GERIAUSIAS KAUNO MOKYTOJAS D. BOGUŠEVIČIUS: DABARTINĖ KARTA GABESNĖ

„Didžiausia mokytojo nesėkmė, kai mokiniai jį arba parodijuoja, arba kopijuoja. Mokytojas savo pavyzdžiu, savo asmenybe turi skatinti moksleivį formuoti savo individualią tapatybę, o ne būti kopija“, – sako vienu iš trijų geriausių ir mylimiausiu mokytoju Kaune šį rudenį išrinktas KTU gimnazijos pedagogas Domas Boguševičius.

Istorijos mokytojas ekspertas D. Boguševičius džiaugiasi, kad jo auklėtiniai vienu svarbiausių dalykų pabrėžia laisvę būti individualybe pamokoje ir galimybę atsiriboti nuo įprastos mokymosi schemos.

Vertindamas dabartinę švietimo sistemą, D. Boguševičius su ironijos gaidele pasidžiaugia, kad mokytojai ir dėstytojai vis dar yra švietimo sistemoje, tačiau apgailestauja, kad merdėja aplink Meilės Lukšienės asmenį besisukusi Tautinės mokyklos koncepcija.

– Sugrįžkime į neseną praeitį. Kaip reagavote į žinią, kad buvote išrinktas vienu iš trijų geriausių Kauno mokytojų? Ar tikėjotės tokio įvertinimo?

– Tai buvo labai malonus jausmas. Aišku, tai nebuvo labai netikėta vien dėlto, kad žinojau, jog mano kandidatūra yra teikiama.

Dažniausiai su apdovanojimais būna taip, kad visi įsivaizduoja, jog tu jau esi įvertintas vos ne už viso gyvenimo nuopelnus ir dabar gali ramus sėdėti. Aš sakau, kad tai yra labiau kančia negu laimė, nes tai yra įpareigojimas, savotiško standarto nubrėžimas, nuo kurio žemiau tu jau nebegali nusileisti. Tad tas jausmas dviprasmiškas – viena vertus, malonus, šventiškas, kita vertus, supranti, kad tai yra didžiulis iššūkis darbui, ateičiai.

– Apdovanojimas įteiktas už aktyvų ir kūrybišką pedagoginį darbą. Kuo ypatingos jūsų vedamos pamokos?

– Jos, tiesą sakant, niekuo ypatingos nėra, lyginant su kitų kolegų pamokomis. Jos atitinka KTU gimnazijoje nusistovėjusį standartą. Gimnazija yra universitetinė, todėl universitetinis darbo stilius egzistuoja ir pačiose pamokose.

Nors bendrųjų pamokos principų mes laikomės, bet mūsų požiūris į moksleivį, palyginti su mokyklose įprastu, skiriasi. Į moksleivį žvelgiame visų pirma kaip į laisvą ir savarankišką asmenybę, galinčią prisiimti atsakomybę už savo veiklą ir už savo tikslus bei tų tikslų įgyvendinimą.

Atsakant į klausimą apie aktyvumą ir kūrybišką pedagoginį darbą, manau, kad teikiant apdovanojimą buvo žvelgiama labiau į viešuosius darbus, nes jis ir teikiamas už darbą miesto labui.

– Kas paskatino pasirinkti pedagogo profesiją?

– Tai nebuvo susiję su svajone tapti mokytoju, nes mokykloje aš neturėjau svajonės kuo noriu būti. Norėjau studijuoti arba teisę, arba istoriją. Tačiau teisė atrodė pernelyg mainstream‘as (dominuojanti mada – red. past.), per daug pragmatiška. Į teisę stojo visi, kas nestojo į technines disciplinas. Istoriją studijuoti atrodė labai patrauklu, netikėta ir buvo didesnis intelektinis iššūkis.

Istorijos studijos baigėsi tuo, kad mano buvusi KTU gimnazijos geografijos mokytoja pranešė gerą naujieną apie gimnazijoje esančią laisvą istorijos mokytojo vietą. Ir štai aš vis dar čia, jau devynerius metus.

– Kokią įtaką mokytojas daro savo mokiniams?

– Pačią didžiausią įmanomą, nors tai gali būti dvejopas santykis. Įtaka gali būti ir negatyvi, jeigu mokytojas pasiliko savo studijų laike, kuris pasibaigė prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Žinoma, tai nereiškia, kad mokytojas yra visiškai priklausomas tik nuo technologijų, tačiau jis su mokiniais bendrauja realiu laiku, ugdo juos kaip asmenybes, skatina formuoti savąją tapatybę.

Didžiausia mokytojo nesėkmė, kai mokiniai jį arba parodijuoja, arba kopijuoja, nes tuomet moksleiviai nebegyvena savojo gyvenimo, o aklai atkartoja mokytojo asmenybę.

Man teko studijuoti pedagogiką, ir dabar dirbu su pedagogikos studentais KTU. Pedagogikos programoje dėstydamas istorijos mokymo metodiką primenu, kad mokytojas mokiniui vadovauti galėjo tarpukariu, sovietmečiu, kai jo autoritetas buvo palaikomas režimu.

Šiandien mokytojas turi kurti naujas sugyvenimo su mokiniais taisykles. Postmoderno epochoje vargu, ar gali būti kitaip. Šiose sugyvenimo taisyklėse keičiasi jo vaidmenys. Netgi manoma, kad su kiekviena laida, su kiekviena amžiaus grupe, mokytojo vaidmuo bus vis kitoks, įvaizdis kitoks, jis derinsis prie grupės, grupė derinsis prie jo.

– Mokiniai Jus įvertino kaip mylimiausią mokytoją. Kaip manote, koks turi būti geras mokytojas?

– Aš skaičiau mokinių rekomendacijas, kurias gimnazija pridėjo prie apdovanojimams teiktos mano darbinės charakteristikos. Labiausiai įstrigo tai, kad mokiniai pabrėžė laisvę būti individualybe pamokoje ir atsiriboti nuo tradicinės žmogiškosios ir netgi pamokos schemos.

Gimnazistai akcentavo ir integralųjį požiūrį į dalyką, t.y., kad neegzistuoja vien tik literatūra, vien tik istorija, vien tik filosofija ir panašiai. Visa tai persidengia pamokoje. Faktiškai egzistuoja vienas didelis humanistikos mokymas.

– Kuo skiriasi jūsų ir dabartinė mokinių karta?

– Aktyvumas, dalyvavimas visur ir visada, taip pat ir technologiniai dalykai – juk ši karta yra interneto karta. Tačiau esminis skirtumas tarp mano ir dabartinės kartos – asmeninės tylos neturėjimas.

Dabartinė karta yra per daug nuvarginta viešojo dalyvavimo. Kūrybiškumas gerokai smukteli ne dėl to, kad jauni žmonės neturėtų įgūdžių, o dėl to, kad jie nebeturi laiko jiems pritaikyti. Egzistuoja daugiau galimybių, bet laiko stoka gerokai „kerta“ per rezultatą ir mes susidarom klaidingą įspūdį, kad jie yra kažkokie nevykėliai. Vyresnioji karta visada sako: „o mūsų laikais tai buvo geriau“. Ne, nebuvo geriau, tiesiog buvo kitaip.

Mano supratimu, dabartinė karta yra nepalyginamai gabesnė, aktyvesnė ir netgi, kai kuriais atvejais, protingesnė, įžvalgesnė.

– Kokius didžiausius šiandieninės Lietuvos švietimo sistemos vargus ir džiaugsmus įvardintumėte?

– Didžiausias džiaugsmas, kad mokytojai ir dėstytojai vis dar yra švietimo sistemoje. Pripažinkime, kad jų buvimas švietimo sistemoje toli gražu nėra prioritetas šaliai. Kada esami ar buvę švietimo sistemos funkcionieriai kalba, kad žmonės ir asmenybės yra mūsų švietimo sistemos atspirtis ir apskritai švietimas yra ekonomikos atspirtis, tai neretai skamba kaip tuščia deklaracija, nes su praktine veikla tai dažniausiai nieko bendro neturi.

Didžiausia nesėkmė, kad maždaug 1996-2000 m. laikotarpiu pradėjo merdėti bene geriausia iki tol buvusi idėja, geriausias Lietuvos švietimo sistemos produktas – Tautinės mokyklos koncepcija, besisukanti aplink Meilės Lukšienės asmenį.

Tautinės mokyklos humanizmo idėjos, humanitarika ir bendrosios kultūros ugdymo koncepcija tiesiog pradėjo merdėti. Atėjo nauja funkcionierių karta, kuri nebemato tos koncepcijos naudos, prasmės, galiausiai, priekaištauja, kad koncepcija yra pernelyg kosmopolitiška – tai yra didžiausias Lietuvos švietimo praradimas.

Nėra to idealizmo, kuris egzistavo 1988 m. Nors tuo metu pats dar nėjau į mokyklą, noriu, kad dabartiniai mokiniai suprastų, kodėl jų mokytojai mąsto vienaip ar kitaip, ir kokios jie yra kartos atstovai.

Didžiausi idealistai yra 1988-1990 m. kartos mokytojai, kurie tuo metu tik atėjo dirbti. Dabar jie yra penkiasdešimtmečiai, iki šiol išlikę idealistai. Tai pati gražiausia Lietuvos mokytojų karta. Šitie žmonės po truputėlį tampa prarastąja karta, jų potencialas, deja, nėra išnaudotas.

– Kokias naujoves siūlytumėte įvesti Lietuvos švietimo sistemoje?

– Man, kaip humanitarinės srities atstovui, labai svarbus humanistikos likimas. Visiškai nepriklausomai nuo to, ar tai technologinio profilio mokykla, ar technologinio profilio universitetas, didžiulis dėmesys turėtų būti skiriamas humanistikai, bendrąjai kultūrai ir išsilavinimui.

Pavyzdžiui, MIT (vienas geriausių pasaulyje universitetų – Masačusetso technologijos institutas, – red. past.) gerai supranta, kad stiprios humanitarinės katedros yra jų universiteto prestižo reikalas. Kažko panašaus aš labai norėčiau ir Lietuvoje, nes kalbėjimas, kad vien tik technologinės disciplinos, be humanitarikos, be kultūros, išgelbės Lietuvą yra naivus įsivaizdavimas. Jos negali viena be kitos egzistuoti. Mes turėsime naują planšetę, bet žudytis vis tiek norėsis. Prasmės gyvenime reikia.

– Ar tikite, kad ateityje, vis tobulėjant technologijoms, mokytojo darbą pakeis kompiuteriai?

– Nė už ką. Net tobulėjant technologijoms mokiniui reikia gyvo bendravimo. Jam nereikia dalykininko, jam reikia žmogaus šalia. Žmogaus niekas nepakeis. Kažkuriame filosofijos ar etikos vadovėlyje moksleiviams yra pasakyta: „Žmogus ieškantis žmogaus“. Būtent šitas nuolatinis žmogaus ieškojimas iki šiol yra gyvas ir, panašu, kad dar ne visai atrastas. Mokykla yra puiki erdvė ieškojimams.

– Ko palinkėtumėte visos Lietuvos mokiniams ir mokytojams?

– Ir mokytojams, ir mokiniams dabartiniame pragmatiniame amžiuje palinkėčiau naivaus idealizmo. Be jo gyventi galima, bet neįdomu. Kad gyvenimas būtų įdomus, reikia šiek tiek idealistiškiau į jį žvelgti.