RANKŠLUOSČIUOSE – DVIEJŲ TAUTŲ ISTORIJA
- diena.lt inf. 1
Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM) pristatomos Lietuvos ir Ukrainos rankšluosčių tradicijos. Tai – jau antrojo bendro Kauno technologijos universiteto ir Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos instituto projekto „Unikalios etnografinės tekstilės technologijos: išsaugojimo patirtis Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje“ rezultatas.
Parodoje pristatomi LLBM ir Lvivo Klementijaus Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus tekstilės rinkinių eksponatai – rankšluosčiai ir Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos instituto mokslininkių ekspedicijose darytos nuotraukos.
Nuo gimimo ir mirties
Didelėje Lietuvos dalyje rankšluosčiai XIX–XX a. pirmojoje pusėje vadinti abrūsais, rečiau renčnikais, renčninkais, Mažojoje Lietuvoje marškomis, drobiniais. Tik nuo XX a. antrojo ketvirčio įsigalėjo šiais laikais naudojamas terminas „rankšluostis“.
LLBM etnologė Erika Nenartavičiūtė pasakoja, kad bene visas žmogaus gyvenimas buvo apjuostas rankšluosčiu: į rankšluostį priimdavo naujagimį, persirišęs rankšluosčiu raitelis kviesdavo į vestuves, rankšluosčiu surišdavo karstą. Rankšluosčius, kaip šventą Tėvynės reliktą, žmonės vežėsi emigruodami į Ameriką, tremiami į Sibirą.
„Rankšluosčius naudodavo ne tik praktiniais tikslais kasdieniame gyvenime, jais ir patalpas puošdavo, ir dovanodavo kaip vertingą dovaną“, – pasakoja E. Nenartavičiūtė. Rankšluosčių būta įvairių. Paprastesniais, austais iš prastesnių žaliavų, dažniausiai ruoželinio pynimo keturnyčiais, šluostėsi veidą ir rankas.
Dekoratyviais, austais iš geriausių žaliavų, sudėtingų raštų rankšluosčiais puošdavo patalpą, dovanodavo per vestuves, krikštynas, vardynas. Dekoratyvų rankšluostį duodavo šluostytis svečiui, kalėdojančiam kunigui.
Puošiant patalpą rankšluostį kabindavo į dailią rankšluostinę ant galinės ar šoninės namo sienos. Pietų ir Pietryčių Lietuvoje rankšluostinė taip pat kabinta ir kampe, po lentynėle. Rankšluosčius, kaip ir daugelį buityje naudotų audinių, audė šeimos moterys ir merginos iš savo ūkyje užaugintų, rečiau – pirktinių žaliavų. Namie užsiaugindavo ir apdirbdavo linų pluoštą, pirkdavo medvilnę.
Raštai ir technikos
Anot projekto vykdytojos Žanetos Rukuižienės, senesni paprastesnių raštų rankšluosčiai audžiami dimine keturnyte, sudėtingesni – per penkias, aštuonias, dvylika, šešiolika ir daugiau nyčių, servetine technika. Raštai labai paprasti: įvairūs langučiai, stulpeliai ar dryželiai. Vėlyvesni XIX a. pab.–XX a. pr. rankšluosčiai stebina raštų įvairumu, jų komponavimo išradingumu ir subtilumu. Pagrindiniai raštų motyvai yra geometriniai, ritmingai kartojami per visą audinį. Raštus sudaro įvairiausio dydžio langeliai ir jų kombinacijos, išilginiai ir skersiniai stulpeliai, vingučiai, rozetės, žvaigždutės ir pan.
Kai kuriose Ukrainos vietovėse jaunamartė ryte pakabindavo savo rankšluosčius vyro namuose, tokiu būdu prisijungdama prie šeimos.
„Rinktiniai rankšluosčiai paplito XX a. IV deš.“, – pasakoja doc. Eglė Kumpikaitė. Tuo metu vyravo augalinių ir gyvūninių motyvų raštai, kurie gana retai, stambiu planu buvo išdėstomi audinyje. Buvo sutinkami lelijėlių, dobilėlių, rugiagėlių ir vazonėlių motyvai, dažnai persipinantys su gyvūniniais motyvais, pavyzdžiui, gaideliais ar balandėliais, simbolizuojančiais šeimos laimę ir ramybę.
Ukrainiečių tradicijos
Ukrainiečių vestuviniai rankšluosčiai yra itin išskirtiniai. Anot projekto vykdytojos Ukrainoje Lyudmylos Herus, jie buvo naudojami beveik visuose vestuvių ceremonijos etapuose ir dažnai turėjo šiuos etapus atitinkančius pavadinimus: „Piršlybos“, „Sužadėtuvės“, „Dovanojimas“.
Piršliai buvo apjuosiami „Piršlybų“ rankšluosčiais, kaip sutikimo sutuokti ženklu, prieš vestuves rankšluosčiais buvo puošiami namai, o vestuvių duona buvo surišama rankšluosčių arba padedama ant jo. Rankšluostis pasitarnaudavo ir kaip padėkos dovana vestuvių dalyviams ir vyro artimiesiems. Kai kuriose Ukrainos vietovėse jaunamartė ryte pakabindavo savo rankšluosčius vyro namuose, tokiu būdu prisijungdama prie šeimos.
Rankšluostis interjere atliko meninę ir estetinę funkciją. Namuose rankšluosčiai buvo kabinami po ikona, virš ikonos, po langu ar virš jo. Rankšluosčio vieta interjere dažnai atsispindėdavo jo pavadinime: „bozhnyky“, „pokutni“, „kilkovi“, „zaviesy“. Interjero rankšluosčiai, kaip ir vestuviniai, pasižymi gausybe kompozicinių sprendimų.
Valstiečiams svarbios buvo ir apsauginės rankšluosčio funkcijos. Visų pirma, tai susiję su aukojimo rankšluosčiais, kuriuos iš lino kartu ausdavo visos kaimo moterys per vieną dieną, nenutrūkstamai. Šie rankšluosčiai padėjo kovoti su epidemijomis, stichinėmis nelaimėmis ir ligomis. Jie būdavo 3–6 m, o kartais iki 20 m ilgio, dažniausiai be puošybos.
Pasak L. Herus, šiuolaikinėje Ukrainos kultūroje rankšluostis įgijo etninio simbolio statusą ir iki šių dienų išlieka svarbiu šeimos ir kalendorinių ritualų atributu.
Ypatinga puošyba
Anot Olenos Nykorak, mažiausiai puošti buvo buitiniai ir virtuviniai rankšluosčiai. Kartais tik siauresni skersiniai jų kraštai būdavo puošiami smulkiomis skersinėmis juostelėmis. Apeiginiai rankšluosčiai buvo puošnesni. Rankšluosčiams, dengiantiems velykinį krepšelį arba krepšelį su daržovėmis, buvo būdinga, kad centrinė rankšluosčio dalis ir šoniniai kraštai buvo puošniausi. Dažniausi puošybos elementai buvo spalvotos juostelės ir geometrinė ornamentika, sudaryta iš tokių motyvų, kaip rombai, rozetės, kryžiai.
Anot projekto vykdytojos Tetianos Kutsyr, prabangiau dekoruoti rankšluosčiai buvo kabinami ant kabyklėlės, vadinamos „hriedka“. Šie rankšluosčiai buvo labiausiai paplitę Užkarpatėje. Buvo kabinama po kelis, o kartais ir iki dvylikos rankšluosčių. Jie buvo reikšmingas gyvenamųjų namų interjero akcentas. Šių rankšluosčių puoštas būdavo tik vienas galas, jis buvo kabinamas išorinėje pusėje. Du trečdaliai tokių rankšluosčių buvo užpildyti skersinėmis raudonos spalvos juostomis, kartais pertraukiamomis šaltesne tamsiai mėlyna ar kitokia spalva.
Taip pat gausiai puošti rankšluosčiai – skirti kabinti ant ikonų ir portretų. Jie labiausiai paplitę Volynės ir Polesės regionuose. Šie rankšluosčiai dažniausiai ilgi, net iki kelių metrų ilgio, o jų ornamentika vyravo daugiausia siauresniuose skersiniuose kraštuose. Daugelyje Polesės rankšluosčių puošyba buvo sutelkta viduryje, nors kartais juose pasitaikydavo siauresnių neraštuotų juostų. Vyraujanti spalva buvo raudona, derinama su nedideliu kiekiu juodos. Pokario laikotarpiu buvo pridedama daug kitų šiltų ir šaltų spalvų.
Kas? Paroda „Ausk, sesute, abrūsėlius“.
Kur? Lietuvos liaudies buities muziejaus parodų salėje.
Kada? Veikia iki spalio 15 d.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
BNS inf.2 komentarai -
DMN inf.10 komentarai -
1 komentarai
skiep