EISMO REGULIAVIMO PRADŽIA: PIRMIEJI TVARKĄ ĮVEDĖ KAUNO POLICININKAI

Prieš 90 metų, 1928 m., Lietuvoje (be Vilniaus) buvo 926 lengvieji automobiliai, 186 sunkvežimiai, 139 autobusai ir 464 motociklai. Gausėjant transporto priemonių, reikėjo užtikrinti tvarką keliuose ir gatvėse, tad Kauno policininkai pradėjo mokytis gatvių eismo reguliavimo.

Pirmas reguliuotojas

Tų pačių metų vasarą Kaune vyko didelė valstybinės reikšmės paroda. Į ją suvažiavo ūkininkų iš visos Lietuvos, svečių iš kitų valstybių. Atvyko ir šalies Vyriausybė. To meto laikraščiai rašė: "Vytauto ir Parodos gatvių sankryžoje parodos atidarymo dieną buvo tikra automobilių spūstis. Pirmą kartą automobilių eismą sankryžoje tvarkė policininkas – eismo reguliuotojas. Jis sąžiningai bandė vairuotojams rodyti eismo reguliavimo ženklus, tačiau jie važiavo kaip važiavę. Vairuotojai šypsojosi, o policininkas sankryžoje braukė prakaitą."

Po to ilgokai buvo svarstoma: ar vairuotojai, atvykę į parodos atidarymą, nesuprato eismo reguliuotojo ženklų, ar jie į tai nekreipė dėmesio. Šis įvykis paskatino priimti ir 1929 m. birželio 25 d. "Vyriausybės žiniose" paskelbti "Sauskeliais naudotis įstatymą". Jame buvo numatyta ir tai, kad nusižengusiuosius šiam įstatymui apskrities viršininkas galėjo bausti iki 1 000 litų bauda arba areštu. Be to, Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę iš pažeidėjo atimti vairuotojo pažymėjimą.

Vytauto ir Parodos gatvių sankryžoje parodos atidarymo dieną buvo tikra automobilių spūstis. Pirmą kartą automobilių eismą sankryžoje tvarkė policininkas – eismo reguliuotojas.

1932 m. Kaune buvo įsteigtos kelios specialios policijos rūšys, viena iš jų – judėjimo tvarkymo reikalų. Judėjimo tvarkymo nuovados viršininku buvo paskirtas policijos valdininkas Bronius Matulaitis, jam talkino vyresnysis policininkas, policininkas ir du studentai aspirantai, priimti į tarnybą nuovados viršininko padėjėjais. B.Matulaitis nedelsdamas pažindinosi su įvairiomis transporto priemonėmis, techniniais priežiūros reikalavimais, o miesto policijos vadas jį išsiuntė į Kaune veikusias Amerikos lietuvių dirbtuves – susipažinti su automobilių konstrukcija ir įgyti patirties. Vėliau B.Matulaitis išmoko ir, kaip tais laikais sakė, "šoferio amato".

Sudėtingas laikas

1940 m. birželį Lietuvą okupavus SSRS, Vidaus reikalų liaudies komisariato persekiojimų neišvengė ir eismo policijos pareigūnai. Judėjimo policija buvo nuginkluota, pavadinta milicija. Vieni policininkai buvo atleidžiami, areštuojami ir uždaromi į kalėjimus, vežami į Sibirą, kiti laikinai palikti tarnauti milicijoje.

Einant į pabaigą Antrajam pasauliniam karui, SSRS valdžia į užimamas teritorijas iš anksto parinkdavo būsimus vidaus reikalų padalinių vadovus, tarp jų – ir Valstybinės automobilių inspekcijos (VAI) viršininką. Lietuvoje organizuojant VAI, kandidatų į būsimuosius autoinspektorius buvo ieškoma karo ligoninėse tarp karininkų automobilininkų. Tarp jų pasitaikė ir keli lietuviai. Kadangi autoinspekcijoje dirbo ne specialistai, o demobilizuoti karo dalyviai, dažniausiai rusakalbiai (gerai, jei buvę vairuotojai), tad jiems sunkiai sekėsi aiškintis autoavarijų priežastis, nustatyti tikruosius kaltininkus. Todėl 1946 m. autoinspektorius pradėta mokyti elementarių dalykų: surašyti protokolą, apklausti liudininkus, užfiksuoti avarijos pėdsakus, nustatyti galimus automobilių gedimus, atlikti techninę apžiūrą.

Milicininkas "stiklinėje"

Transporto vis daugėjo, tad reikėjo rūpintis ne tik jo technine būkle, bet ir eismo organizavimu. Imta statyti daugiau kelio ženklų, o 1947 m. buvo įrengtas pirmasis šviesoforas – Vilniuje, Pylimo ir J.Basanavičiaus gatvių sankryžoje. Jo signalus perjunginėjo šalia budintis autoinspekcijos darbuotojas.

Laikui bėgant, pagrindinių sostinės gatvių sankryžose atsirado nedideli įstiklinti statiniai, juokais vadinami milicininkas stiklinėje. Tai buvo įstiklinta cilindro formos kabina, pakelta virš gatvės, iš kurios milicininkas-reguliuotojas valdydavo sankryžos šviesoforus. Į vadinamąją stiklinę reguliuotojui būdavo sunku įlipti ir ne mažiau sudėtinga išlipti. Be to, daugybė eismo reguliuotojų būdavo atitraukiami nuo budėjimo gatvėse – jiems tekdavo "stiklinėse" sukioti šviesoforo jungiklius. Tapo būtina eismo reguliavimą automatizuoti, tad VAI techninės ir šviesoforų grupių darbuotojai sukonstravo ir pagamino elektroninį šviesoforo valdymo prietaisą. 1957 m. rudenį elektroninis šviesoforas (pirmasis ir tuometėje SSRS) buvo sumontuotas Vilniuje, minėtoje J.Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje.