Kauno valstybinis lėlių teatras ruošiasi paskutinei jubiliejinio 60-ojo kūrybinio sezono premjerai – interaktyviai pasakai "Pasakų namai". Patiems mažiausiems žiūrovams skirtoje premjeroje vaikams artima kalba tyrinėjama šiandien itin opi emigracijos problema.

Edukacijos lobynai

Pasaką režisuoja ir pati jame vaidmenis kuria aktorė, įvairių edukacinių programų autorė Rasa Bartninkaitė. Kalbėtis su vaikais emigracijos tema ją paskatino ne tik nemažas tėvynę palikusių lietuvių skaičius, bet ir tai, kad ši tema jai pačiai itin artima – kūrėja šį spektaklį skiria savo jau užaugusiai ir į Kembridžą iškeliavusiai studijuoti dukrai. Tad spektaklyje paliečiama ir užaugusių, pakėlusių sparnus vaikų, kurių tėvai visada laukia sugrįžtančių, tema. Anot kūrėjos, su vaikais būtina kalbėtis apie tai, kodėl mes paliekame savo namus, kodėl norime keliauti kažkur kitur.

"Tas manymas, kad kažkur kitur yra geriau, mus dažniausiai ir paklaidina. Bet tame klystkelyje visada kažką surandame. Tokiu būdu pamatome daugiau pasaulio, praplečiame akiratį, išbandome save, atrandame naujų savybių. Tas pirminis nepasitenkinimas tuo, ką turiu, kas esu, yra labai artimas mūsų lietuvių širdžiai. Norėjosi apie tai kalbėtis su vaikais. Nes kiekvienoje šeimoje mes jau susiduriame su šia problema, kai mama ar tėtis yra iškeliavę kažkur toli. O ir mūsų užaugę, baigę mokyklas vaikai įsivaizduoja, kad kitur gyvenimas yra gražesnis, turtingesnis. Nemanau, kad reikėtų užverti duris ir sakyti vaikui, kad sėdėtų namie, tikrai ne. Reikia eiti į pasaulį, jį pažinti, susirinkti viską, kas tave domina, ir parsivežus visą šį bagažą puošti savo namus, į juos pažvelgti visai kitomis akimis, įvertinti tai, ką turime. Ir galų gale suprasti, kas mes esame patys", – įžvalgomis dalijosi R.Bartninkaitė.

Reikia eiti į pasaulį, jį pažinti, susirinkti viską, kas tave domina, ir parsivežus visą šį bagažą puošti savo namus, į juos pažvelgti visai kitomis akimis, įvertinti tai, ką turime.

Judėti, vadinasi, mokytis

"Pasakų namai" – tai antrasis kūrėjos režisūrinis darbas. Po pirmojo itin sėkmingo edukacinio spektaklio "Meškiuko gimtadienis" režisierė supratusi, kaip yra svarbu mažiems vaikams dalyvauti spektaklyje, ne tik jį stebėti. Kaip stipriai į veiksmą juos įtraukia muzika. Todėl dainų tekstus ir antrajam darbui kūrė aktorė Rasa Čižauskaitė. Dainelių tekstai kurti taip, kad jie būtų lengvai įsimenami, kad vaikai galėtų lengvai prisijungti, juos atkartoti, kartu dainuoti, kartu apsigyventi sekamoje pasakoje.

"Mes, suaugusieji, klystame manydami, kad vaikas mokosi tik tada, kai sėdi ramiai sudėjęs kojytes, rankytes ir klausosi. Toli gražu ne. Tokio amžiaus vaikui yra natūralu judėti, nes judėdamas jis pažįsta pasaulį, priima informaciją, todėl vaiką surakinti 40 min., pasodinti į teatro kėdę ir prašyti, kad jis tyliai sėdėtų, būtų didžiausia klaida", – įsitkinusi R.Bartninkaitė.

Aktyviai psichologija besidominti menininkė daug metų veda psichologinius seminarus suaugusiesiems ir sako matanti, kiek jie turi žaizdų, padarytų vaikystėje.

"Tad darbas Lėlių teatre man tarsi yra galimybė prieiti prie dar besiformuojančio žmogaus, būsimos asmenybės, nes būtent vaikystėje mes į save susidedame vertybes, kurios lydės visą likusį gyvenimą. Tai, ką mes per muziką, žodį, šviesą, vizualinį efektą įtaigiai perduodame vaikui, giliai įstringa į jo pasąmonę. Ir jeigu su visomis teatro galimybėmis mes jame susodinsime vertybes, užauginsime gražią, protingą, išmintingą kartą", – sako ji.

Nepaprastas paprastumas

Siužetinė linija spektakliui kuriama Liudos Petkevičiūtės pasakos "Kampiškytės klajonės" motyvais. Spektaklyje bus pasakojama istorija apie mergaitę, nusprendusią išvykti iš savo gimtinės, tačiau paslaptingoji miško deivė Medeina jai papasakoja istoriją apie Kiškytę Kampiškytę, kuri, lankydamasi kitų žvėrelių namuose, ieško sau geresnės vietos, tačiau kelionės pabaigoje supranta, kad vis dėlto savi namai yra patys mieliausi.

Pasak režisierės, ši L.Petkevičiūtės pasaka yra labai tinkama lėlių teatro scenai, nes joje yra daug personažų, o mažesniems vaikams visuomet yra įdomi kaita, kai galima kuo daugiau pamatyti. Ši pasaka suteikia tokią galimybę. Jos metu bus galima susipažinti ne tik su daugiau personažų, juos apžiūrėti, bet ir pamatyti jų namelius, kaip kiekvienas jų gyvena.

"Labai dažnai mes galvojame, kad reikia sugalvoti kažką ypatingo, kažkokią ypatingos išraiškingos formą. Mano manymu, mažiems vaikams labai svarbus yra atpažinimo momentas. Šiame raidos etape yra labai svarbu atpažinti, kad tai yra voverytė, kiškutis, medis, kad taip skleidžiasi gėlytės ir t.t. Ir svarbu vaikui kuo natūraliau sukurti tą jam priimtiną, atpažįstamą aplinką. Nereikia ieškoti prašmatnių įmantrių formų. Man grožis slypi paprastume. Ir dailininkė Edita Lei tą paprastumą padaro nepaprastą. Tas paprastumas tiesiog užburia", – pasakojo režisierė.

Tiesiai iš Fėjų slėnio

O kurti magiškas lėles dailininkė E.Lei iš tiesų puikiai moka. Iki šiol žinoma kaip interjero lėlių kūrėja, "Fėjų slėnio" Garliavoje įkūrėja, knygelių vaikams autorė E.Lei debiutuoja profesionaliame lėlių teatre ir tai daro itin sėkmingai, kadangi jos spektakliui kurti itin gyvi žvėreliai ir jų namai užburia ne ką mažiau nei fėjos ir elfai, įsikūrę mistiškame "Fėjų slėnyje".

"Yra toks pasakymas: "Svajokite atsargiai". Svajoji svajoji ir svajonės išsipildo, o kai tai atsitinka, truputį išsigąsti. Pats kartais net nežinai, kas yra įmanoma, kol neimi ir nedarai. Spektaklis yra to įrodymas. Svajojau, kad galiu kurti lėles, kurias būtų galima valdyti, ir štai visa tai išsipildė. Bet tai buvo ir didelis iššūkis. Aš kuriu statiškas lėles, o čia jų visai kita konstrukcija, nes jos turi judėti, iš visų pusių atrodyti gerai ir turi atitikti balsą, savo tipažą", – patirtimi dalijosi menininkė

Dirbdama su spektaklio kūrybine grupe ji sako išmokusi daug naujo. "Ir viskas, ką čia dariau, buvo labai artima, nes spektaklyje daug gamtos. Dešimt metų gyvenu miške, tad natūraliai yra artimesnis ryšys su gamta. Mieste pasiklystu, o miške ne. Atsimenu medžius, o namų neatsimenu. Tad lengva įsijausti į gamtą. Kuriant apie gamtą man viskas išeina savaime", – patirtimi dalijosi E.Lei, jau labai seniai pajutusi, kad lėlės yra kur kas daugiau nei vien hobis.

Dainos magija

Pagrindinį Mergaitės ir Kiškytės Kampiškytės vaidmenį kuria dar aktorystės meno VDU Vaidybos studijų programoje besimokanti aktorė Dominyka Budinavičiūtė, neseniai Lėlių teatre debiutavusi Agnės Sunklodaitės spektaklyje "Kudlius ir miško broliai". Šis vaidmuo jaunajai kūrėjai itin artimas, nes pati dar visai neseniai ieškojo savęs, rinkosi profesiją, savąjį gyvenimo kelią. Spektaklyje skleidžiasi ne tik jos išskirtiniai aktoriniai gebėjimai, bet ir muzikinis talentas, mat spektaklyje dainuodama ji žiūrovus džiugins ir savuoju balsu.

Aktorė nėra anksčiau valdžiusi klasikinės lėlės, tad jai buvo didelis iššūkis visą savo energiją, psichologinį aktorinį išmanymą perteikti į lėlę, kad ji atgytų. Anot jos, pajusti ir gyventi lėle labai įdomu ir kartu sunku.

"Esu Mergaitė ir Kiškytė, kuri yra Mergaitės alter ego, lyg jos širdis. Šios veikėjos nėra sentimentalios, trapios, bet labai paprastos, turi paprastus norus, žemiškos kaip visi – ieško savo vietos pasaulyje. Ir galų gale supranta, kad nereikia keliauti, gyventi kitur, bet tiesiog reikia prisiminti savo šaknis, savo tėvus, draugus. Man labai patinka šis personažas ir jos alter ego. Man sakė, kad aš net supanašėjau su Kiškytės lėle... Dainuoju ir kaip Mergaitė, ir kaip Kiškytė, tad balsą šiek tiek keitėme. Įdomu dainuoti koreguotu balsu, taip, kaip nesu anksčiau dainavusi. O dainuosiu daug. Gyvenime, ar nutinka kas gerai, ar blogai, aš dažniausiai dainuoju, nes per dainą gimsta pokalbis su savimi, – įspūdžiais dalijosi D.Budinavičiūtė.

Dovana teatrui

Spektaklis "Pasakų namai" ypatingas dar ir tuo, kad jis yra dovana teatrui, švenčiančiam 60 metų jubiliejų. Tad prieš jam prasidedant mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius kūrėjos pirmiausia pakvies į teatre įsikūrusį muziejų, kuriame bus atsigręžta į patį teatrą bei į jo įkūrėjus – Valeriją ir Stasį Ratkevičius.

Bus kalbama apie tai, kaip atsirado pasakos, ieškant jų šaknų, kaip liaudies išmintis, perduodama iš lūpų į lūpas, pavirto į pasakas, o šios sugulė į knygas. Kaip iš knygų jos pateko į teatro sceną. Bus prieinama iki XX a. vidurio, kai teatras sėkmingai gyvavo, bet vaikams teatro dar nebuvo. Su vaikais bus kalbamasi, kas gi buvo tie, kurie įkūrė pirmąjį teatrą vaikams Lietuvoje, prisimenant reikšmingus spektaklius ir jų kūrėjus. Galiausiai bus persikeliama į šias dienas ir vaikai supažindinami, kas yra teatro repertuaras, kaip reikėtų nusipirkti bilietą ir kaip elgtis atėjus į teatrą.

"Spektaklis vadinasi "Pasakų namai", o mūsų teatras ir yra pasakų namai, kuriems jau 60 metų. Norėjosi sukurti kažką tokio, kas būtų dovana mano vaikystės teatrui. Nes aš tiesiog užaugau šiame teatre", – pasakojo Kauno lėlių teatre jau šešiolika metų dirbanti R.Bartninkaitė.

Veidai ir vardai

Spektaklio "Pasakų namai" kūrybinė komanda: autorė, režisierė ir aktorė – Rasa Bartninkaitė, dailininkė – Edita Lei, dainų autorė – Rasa Čižauskaitė, aktorė Dominyka Budinavičiūtė.

Premjera – gegužės 20 d. 11 ir 13 val. Mažojoje salėje.