A. Vološkevičiaus projekto paroda: netikėto palikimo džiaugsmai ir rūpesčiai | Diena.lt

A. VOLOŠKEVIČIAUS PROJEKTO PARODA: NETIKĖTO PALIKIMO DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI

Kauno galerijoje "Meno parkas" vyko Albino Vološkevičiaus kuruojamo projekto "X: PA/LIKIMAS" paroda.

Šio projekto žiūrovams pristatyti nereikia, mat, kol paroda keliavo po kitus didžiuosius Lietuvos miestus ir artimąjį užsienį, spaudoje apie ją rašyta ne vienąkart. Iš esmės, straipsnių autoriai kartojo tą pačią informaciją apie projekto sumanymą ir bendriausius tikslus. Trumpai juos priminsiu: įvairių sričių menininkai kviesti burtis į poras ir kurti bendrus darbus remiantis duota atminties  / likimo tema. Pastarieji vėliau tapo šios keliaujančios ekspozicijos dalimi. Tačiau svarbu pridurti, atliepiant kolegos, šio projekto kuratoriaus Albino Vološkevičiaus mintį, iš tiesų reikšminga yra ne kelių autorių rankomis sukurta galutinė forma, bet simbolinis patirties kapitalas, kurį dueto nariai įgijo generuodami ir realizuodami bendras idėjas. Taip formuluojamas apibūdinimas ar, veikiau, priešprieša tapo atskaitos tašku mano tolesniems svarstymams.

Noriu išsakyti keletą įžvalgų, kurios, tikiu, bus įdomios Kauno žiūrovui ir leis ne visai įprastai apibūdinti eksponuotus kūrinius. Vertinti konkrečius menininkų darbus būtų neetiška, nes esu vieno jų bendraautorius, tačiau naudojuosi proga padėkoti kolegai fotografui Valentinui Pečininui už sėkmingą bendradarbiavimą.

Žvelgdami į meno kūrinį paprastai remiamės neįsisąmoninta prielaida, kad visus įmanomus turinius jis slepia savyje, todėl visa, ką jis mums gali pranešti, yra tapatu šiai vizualiai formai, tereikia šiek tiek pastangų jai suvokti. Žinoma, mes suprantame, kad ši forma yra aktyvaus ir sudėtingo proceso išdava, tačiau galutinis jo vainikavimas yra visa, ką mes turime matyti ir pažinti.

Toks žiūros ir suvokimo kelias yra įprastas, galima sakyti, tradicinis, jį atliepiančių darbų šioje ekspozicijoje neabejotinai yra. Tačiau aš norėčiau pasiūlyti kitą perspektyvą, kuri žiūrovui siunčiamą žinią skiria nuo apžiūrai skirtos meninės formos, tiksliau, nutraukia ar bent suproblemina projekto deklaruojamos ir ekspozicinio kūrinio siunčiamos žinios tapatumą.

Šiuo atveju galutinė forma tėra pėdsakas, ryškus, gražus, bet tik pėdsakas, rodantis, kad jas palikusios gyvybės čia nebėra.

Ką noriu pasakyti? Yra svarbūs turiniai, netelpantys nuo kūrybinės veiklos likusiose materialiose formose; turiniai, nurodantys, kad kūrybinis procesas yra turtingesnis ir gilesnis, nei jo palikti materialūs pėdsakai.

Suprantama, primygtinai siūlau pasidžiaugti tuo, kas pristatyta, darbai neabejotinai įdomūs ir nusipelno apžvalgos. Kita vertus, siūlau apsiprasti su mintimi, kad menininko patirties ir kūrybos svorio centras gali nesutapti su čia regimomis materialiomis formomis, jų siunčiama žinia. Pastarosios tėra kūrybinio proceso dalis ir anaiptol ne visada pati svarbiausia. Šiuo atveju galutinė forma tėra pėdsakas, ryškus, gražus, bet tik pėdsakas, rodantis, kad jas palikusios gyvybės čia nebėra.

Gerbiamas žiūrove, štai tau šiuolaikinių meninių praktikų analogija. Aptariamą ekspoziciją sudarantys kūriniai yra tarsi dokumentuojanti fotografija, įamžinusi vieną performanso akimirką, bet jokiu būdu nepretenduojanti (tiksliau, nepajėgi) pertekti jo įspūdžių visumos. Todėl siūlau žvelgti į parodą tarsi į pelenus, švelnius, subtilius, ornamentuotus, išdėstytus puikiais raštais, bet tik pelenus, buvusios ugnies šešėlį. Be abejo, kažkur ir kažkada ugnis liepsnojo, bet čia ir dabar jos nebėra, vien jos šokio pėdsakai. Pelenai nepriešinami ugniai, be ugnies jų nė nebūtų, tačiau jie yra kai kas mažiau nei ugnis, nors ir tarnauja pastarosios nuoroda. Primenu, toks kūrybinio proceso ir galutinio rezultato priešpriešinimas galimas tik remiantis pamatine projekto idėja, jo jokiu būdu negalima taikyti visur ir visada. Vakarų meninės tradicijos požiūriu kūrybinį procesą vainikuojanti forma negali būti priešinama ją pagimdžiusiam procesui, ir tik akcionistinių performatyvių menų įsigalėjimas šią nuostatą "perlaužė", įtvirtindamas proceso be formos estetinę vertę. Būtent šie menai laikiną ir pagal situaciją reikšmingą procesą pavertė tikrąja siunčiamos žinios ašimi, o po jo liekančius (arba neliekančius) materialius pavidalus – blankiais pastarojo atspindžiais, tarnaujančiais nuoroda į tam tikrą turinį, bet ne pačiu turiniu.

Pakartosiu, tai nėra parodos darbų nuvertinimas, tai siūlymas įsisąmoninti, kad kokie puikūs tie darbai būtų, jie tėra nuoroda į didesnės aprėpties turinius, čia nematomus ir neatstovaujamus. Tektų įdėti papildomų pastangų, norint juos pažinti, ir tikrai ne visais atvejais tai įmanoma. Štai kodėl teigiu, kad eksponuojamos formos negali atstovauti visiems meninio projekto sugeneruotiems turiniams.

Atidesnis žiūrovas (šiuo atveju, skaitytojas) turėtų paklausti: o kaip man prisikasti prie tų kitų turinių, jei parodoje pristatyti darbai man jų neskleidžia? Niekaip, mielas žiūrove, niekaip. Teoriškai įmanoma bent dalį tokios informacijos surinkti iš kitų šaltinių, tačiau tam būtinos pastangos ir laiko sąnaudos realiai tokias galimybes paverčia niekinėmis. Bet tai anaiptol ne problema: visada bus dalykų, pro kuriuos teks praeiti jų nepažinus, tiksliau, net geriausiu atveju jų pažinimas bus dalinis. Visur dalyvauti, visko patirti neįmanoma, tad kartais pakanka įsisąmoninti žinojimo ribas. Ypač kalbant apie savo prigimtimi pagal situacijas menines patirtis, besiskleidžiančias tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.

Galima tarti, tau pasisekė, smalsusis žiūrove: dažniausiai dokumentuojanti pastanga renkasi momentinio fiksavimo technologijas ir nežiba išplėtotais estetiniais sprendimais. Šioje ekspozicijoje tokie sprendimai akivaizdūs. Bet tai neatšaukia pamatinio fakto – vertinti šias formas vien estetinio pakankamumo požiūriu būtų tiesiog saviapgaulė. Meninių duetų patirtys, šio projekto esencija, stebėtinai sėkmingai priešinasi įkalinimui galutinio rezultato narveliuose. Toks jau tas nūdienos menas, toks tas į jį nukreiptos dabarties žvilgsnis: nematerialūs meninio proceso efektai vertinami neretai labiau nei tos kūrybos materialus išpildymas. Suprantama, tradiciją puoselėjančiuose dabarties kontekstuose pastarojo reikšmė lygintina su ankstesniais modernizmo aruodais, tačiau greta įsitvirtino kiti kontekstai, meno formos atžvilgiu reikalaujantys taikyti naujo tipo vertybinę optiką.

Pastarosios požiūriu, šiam projektui būdinga tam tikra vidinė priešprieša. Viena vertus, svarbiausiu tikslu skelbiamos dueto kūrybos metu įgytos patirtys, tarsi nukeliančios svorio centrą iš galutinės formos į jį paruošusį procesą. Kita vertus, renginiui atstovauja vien galutinės formos pavyzdžiai, slepiantys nuo žiūrovo minėtą procesą. Nieko nuostabaus, žiūrovo žvilgsnį ir meninį mąstymą reikšminga dalimi tebevaldo modernistinis meninės formos išskirtinumo mitas, savaime labai gražus, įtakingas, tačiau senokai nebegali pasiūlyti universalios prieigos meninių praktikų įvairovei pažinti. Minėtas mitas palaiko tradicinio suvokimo inerciją, ir jos vedinas žiūrovas vis dar sakralizuoja materialiai ir vizualiai apčiuopiamą meninę formą.

Bet ką daryti dėl audrų ir cunamių, šėlstančių menininko vaizduotėje? Kūrybos metu neišvengiamai tenka ieškoti ir klysti, pyktis ir taikytis, atrasti ir netekti, ypač, kai dirbti tenka dviem ambicingoms individualybėms. Tačiau galutinis rezultatas neišvengiamai nutyli kone visą paieškos dinamiką, akligatvių ir frustracijų dramą, jis pateikia tik suderintą atradimo versiją, ir tik galutinę jos pakopą. Kalta ne tik mūsų žiūros inercija, bet ir pati kūrybinio proceso prigimtis. Kaip bežiūrėsi, nelengva jį paversti kitam suvokiama/patiriama žinia. Dueto vidiniai santykiai, gebėjimas ar negebėjimas klysti bei taisyti klaidas didžia dalimi lieka "už kadro", nesvarbu, kaip išradingai interpretuosime išbaigtą formą. Šiuo požiūriu pats projektas yra dviprasmis tiek, kiek dviprasmė pati galimybė viešinti kūrybinį procesą: pabrėžiama tokio proceso patirtis, jos plėtra ir gilinimas, tačiau galutinė forma, nors ir nurodo į tokios patirties turinius, visaverčiais pavidalais nepajėgi juos atverti žiūrovui.

Apibendrinant, yra du meninės žiūros ir suvokimo modeliai, kurie žiūrovui siūlomus turinius apibūdina labai skirtingai. Ir neišvengiamai perkoduoja ekspozicijoje regimų formų iškalbą.

Kiekvienas menininkas yra nepakartojama individualybė, ir neabejotinai atlieka svarbų vaidmenį bendrame parodos chore, tačiau kartais chorui diriguoja būtent kuratorius.

Pirma. Materialiai meninei formai priskiriami turiniai. Kur forma bebūtų, ji visada tuos turinius skleidžia, vadinasi, tarnauja nepašalinama jų atverties sąlyga. Be formos ir anapus formos jie reikštis negali.

Antra. Turiniai, kurie netapatūs po kūrybinės veiklos likusiems materialiems darbams / pėdsakams. Pagal situaciją juos generuojantis kūrybos procesas yra turtingesnis ir gilesnis, nei jo išpildyta materiali forma. Pastaroji lygintina labiau su blankia kopija nei pilnakrauju originalu. Lankantis parodoje patartina naudoti abi, tegul ir sunkiai suderinamas, prieigas. Kodėl nepabandžius? Štai paveikslas prieš tavo akis, gerbiamas žiūrove, įminimo reikalaujanti ir tuo pat metu neįmenama paslaptis.

Baigdamas paminėsiu dar vieną dalyką. Šis projektas nėra tipiškas renginys, keliantis menininką ir jam atstovaujantį kūrinį į žiūrovo dėmesio fokusą. Be abejo, ekspoziciją sudaro konkrečių menininkų darbai, tačiau kas juos sujungė? Kas pasiūlė vienijantį sumanymą? Kas nustatė atrankos kriterijus ir organizavo likusius projekto etapus? Šis renginys gali būti vadinamas kuratoriaus paroda, kuratorystės meno pavyzdžiu, kuris kuratoriui, šalia vadybinių, priskiria ir meninius gebėjimus, vadinasi, užkelia ant pjedestalo prie ten lūkuriuojančių autorių.

Kiekvienas menininkas yra nepakartojama individualybė, ir neabejotinai atlieka svarbų vaidmenį bendrame parodos chore, tačiau kartais chorui diriguoja būtent kuratorius. Suprantama, Lietuvoje tokio tipo renginiai nėra naujiena, ir ne vienas menotyrininkas, priimdamas kuratoriaus funkcijas, kartu atlieka naujo tipo menininko vaidmenį, parodos idėją keliantį aukščiau už atskiro darbo atlikimą. Todėl svarbu paspausti ranką kolegai A.Vološkevičiui, jis ir yra tas kuratorius, geroji šio projekto dvasia. Paroda Kaune sutapo su dar viena proga – Albinas ką tik įžengė į rimtų vyrų klubą, jam sukako šešiasdešimt metų. Sveikiname!

Komentaras

Albinas Vološkevičius

Projekto kuratorius

X:PA/LIKIMAS – projektas, kviečiantis menininkus per meninę raiškos formą pažvelgti į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio istoriją, jos raidą, kertinius šio laikotarpio momentus, identifikuoti ir išryškinti tuos istoriškai susiklosčiusius Lietuvos, kaip valstybės, istorinius įvykius, datas ir pasiekimus, kurie yra kaip palikimas mums ir savo reikšme šiandien nulemia ir mūsų pačių likimą – būti laisviems ir nepriklausomiems.

X:PA/LIKIMAS – tai tęstinis projektas, kviečiantis skirtingų sričių menininkus dirbti poromis prie vieno bendro kūrinio, tokiu būdu ieškant naujos meninės raiškos ir patirties kūryboje. Pirmasis projektas X: KRITINĖ RIBA, įvykęs 2016 metais, buvo skirtas Černobylio tragedijos 30-mečiui paminėti. Iš penkiolikos pakviestų dalyvauti jame Panevėžio menininkų poromis panoro dirbti dešimt, kiti dirbo individualiai. Rezultatas pranoko lūkesčius – projektas sulaukė daug visuomenės ir meno aplinkos dėmesio. Visa projekto kūrinių kolekcija buvo padovanota Panevėžio miestui.

Šiemet projekte dalyvauja aštuoniolika žymių menininkų duetų iš Panevėžio ir kitų Lietuvos miestų. Šįkart visi kūrėjai – tapytojai, grafikai, fotografai, keramikai, skulptoriai, metalo plastikos ir stiklo menininkai dirba poromis. Dalindamiesi labai skirtingomis patirtimis, mokyklomis, technikomis, net jungdami visiškai skirtingas materijas, ieškodami kompromiso tarp savęs, kaip kūrėjų, ir skirtingų raiškos priemonių, menininkai įgyja naujos kūrybinės patirties, kuri vėliau gali turėti įtakos net ir asmeninei kūrybai, jos raiškai ir stiliui, kartu praplečia meninį akiratį tiek medžiagiškumo, tiek ir pasaulėžiūros prasmėmis.

Siūlydami Pa/Likimo temą, organizatoriai kviečia menininkus pažvelgti į šių dienų palikimo aktualijas – sovietinės santvarkos palikimą, jaunų žmonių pasirenkamą šalies palikimą ir emigraciją, šalies kultūrinį, meninį, kūrybinį palikimą. Tačiau kūrėjams suteikiama visiška laisvė temos interpretacijoms.

GALERIJA

  • A. Vološkevičiaus projekto paroda: netikėto palikimo džiaugsmai ir rūpesčiai
  • A. Vološkevičiaus projekto paroda: netikėto palikimo džiaugsmai ir rūpesčiai
  • A. Vološkevičiaus projekto paroda: netikėto palikimo džiaugsmai ir rūpesčiai
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS