Kauno valstybinis lėlių teatras ruošiasi Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ečiui skirtai premjerai – Agnės Sunklodaitės režisuotam spektakliui "Kudlius ir miško broliai". Įprastame teatro repertuare išsiskiriantis spektaklis kalba apie už tėvynės laisvę savo gyvybę paaukojusius partizanus. Į šią skausmingą temą bus žvelgiama šuniuko Kudliaus akimis.

Prisiminimų dėlionė

Spektaklis "Kudlius ir miško broliai" kuriamas pagal partizano Juozo Lukšos-Daumanto (1921–1951) prisiminimus, pasitelkiant ir kitas partizanų knygas, amžininkų prisiminimus. Marijampolės apskrityje gimęs partizanas Kaune baigė "Aušros" gimnaziją, vėliau Kauno universitete studijavo architektūrą. Priklausė pogrindinei Lietuvos išlaisvinimo tarybai, šią sunaikinus tapo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininku. Buvo rezistencinio laikraščio "Laisvės žvalgas" steigėjas ir redaktorius.

Prieš netikėtą mirtį jam buvo suteiktas partizanų majoro laipsnis. Tačiau netrukus buvo išduotas dvigubo agento ir sušaudytas. Kūrėjai pripažįsta, kad teatro scenoje tokia tema kalbėti vaikams iš tiesų yra sudėtingas iššūkis. Į šią tematiką jie nori pažvelgti kitaip, nestandartiškai. Tad vienu iš svarbiausių tikslų tapo parašyti spektakliui tokią istoriją, kad ji nebūtų paini, per sudėtinga, būtų aiškiai suprantama ir itin gyva.

"Sudėlioti nuoseklią istoriją buvo labai sudėtinga, nes visi prisiminimai susideda iš nuotrupų. Kitas svarbus dalykas – J.Lukša juos rašė dar būdamas už tos geležinės uždangos, tad kai kuriuos faktus sąmoningai klastojo, daug ką painiojo, keitė žmonių vardus. Todėl reikėjo perskaityti labai daug medžiagos tam, kad išsiaiškintum kai kurių Juozo brolių tikruosius vardus. Teko dėlioti dėlionę. Taip, kad ši istorija aklai nepaklustų biografinei tiesai, nors iš esmės jos yra laikomasi. Kai kuriuos dalykus sąmoningai atmečiau. Sumažinau Juozo šeimą, palikau tik du brolius, nors iš tikrųjų jo šeimoje vaikų buvo daugiau", –  patirtimi dalijosi spektakliui pjesę parašiusi režisierė A.Sunklodaitė.

Šuo iš Juodbūdžio kaimo

Spektaklyje partizano Juozo tragišką gyvenimo istoriją pasakoja jo ištikimas draugas šuniukas Kudlius – išgalvotas personažas. Nors, kaip pripažįsta kūrėjai, tuomet kiekviename kaime tokių kudlių būdavo galima sutikti ne vieną. O jis gyveno Juozo gimtinėje – Juodbūdžiuose. Šuniukas net neturėjęs savo būdos, nes šeimininkas jį labai mylėjęs ir visur jiedu būdavę kartu. Kudlius tampa Juozo alter ego. Jis tiki tuo, kuo tiki ir jo šeimininkas.

Anot režisierės, atrasti šį personažą įkvėpė jos pačios namuose auginamas šuo. "Norėjosi surasti tokį padarą, kuris būtų labai žmogiškas, kuris puikiai suprastų, kas yra vienišumas, prieraišumas, ir kuris žinotų, kad viltis žūsta paskutinė. Ir man pasirodė, kad tai yra šuo, nes aš pati auginu šunį ir jis yra būtent toks. Jis man yra tapęs pavyzdžiu, kaip reikia siekti tikslo. Man viltis numiršta tris kartus, o jam – ne. Pamaniau, kad šuo ir galėtų pasakoti tokią istoriją. Apie šunišką likimą žmonių, kurie labai tikėjo laisve ir turėjo didelę viltį. Kudlius tampa ryšininku su vaikais, nes vaikai su gyvūnais visada susikalba. Jis vaikams šią istoriją pasakoja tam, kad ji daugiau nepasikartotų."

Linkėčiau tiek žiūrovams, tiek teatrams nepaslysti ant pramoginio teatro banano žievės. Bet kokiu atveju mes vis vien negalime visą laiką tik linksmintis.

Lėlės iš pliauskų

Dar vienas šio spektaklio išskirtinumas – iš medžio dailininkės Giedrės Brazytės sukurtos itin gyvos lėlės. Personažo Kudliaus lėlė taip pat kvepės mišku ir bus pati judriausia iš visų. Ją valdys aktorius Remigijus Endriukaitis. Jo šeimininko Juozo Lukšos vaidmenį atliks jaunosios kartos aktorius Rokas Lažaunykas.

Pasak jaunojo aktoriaus, kūrybinio proceso metu jam teko susidurti su sunkiai suvokiamais išgyvenimais, kurie yra stipriai nutolę nuo jo paties asmeninių patirčių: juk tai visai kitas laikmetis, kita politinė padėtis, kai reikia nuolat kovoti dėl išlikimo. Todėl, nepaisant dokumentinės partizano istorijos, jis bandė atrasti savitą situacijų ir aplinkybių raktą.

"Didelė pagalba yra spektaklyje kuriama atmosfera – nuo lėlių, medžių, durpių, kvepiančių mišku, iki autentiško kulkų perskrosto šalmo, todėl kūrybinis procesas labai stipriai įtraukia. Repeticijų metu turiu galimybę pats patirti ir suprasti, kad dabar ramiai sėdėti ir šnekučiuotis prie bendro stalo su šeima yra didelis pasisekimas. Nes mūsų atkuriamomis istorinėmis aplinkybėmis lašiniai ar šaltibarščiai yra prabanga, o Kūčių vakarienė gali tapti košmaru, šeimos tragedija. Sunkiausia užduotis spektaklio metu, susidūrus su šiomis aplinkybėmis, nemeluoti nei žiūrovui, nei sau pačiam, o leisti tam tikrai įvykti, tikrai pajausti, ir, tikiuosi, pasimokyti", – įspūdžiais dalijosi aktorius.

Be miltelinio cukraus

Spektaklis "Kudlius ir miško broliai" – liūdna istorija. Režisierė scenoje mėgsta juoką, yra pastačiusi nemažai linksmų spektaklių, tačiau šį kartą ji nori pakviesti mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius pasikalbėti rimtomis temomis. Režisierė nenori nieko užglaistyti, parodyti įvykius kitaip, nei buvo iš tiesų.

"Spektaklis yra skirtas vaikams nuo antrosios klasės – man atrodo, jie yra jau pajėgūs suvokti ir išgyventi istoriją tokią, kokia ji buvo. Ir tam, kad jie mąstytų, nereikia visko apibarstyti milteliniu cukrumi. Mane stebina mamos, kurios nori apsaugoti savo vaikus nuo geros literatūros. Vis susiduriu su tuo, kai tėvai bando vaikus apsaugoti nuo Jono Biliūno tekstų, kad jie perskaitę neverktų. Man tai kelia didelį šoką ir galvoju, kad tai yra pats tikriausias vaikų traumavimas. Atimti iš jų gebėjimą išgyventi kažkokį katarsį ir kažką suprasti", – atviravo A.Sunklodaitė.

Anot režisierės, svarbu yra kalbėtis apie tai, ką apskritai laisvė mums reiškia šiandien. Ji norinti nuimti romantinį šydą, kuriuo yra apgaubtos partizanų gyvenimų istorijos. Ji nenori, kad scenoje Juozo istorija taptų negyva, it koks paveikslėlis, kai nėra galimybės iš jos nei pasimokyti, nei padaryti tam tikras išvadas. Spektaklyje į partizanus žvelgiama kaip į tokius pat žmones, kaip salėje sėdintys vaikai. Jie juk buvo visokie – linksmi, liūdni, mylėjo, nekentė ir t.t.

"Siekiame, kad viskas būtų ne sakralu, o tikra. Nors net aktoriams norisi to sakralumo – tai labai jaučiu. Jie žudė dėl savo tikėjimo. Žudė ir juos. Bet tai buvo labai reali viltis, neromantizuota. Žmonės buvo įspeisti į kampą. Jauni žmonės arba turėjo savęs išsižadėti, arba eiti į mišką. Ir neaišku, kaip reaguotų į šią situaciją papuolęs šiandienos žmogus, kiek to tikėjimo laisve išliktų. Dėl šių pamąstymų ir kad netaptume tokie plastmasiniai, ir kalbame šiame spektaklyje", – kalbėjo režisierė.

Įdomu tai, kad vaikams panašaus spektaklio šalies teatro scenoje dar nebuvo pastatyta. Lėles scenoje papildys objektai ir gyva aktorių vaidyba. Netrūks ir autentiškų detalių – tiek scenografijoje, tiek ir Manto Bardausko kurtose vaizdo projekcijose. O kompozitoriaus Deivido Gnedino kurtoje muzikoje nuskambės ir partizaninių dainų motyvai.

"Yra nusistovėjusi tradicija, kad Lėlių teatras yra skirtas vaikams. Ir tarsi vaikams jis turi dovanoti pramogą, kad scenoje viskas būtų spalvota. Nesu nusistačiusi prieš gerą pramogą, tikrai ne. Bet labai linkėčiau tiek žiūrovams, tiek teatrams nepaslysti ant pramoginio teatro banano žievės. Bet kokiu atveju mes vis vien negalime visą laiką tik linksmintis. Tad linkiu Lėlių teatro žiūrovams nebijoti įvairių temų", – palinkėjo A.Sunklodaitė.

Vardai ir veidai

Spektaklio "Kudlius ir miško broliai" kūrybinė komanda: autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, vaizdo instaliacijų kūrėjas Mantas Bardauskas, aktoriai Rokas Lažaunykas, Mindaugas Ancevičius, Remigijus Endriukaitis, Mindaugas Černiauskas ir Dominyka Budinavičiūtė.

Premjera – balandžio 14 d., 28 d. 12 val.