Tikriausiai kiekvienas bent kartą yra pagalvojęs, kas iš tiesų yra gyvenimas. Kas, jei tai tik žaidimas ar mus užvaldęs sapnas? Galbūt atliekame mums priskirtus vaidmenis kieno nors kito kuriamame spektaklyje? Šiuos ir daugiau egzistencinių pamąstymų sukels Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Didžiosios scenos fojė, eksponuojama jau trečioji dailininko Mindaugo Juodžio paroda „Žaidimai“.

Menininkas dalijasi mintimis apie tai, kaip suvokia paslaptingąją būtį, muzikos reikšmę ir santykį su teatru.

– Filosofas Leonidas Donskis yra sakęs, kad šiais laikais gyvename tarsi maratono bėgikai. Nuolat kur nors skubame, daug nerimaujame, dažnai paskęstame rutinoje. Įdomu, kaip jūs su tuo kovojate? Kas padeda sustoti, nusiraminti ir neprarasti savęs šiame chaose?

– L. Donskis teisus, aš tik kukliai leisiu sau papildyti gerbiamą filosofą. Šiuolaikinis žmogus jau nebe maratono bėgikas, bet sprinteris. Įdomu, kad sprinteris gyvenimo trasą stengiasi įveikti greičiau net ir žinodamas, kas jo laukia finiše. Paradoksalu – žmonės, norėdami gyventi ilgiau, stengiasi greičiau nueiti jiems skirtą kelią.

Aš nekovoju su tokiu gyvenimo tempu. Tiesiog keliauju savo keliais ir klystkeliais, jei galima taip pasakyti. Kartais greičiau, kartais lėčiau. Juk upės tėkmės greitis irgi keičiasi priklausomai nuo metų laikų ir mėnulio fazių. Įdomu stebėti savo potvynius ir atoslūgius. Visi mes pasieksime finišą, o kai kuriuos pasieks finišas...

– Kaip keitėsi jūsų, kaip tapytojo, identitetas per pastaruosius kelerius metus?

– Viskas keičiasi kas dieną. Globaliai – ne tik mano, bet ir visų žmonių, jaučiančių planetos pulsą, gyvenimai labai pasikeitė. Negaliu pasakyti, kad mano, kaip tapytojo, identitetas radikaliai keitėsi. Tiesiog pasiduodu kūrybos procesui. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Noriu pasakyti, kad daugėja klausimų. Kūryba keičiasi kartu su laiku, su patirtimi.

Organizatorių nuotr.

– Sukūrėte keletą darbų bendradarbiaudamas su muzikantų Glebo Pyšniko ir Dalios Dėdinskaitės ansambliu „Duetissimo“. Šie paveikslai veikia kaip koncertų scenografija ir lydėjo menininkų duetą į skirtingas pasaulio šalis. Ką jums reiškia muzika? Kaip kilo mintis bendradarbiauti su šiuo ansambliu?

– Kiek save pamenu sąmoningą, muzika visada buvo reikšminga mano gyvenimo dalis. Ne tik kaip fonas. Dar mokykloje grojau grupėje, mokiausi skambinti gitara. Vėliau dalyvavau įvairiuose muzikiniuose projektuose, išbandžiau skirtingų muzikos instrumentų skambesį. Nesu profesionalas, man tiesiog tai būtina dėl sveikatos – pajusti stygų tamprumą ar klavišų jėgą ir subtilumą.

Su „Duetissimo“ – D. Dėdinskaite (smuikas) ir G. Pyšniaku (violončelė) – susipažinome tikriausiai 2019–2020 m. Tai fantastiškas kūrėjų duetas, kurio klausydamas pajutau harmoniją ir jautrumą. Klausantis jų atliekamos muzikos, pasirinkto repertuaro, kompozitorių, kilo mintis tam tikru būdu materializuoti muzikos neapčiuopiamumą. Ne iliustruoti, bet leisti vaizduotei kurti savas istorijas. Taip atsirado tapybos darbų ciklas „Duetissimo“, kuris keliauja kartu su muzikantais po įvairius koncertus atlikdamas scenografijos vaidmenį.

– Jei vienu sakiniu reikėtų apibūdinti savo kūrybos filosofiją, koks jis būtų?

– Dzen.

– Nacionaliniame Kauno dramos teatre eksponuojama trečioji jūsų darbų paroda „Žaidimai“. Kaip jūs pats žaidžiate gyvenimą? O gal gyvenimas žaidžia jumis?

– „Žaidimai“ – užkoduotas pavadinimas, o kodą kiekvienas stebėtojas gali rasti pats... Aš pats niekada negalvojau, kad gyvenimas yra žaidimas ar kad aš žaidžiu gyvenimą. Greičiau kieno nors sapne esu žaidėjas ar personažas, atliekantis tam tikrą funkciją ir man skirtas užduotis. Įdomu, kad stebėdamas savo buvimą patiri keistų dalykų. Žaidimas atrodo labai keistas, taisyklės nuolat keičiasi. Pasirodo, kad žaisdamas šachmatais gali atsidurti krepšinio aikštelėje.

Organizatorių nuotr.

– Įdomu daugiau sužinoti ir apie ankstesnes parodas teatre, pvz., skirtą spektakliui „Dorianas“. Įvykus parodai, atrodė, kad dalyvavote kūrybos procese, nors iš tikrųjų repeticijų nematėte. Kas padėjo sukurti veikėjų įvaizdžius? Tekstas? Gal pokalbiai su aktoriais?

– „Doriano Grėjaus portretas“ – knyga, kuri tam tikru gyvenimo etapu man padarė didelę įtaką. Paliko neišdildomą emocinį įspaudą ir vis dar yra mano širdies ir smegenų bibliotekoje.

Taip susiklostė, kad Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisierius Robertas Wilsonas statė spektaklį „Dorianas“. Likimo dovana – draugas aktorius Dainius Svobonas, kuris tame spektaklyje kūrė Doriano vaidmenį. Mudviejų su Dainiumi tradicija – gerti rytinę kavą mano studijoje ir šnekučiuotis įvairiomis temomis. Žinoma, dažniausiai apie kultūrą, meną. Pastaruoju metu – apie karą...

Vieno tokio pokalbio metu ir gimė idėja sukurti tapybos darbų ciklą, įkvėptą būtent „Doriano“. Man tai pasirodė neįtikėtinai daugiaplaniška: teatras teatre, personažų portretai, susimaišę su realiomis gyvenimo kaukėmis ir tikraisiais veidais. Proceso metu teko garbė susipažinti ir su kitu Dorianą įkūnijusiu aktoriumi – Mantu Zemlecku, kurio portretus nutapiau įkvėptas tiek personažo, tiek realaus, jautraus, talentingo menininko asmenybės.

S. Baturos nuotr.

– Kas yra teatras jūsų gyvenime? Inspiracija? Klausimai? Gal atsakymai?

– Viskas taip ir yra. Teatras man ir inspiracija, ir klausimas, ir atsakymas. Žinoma, daugiausia kyla klausimų. Jau vien pats gyvenimas yra didelis spektaklis. Spektaklis, kuriame kiekvienas atliekame savo vaidmenį, tik svarbu atsidurti tau skirtoje pjesėje. Taigi, gyvenimas – tai teatras teatre, daugiasluoksnis mūsų buvimas šiame lekiančiame rutulyje...