TREMTYJE SUDYGSNIUOTAS LAISVĖS TROŠKIMAS

„Tremtinėms buvo ypač svarbu nepalūžti ir išlaikyti tautinį identitetą. Tai padaryti padėjo jų kurti rankdarbiai“, – sako Kauno IX forto muziejaus vizualinės komunikacijos specialistė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė. Muziejaus memorialiniame komplekse po atviru dangumi atidaryta tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“.

Ištvermės šaltinis

Skaičiuojama, kad 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių. Išvežti į svetimą, atšiaurų kraštą, tremtiniai tėvynės nepamiršo ir stengėsi ją prisiminti įvairiais būdais. Moterys dažnai kurdavo rankdarbius, kuriais ne tik puošė skurdžią tremties buitį, bet ir išreiškė meilę tėvynei, tikėjimą laisve. Kauno IX forto muziejaus teritorijoje atvertoje parodoje atkreipiamas dėmesys į tremtinių sukurtus mažosios tekstilės kūrinius.

Po atviru dangumi eksponuojama dešimt stendų su muziejaus rinkiniuose saugomų tekstilės rankdarbių fotografijomis, pasakojančiomis tremties istorijas. Parodai atrinkti rankdarbiai 1949–1953 m. buvo sukurti politinių kalinių ir tremtinių. Daugiausia – partizanų ryšininkių.

Parodą sudaro dvi dalys. Pirmoji – stendai su tremtinių ir politinių kalinių istorijomis ir jų sukurtų rankdarbių fotografijomis. Antroji – muziejaus teritorijoje išsidėsčiusios šiuolaikinių menininkų instaliacijos, kurias įkvėpė tremtinių rankdarbiai.

Parodoje pristatomų rankdarbių autorės: Lietuvos partizanų ryšininkės Aldona Sabaitytė-Vilutienė (slap. Neužmirštuolė, Viltis) ir Janina Babenskaitė-Simanavičienė (slap. Danutė), už ryšius su Lietuvos partizanais nuteistos Albina Bucevičiūtė-Ligeikienė, Elena Poškaitė-Kryževičienė, Birutė Bašinskaitė-Trepeikienė ir Marija Aksamitauskaitė, taip pat politinės kalinės Natalija Pupeikienė ir Benedikta Vabalaitė-Čepelienė.

Pasak parodos vadovės ir dizainerės R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės, parodoje matomus rankdarbius galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji jų – vizitėlės. Tai – nedidelio formato tekstilinės žinutės su išsiuvinėtu tekstu, puoštos augalų, lietuvių liaudies ar tautinės simbolikos motyvais. Ant tokių vizitėlių būdavo išsiuvinėjimas sveikinimas šventės proga, linkėjimas ar trumpas pranešimas. Dėl mažo dydžio tokius siuvinius buvo lengva paslėpti drabužiuose ir perduoti kitiems. Sovietiniuose lageriuose galiojo griežta tvarka, tad tremtinės savo rankdarbius slėpdavo, slapta jais dalydavosi tarpusavyje.

„Tautine simbolika puoštos vizitėlės tremtinėms leido pasisemti stiprybės ir ištvermės, nepalūžti“, – akcentavo pašnekovė.

Marius Jonutis. Siuvinėta pieva. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Namų prisiminimas

Viena iš parodoje eksponuojamų vizitėlių – tremtinės A. Bucevičiūtės-Ligeikienės išsiuvinėtas sveikinimas ant juodo audinio skiautelės. Smulkių žiedų motyvais ir Lietuvos vėliava dekoruotą vizitėlę tremtinė padovanojo likimo draugei Birutei Trepeikienei vardo dienos proga. Su partizanais ryšių turėjusi A. Bucevičiūtė-Ligeikienė buvo suimta 1948 m. ir kalinta Potmos lageryje Mordovijoje. 1954 m. ji grįžo į Lietuvą. Pasak R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės, į Lietuvą sugrįžo visos parodoje pristatomų rankdarbių autorės.

Antroji parodoje eksponuojamų rankdarbių grupė – tekstilė, turinti aiškią funkciją: maišelis, dėžutė, segė, išsiuvinėta maldaknygė. „Funkcinės tekstilės rankdarbiai, kaip ir vizitėlės, yra mažo formato, telpantys į delną ar du, kad prireikus juos būtų galima lengvai paslėpti. Vienas iš tokių eksponatų – garsios partizanų ryšininkės A. Sabaitytės-Vilutienės iš tamsaus kostiuminio audinio pasiūtas maišelis su išsiuvinėtu Vyčio kryžiumi. Į tokį maišelį būdavo galima įsidėti rožinį ar kitą smulkų daiktą. Žavi ir tremtinės B. Vabalaitės-Čepelienės pasiūta gilės formos segė. Gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti, kad ant gilės keliais plonais siūlų dygsniais išsiuvinėta Lietuvos vėliava“, – atskleidė R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Trečioji eksponatų grupė – prisiminimų knygelės su išsiuvinėtais likimo draugių palinkėjimais ir gražiais žodžiais. Šios knygelės dažniausiai būdavo širdies formos, kruopščiai įrištais puslapiais. Knygelės saugodavo atmintį apie artimuosius, prisiminimus ir tikėjimą. Mažuose puslapiuose ne tik prisiminimai, bet ir maldos, kurios leido nepalūžti ir išlaikyti dvasinę stiprybę. Tokiomis knygelėmis tremtinės mainydavosi tarpusavyje, o vėliau jas parsivežė namo.

„Visuose parodos rankdarbiuose gausu tautinių simbolių. Moterys juos puošė Lietuvos vėliava, etnografiniais motyvais: žalčio, rugių varpų, rūtos šakelių, ąžuolo gilių ornamentais, – pastebi parodos vadovė. – Tautiški rankdarbiai leido prisiminti namus ir kiek numalšinti jų ilgesį, išsaugoti atmintį.“

Lina Jonikė. Klasės. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Adatos iš žuvies kaulų

R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė pastebi, kad rankdarbius tremtinės kurdavo po sunkių dienos darbų, nepaisydamos pavojų ir kliūčių. Rankdarbiuose moterys matė didelę prasmę – jie padėjo išsaugoti tautinį identitetą ir išlaikyti dvasios stiprybę.

Nors vėliau lagerio kalinės rankdarbiams reikalingų siūlų ir medžiagų galėjo gauti siuntomis iš Lietuvos, iš pradžių jos vertėsi su tuo, ką turėjo. „Būdavo siuvinėjama ant audinių skiaučių, drabužių pamušalų, palto atraižų. Siūlus moterys išsitraukdavo iš praardytų drabužių, o adatas pasigamindavo iš vielos gabalėlio, žuvų kaulų ar šukų dantuko“, – vardijo pašnekovė.

Tunelis be išėjimo

Tremtinių sukurti autentiški dirbiniai tapo įkvėpimo šaltiniu septyniems menininkams, kurie IX forto memorialiniame komplekse pristatė menines instaliacijas. Prisimindami savo artimųjų tremties istoriją, menininkai Eglė ir Rokas Kašėtos sukūrė jautrią instaliaciją „Lagaminas“.

Namą primenantis lagaminas su tvorele ir gėlių darželiu lankytojus pasitinka įėjus į muziejaus teritoriją. Lagamino-namo viduje skamba autentiškos tremtinių dainos, atrinktos iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo. Instaliacija menininkai klausia: kiek žmogaus gyvenimo telpa į vieną lagaminą? Ką galima išsivežti viename lagamine, kai tave ištremia ir tu nė nežinai, kur esi vežamas?

Einant tolyn, pasirodo Džiugo Karaliaus ir Giedriaus Bučo patirtinė instaliacija „Eik taip, kaip eina laisvė“ (citata iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio). Įkvėpti partizanų ryšininkės A. Sabaitytės-Vilutienės išsiuvinėto maišelio su Vyčio kryžiumi, menininkai sukūrė siaurėjantį tunelį, kurį juosia tvora. Lankytojai kviečiami žengti tuneliu ir pajausti, ką reiškia, kai tave suspaudžia, suvaržo, apriboja tavo laisvę.

Siaurėjančio tunelio pabaigoje išėjimo nėra – tik plyšelis, pro kurį tolumoje matyti medis. Tai – vilties simbolis. Jis simbolizuoja tremtinių net sunkiausiomis akimirkomis neapleidusią laisvės viltį.

„Įdomu tai, kad, kurdami instaliaciją, menininkai nepirko jokių naujų medžiagų, naudojo tik tai, kas jiems buvo atiduota. Ši tvarumo idėja turi nemažai bendrumo su tremtinių gyvenimu. Juk rankdarbius kūrusios moterys taip pat vertėsi su tuo, ką turėjo, jos negalėjo įsigyti norimų medžiagų“, – akcentavo R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Forma: objektai, pristatantys tremtinių, partizanų rankdarbius. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Klasės“ – ant šovinių tūtelių

Netoliese, už tvenkinio, eksponuojamas Mariaus Jonučio darbas „Siuvinėta pieva“. Pasitelkdamas medinius pagaliukus, menininkas kryželiu „išsiuvinėjo“ pievos plotelį. Šis kūrinys turi nemažai sąsajų su tremtinių gamintomis prisiminimų knygutėmis. Ant vienos tokios knygelės matomos kryželiu išsiuvinėtos mėlynos gėlytės, kurios ir tapo M. Jonučio inspiracija. Pasitelkęs šį motyvą, menininkas sudygsniavo jau laisvą, lietuvišką pievą.

Keliaujant toliau, lankytojus pasitinka paveikus Linos Jonikės darbas „Klasės“. Tai – dar viena interaktyvi ekspozicija. Menininkė savo kūrinyje panaudojo žinomo žaidimo „Klasės“ motyvą, tik šiuo atveju, siūloma „klases“ pašokinėti ant šovinių tūtelių.

„Autorė kalba apie tai, kaip karo mašina žaidžia su žmonių gyvenimais, juos trypia, laužo. Tačiau tremtiniai vis tiek sugebėjo išgyventi, išlaikyti lietuvybę – kad ir keliais dygsniais vizitėlėje, – paaiškino R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė. – Tarp šovinių tūtelių matome užrašytus žodžius, cituojamus iš tremtinių kurtų prisiminimų knygelių. Trys tūtelės taip pat papuoštos Lietuvos vėliavos spalvomis. Taip tarsi parodoma, kad tremtiniai nugalėjo sunkumus ir sugebėjo išsaugoti tautinį identitetą.“

40 tūkst. iešmelių

Ant stataus IX forto muziejaus komplekso šlaito įsikūrė Gretos Kardi-Kardišiūtės žemės meno kūrinys „Vizitėlė“. Darbui menininkė panaudojo per 40 tūkst. medinių iešmelių, kuriais žolėje sudygsniavo tautinį gėlių raštą, primenantį tremtinių siuvinėtas vizitėles.

„G. Kardi-Kardišiūtės nuomone, šiais laisvos Lietuvos laikais vizitėlės turi būti didelės ir matomos iš tolo. Turime garsiai kalbėti apie savo laisvę ir nebijoti, juo labiau kai matome, kas vyksta Ukrainoje“, – sako R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Pasak parodos vadovės, ant stataus muziejaus šlaito kūrinį G. Kardi-Kardišiūtė kūrė tris savaites. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo sausra, išdžiūvusi žemė priminė akmenį. Tad menininkei kiekvieną dieną buvo atvežama statinė vandens, kad kūrėja galėtų palaistyti žemės plotelį, jį suminkštinti. Menininkė žemę laistydavo apie valandą laiko, o tada kibdavo į darbą. Pasibaigus sausrai, žalios žolės ir gelsvų medinių iešmelių kontrastas matyti dar geriau.

Džiugas Karalius, Giedrius Bučas. Eik taip toli, kaip eina laisvė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kūrė bendruomeniškumą

Tremtyje sukurtus rankdarbius muziejui atidavė pačios tremtinės arba jų giminaičiai. Pasak R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės, muziejaus rinkiniuose tokių dirbinių yra gerokai daugiau, nei buvo atrinkta parodai. Siekdamos bent kiek papuošti buitį tremtyje, moterys dažnai siuvinėdavo staltieses, pagalvėles ir kitus dekoro elementus. Tačiau parodai buvo pasirinkti lageriuose kalėjusių politinių kalinių mažosios tekstilės eksponatai.

Lageriuose sąlygos buvo sunkesnės, laisvės čia būta dar mažiau, tad šie eksponatai yra mažesni, subtilesni, turintys daugiau užkoduotos tautinės simbolikos.

„Mažoji tekstilė iš esmės buvo slapta, slepiama nuo lagerio prižiūrėtojų. Moterys šiuos rankdarbius kūrė išties sudėtingomis sąlygomis, grįžusios po sunkių fizinių darbų. Siuvinėjimas joms suteikė bendruomeniškumo jausmą, nes moterys susėsdavo drauge, viena su kita dalydavosi medžiagomis ir įrankiais. Tokiomis akimirkomis būdavo galima bent trumpam užsimiršti, prisiminti namus, suvokti, kokia išties svarbi yra laisvė, – kalbėjo pašnekovė. – Rankdarbiai, dalijantis jais vieniems su kitais, taip pat tapo svarbiu būdu išlaikyti tautinį identitetą, tautinę atmintį.“

Kas? Tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“.

Kur? Kauno IX forto muziejuje.

Kada? Visus metus. Lankymas nemokamas.