantas – šiuo atveju kunigaikštis Bazilis. Visų šitų dalykų samplaika ir yra operetė, bet meilė čia griežia pirmu smuiku!

R. U.: Vienareikšmiškai ne! Net ir operoje meilė pageidautina. Bent jau aš tikrai nežinau operetės be vienos, dviejų ar net trijų meilės linijų.

– Ar menininko profesija visais laikais buvo daugiau idėjinė, nei finansiškai stabili ir rentabili? Antraip kodėl Anželei Didjė reikėtų tekėti už nemylimo, bet turtingo kunigaikščio?

R. B.: Buvo laikai, kai geri menininkai daug uždirbdavo, tik kad jie viską prašvilpdavo. Dabartiniai laikai, gal per žiauriai pasakysiu, bet menininkams yra sunkūs. Nors teatrų salės ir lūžta nuo žiūrovų, bet atrodo, kad to mūsų meno niekam nereikia (kalbu apie valstybinę poziciją). Pamenate, kai per kovidą atlikėjai važiuodavo dainuoti tarp namų? Po koncerto žmonės išeidavo į lauką, dėkodavo (aišku, per saugų atstumą) ir atviravo, kad labiausiai pandeminiu laiku jiems trūksta kultūros renginių. Vadinasi, mūsų profesija labai reikalinga?!

A. A.: Yra toks mitas, jog menininkas, kad galėtų kurti, turi būti visada truputėlį alkanas. Vis dėlto mes esame tokie patys žmonės, kaip ir visi: norime valgyti, apsirengti ir pan. Gal tik šių dienų menininkui yra daugiau galimybių save išreikšti, parodyti? Juk menas, kultūra eina išvien su visomis informacinėmis technologijomis, socialiniais tinklais. Ar esame įvertinti? Na, kiekvienam juk reikia skirtingo įvertinimo: vienas, net ir turėdamas valstybinį apdovanojimą, sakys, kad nesijaučia vertinamas, o kitas, gavęs ir žodinę padėką, bus laimingas, nes darė tai, ką mėgo, mylėjo, kas buvo jo gyvenimo aistra. Šiandien vis daugiau dėmesio skiriama profesionaliajai kultūrai, nes, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, manau, buvo svarbesnių sričių, kurias reikėjo remti, gaivinti, vystyti.

R. U.: Technologijos, aišku, duoda naudos. Vis dėlto klasikos atlikėjai niekada nesurinks tokių arenų, kaip popscenos žvaigždės. Kodėl tuomet pilnos teatrų salės? Matote, teatras – tokia stebuklinga erdvė, kurią pamilęs žiūrovas čia eina ir eina. Nebūtinai dėl mūsų, artistų. Čia tiesiog ima veikti teatro magija. Ar jaučiuosi įvertintas? Tam tikrais gyvenimo momentais buvau išskirtas ir pagerbtas, o kai dirbi ir tave pastebi – toks smagus užtaisas rytojui. Pamąstai, kad malonu, jog ne tik žiūrovai, bet ir teatro profesionalai tave pastebi.

Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Jeigu jums be galo trūktų pinigų, ar vestumėte už 0,5 mln. nepažįstamą merginą ir, pakeitę pavardę, išvyktumėte iš šalies, o po trijų mėnesių išsiskirtumėte su nepažįstamąja?

R. B.: Cha, cha! Įspraudėte mane į kampą. Jei būčiau laisvas, nevedęs, turbūt… O gal ir ne? Beje, savo biografijoje turiu ir tokią istoriją. Kai tik pradėjau dirbti Kauno muzikiniame teatre, gavau beprotiškai gerą darbo pasiūlymą, bet visiškai nesusijusį su atlikėjo profesija. Buvome neseniai vedę, auginome sūnų ir gera alga tikrai nebūtų pamaišiusi. Ar galite patikėti, kad nė nesvarstęs atsakiau – ne! Kodėl? Nes labai norėjau dainuoti teatre. Ir niekada nesigailėjau šio savo žingsnio.

A. A.: Vienareikšmiškai ne! Grafui to reikėjo, o man? Laikausi atitinkamų vertybių, o pinigai jų skalėje užima ne pirmą vietą. Be to, fiktyvios vedybos tikrai būtų prieš mano moralines normas. Šiuo klausimu su grafu Liuksemburgu mes labai skirtingi.

R. U.: Turbūt sutikčiau… Nes grafo situacija vertė sutikti. Realiame gyvenime? Nežinau. Priklausomai nuo aplinkybių. Šią akimirką sakyčiau, kad ne, bet kas žino, kas būtų, jei gyvenimas imtų ir įspraustų į kampą?

Scenoje – šeštasis pastatymas

• Operetė „Grafas Liuksemburgas“ Lietuvoje pirmą kartą pastatyta 1942 m. Valstybės teatro scenoje (režisierius Stasys Dautartas, dirigentas Juozas Pakalnis, dailininkas Romanas Krinickas). Pagrindinius vaidmenis atliko Gražina Matulaitytė, Rostislavas Andrejevas.

• Operetė sulaukė dar kelių interpretacijų 1944, 1963, 1985 m. Ją įkūnijo režisieriai Vytautas Daugirdas, Rostislavas Andrejevas, Valius Staknys, dirigentai – Jonas Dautartas, Juozas Indra, Stasys Domarkas. Pagrindines partijas operetėse dainavo įvairių kartų Kauno muzikinio teatro artistai: Valerija Kudabaitė, Marija Dambravičiūtė, Stasė Repečkaitė, Marija Žilionytė, Vytautas Rimkevičius, Vytautas Blažys, nuo 1985 m. – Danutė Dirginčiūtė, Violeta Sagaitytė, Mykolas Rekys, Gediminas Maciulevičius.

• Gerokai modernesnį operetės spektaklį į Kauno sceną 2002 m. sugrąžino režisierius Gintas Žilys, dirigentas Julius Geniušas ir dailininkė Virginija Idzelytė. Pagrindines partijas dainavo Renata Tarosaitė, Nomeda Vilkanauskaitė, Aušra Cicėnaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Laimonas Pautienius, Giedrius Žalys, Raimondas Baranauskas, Gitana Pečkytė, Kristina Siurbytė, Kristina Zmailaitė, Kęstutis Alčauskis, Žanas Voronovas, o komiškojo Bazilio vaidmenį kūrė G. Maciulevičius, Juozas Malikonis, Tomas Ladiga.