XIX A. VIENA – KVEPIANTI KAVA, LINKSMYBĖMIS IR AISTRA

XIX a. pabaigos Viena buvo drąsi, įžūli ir ryški visomis prasmėmis – meile, muzika, drabužiais, savo šurmuliu. Apie tai pasakoja Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas, smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė ir pianistė Evelina Pilipavičiūtė. Bohemišką Vienos aukso amžių pamilę kūrėjai dalelę šio siautulio tikisi atnešti ir į Kauną.

Kultūros lopšys

Tarpušvenčiu menininkų trio Kauno teatro klube surengs unikalią teatralizuotą muzikinę programą „Vienna Desserts“, nukeliančią į šventinę XIX a. pabaigos Vieną. Pašnekovai tikisi, kad pavyks įkvėpti laisvės ir lengvumo, kuriais alsuoja šis miestas, ir kauniečiai bent trumpam taps atviresni ir jausmingesni.

Tarp Kauno ir Vienos gyvenanti smuikininkė B. Valiukevičiūtė pasakoja, kad kūrybinis trio susibūrė vienoje Laisvės alėjos kavinių. Visiems trims Viena yra labai artima. Juk šis miestas visais laikais buvo tikras muzikantų, rašytojų, dailininkų, poetų ir kitų menininkų traukos centras. Tad kilo mintis pagaliau įgyvendinti seniai brandintą idėją ir kartu su žiūrovais nusikelti į siautulingąją XIX a. pabaigą.

„Mane įkvėpė perskaitytos rašytojų Elias'o Canetti ir Stefano Zweigo knygos apie Vienos teatrinį gyvenimą ir kava kvepiančių kavinių, kuriose miesto gyventojai dalydavosi naujausiomis apkalbomis apie aktorius ar operos solistes, šurmulį. Tokie tikro muzikinio turgaus aprašymai mane labai sužavėjo, – šypsosi ji. – Viena kartu su savo įspūdinga Šv. Stepono katedra yra labai šventiškas miestas. Tad norėjosi bent trumpam nukeliauti į tą šmaikštų ir blizgantį aukso amžių, persmelktą iš teatrų, koncertų salių ir namų salonų sklindančios muzikos.“

Polėkis: „Užtenka koncertų metu sėdėti rimtais veidais. Norime, kad žiūrovai pamatytų, jog muzikantai geba pajuokauti, pamerkti akį publikai ir paflirtuoti“, – sako V. Baranauskas, ir kviečia drauge su smuikininke B. Valiukevičiūte ir pianiste E. Pilipavičiūtė nusikelti į XIX a. pab. Vieną. / Asmeninio archyvo nuotr. 

Pasak pašnekovų, XIX a. Viena buvo tikras kultūros židinys. Užsukęs į vietinę kavinę, visada galėjai sutikti garsų poetą, rašytoją ar kompozitorių. Blizgantys drabužių salonai demonstravo naujausias to meto madas. Į teatrą kiekvieną savaitę skubėjo ne tik elito, bet ir mažiau pasiturinčių visuomenės sluoksnių atstovai. „Nesvarbu, ar esi pasiturintis, ar vargšas, visų kasdienė rutina sukosi apie menus. Vienos gyventojai lankydavosi naujausių parodų atidarymuose, koncertuose, teatruose. Į operą eidavo ne tik tie, kurie galėjo leisti sau vietą ložėje, bet ir tie, kurie vos įstengdavo už kelis grašius nusipirkti stovimą bilietą“, – atskleidė B. Valiukevičiūtė. Jai pritarė ir V. Baranauskas. „Kalbama, kad Vienoje netgi vežikai švilpaudavo populiariausių operečių melodijas, tuo kartais labai nustebindami kompozitorius“, – juokiasi jis.

XIX a. žvaigždės

Kūrėjai pasakoja, kad XIX a. Vienoje kultūros persmelkti buvo ne tik teatrai ir parodų salės, bet ir miestelėnų asmeninė erdvė. Kompozitoriai, poetai, dailininkai ir kiti išsilavinę aukštuomenės atstovai mėgdavo rinktis privačių namų salonuose. Prie vyno ar šampano taurės čia vykdavo naujausių kūrinių pristatymai, kuriuos palydėdavo liaupsės ar kritikos strėlės.

Tikimės savo mylimą miestą užkrėsti nerūpestingu Vienos siautuliu ir dažniau čia išgirsti iš kavinių sklindančią gyvą muziką.

„Visos austrų kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo premjeros įvyko būtent jo draugų namuose. Privačiuose salonuose jis mėgdavo išbandyti savo kūrinius ir sulaukti išsilavinusios auditorijos kritikos, – atskleidė B. Valiukevičiūtė. – Salonuose taip pat būdavo pristatomi kūriniai, neskirti plačiajai auditorijai. Vieną tokią istoriją galiu papasakoti ne iš Vienos, o iš Paryžiaus. Prancūzų kompozitoriaus Camille'io Saint‑Saënso kūrinys „Žvėrių karnavalas“ šiandien yra skirtas vaikams. Tačiau anuomet jis buvo parašytas siekiant pašiepti prancūzų publiką. Todėl, kol buvo gyvas, kompozitorius leido kūrinį atlikti tik privačių salonų aplinkoje, nes žinojo, kad klausytojai greitai supras, apie ką jis yra. XIX a. Vienos kaip ir Paryžiaus salonuose skambėdavo tik artimam ratui skirti muzikos kūriniai, kurių masės taip ir neišgirdo.“

B. Valiukevičiūtės teigimu, būtent XIX a. Vienos atmosferoje gimė artisto kaip scenos žvaigždės kultas. Iki tol kompozitoriai, solistai ir muzikantai nebuvo taip beprotiškai dievinami, jie gaudavo gana kuklius honorarus. Tačiau Vienos aukso amžiuje moterys ėmė alpti dėl kompozitorių, o operos solistės imtos vadinti tikromis divomis, kurioms žiūrovai plodavo atsistoję.

Smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė./ Asmeninio archyvo nuotr. 

„Visiška to meto popžvaigžde galime laikyti kompozitorių Ferencą Lisztą. Publika iš proto ėjo ir dėl kompozitoriaus Fritzo Kreislerio. O italas Niccolò Paganini būtent Vienoje įgijo savo velniško smuikininko statusą. Šie muzikai galiausiai tapo visos Europos žvaigždėmis“, – pastebi smuikininkė.

V. Baranauskas akcentuoja, kad kompozitoriai XIX a. Vienoje damas visiškai vedė iš proto. Jos svajojo dovanų gauti bent plaukelį nuo mylimo muziko galvos, kad jį galėtų nešiotis prie širdies. Tad garsusis kompozitorius Johannas Straussas sugalvojo vieną gudrybę. „Muzikas augino šuniuką, kurio gaurai priminė paties kompozitoriaus plaukus. Tad jis vis nukirpdavo kuokštelį šuns kailio ir dovanodavo juo susižavėjusioms damoms. Šios viena kitai su pasigėrėjimu rodydavo gautus šuns gaurų kuokštelius ir jautėsi labai laimingos“, – atskleidžia aktorius.

Pasak E. Pilipavičiūtės, artistų kultas Vienoje tebegajus ir šiandien. „Prieš 10 metų Vienos operos teatre žiūrėjau Gaetano Donizetti operą „La sonnambula“, kurioje ariją atliko šiuolaikinė operos diva Diana Damrau. Po savo arijos ji lenkėsi net dešimt kartų. Tad visas spektaklis buvo kuriam laikui sustabdytas, kad žiūrovai galėtų išreikšti savo susižavėjimą soliste“, – prisimena ji.

Aistros liejosi laisvai

Pasak V. Baranausko, bohemiškoji Viena XIX a. išties išsiskyrė savo drąsa ir įžūlumu. Muzika čia skambėjo garsiai, damų dekoltė vyrams kėlė geismą, o meilės ištroškusieji rinkdavosi į linksmybių sodus.

„Koketiškos Vienos damos ir jausmingi džentelmenai mėgdavo flirtuoti ir leistis į meilės nuotykius. Atsitiktiniai santykiai čia buvo kasdienybė. Elito atstovai rinkdavosi miesto parkuose ir soduose, kuriuose prireikus po du pasitraukdavo į daugiau privatumo suteikusius krūmelius. Miesto merija netgi buvo apipilta skundais, kad parkuose esą krūmelių per mažai, – juokiasi jis. – Kita vertus, nieko keisto, kad aistros liejosi per kraštus – Vienoje tuo laikotarpiu gyveno pačios gražiausios moterys. Aišku, išskyrus Kauną.“

B. Valiukevičiūtės teigimu, tam tikras nerūpestingumo ir laisvės tradicijas Viena išlaikė ir šiandien. Gebėjimo provokuoti šiam miestui iki šiol netrūksta. „Užsukus į vietinę kavinę, visada sutiksi svajingą rašytoją ar poetą, nužiūrinėjantį gražias damas. Pati buvau užklydusi į tokį poetų klubą – atrodo, paprasta kavinė, tačiau praskleidusi raudonas užuolaidas išvysti sėdinčias nuogas damas, kurias tapo dailininkai, o poetai apie jas kuria eiles. Tokių provokuojančių vietų Vienoje vis dar nemažai, nes pats miestas yra šmaikštus, seksualus, linksmas, kupinas blizgesio, – žavisi ji. – Nemanau, kad Viena kada nors praras savo veidą – visada čia atrasi kava kvepiančių šurmulingų kavinių su provokuojančiai apsirengusiomis padavėjomis, o iš koncertų salių ir namų salonų visada skambės muzika.“

Kelionė laiku

Ką pašnekovai norėtų nuveikti, jei patiems pavyktų vienai dienai nusikelti į tikrą XIX a. Vieną? Kur jie eitų? Kokį žymų to meto žmogų norėtų sutikti?

V. Baranauskas šypsosi, kad, gavęs progą nusikelti į Vienos aukso amžių, greičiausiai nepultų ieškoti garsių kompozitorių ar rašytojų. Nors ir didūs menininkai, jie nebūtinai taptų įdomiais pašnekovais. Tad verčiau rinktųsi paflirtuoti su koketiškomis damomis.

B. Valiukevičiūtė pirmiausia keliautų į drabužių saloną ir pasimatuotų ne vieną madingą suknelę. „Mane žavi idėja, kad tais laikais Vienos gyventojai vienokius drabužius dėvėdavo gatvėje, kiti buvo skirti kavinėms, treti – lankytis teatre, ketvirti – keliauti į vakarėlį privačiame salone. To meto damos išties mokėjo puoštis – dėvėjo sukneles su koketiškomis dekoltė, elegantiškas pirštinaites, skrybėlaites. Man atrodo, šiandien mums tuomečio gebėjimo puoštis šiek tiek pritrūksta. Žmonės kartais į teatrą ateina su džinsais, pamiršta, kad tinkamai pasirinktas drabužis sukuria šventinę nuotaiką“, – pastebi smuikininkė.

E. Pilipavičiūtė svajoja savo pasimatymą su XIX a. Viena pradėti nuo rytinės kavos vietinėje kavinėje, kurioje vis dar rūkoma, o laikraščiai prisegti prie medinių stovų.

Pianistė Evelina Pilipavičiūtė. / Asmeninio archyvo nuotr. 

„Gerčiau juodą kavą, skaityčiau laikraštį ir paslapčia klausyčiausi prie kitų staliukų verdančių pokalbių. Vėliau pasivaikščiočiau po nuostabaus grožio miestą ir sugrįžčiau į savo apartamentus. Nusnaudusi pradėčiau ruoštis vakarui. Po vonios ir kitų grožio procedūrų keliaučiau į kviestinę vakarienę pas savo draugus, kur šurmulingai praleistume laiką. Po vakarienės eitume į koncertų salę ar teatrą, – scenarijų mintyse piešia ji. – Jokios konkrečios to meto asmenybės sutikti nenorėčiau. Tačiau mielai nekaltai paflirtuočiau ir išgerčiau taurę vyno su žavingu nepažįstamuoju, su kuriuo tą patį vakarą išsiskirtume ir daugiau nepasimatytume. Toks paslapties šydas būtų kur kas labiau intriguojantis nei vakaras su žinomu žmogumi.“

Vienos pamokos

Pasak pašnekovų, iš auksinio Vienos amžiaus naudinga pasimokyti laisvumo, atsipalaidavimo, gebėjimo puoštis ir linksmintis.

„Rutina ir nesibaigiantys darbai iš mūsų neretai atima norą pasipuošti. Tačiau juk puošnūs drabužiai ir makiažas svarbūs ne tik scenoje stovintiems artistams, bet ir žiūrovams. Pasigražinę iš karto pasijaučiame geriau ir nusiteikiame linksmam vakarui teatre ar draugų kompanijoje“, – pastebi B. Valiukevičiūtė.

Pasak pašnekovės, paskendus kasdienybėje, labai svarbu reguliariai skirti sau laiko ir susikurti mažą šventę – gražiai pasipuošti, atsipalaiduoti ir iš širdies pasilinksminti.

„Deja, dėl praūžusios pandemijos žmonės įprato vakarus leisti prie televizoriaus. Tačiau nepamirškime, kad, atėję į teatrą ar koncertų salę, ne tik pažiūrime spektaklį ar pasiklausome koncerto, bet ir susitinkame su kitais žmonėmis, pabendraujame. Tai labai svarbu mūsų psichikos sveikatai, – akcentuoja ji. – Siūlau mokytis iš XIX a. Vienos kavinių kultūros. Jos buvo skirtos ne tik tam, kad išgertume kavos ar suvalgytume desertą, bet pirmiausia tam, kad tarpusavyje pabendrautume, pasidalytume naujausiais gandais ir apkalbomis, pažiūrėtume į kitus ir parodytume save. Visas miesto ir jo gyventojų grožis ir spindesys kūrė džiugesį, kurio mums šiandien kartais pritrūksta.“

E. Pilipavičiūtė atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien į teatrą ir kitus renginius neretai atskubame iškart po darbo, tad ne visada lieka laiko grožio ritualams. Gaila – jie padeda atsipalaiduoti ir atjungti smegenis nuo darbo režimo.

„Užvėrus darbo duris, turi praeiti šiek tiek laiko, kol nustumsime darbo mintis ir nusiteiksime vakarui. Tačiau dažniausiai į teatrą ar koncertą skubame iškart po darbo ir mintyse pramogauti dar nebūname pasiruošę. Tad, jei tik įmanoma, moterims prieš vakarinį renginį verta kaip XIX a. damoms atlikti grožio ritualus. Jie padės tinkamai nusiteikti ir išvalyti galvą“, – tikina pianistė.

Kitoks teatras

Susižavėję bohemišku XIX a. Vienos gyvenimu, pašnekovai nusprendė Kauno publiką nukelti į privatų aukso amžiaus saloną, kuriame skamba muzika, netyla pokalbiai ir juokas. Todėl pasirinkta kamerinė aplinka, kurioje žiūrovų ir artistų neskirs atstumas ir bus galima tiesiogiai bendrauti.

Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas./ Asmeninio archyvo nuotr. 

„Užtenka koncertų metu sėdėti rimtais, įsitempusiais veidais. Norisi, kad moterys būtų atviresnės, o vyrai – jausmingesni, dėmesingesni. Norime, kad žiūrovai pamatytų, jog muzikantai geba pajuokauti, papasakoti anekdotus, pamerkti akį publikai ir paflirtuoti. Siekiame sukurti tikrą šventę ir kartu pasilinksminti lyg tikroje XIX a. Vienos vakaronėje“, – sako V. Baranauskas.

B. Valiukevičiūtė pastebi, kad XIX a. Vienoje gyvavęs salonų gyvenimas vėliau atgimė tarpukario Kaune. Laikinojoje sostinėje duris taip pat atvėrė garsioji Konrado kavinė, kurioje mėgo lankytis menininkai ir kiti inteligentai, skambėjo gyva muzika. Tokių vietų Kaune šiandien pašnekovai pasigenda.

„Pasakojama, kad žymiojoje Konrado kavinėje laisvai liejosi džiazo garsai. Be to, pirmieji Lietuvą pasiekę vibrafonai buvo atvežti būtent į šią kavinę, – atskleidžia smuikininkė. – Gaila, kad šiandien tokių vietų Kaune labai mažai. Tikimės savo mylimą miestą užkrėsti nerūpestingu Vienos siautuliu ir dažniau čia išgirsti iš kavinių sklindančią gyvą muziką.“