Architektūrologė: viešoji erdvė – išskirtinis miesto veidas su visuomenės balsais | Diena.lt

ARCHITEKTŪROLOGĖ: VIEŠOJI ERDVĖ – IŠSKIRTINIS MIESTO VEIDAS SU VISUOMENĖS BALSAIS

Kaune smarkiai plečiantis statyboms, pertvarkant viešąsias erdves akademinės bendruomenės atstovai pasigenda visuomenės įtraukimo į šį procesą, jos balso, kaip šios erdvės turėtų atrodyti.

Negana to, šią savaitę kilo skandalas dėl Vienybės aikštės projekto, kurį vysto koncerno SBA įmonė "Urban Inventors". Paaiškėjo, kad jos pasamdyta agentūra "Partizanas" ieškojo kauniečių, galinčių už 20 eurų viešai išreikšti pritarimą projektui, žavėtis juo, užduoti "teisingus" klausimus.

"Nežinome, o ir nelabai domimės būdais, kaip įtraukti bendruomenę į visavertę diskusiją. Galbūt iš baimės ir nežinojimo realybėje tik imituojame, žaidžiame demokratiją", – sako architektūrologė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė Jūratė Tutlytė.

Pokalbis su ja – apie miesto viešąsias erdves, jų paskirtį ir tai, kiek įsitraukia ir kiek dėmesio jų transformacijai skiria kai kurių valstybių visuomenės.

– Kaip apibūdintumėte, kas yra miesto viešoji erdvė? Ko neturi ar netenka miestas, kuriame mažai arba beveik nėra viešųjų erdvių?

– Viešoji erdvė yra daugiasluoksnė ir kur kas talpesnė sąvoka nei tik gražiai sutvarkytos bendro naudojimo teritorijos, žemės sklypai, aikštės, skverai ar kiti želdynai. Viešoji erdvė yra vieta, kurioje kiekvienas, nepaisant skirtumų (tautybės, rasės, lyties, amžiaus ar socialinio sluoksnio), gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, nepažeisdamas ir nenustelbdamas šio sambūvio įvairovės. Tai yra ir diskusijų laukas – kažkas tarp fizinės erdvės ir viešojo diskurso: to, kas priklauso visuomenei, yra atvira ir prieinama, tai yra demokratiško viešo gyvenimo pamatas. Miestas, neturintis viešosios erdvės plačiąja prasme, netenka galimybės būti, vadintis miestu ar bent jau laisvu miestu.

Kas kita, jei ne viešoji erdvė, yra tikrasis miesto tapatumas ir išskirtinis jo veidas? Tai laukas, kuriame plazda vietos dvasia, skleidžiasi kolektyvinis tapatumas ir vizijos, reiškiasi individų unikalumas ir geriau už bet ką kita leidžia suprasti, kas mes arba kas mūsų miestas yra. Tai yra kur kas daugiau nei privačios, uždaros ar net atviros, bet surežisuotos ir manipuliatyvios aplinkos. Sutinku su visais, kuriems viešoji erdvė yra laisvės sritis, todėl pilna nuolatinės įtampos tarp viešo ir privataus, galios ir veikimo iš apačios, skirtingų interesų grupių, praeities ir dabarties.

– Kas yra įtraukioji urbanistika? Gal galite pateikti pasaulio pavyzdžių?

– Įtraukioji arba dalyvaujamoji urbanistika (kaip ir dalyvaujamoji kultūra plačiąja prasme) yra nauja gyvenimo realybė, naujas kultūros posūkis, kurio centre – proaktyvus žmogus, miestietis, pilietis, iš pasyvaus stebėtojo ar vartotojo tampantis aktyviu proceso, meno kūrinio ar miesto kūrimo / perkūrimo dalyviu ir bendraautoriumi. Naujosios medijos, skaitmeninės technologijos, internetas iš esmės pakeitė ir sukūrė prielaidas naujoms žmonių, vartotojų įsitraukimo ir įgalinimo formoms rastis. Dalyvaujamoji urbanistika gimsta kaip naujas judėjimas už žmogui (ne technologijoms ar išmanumui per se) palankų, įtraukų ir tvarų miestų formavimo, kūrimo ir perkūrimo būdą. Kaip tyrimų sritis ji koncentruojasi į būdus ir klausimus, kaip (kokiomis formomis ar technologijomis) įtraukti ir įgalinti miestiečius įsitraukti į miestokūros procesus. Kaip praktikos laukas – ieško metodų ir kelių, kaip prie vieno stalo susodinti mokslininkus, tyrėjus, miesto planuotojus, architektus, politikos formuotojus ir valdžios atstovus, pilietinius aktyvistus, verslininkus ir kitas suinteresuotas puses, siekiant bendradarbiavimu paremtos, kolaboratyvios miesto plėtros. Taikinyje ne tik aplinkos formų, estetikos ar grožio klausimai, bet ir, visų pirma, gyvenimo kokybės, paslaugų, prieigų valdymo ir kaimynysčių kokybės gerinimo klausimai. Būtent dėl to šis judėjimas ir kultūros posūkis neretai yra vadinamas etiniu, socialiai angažuotu posūkiu.

Reikia pasakyti, kad toks kelias, kuris nėra valdžios ar galios demonstravimo menas ir iš viršaus nuleidžiamų sprendimų modelis, yra ne pats lengviausias ir tiesiausias kelias į konkretų, greitai pasiekiamą rezultatą, kuris itin aktualus superproduktyvizmo laikais. Šis kelias reikalauja radikaliai naujo požiūrio ir žinojimo (angl. know-how) bei naujų instrumentų, sistemų ir prieigų rezultatui pasiekti. O jų trūkumas dažnai nulemia ir brangiai kainuojančias tokios prieigos nesėkmes. Tad nenuostabu, kad ne tik nekilnojamojo turto vystytojai, bet ir visuomeniniai užsakovai pasirenka eiti lengviausiu, t.y. "iš viršaus" nuleisto sprendimo keliu, nes darbas su auditorija, vartotojais, miestiečiais ir jų įsitraukimas gali ne tik brangiai atsieiti, užtrukti, bet ir būti sunkiai valdomas. Tam, kad valdymas iš rankų neišslystų, gerosios praktikos kviečia visų pirma surinkti pakankamai žinių ir informacijos tiek apie aplinkas, tiek apie auditorijas bei pažinti miestą ir miestiečius, atlikti giluminius tyrimus ir stebėjimus, remtis gilesnio pažinimo, įsigilinimo, supratimo ir empatijos principais. O svarbiausia strategija neabejotinai yra pagarba ir pasitikėjimas miestiečiais, jų gebėjimu tapti ne vien vartojimo mase, bet mąstančiais, kūrybingais, pilietiškai atsakingais miesto bendrakūrėjais.

Jūratė Tutlytė                                                                Remio Ščerbausko nuotr.

Iš tiesų šis kelias ir prieiga, nors ir nėra pati lengviausia, tačiau demokratinėse kultūrose plačiai paplitusi ir įgaunanti vis didesnį pagreitį. Štai neseniai architektūrinėse dirbtuvėse "Kaunas 18+18: Prisikėlimo ašis" viešėjusi Edinburgo universiteto profesorė Karen Forbes, pristatydama naujausią savo kartu su kolegomis kvartalo Amsterdame projektą, pabrėžė, kad šio projekto atviros diskusijos vyko vienus metus(!), o miestiečių ir bendruomenių įsitraukimui buvo panaudotos tokios technologijos kaip galimybė pasivaikščioti po kvartalą pasitelkus virtualią realybę. Apskritai, reikia pastebėti, kad Nyderlanduose įtraukioji praktika yra labai paplitusi, o naujų teritorijų pertvarkų procesuose įprasta jungtinė privataus, viešo ir nepriklausomo sektoriaus partnerystė.

Štai, pavyzdžiui, projektas "Work on the Whare: Laboratory NDCM-wharf", skirtas buvusią laivybos uosto teritoriją šiaurinėje Amsterdamo dalyje paversti kūrybos laboratorija, kuriame ne tiek rezultatas, bet pats procesas ir jo dinamika yra didžiausia vertybė. Projektą įgyvendina NDSM-wharf fondas (NDSM-werf) kartu su Šiaurės Amsterdamo rajono administracija (Amsterdam-Noord) ir entreprenerių asociacija "De Toeskomst". Urbanistinė plėtra šiuo atveju vystoma kuriant pridėtinę teritorijos vertę per kūrybos, kultūros ir meno laukus. Kaip? Iniciatyva kildinama ir provokuojama principu "iš apačios į viršų", per save kuriančių, save organizuojančių bendruomenių struktūras. Projekto koordinatoriai atvėrė duris įvairiausioms bendruomenių iniciatyvoms – specialiai tam skirtame konteineryje reguliariai vykdomi susitikimai su bendruomenėmis, veikia aktyvi suinteresuotos bendruomenės komunikacija online tinklais, partnerysčių pagrindu generuojamos vietos plėtros strategijos. Todėl iš to išplaukiantys veiksmai (pavyzdžiui, festivaliai, parodos, projektai) visuomet yra bendros kūrybos ir bendradalininkų rezultatas.

– Jūsų akimis, ar iš tiesų turime įtraukiosios urbanistikos atvejų Lietuvoje?

– Neseniai vieno europinio projekto metu teko susipažinti su jauna tyrėja, kuri pasidalijo patirtimi dirbant su miesto plėtros projektais. Kartu su kolegomis ji įkūrė įmonę, kuri veikia kaip mediatorius: vykdo tyrimus, modeliuoja ir moderuoja procesą, siekia harmoningo visų pusių įsitraukimo ir skirtingų suinteresuotų grupių bendradarbiavimo. Tokių kompetencijų mes kol kas neturime arba tai yra pavieniai atvejai.

Turime pripažinti, kad dalyvaujamoji urbanistika yra ypač didelis iššūkis mūsų dar palyginti jaunai pilietinei visuomenei. Nežinome, o ir nelabai domimės būdais, kaip įtraukti bendruomenę į visavertę diskusiją. Galbūt todėl, matyt, iš baimės ir nežinojimo, realybėje tik imituojame, žaidžiame demokratiją ir leidžiame prisidėti prie ne itin reikšmingų dalykų, pavyzdžiui, išrinkti projekto pavadinimą, bet iš esmės neužtikriname miestiečių teisės gauti informaciją ar galimybės dalyvauti priimant sprendimus dėl teritorijų tvarkymo (šią teisę, beje, mus įpareigoja sergėti Jungtinių Tautų Orhus konvencija (1 str.). Informacijos (jau nekalbant apie bent kiek visavertiškesnį visuomenės įsitraukimą) nepakankamumą išgyvename ko ne visais svarbiausių projektų mieste atvejais. Jei įgaliname tik nedidelę visuomenės dalį veikti mieste, kaip turi jaustis likusi dalis? Nereikalinga, neturinti fantazijos, užtektinai galios ar poreikių?

Jei įgaliname tik nedidelę visuomenės dalį veikti mieste, kaip turi jaustis likusi dalis?

Klausiu, nes man tai rūpi. Kuo daugiau keliauju, tuo daugiau gerų pavyzdžių randu. Neseniai teko lankytis Milane veikiančiame "Mare Culturale Urbano", kuriame yra kuriamas naujas teritorijos plėtros modelis, paremtas vietos bendruomene, kuriamas kartu su ja ir jai. Gal čia ir yra sėkmės formulė – tik tai, kas išplaukia iš konkrečios vietos konteksto ir yra nulemta vietos sąlygų bei žmonių ir yra vienintelė prielaida autentiškai erdvei gimti? Ne mėgdžiojimas, kaip yra kitur, ne vienintelio teisingo modelio nuleidimas, bet tik tai, kas išplaukia iš daugiasluoksnio čia ir dabar. Iš esmės kalbame apie kolektyvinį urbanistinį ar urbanizmo intelektą. Gal ši prieiga ir nėra pati tobuliausia, bet, kaip ir demokratijos atveju, nieko geresnio lig šiol sukurti nepavyko.

– Kas Kauno Vienybės aikštėje padėtų sukurti įtraukiosios urbanistikos salą?

– Stebėdami Vienybės aikštės rekonstrukcijos procesą turime pripažinti, kad šiuo požiūriu pasukta ne tuo keliu. Ne tik procesas, bet ir pats tokios svarbos aikštės (su)tvarkymo principas problemiškas. Kalbėti apie įtraukiąją urbanistiką, kai esminiai sprendimai jau priimti, yra ne visai korektiška. Trūksta ne tik diskusijų, bet ir esminės informacijos – kokie rekonstrukcijos tikslai, etapai, sprendiniai? Kaip jie pakeis aikštę ir jos prieigas? Kodėl ji būtina ir pan. Bent kiek prasmingesnis nuomonių apsikeitimas yra įmanomas tik skaidrioje informacijos ir diskusijų aplinkoje. Kai yra dabartinė situacija, viena svarbiausių problemų, kad tarp pagrindinio verslo užsakovo, kurio rankose atsidūrė aikštės tvarkyba, poreikių kažkur pasimetė socialinis tokios svarbios aikštės užsakymas. Kas atstovauja viešajam interesui šiame procese? Ar kas ištyrė ir išaiškino, kokie yra svarbiausi prasminiai šios vietos kodai ir miestiečių lūkesčiai aikštės požiūriu? Kalbame, kad Kauno Vienybės aikštė yra svarbi kaip atgimimo, pilietinio aktyvizmo aikštė, kad jos istorija sluoksniuoja beveik visus svarbiausius Lietuvos raidos laikotarpius, kad vieniems ji pasilinksminimo, kitiems rimties zona, kad čia šalia du reikšmingiausi miesto muziejai, Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio, du universitetai, Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos. Bet ar kada susėdo šios suinteresuotos šalys prie vieno stalo ir pabandė bendradarbiauti ar suformuoti socialinę užduotį, kuri taip ir liko neartikuliuota? Geriau vėliau nei niekada.

Rašyti komentarą
Komentarai (21)

visuomenės balsas reikalingas

visuomenės balsas reikalingas rasant projekta finansavimui gauti, visuomeniniam judejimui paremti, dabar tai apsimoka.

kam tas visuomenės balsas

jei už mokesčių mokėtojų pinigus gali pasamdyti padlaižių po 20 eurų ir "komentatorių" po 20 centų ?

ne į temą

miela Keitė pabudo, gal vėl kokį straipsniuką parašys:)
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS