Vietoj planšetės šešiamečio iš Šančių rankoje – teptukas | Diena.lt

VIETOJ PLANŠETĖS ŠEŠIAMEČIO IŠ ŠANČIŲ RANKOJE – TEPTUKAS

Šešiametis Lukas mėgaujasi sniegu ir prie savo namų Šančiuose stato septintą besmegenį. Kaip ir visi vaikai jis mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, kolekcionuoja banginius ir svajoja tapti inžinieriumi. Dar vieną Luko pomėgį išduoda namuose išrikiuoti paveikslai.

Nori sukurti traukinį

Žiemą iš Egipto į Kauną su mama ir tėčiu atsikraustęs Lukas mieste surengė jau antrą savo tapybos parodą. "Stebuklas" – taip vadinosi šešiamečio paroda, surengta Kauno įvairių tautų kultūrų centre. "Čia visi paveikslai yra mano stebuklas", – per atidarymą sakė Lukas.

Jo paveikslai – nemažo formato abstrakčios tapybos drobės. Kai kiti šešiamečiai bando nupiešti namą ir mamą, Luką, atrodo, domina visai kiti dalykai. Pristatydamas parodą berniukas detaliai pasakojo apie kiekvieno paveikslo spalvas, formas ir technikas.

Parodą kartu su močiute kabinusi mažojo dailininko mama Raminta prisimena, kaip reikėjo sukeisti visus darbus, nes Lukas turėjo aiškią viziją, kur kas turi kabėti. "Čia mano paroda, o jūs tik padėjėjos", – su mamos ir močiutės nuomone nesutiko berniukas.

Luko namuose piešinių daugiau nei žaislų, tačiau menininku būti berniukas nenori. Ilgą laiką svajojęs tapti pilotu ar trigubo autobuso vairuotoju, dabar berniukas planuoja konstruoti modernias transporto priemones. Pirmasis jo darbas – viršgarsinis traukinys, su kuriuo iki Egipto galima būtų nukakti per porą valandų.

Kaune gera visai šeimai

Su triukšmingu Kairu atsisveikinęs Lukas Egipto nesiilgi. Apmaudu tik viena – su žaisliniais banginiais, delfinais ir rykliais teks plaukioti ne Raudonojoje jūroje, kurioje yra tikrų ryklių, o tik vonioje. Luko mama Raminta taip pat lengviau atsikvepia po ilgų metų gyvenimo užsienyje pagaliau sugrįžusi į gimtuosius Šančius.

Anglų kalbos mokytojos darbą mokykloje moteris derina su studijomis universitete, taip pat aktyviai dalyvauja šančiškių bendruomeniniuose projektuose. Prie gyvenimo Kaune po truputį pripranta ir Luko tėtis Osama, kurį visi vadina Semu. Kaire kavinę turėjęs vyras norėtų verslą sukurti ir čia, tačiau nėra įsitikinęs, ar mieste atsirastų toks poreikis.

"Vyras Kaune jau trečią ar ketvirtą kartą, todėl kultūrinio šoko tikrai nebuvo. Čia ramiau. Osamai čia be galo švaru, grynas oras, tylu, draugiški, ramūs žmonės, puiki transporto sistema, religinė laisvė", – pasakojo Raminta.

Luko namuose piešinių daugiau nei žaislų, tačiau menininku būti berniukas nenori. Ilgą laiką svajojęs tapti pilotu ar trigubo autobuso vairuotoju, dabar berniukas planuoja konstruoti modernias transporto priemones.

Egipte – pavojinga

Šeima septynerius metus gyveno Egipte, tačiau vasaras paprastai leisdavo Kaune. Todėl, kai Raminta įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, negalėjo atsisakyti tokios galimybės. "Kai Dievas duoda, negali neimti, nes mokslas pasaulyje brangus", – pasak moters, apsispręsti padėjo ir tai, kad Lukas jau turėjo pradėti lankyti mokyklą, o Egipte švietimo sistema yra labai žemo lygio.

Šeima net negalvojo apie valstybinę įstaigą. Raminta pasakojo, kaip kartą pas Osamą į kavinę atėjo dešimtmetis berniukas. Jis paprašė pasmulkinti 100 svarų. Osama juokaudamas davė tik 50 svarų ir buvo šokiruotas, kai berniukas pastvėrė juos ir nubėgo. Pašaukęs berniuką jis atidavė likusius pinigus ir paklausė, ar jis susimaišė, ar nemoka skaičiuoti? Pasirodo, kad valstybinę mokyklą lankantis dešimtmetis nemoka elementarių matematikos veiksmų.

Todėl iš anksto buvo planuota, kad Lukas lankys privačią mokyklą, kurioje Raminta dirbo anglų kalbos mokytoja. "Išpuolis prieš krikščionis moksleivius, važiuojančius aplankyti krikščionims šventų vietų, kai buvo sušaudytas juos vežantis autobusas, buvo paskutinis lašas. Kai pamačiau, kad tas įvykis nekrikščionims iš būsimos Luko mokyklos pasirodė net juokingas, pagalvojau, kaip aš galiu leisti vaiką į tokią aplinką: tai bus jo mokytojai, jo draugų tėvai – kaip jis gali augti tokioje aplinkoje?" – moteris pasakojo, kad Egipte šiuo metu jaučiamas labai didelis priešiškumas krikščionims, todėl religinės mažumos atstovams tiesiog tapo labai pavojinga gyventi.

"Jeigu ne mama, gal ir nebūtume pasiryžę grįžti. Bet kai yra namai, nėra reikalo ieškoti, kur nuomotis būstą, – tai tik bilietų klausimas", – Raminta su Luku ir Osama grįžo į savo vaikystės namus Šančiuose, kuriuose vis dar gyvena ir jos mama.

Ieškojo sūnui užsiėmimo

Kadangi Luko tėtis muzikantas, savo sūnų jis moko groti akustine gitara. Dėl naujojo pomėgio šešiamečio aistra tapybai aprimo, tačiau Raminta prisimena, kaip praėjusią žiemą smarkiai karščiuojantis Lukas tik laukė, kada pasveiks ir galės į rankas paimti teptuką.

O viskas prasidėjo prieš porą metų. Būdama su Luku Kaune Raminta suko galvą, kaip užimti itin aktyvų sūnų. Draugų berniukas kieme dar nepažinojo ir mamai atrodė, kad iš neturėjimo ką veikti jis tik ir trinasi po kampus. "Mes dar buvome tokie keliautojai, nenusėdę Kaune, todėl į būrelį užrašyti negalėjau. O šiuolaikinių vaikų užsiėmimas sėdėti prie televizoriaus ar planšetės mums netiko", – todėl Raminta surado popieriaus lapą, vandeninių dažų ir davė Lukui išbandyti.

Pirmi kartai berniukui patiko, tačiau noras piešti greitai išgaravo. Todėl Raminta buvo griežta: kiekvieną dieną Lukas turi nupiešti vieną du piešinius: "Nesvarbu – gali būti taškas, brūkšnys. Tačiau turi piešti kiekvieną dieną. Taip ir pradėjo teplioti."

Po vandeninių dažų sekė guašas, po jo – akriliniai dažai. Kai Raminta pastebėjo, kad darbų, pieštų ant popieriaus, kalnai auga (dabar jau yra beveik 500 piešinių), bet jie slepiami segtuvuose, nusprendė Lukui pradėti pirkti drobes. Pasirodė, kad tai pigiau nei popierių rėminti. Juolab drobė Lukui buvo didelis kūrybos postūmis.

Lukas jau surengė dvi parodas ir jo darbais žavisi aplinkiniai, tačiau vienintelis jo dailės mokytojas – mama. Raminta su sūnumi žiūri edukacinius filmukus, kuriuose kalbama apie dailę ir mokoma įvairių tapybos technikų. Kurti jis gali tik tada, kai mama turi laiko: Lukas tapo kambaryje namuose, todėl nuo besitaškančių dažų reikia uždengti ne tik grindis, bet ir duris bei sienas.

"Svarbiausia man buvo, kad jis kažkuo užsiimtų, kad būtų ugdomas. Tiesiog tai buvo pigesnis variantas, nei samdyti mokytoją ar vesti į būrelį. O rezultatas – visai geras", – džiaugėsi Raminta.

GALERIJA

  • Vietoj planšetės šešiamečio iš Šančių rankoje – teptukas
  • Vietoj planšetės šešiamečio iš Šančių rankoje – teptukas
  • Vietoj planšetės šešiamečio iš Šančių rankoje – teptukas
  • Vietoj planšetės šešiamečio iš Šančių rankoje – teptukas
  • Vietoj planšetės šešiamečio iš Šančių rankoje – teptukas
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

super

Didelis aciu teveliams, kad pastebejo vaiko talenta ir suteikia galimybe jam ugdytis. Saunuoliai visa seimyna!

linas

Europiečių etninis pakeitimas, siųsti juos atgal. Visgi nemanau, kad ateitį šiems pribuvėliams bus saldu. Europoje kyla pro-europietiškos jėgos ir visi rudieji kolonistai turės keliauti namo. Ir Mohammedai ir Osamos.

...,

vargsas "vunderkindas",kiek ju buvo ir kiek dar bus.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS