GARSŲ AKORDEONISTĄ UŽAUGINUSI MOČIUTĖ SUNKAUS LIKIMO NEKALTINA

"Užauginti gerą darbštų žmogų yra svarbiau, nei nugalėti pasaulinio lygio konkurse", – įsitikinusi laurus skinančio akordeonisto Augustino Rakausko močiutė Danutė Skrinskienė.

Ne apie verslininką

Augustinas Rakauskas. Ištarus šį vardą ir pavardę nemažai kauniečių, o ir šalies gyventojų neabejotinai pagalvoja, kad kalbama apie "Senukų" korporacijos savininką. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau girdime apie Augustiną Rakauską – akordeonistą, skinantį laurus pasaulio arenose.

"Nors balai skyrėsi tik dviejomis dešimtosiomis, visgi finale tapau antrosios vietos prizininku. Pirmoji vieta atiteko atstovui iš Moldavijos, o trečioji – labai stipriam rusų bajanistui iš Sankt Peterburgo. Lygis šiemet buvo neįtikėtinai aukštas. Ne veltui šis konkursas yra vienas iš keturių, akordeonistams svarbiausių pasaulyje. Itin džiaugiuosi, kad jame galėjau garsinti Lietuvą", – nauja pergale džiaugiasi A.Rakauskas, pernai kartu su žmona Greta iškovojęs pirmąją vietą šio konkurso kamerinių ansamblių kategorijoje.

Ne mažiau, o gal net daugiau už Augustiną jo laimėjimais džiaugiasi muzikantą užauginusi jo močiutė D.Skrinskienė. Šiandien jos namai Dainavos rajone ilgisi to šurmulio ir muzikos garsų, kurie skambėjo nuo Augustino vaikystės.

Ne mažiau, o gal net daugiau už Augustiną jo laimėjimais džiaugiasi muzikantą užauginusi jo močiutė D.Skrinskienė.

Negalėjo pasielgti kitaip

"Jis liko be mamos, tik su manimi, dar kūdikis, vos keturių mėnesių", – tai, kas nutiko prieš ketvirtį amžiaus, D.Skrinskienės širdyje gyva, lyg viskas būtų buvę vakar.

Kaipgi kitaip, jei mirė vienturtė dukra... Jauna moteris, vos 27-erių, ką tik baigusi Medicinos akademiją. Būtent tą dieną, kai turėjo pradėti dirbti Dainavos poliklinikoje, buvo pašarvota. Tai pokalbio metu D.Skrinskienė pakartoja kelis kartus; apie ką pasakotų, vis grįžta prie šio skausmingo išgyvenimo, kurio laikas, deja, nemalšina.

"Mano pareiga buvo Augustiną auginti. Dėl to turėjau išeiti iš darbo", – D.Skrinskienė, baigusi Pedagoginį institutą ir Žemės ūkio akademiją, dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto – tada Kauno medicinos akademijos, Mokymo dalies vedėja, studentams dėstė farmaciją.

Dabar neslepia apgailestaujanti, kad pensija – apgailėtina, tikėjosi daug didesnės. Kad ir kaip būtų, tada dirbti ir užsidirbti didesnę pensiją senatvei negalėjo.

"Kas vaiką būtų auginę, jei ne aš? Augustino tėtis jaunas buvo, jam reikėjo kurti naują gyvenimą", – dabar 84-erių D.Skrinskienė iš artimųjų teturi tik anūką, nes vyras taip pat jau iškeliavęs į Anapilį. – Mamą, dukrą, vyrą palaidojau. Viena likau."

Bendrauja kasdien

Ar tikrai viena? Anūkas Augustinas – artimiausias ir brangiausias jai žmogus. Močiutė jam – taip pat.

"Močiutė man iš tikrųjų yra vienas pačių svarbiausių žmonių gyvenime. Tai ji pirmoji, kuri nuo pat mažens pastebėjo mano muzikinius gabumus", – Augustinas dabar gyvena Šveicarijoje, bet šiuolaikinės technologijos leidžia susisiekti.

D.Skrinskienė pasakoja, kad jai anūkas telefonu skambina kasdien.

"Klausia, kaip tu, močiute? Kaimynės paprašė, kad mane kasdien aplankytų. Ji kasdien matuoja man kraujospūdį, siunčia duomenis Augustinui", – D.Skrinskienė serga hipertenzija, geria vaistus nuo šios lėtinės ligos.

Ir visai nejaučia apmaudo, kad anūkas, kurį ji užaugino, dabar toli. Šveicarijoje Augustinas įgijo muzikos magistro laipsnį, dabar studijuoja edukologiją.

"Aš jį prikalbinau tęsti studijas. Sakau, vaike, neduok Dieve, netektum rankų – be duonos liktum. Norėjo grįžti į Lietuvą, o aš sakau: ką pradėjai – baik, kad turėtum pagrindą po kojomis. Akordeonisto rankos, stuburas labai kenčia, todėl reikia turėti ir kitą profesiją", – D.Skrinskienė žino, kiek daug jos anūkas koncertuoja, seka kiekvieną jo turą, dalyvavimą konkursuose.

"Dabar Augustinas su Greta į Kauną grįš tik per Kalėdas. Aš pernai buvau nuskridusi į Lozaną, kai Augustinas gavo magistro diplomą. Nusivežė mane į kalnus, pakilome į keturių kilometrų aukštį. Koks geras oras ten!" – užsisvajoja moteris.

Įžvalgos pasiteisino

"Nuo mažens Augustiną traukė muzika", – pabrėžia D.Skrinskienė.

Jis pats, kiek save mena, prisimena ir muzikos poveikį jam. Ir ne bet kokios, o klasikinės.

"Buvau labai judrus ir daug dūkdavau, ir kartą, atsimenu, kai močiutė perjungė televizoriaus kanalą ir suskambo klasikinė muzika, ji mane pakerėjo. Visuomet, išgirdęs muziką, mesdavau visus žaislus į šalį ir atidžiai klausydavausi, kas grojama... Vadinasi, muzika jau tada mano asmenybę stipriai veikdavo", – dalijasi mintimis Augustinas.

Pamačiusi jo reakciją į muziką ir tai, kad anūkui patinka dainuoti, močiutė nuvedė jį į muzikos mokyklą. Tuomet dar nemokėdamas groti jokiu muzikos instrumentu, stojamojo egzamino metu metu Augustinas padainavo "Tyliąją naktį".

"Iš pradžių nupirkau mažą akordeoną, ir Augustinas namuose juo čirpindavo. Labai daug padėjo "Senukų" korporacijos savininkai Augustinas ir Dalė Rakauskai, finansuodami ir instrumentų įsigijimą, ir dalyvavimą konkursuose. Akordeonas, kuriuo Augustinas dabar groja, irgi jų pirktas. Vienoje kompanijoje susipažinau su Dale ir draugaujame iki šiol", – pasakoja D.Skrinskienė ir džiaugiasi, kad jos užaugintas anūkas garsina Lietuvos vardą, yra Šveicarijoje pripažintas ir gerbiamas muzikantas.

Lemtis ištverti

Anūko pasiekimai – didžiausias moters džiaugsmas. Tai ją stiprina.

"Visas mano organizmas nudilęs. Neseniai buvo taip blogai, kad per kambarį negalėjau pereiti – uždusdavau. Sulėkė visi draugai gydytojai, iščiūčiavo", – nuo patirtų išgyvenimų labiausiai pavargusi D.Skrinskienės širdis.

Danutės vyras, Algimantas Kazimieras Skrinska, buvo lakūnas, karininkas. Daug sportavo, buvo stiprus, gynė mūsų šalies parlamentą 1991-ųjų sausio 13-ąją.

"Kas galėjo pagalvoti, kad jis toks sveikas, anksčiau už mane išeis? Likimas neklausia, ko tu nori..." – liūdnai ištaria D.Skrinskienė, žvilgsniu ir rankomis nuglosto vyro ir anūko pelnytus apdovanojimus, kuriuos saugo.

Biologės išsilavinimą turinti moteris sako nežinanti, kas lemia žmogaus sveikatą. Pati daug ištvėrusi pokario metais, nebesistebi, kai ligos ją užpuola.

"Nieko negali norėti, būdamas tokių metų. Kai jauni išeina, tada skaudu", – artimųjų netekties skausmas D.Skrinskienei stipresnis už jos pačios, patirtą dėl operacijų.

Ir dėl vaikystėje matytų vaizdų: belaisvių, žmogaus kūno dalių medyje, apkasų, kai iš jų, kaip betroškintų, vandens atsinešti buvo galima išlįsti tik naktį...

"Kaip gali būti, tai mačius? – vis dėlto D.Skrinskienė nusišypso, nes kartu nuo fronto bėgę žmonės jai dėkojo už maldas, gelbėjusias nuo pražūties.

Svarbiausia ir sunkiausia

"Svarbiausia gyvenime – nepasiduoti liūdesiui, džiaugtis tuo, ką turi. Žmonės nori vis daugiau, bet labai daug nereikia. Išeinant nieko nepasiimsi", – vėl susimąsto inteligencija, išmintimi ir dvasingumu spinduliuojanti moteris.

Ir tvirtina, kad laimė – ne turtai. Ji visąlaik Augustiną mokė, kad laimingas ne tas, kuris pasiekia tikslą madingai rengtis, maitintis prabangiuose restoranuose.

"Liūdna tada, kai dvasiškai nieko neturi. Man didžiausia laimė – knygos. Jėgų kur nors nueiti mažėja. Senoliams vieniems sunku, valstybei jie nerūpi. Visąlaik buvau optimistė, o dabar nebėra jėgų", – kalba Augustino močiutė ir pabrėžia, kad iš anūko paramos nesirengia priimti, nes jam reikia gyventi savo gyvenimą.

Laimė – ne turtai. Ji visąlaik Augustiną mokė, kad laimingas ne tas, kuris pasiekia tikslą madingai rengtis, maitintis prabangiuose restoranuose.

Ir dirbti, nes viskas, anot D.Skrinskienės, pasiekiama tik darbu. Taip ją mokė jos mama, tai ji įdiegė Augustinui: dirbk, mokykis, ir kažką pasieksi.

"Manau, ir savo vaikams jis taip sakys. Muzika yra juodas darbas, o Augustino nereikėjo raginti, – D.Skrinskienė patarė anūkui rinktis akordeoną, nes, argumentavo, norint žmones džiuginti muzika, jį galima pasiimti ir neštis.

Šiandien Augustinas ne tik virtuoziškai groja šiuo muzikos instrumentu, bet ir moka keturias užsienio kalbas: prancūzų, anglų, vokiečių, italų. Dabar mokosi ispanų.

"Močiutės vaidmuo mano gyvenime – ypatingas. Ji rūpindavosi viskuo: kad būčiau sotus, aprengtas, kad siekčiau savo tikslo, būčiau užsispyręs, nesiblaškyčiau ir susikoncentruočiau į svarbiausius dalykus. Ji giliai įžvelgė mano talentus ir sudarė sąlygas jiems atsiskleisti. Kartais buvo ir griežta, reikli, kai pritingėdavau, bet aš jai už tai be galo dėkingas", – mintimis sugrįžęs į vaikystę Augustinas tvirtina visada jausiantis močiutei neapsakomą dėkingumą.

D.Skrinskienė įsitikinusi, kad didžiausi kiekvienų tėvų, senelių nuopelnai – užauginti gerą žmogų.

"Laimėti konkurse, ko gero, lengviau", – atsisveikindami su A.Rakausko močiute prieiname prie bendros išvados.