Senbuviai – apie neatrastą Vilkiją | Diena.lt

SENBUVIAI – APIE NEATRASTĄ VILKIJĄ

Jau kitą savaitę startuos "TẽKA: Reanimacija" kūrybinės dirbtuvės, kurias vainikuos trys mažosios architektūros objektai Nemuno pakrantėse. Kol kas projekto organizatoriai dairosi vietų, komandų idėjoms skleistis ir renka vietinių istorijas.

Žvalgosi vietų dirbtuvėms

Pirmoji stotelė, kur projekto vadovas Justinas Kalinauskas švartavo laivą – Vilkija.

Čia jį ir likusius kolektyvo narius sveikino vietos senbuvės: Regina Kacinkevičiūtė-Zakarevičienė ir Aurelija Chamrovski.

"Eime kiek tolėliau", – ranka į suolelį medžių šešėlyje mojo R.Kacinkevičiūtė-Zakarevičienė. Jai už nugaros liko motorinis upių keltas "Vilkynė", keleivius iš vieno krantą į kitą plukdantis nuo 2000-ųjų. Tuo metu moteris ant medinio stalo žėrė nuotraukas, menančias laiką, kai Nemuno vandenyse plaukiojo valtys.

"Žmonės klausia, tiesa ar mitas, kad Vilkijoje buvo keltininkas, vaikus per Nemuną kėlęs dykai. Visiems atsakau, kad buvo. Tai mano tėtis – Petras Kacinkevičius, – pirštų galiukais juodai baltą atvaizdą kelių dešimčių senumo nuotraukoje braukė moteris, kuriai taip pat teko išbandyti keltininko darbą. – Kai mirė tėtis, grįžau atgal iš Elektrėnų į Vilkiją. Tada plukdžiau žmones iš vieno kranto į kitą."

Istorija apie keltininką

Šiuo metu Nemuno bangas skrodžia "Vilkija", prieš tai – "Mituva", tačiau buvo laikas, kai keltų Vilkijoje nebuvo.

Tuomet P.Kacinkevičiaus sumeistrautos valtys buvo tikras išsigelbėjimas vietiniams. Į medinukes taisėsi ir vaikai, ir suaugusieji, ir net naminiai gyvūnai: arkliai, karvės.

"Taip, supratote teisingai – mano tėtis pats gamino valtis", – R.Kacinkevičiūtė-Zakarevičienė toliau sklaidė nuotraukas.

Per metus P.Kacinkevičius pagamindavo iki dešimties mažų laivelių. Lentas pradėjęs ruošti ankstyvą pavasarį, darbus vyras esą baigdavo vėlyvą rudenį, šalčiui ėmus kaustyti rankų pirštus. Žiemą keltininkas valčių smaigaliais ne tik laužydavo ledus, sukausčiusius Nemuną, bet ir žymėdavo kelią nuo vieno kranto į kitą. Tik pamatę susmaigstytus baslius, vaikai ledu tipendavo į mokyklą, suaugusieji – į darbus.

"Į vandenį tėtis buvo įkritęs, tačiau visada viskas baigdavosi laimingai. Visada su savimi nešdavosi šatras ir niekada neidavo vienas. Dažniausiai su sūnumis", – prisiminimuose skendo pašnekovė.

Neatsispiria vandeniui

P.Kacinkevičiaus nebėra jau 26 metus, o jo artimą ryšį su vandeniu mena senieji valčių brėžiniai. Juos dukra saugo namuose. Smailianosių laivelių, kuriais garsėjo amatininkas, nebeliko.

"Išvogė žmonės", – pečiais iš apmaudo gūžtelėjo R.Kacinkevičiūtės-Zakarevičienės kaimynė A.Chamrovski. 1995-aisiais, anot jos, Nemuno vanduo dar skalavo dvi valtis, galiausiai ir tos dingo.

"Dabar turime keltą. Plukdo pagal tam tikrą grafiką, tačiau jei yra norinčiųjų, į jį nežiūri", – dešiniau dirstelėjo moteris. Persikelti į vieną pusę žmogui kainuoja vos 30 centų, automobilis į kitą krantą plukdomas už 4,30 eurų mokestį. Kelte telpa iki šešių lengvųjų automobilių.

"Vietiniams būtinybė, svečiams – atrakcija. Aš pati mieliau kojas merkiu į upę. Dabar tai darau kiekvieną dieną", – apie mažus vandens ritualus ir gyvenimo Vilkijoje smagumus kalbėjo A.Chamrovski.

GALERIJA

  • Senbuviai – apie neatrastą Vilkiją
  • Senbuviai – apie neatrastą Vilkiją
  • Senbuviai – apie neatrastą Vilkiją
  • Senbuviai – apie neatrastą Vilkiją
Eitvydo Kinaičio nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Leva

O DAR KOKS NUOSTABUS A.ir V.Sniecku vedamas Jusku muziejus.Graziai puoselejama Jusu Vilkija.

O.S.

Geriausi prisiminimai apie Vilkiją 1987-1991 m. ir apie Aureliją Chamrovski. Tada dar buvo Mažeikaitė...

Anonimas

Labai džiaugiuosi, kad Vilkija atgymsta,tai mano pačios nuostabiausios dienos.Danutė Kacinkevičiūtė mano klasės draugė. Kiek festivalių buvo pakrantėje,gegužinių.Yra daug daug gražių dienų Vilkijoje praleistų.Šokau ir visur dalyvavau.Visiems dabar linkiu tik sekmės.Visiems 1966 m.baigusiems mokyklą siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus. Birutė. JAV
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS