V. SKUČAITĖ: Į SIBIRĄ VAŽIAVAU SU DAINA

Netikėtas iškvietimas į policiją privertė perskaityti tėčio Prano Skučo prieš mirtį rašytus prisiminimus apie lietuvių gyvenimą po antrosios sovietų okupacijos, slapstantis nuo trėmimo į Sibirą bei gyvenimą tremtyje. Jų pagrindu radosi rašinių ciklas, atspindintis vienos šeimos, tik kelių žmonių iš šimtų tūkstančių ištremtų lietuvių, likimą.

Tėčio prisiminimų vertė

Kai 2015-aisiais atpėšiau oficialų laišką, krūptelėjau – buvau kviečiama į Kauno vyriausiojo policijos komisariato Aleksoto policijos nuovadą dėl kažkokios baudžiamosios bylos. Mintys šokinėjo šen ir ten, ieškodamos tokio kvietimo priežasties, bet veltui.

"Kažkas kažką supainiojo", – pagalvojau, bet į policiją nuėjau. Ten sužinojau, kad Marijampolėje nagrinėjama vieno iš likusių gyvų trėmusiųjų Lietuvos gyventojus baudžiamoji byla. Joje, matyt, buvo įrašyta ir mūsiškė šeima – P.Skučas, jo žmona Marija, nė pusės metų dar neturėjusi mano jaunesnioji sesuo Birutė ir aš, kuriai tik kelionėje į Sibirą sukako treji.

Policijoje manęs klausinėjo, kaip ir kas buvo tą 1952 m. sausio 22-osios naktį. Suprantama, nebūčiau nieko konkretaus pasakiusi, jei ne trys stori jau mirusio tėčio atsiminimų sąsiuviniai. Rašydamas apie įvykius nuo sovietų okupacijos pradžios iki grįžimo iš Sibiro į Lietuvą 1958 m., jis rėmėsi ne vien prisiminimais, bet ir užrašais, kuriuos kruopščiai rašė kelionėje į Sibirą. Be to, buvo išsaugojęs kai kuriuos dokumentus. Žodžiu, pateikiau policijai išrašą iš tėvo prisiminimų. Jie greičiausiai buvo netikėti tiek bylą nagrinėjusiems asmenims, tiek mūsų šeimos trėmimui vadovavusiam leitenantui, kurio žmoniško poelgio mes neužmiršome niekada.

Arba slėptis, arba bėgti

Mauručiuose gimęs mano tėvas mokėsi Veiveriuose. Atvažiavęs gyventi į Kauną, čia inspektavo pramoninėmis prekėmis prekiavusias parduotuves, o mama dirbo Kauno apskrities viršininko administracijoje sekretore. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, tėvams teko keisti ne tik darbovietes, bet ir gyvenamąsias vietas, kad išvengtų tremties ir tokio likimo, kaip dviejų tėvo brolių ir dviejų mamos brolių.

Tėčio brolis Jonas Skučas (jo dukra – Nacionalinės premijos laureatė poetė Ramutė Skučaitė) žuvo 1942 m. sovietų lageryje, o brolis Kazimieras, buvęs nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, sušaudytas Maskvoje 1941 m. liepą.

Du mamos broliai, kurių vienas buvo teisininkas, atsidūrė Sibiro lageryje. Mano tėvo trijų seserų ir brolio šeimos bei dvi mamos seserys 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Kaip teigiama P.Skučo užrašuose, mano tėvai karo metais ir pokariu gyveno Mauručiuose, tėčio tėviškėje, tačiau jiems ne kartą teko keisti ir šią gyvenamąją vietą – apie trėmimų laiką sužinodavo per pažįstamus žmones, dirbusius Veiverių valsčiaus vykdomajame komitete.

Vis vien surado

Atsitiko taip, kad 1951 m. lapkričio 1-ąją tėtis, dirbęs nekrintančiose į akis pareigose Marijampolės kelių eksploatacijos ruože Nr. 129, buvo išsiųstas į plento kapitalinio remonto darbus ties Marijampole. Tėvai su viena vos kelių mėnesių ir kita pustrečių metukų dukrelėmis apsigyveno sukiužusioje Meškučių kaimo trobelėje, prie kelio Marijampolė – Prienai. Tėvas trobelę aptvarkė, ir šeima pasirengė čia gyventi žiemą, nes jau buvo pavargusi nuo dažno gyvenamosios vietos keitimo.

Ir štai 1952 m. sausio 22-ąją naktį, antrą valandą, varganą trobelę apsupo NKVD pareigūnai (taip įvardijami operacijos dalyviai tėčio prisiminimuose) ir pareikalavo atidaryti duris. Pasak P.Skučo, visi kalbėjo rusiškai. Vienas iš jų, leitenantas, perskaitė anuometinės Lietuvos Vyriausybės nutarimą dėl visos šeimos iškėlimo už sovietinės respublikos ribų ir leido pasirengti kelionei per pusvalandį. Tėvai patyrė didžiulį stresą, nes suprato, kad jaunesnioji dukrelė neištvers kelionės į Sibirą. Tuo metu automatais ginkluoti vyrai vis ragino greičiau rengtis.

Išgelbėjo gyvybę

Traukinio sargyba buvo gausi ir ginkluota, tačiau ji negalėjo sukliudyti broliams Skučams žvelgti į savo tėviškę – ją buvo galima regėti pro vagono langą.

Tėvai pamėgino prašyti leitenanto išbraukti mano seserį Birutę iš sąrašo kaip nerastą namuose asmenį. Ir įvyko stebuklas – leitenantas sutiko. Pasirodo, jis buvo lietuvis. Toliau pokalbis su juo vyko lietuviškai. Tėvai paprašė leisti nunešti mano sesę pas kaimyną ūkininką Micką. Leitenantas paskyrė du ginkluotus kareivius, kad šie palydėtų tėvą su pusės metukų dukrele ant rankų pas kaimyną. Jam, kaimynui, buvo paliktas mano močiutės (iš mamos pusės) adresas, kad jai būtų pranešta apie įvykį ir ji galėtų pasiimti iš Mickų mažąją "nusikaltėlę".

Taip 2015 m. Marijampolėje teistas už okupuotos valstybės civilių asmenų trėmimą leitenantas išgelbėjo mano sesers Birutės gyvybę. Deja, jam negalėjome už tai dabar pasakyti ačiū, nes teisėja iš Marijampolės griežtai atsisakė pasakyti jo pavardę (greičiausiai todėl, kad jo byla anuomet dar nebuvo baigta).

Tėviškė – pro grotuotą langą

Leitenantas paaiškino, ką galima ir ko negalima vežtis į Sibirą. Tačiau tėvas nepakluso draudimui vežtis kirvį – ginkluotiems vyrams nematant slapčia įbruko jį tarp pagalvių, kurias surišo drauge su kitais būtiniausiais daiktais. Tas kirvis netrukus išgelbėjo viso tremtinių vagono gyvybes.

Sunkvežimis su sargyba mūsų trijų asmenų šeimą nugabeno į Marijampolę, iš ten – į Kazlų Rūdą, iš kurios ešelonas su tremtiniais jau buvo išbildėjęs. Tad atviru sunkvežimiu sausio naktį teko dardėti į Mauručių geležinkelio stotį. Sausio 22-osios dieną mūsų šeima buvo pagaliau atvežta sunkvežimiu į minėtą stotį ir įlaipinta į vagoną su 21 tremtiniu. Tarp jų buvo ir tėvo brolio Juozo šeima, su kuria drauge gyveno tėviškėje, Mauručiuose.

Traukinio sargyba buvo gausi ir ginkluota, tačiau ji negalėjo sukliudyti broliams Skučams žvelgti į savo tėviškę – ją buvo galima regėti pro vagono langą. Net girdėjosi palikto sodyboje šuns kauksmas.

Įkurdino su brolio šeima

Po ilgos ir varginančios kelionės iš Meškučių į Mauručių geležinkelio stotį mūsų šeimai drauge su tokio paties likimo kitų šeimų nariais pagaliau buvo leista išlipti laukan. Bet tik tam, kad visi sutūptų vienoje eilėje ir atliktų gamtinius reikalus, prižiūrint ginkluotiems ešelono sargybiniams. Ir prie tokio pažeminimo kelionėje teko priprasti.

Vagonas, į kurį buvo sulaipintas 21 žmogus, buvo nedidelis – 12 tonų talpos (kiti vagonai buvo 50 tonų), dviejų "aukštų". Brolių Prano ir Juozo Skučų šeimoms – iš viso septyniems asmenims – teko įsikurti antrajame aukšte, įrengtame vagono gale per visą jo plotį. Toks pat talpintuvas buvo įrengtas ir priešingame vagono gale.

Pribloškė žmonių gerumas

Praėjus vos kelioms valandoms po mūsų šeimos atvykimo, atsidarė vagono durys – sargybinis liepė pasiimti atneštas kaimynų ir draugų dovanas, – taip greitai žinia apie mūsų šeimos likimą pasklido ir tokia greita buvo gerųjų žmonių reakcija. Pasak tėvo prisiminimų, Marcelė Skučienė iš Pakeklio kaimo atnešė įvairių maisto produktų, Jonas Pauliukevičius iš Jurginiškių – veltinius, rūkytą karką, obuolių, Šeškienė – cukraus, Jonas Vilčinskas iš Veiverių – 100 rublių.

Labai gausiai mūsų šeimą apdovanojo mano krikšto mama Aleksandra Česnavičiūtė iš Veiverių – atnešė ir maisto produktų, ir pinigų. Jono Keturakio žmona apdairiai atnešė ateityje pravertusių Sibire šiltų pirštinių, man – veltinius ir šiltas megztas kojines.

Juozo Keturakio sesuo Marytė, gyvenusi prie geležinkelio pervažos, atnešė kailinius tėčiui, didelį lašinių gabalą, dešros, šiltų kojinių. Po poros dienų, sausio 24-ąją, 23 val. nakties traukinys su tremtiniais pajudėjo iš Mauručių. Tremiamieji visą kelionę į Sibirą, o kiti – visą gyvenimą mintimis ir darbais dėkojo padėjusiesiems iš Tėvynės jėga išvežamiems žmonėms.

Tremtinių vagono WC

Kaune sargybiniai padavė dvi lentas, vinių ir liepė įrengti vagono kampe tualetą moterims, o vyrams – lovį šlapimui nubėgti per skylę laukan. Beje, vagone sutemus degė labai silpna elektros lemputė (vos 25 vatų) – elektros ir telefono laidai buvo nutiesti ant vagono stogo. Tokio apšvietimo pakako tik tam, kad pataikytum atsigulti į savo vietą, nes žmonės gulėjo lyg silkės statinėje – tiek tebuvo vietos.

Sausio 25-osios ankstų rytą, apie 6 val., traukinys pasiekė Vilnių. Sostinė jau buvo gyva – kas skubėjo į darbus, kas – į eiles prie parduotuvių. Po valandos atsidarė vagono durys, sargybiniai įsakė keturiems vyrams prinešti į vidų akmens anglių ir užkurti vagone buvusią metalinę krosnelę. Vyrai sukrovė anglis prie krosnies, į dėžes.

Sargyba leido atsinešti porą kibirų vandens – žmonės galėjo pirmą kartą po trijų dienų, taupiai naudodami vandenį, nusiprausti, numalšinti troškulį, išsivirti arbatos. Traukinys, kurio sąstatą sudarė keturios dešimtys 50 tonų talpos vagonų, apie pietus pajudėjo Rytų kryptimi.

Mažoji dainų provokatorė

Tėčio atsiminimuose įrašytos pavardės žmonių, keliavusių drauge tame vagone į Sibirą. Tai šešių asmenų Gvazdaičių šeima iš Pilviškių, trijų asmenų Bubnių šeima iš Margininkų, trijų asmenų Žemaičių šeima iš Šlienavos, P.Skučo brolio Juozo keturių asmenų ir mūsiškė trijų asmenų šeimos iš Mauručių. Vagone buvo dar dvi senutės, kurių pavardžių tėtis po beveik 40 metų, rašydamas 1990-uosius, neprisiminė. Tačiau valandų tikslumu tėvas surašė, kada ir į kokią stotį atvykdavo tremtinių ešelonas, ką duodavo stotyse valgyti ir pan.

Anot tėvo užrašų, vagone man sukako treji metukai. Ta proga, sausio 27-ąją, sekmadienį, buvo "didelis" balius – gavau dovanų obuolių, pyragaičių, bet svarbiausia – būdama visų dėmesio centre, išdrįsau visiems padainuoti linksmą dainelę apie metų laikus, jų kaitą. Nei jos žodžių, nei melodijos neužmiršau iki šiol.

1952 m. sausio 27-ąją traukinys stovėjo Velikije Luki geležinkelio stotyje. Po mano solinio numerio vagone pasigirdo "Kur bėga Šešupė", kitos lietuviškos dainos.

Tėtis rizikavo

Tolstant vis giliau į SSRS, šaltis didėjo. Vasario 1-ąją traukinys pasiekė Sverdlovsko sritį, Uralo kalnus. Už Šabino geležinkelio stoties ėmė pūsti stiprus vėjas, vagone pasklido stiprus kvapas – traukiniui važiuojant tarpukalne, į vagono vidų pro anglimis kūrenamos krosnelės kaminą pūtė dūmai. Štai šiuo pavojingu žmonių gyvybei momentu pravertė tėvo slapčia vežamas kirvis – juo tėvas išlaužė antrajame aukšte buvusį langelį su grotomis.

Netrukus traukinys sustojo, o mūsų vagoną apsupę ginkluoti kareiviai reikalavo išduoti asmenį, kuris išlaužė langelį ir, matyt, mėgino bėgti. Tėvas žengė prie atvirų vagono durų ir paaiškino situaciją – kareiviai ne iš karto, bet patikėjo, nes patys užuodė kvapą. Jie vėl užrakino vagono duris, o išlaužtas langelis taip ir liko orui gaudyti žiemą.

Kai dėl tremtiniams nežinomų priežasčių jiems nebuvo leista kelias paras traukinio sustojimo metu atsinešti vandens į vagoną, žmones ėmė kankinti troškulys. Ypač vaikus. Tuomet mama rado išeitį – peiliu grandė šerkšną nuo vagono sienų, langelio grotų ir tirpdė jį puodelyje – taip numalšindama mano troškulį.

Dar kartą gelbėjo kirvis

Nuo Omsko iki Novosibirsko traukinys važiavo visą parą, o vagone vis skambėjo ilgesingos dainos apie Tėvynę. Vasario 5-ąją traukinys atvyko į Novosibirską, kur šalo – spaudė daugiau kaip 30 laipsnių šaltis.

Po dvejų parų – Krasnojarskas. 1952 m. vasario 9-osios vakare traukinys, atvykęs į Rešiotų geležinkelio stotį, pasuko šalutine bėgių atšaka į kairę ir nudundėjo į taigos gilumą. Tremtiniai pro langelius pakeliui matė didžiulius barakus, aptvertus spygliuotų vielų tvora. Pagaliau traukinys stabtelėjo nedidelėje Revučio stotelėje. Vagono durys atsidarė, visiems buvo liepta išsikraustyti.

Mūsų šeimos daiktų buvo nedaug – patalynė, drabužiai ir siuvimo mašina "Singer". Tačiau kaip tuo daiktus nutempti iki paskirto už puskilometrio barako, kai sniego – iki juosmens? Tėvas su pinigais kišenėje nuėjo į Revučio gyvenvietę ir, grįžęs su jaučiu kinkytomis rogėmis, persivežė savo ir brolio šeimos daiktus į baraką.

Patalpa buvo labai šalta, nekūrenta. Malkų nebuvo. Ir dar kartą labai pravertė tėvo atsivežtas kirvis – vyrai iš taigos grįžo su pirmosiomis malkomis, užkūrė krosnį. Gal 50 m ilgio barake su išrikiuotomis sukrypusiomis geležinėmis lovomis –  kiekvienai šeimai tik po vieną – tapo šilčiau.

P.Skučas – gaisrininkas

Kitą rytą gyvenvietės komendantas ir ūkio reikalų vedėjas priminė, kad būsime čia iki gyvenimo pabaigos, kad be jo žinios draudžiama išeiti už gyvenvietės ribų. Paskui tremtiniai buvo parinkti į darbus. Suprantama, kiekvienas norėjo gauti darbą arčiau gyvenvietės arba joje. Tėvui pasisekė, nes Bubnys, Kaune tarnavęs gaisrinėje ir paskirtas dirbti Revučio gyvenvietės gaisrinėje, rinko dešimties vyrų komandą, į kurią pakvietė ir P.Skučą. Tėvo brolio Juozo ir tremtinio Prano Markausko šeimos buvo išvežtos įsikurti kitoje – Koliučio gyvenvietėje. Tėvo brolis ten krovė šlapias sunkias malkas į garvežius, o žmona dirbo geležinkelyje. Abu ne kartą buvo sunkiai dirbdami tuos darbus susižaloję.

Didžiausias sunkumas gaisrininkui P.Skučui buvo išmokti per minutę pakinkyti arklį, kuris veždavo didžiulę statinę su vandeniu gaisrui gesinti.

Didžiausias sunkumas gaisrininkui P.Skučui buvo išmokti per minutę pakinkyti arklį, kuris veždavo didžiulę statinę su vandeniu gaisrui gesinti. Pasak tėvo, jis buvo įpratęs prie ūkio darbų Mauručiuose, pats kinkydavo arklius, tačiau tokių pakinktų, kaip Sibire, Lietuvoje nebuvo regėjęs. Bet po ilgų pratybų išmoko per minutę susitvarkyti su gausia kilpų ir kilpelių raizgalyne, vadinta Sibire pakinktais.

Gaisrai dažniausiai kildavo atviruose vagonuose, kuriuose buvo vežama mediena – gaisrą sukeldavo žiežirbos, lėkusios iš garvežio kamino. Tėvui per darbo dieną tekdavo po porą valandų, nepaisant baisaus šalčio, budėti ir gaisrinės stebėjimo bokštuose.

Gyvenimas lagerio zonoje

Ilgainiui mūsų šeima barake gavo teisę į dvi lovas, stovėjusias  viena šalia kitos, o daiktus susikrovė paloviuose. Viduryje barako, tarp dviejų lovų eilių, stovėjo ilgi suolai ir stalai, prie kurių tremtiniai valgė, pirkdami vietos krautuvėlėje duoną ir konservus. Tačiau labai vargino milijonai blakių, kurios neaplenkdavo nei suaugusių žmonių, nei vaikų.

Tėvai nusprendė bet kokia kaina atsikratyti blakių kaimynystės – per didelį vargą gavę du butelius degtinės ir pridėję rublių – šį kyšį įdavė komendanto pavaduotojui, prašydami leisti apsigyventi 6 kv. m sargo būdelėje, prišlietoje prie barako. Kyšis padėjo – tėvai persikraustė į tą apleistą būdelę. Tėtis ją, kaip mokėjo ir galėjo, sutvarkė, sutaisė krosnį, ir prasidėjo gyvenimas "dvare" – taip tėvas pavadino suremontuotą sargo būdelę be blakių, kurias tėvai išgujo švara ir užkamšę visas barako sienos skyles – trys laukujės sienos žiemą iš vidaus buvo padengtos šerkšnu.

Auksiniai obuoliai

Tėvai toje būdelėje turėjo daug vargo dėl mano sveikatos – kosėjau, kosėjau, kosėjau. Gyvenvietės felčerė liepė kas antrą dieną leisti vitaminą C, o tai reiškė, kad tėvai, spiginant baisiam šalčiui, turėjo nešti mane pas felčerę, kad ši suleistų ampulę su vitaminu. Mama kartais nupirkdavo kiaušinių iš vietos gyventojų – šis auksinis produktas buvo skirtas tik man. Kaip ir sunkiai gaunamas ir juolab įperkamas obuolys, už kurį tėvai mokėjo anuomet penkis rublius – siaubingai didelę sumą. Mat iš tėvo atlyginimo už darbą gaisrinėje per mėnesį buvo galima nupirkti tik kelias dešimtis obuolių.

Vien obuolių buvo maža, kad mano organizmas ir prakiurę plaučiai sustiprėtų – reikėjo medaus, sviesto. Mama pardavė atsivežtą iš Lietuvos savo geros kokybės žieminį paltą vieno iš lagerio viršininkų žmonai ir pirko už gautus pinigus reikalingus produktus bei vaistus.

Komendantas ne savo noru

Mūsų lagerio zona buvo aptverta aukšta spygliuota tvora, nes čia gyveno ir kaliniai, saugomi ginkluotų kareivių. Tėtis užrašuose pažymėjo, kad lagerio komendantas visur labai vertino ne tik tvarką, bet ir švarą. Kartą jis užsuko į mūsų "dvarą" ir buvo tiesiog priblokštas joje karaliavusios tvarkos. Tėvai su komendantu pagaliau rado bendrą kalbą. Mat jis čia dirbo ne savo noru – jį, Antrojo pasaulinio karo dalyvį, šventusį pergalę Berlyne, išsiuntė į Sibirą už tai, kad per paradą Berlyne pasakė, jog vokiška technika geresnė už rusišką. Be to, jis buvo tikras ukrainietis.

Pasinaudojęs lageryje užmegztais ryšiais, tėtis perėjo dirbti į kepyklą, kur atlyginimas buvo didesnis nei gaisrinėje, o darbas – mielesnis ir naudingas šeimai – namuose nestigo duonos. Tačiau tėvus kankino kitas rūpestis – koks jų mažosios dukrelės Birutės likimas? Ar galės mamos mama, t.y, mano močiutė Veronika atvežti mažylę į Sibirą? Ir štai mamos sesuo Petronelė Medelienė parašė laiške, kad močiutė atveš Birutę, kurią ji pusmetį augino Lietuvoje.

Pribloškė sesės grožis

Traukinys su močiute ir sese atvažiavo 1952 m. birželio 2-ąją į Rešiotų geležinkelio stotį. Sutikti atvažiuojančiųjų susirinko didelis pulkelis tremtinių. Buvau ir aš. Kai močiutė išlipo iš traukinio su mano sesute ant rankų, buvau priblokšta jos grožio – rausvų apvalių veidelių, mėlynų akių, putlių rankelių. Šis vaikelis iš Lietuvos kėlė visų susižavėjimą, o man – pavydą, nes buvau labai liesa ir išblyškusi. Be to, jutau, kaip sumažėjo tėvų dėmesys man, kai tuose šešiuose mūsų būsto kvadratuose atsirado mano mažoji sesė su močiute.

Kai močiutė išlipo iš traukinio su mano sesute ant rankų, buvau priblokšta jos grožio – rausvų apvalių veidelių, mėlynų akių, putlių rankelių.

Pasak tėvo, gyventi penkiese sargo būdelėje tapo neįmanoma, ir lagerio komendantas leido įsikurti vienišo palaikio namo, stovėjusio prie pat geležinkelio, viename bute. Anot tėčio, šeimos akys prašvito – tame vieno kambario bute buvo ir virtuvė, ir priemenė, ir sandėlis, o šalia namo – daržas. Kitame namo gale gyveno du senukai, kurie laikė karvę – tai mums su sesute buvo vartai į rojų. Beje, aš su sese susidraugavau greičiau, nei ji pripažino tikrąją savo mamą, tačiau po poros savaičių ir ji, mama, sesei tapo sava.

Uždirbdavau malkų

Nežinau kodėl, bet man nuo vaikystės patikdavo uniformuoti žmonės. Kadangi gyvenvietės geležinkelio stotyje matydavau su uniformine kepure ir vėliavėle rankoje budėtoją, praleidžiantį keleivinius ir prekinius traukinius, tai tėčio ilgai prašiau sau tokios pat kepurės ir vėliavėlės. Garvežio mašinistu dirbęs tremtinys Antanas Gvazdaitis išpildė mano prašymą – padovanojo raudoną geležinkelininko uniforminę kepurę ir geltoną vėliavėlę.

Mano džiaugsmui nebuvo ribų – be mano "leidimo" nepravažiuodavo nė vienas traukinys, išskyrus, žinoma, naktinius. Pravažiuojančių traukinių mašinistai mane pažindavo, o likimo broliai, dirbę mašinistais garvežių, tempusių pilnus atvirus vagonus supjautų rąstų, sulėtindavo greitį prie mūsų palaikio namelio ir išmesdavo ne vieną pliauską iš skirtų garvežiui užkurti. Anot tėvų, aš tokiu būdu labai padėjau jiems pasirengti žiemai – jiems reikėjo mažiau vargti, tempiant malkas rogutėmis iš taigos.

Močiutės indėlis

Močiutė Veronika Genienė, atvažiavusi į Sibirą, ne tik prižiūrėjo savo anūkes, bet ir daug siuvo, nes puikiai išmanė šį amatą. Žinoma, siuvo ne iš naujų medžiagų, o persiūdavo senus drabužius. Žodžiu, labai pravertė mamos apdairumas pasiimti į Sibirą siuvimo mašiną, kuri sėkmingai grįžo ir į Lietuvą.

Mūsų gyvenvietėje beveik nebuvo jokio kultūrinio gyvenimo. Tiesa, sename vagone, uždengus galinę jo sieną paklode, kelis kartus buvo rodomi, matyt, trofėjiniai filmai, nes tėvo užrašuose minimi "Raudona ir juoda" bei "Gylys".

Lietuviai atokesniuose gyvenvietės namuose švęsdavo savo religines ar valstybines šventes. Būdavo ir liūdnų progų – laidotuvių. Tėvai dalyvavo laidojant mokytoją Bagočienę, senutę Gvazdaitienę ir kitus tremtinius, kurių artimieji labai prižiūrėjo jų kapus ir pačias lietuvių kapines, pačių aptvertas tvora.

Bijodami, kad čia netektų palaidoti sunegalavusios močiutės, išlydėjome ją 1953-iųjų rudenį iš Rešiotų geležinkelio stoties į Lietuvą. Mes su sesute labai ilgėjomės močiutės – ji mums sekė daug pasakų, siuvo drabužius, kepė blynus, mokė dainelių.

Išmaniosios blakės

Kai lagerio komendantas buvo perkeltas į didesnę gyvenvietę – Žemutinę (Nižniaja) Pojmą, tėvas gavo jo pasiūlymą ten dirbti kapitalinių ir paprastesnių darbų techniku, remontuojant gyvenamuosius ir valdiškus namus. Tėvai nedelsdami persikraustė į gyvenvietę Žemutinė Pojma, apsigyveno Ščetinkino gatvės 32-ojo namo vieno kambario bute, kur blakių buvo tiek daug, jog nakčiai lovų kojas tėvai įstatydavo į indus su vandeniu. Tačiau blakės pergudravo naujus buto šeimininkus – sienomis pasiekdavo lubas ir nuo jų masiškai krisdavo ant miegančių žmonių – čia jos baliavodavo visą naktį, siurbdamos mūsų kraują.

Po ilgos tėvų kovos už buto švarą ir sandarumą šias mūsų kankintojas pavyko įveikti. Kitas didelis buites sunkumas – vanduo, kurį tėvai turėjo atsinešti iš toli gyvenvietėje buvusio šulinio. Tėtis įsigudrino parsinešti iškart keturis kibirus vandens – du pakabindavo ant naščių ir du paimdavo į rankas.

Mačiau tikrą cirką

Valdybos, kurioje dirbo tėvas, pastatas buvo medinis, dviejų aukštų. Stovėjo gyvenvietės centre. Ten dirbo apie 200 tarnautojų, tarp kurių buvo ir tremtinių. Tame pastate buvo ir didelė salė, skirta įvairiems renginiams. Atsimenu, mačiau ten dainininkus, cirko artistus, atvykusius iš Krasnojarsko. Veikė tame pastate ir maisto produktų parduotuvė, skirta tik valdybos darbuotojams. Tad atsimenu ten nupirktus didžiulius melsvos spalvos cukraus gabalus, kuriuose tėtis namuose smulkindavo kirvuku.

Tuo metu gyvenvietėje Žemutinė Pojma buvo daugiau kaip dvi dešimtys gatvių, gyveno apie 10 tūkst. žmonių, veikė duonos kepykla, gaisrinė, geležinkelio mechaninės dirbtuvės, pirtis, vidurinė mokykla ir kt.

Likau gyva

Gyvenvietėje buvo kalinių, vadintų blatnaisiais, lageris. Tie blatnieji, gavę leidimą, išeidavo į gyvenvietę pamedžioti, t.y. gudrumu paimti iš sutikto žmogaus drabužius ir atiduoti juos savo draugams, pasirengusiems bėgti iš lagerio. Žodžiu, tai buvo pavojingi žmonės, kuriuos reikėjo mokėti atpažinti ir nepatekti į jų pinkles.

Ilgainiui tėvai pradėjo gauti neregėtos išvaizdos vokus, kuriuose buvo laiškai iš užsienyje gyvenančių giminaičių. Gaudavome laiškų ir iš Lietuvos. Mama, rašydama atsakymus, atsimenu, vis verkdavo ir būtinai įdėdavo į voką sudžiovintą Sibiro gėlelės žiedą. 1956 m. pavasarį, nepaisant gerų gyvenimo permainų, susirgau plaučių tuberkulioze. Ši diagnozė anuomet Sibire buvo tolygi mirties nuosprendžiui. Padėjo vaistai, kuriuos siuntė močiutė Veronika ir net giminaičiai iš Kanados, JAV. Ir likau gyva. Kas pažinojo mane Sibire, žiūrėjo kaip į stebuklą.

Gudragalvė karvė Mania

Viena to stebuklo – pasveikimo – priežasčių buvo mūsų karvė Mania, kurią įsigijome priešpaskutiniais gyvenimo metais Sibire. Kadangi gyvenome prie taigos, šalia jos ganiavos netrūko.

Mūsų Mania drauge su kitomis karvėmis eidavo į tas ganiavas per geležinkelį. Mūsiškė buvo gudragalvė – dėl kraujasiurbių moškių antplūdžio pietų metu, kai šių vabzdžių ore būdavo daugiausia, Mania eidavo prie geležinkelio arba net į patį depą, kur ją visi pažinojo. O eidavo todėl, kad toms moškėms nepatikdavo važiuojančių garvežių dundesys ir dūmai. Beje, ne viena neapdairi karvė, kuri taip mėgino išvengti tų baisių moškių, eidama per geležinkelį, buvo suvažinėta, o mūsų Manė – ne.

Kadangi tėtis pastatė Maniai šiltą tvartą (apie tai vietinių gyventojų karvės galėjo tik pasvajoti – jos šaldavo visą žiemą aptvare tik su stogu), Mania duodavo dešimt kartų daugiau pieno nei vietos gyventojų.

Kantriai laukdavome tėvų

Dalį pieno tėvai parduodavo, iš kitos dalies mama virdavo varinecą (šimtą kartų skanesnį už kefyrą ar jogurtą be priedų), kurį nešdavo į turgų parduoti. Tas mamos gaminys taip patikdavo vietos gyventojams, kad jie ateidavo jo pirkti pas mus į butą. Be to, galėjome iki soties gerti pieno, turėjome savo sviesto, varškės, grietinės.

Mama net nemėgino karvei aiškinti, kad negalima ėsti tos žolės – ji to nesuprato rusiškai, o juolab – lietuviškai.

Žodžiui, sulig karvės atsiradimu šeimos narių akys prašviesėjo, nepaisant sunkaus, tiesiog alinančio tėvų darbo vasarą, kai reikėdavo už keliolikos kilometrų nuo namų, taigoje, paruošti žiemai karvei šieno. Jo parsiveždavo iš pelkėtų vietų tik tuomet, kai ledas sukaustydavo kemsynus.

Atsimenu, kad vasarą iki vidunakčio laukdavome sutūpusios ant laiptų į butą, grįžtančių tėvų po žolės pjovimo ar šieno vartymo taigos laukymėse. Kieme stovėdavo ir laukdavo šeimininkų iš ganyklų pati parėjusi Mania. Beje, meškinių česnakų derėjimo metu ji prisišveisdavo šios sodrios kvapnios žolės, ir pieną, trenkiantį česnaku, mama turėdavo išpilti laukan. Mama net nemėgino karvei aiškinti, kad negalima ėsti tos žolės – ji to nesuprato rusiškai, o juolab – lietuviškai.

Neįprastas bulviasodis

Prie mūsų namo (jame gyveno trys šeimos) buvo nemažas nedirbtos žemės plotas, kurį tėvai per kelerius metus pavertė derlingu daržu. Vietos gyventojai jį vadino sad Mariji Petrovny (liet. Marijos Petrovnos sodas. Petrovna – Petro dukra, t.y. mamos tėvavardis rusiškai). Mat jame, be krapų ir kitų prieskoninių augalų (sėklų atsiųsdavo močiutė iš Lietuvos), augo ir pomidorai bei agurkai, kuriuos, norint užauginti, visą birželį kiekvieną vakarą reikėjo dangstyti nuo šalnų įvairiais skudurais ir pan.

Atsimenu, tėvai važiavo ieškoti bulvių sodinimui, tačiau, įveikę 150 km, tegavo jų kibirą. Tuomet nusprendė storai nulupti bulves (jas vėliau suvalgėme) ir sukarpyti lupenas taip, kad kiekvienoje atkarpoje būtų po akutę. Ir, visų kaimynų nuostabai, vasarą suvešėjo bulvienojai iki juosmens, o bulvės išaugo kaip klumpės. Ir kur neaugs, jei buvo pasodintos, išplėšus prie namų velėną ir kelmus, į visiškai nenaudotą žemę.

Lagerio moterų išpuolis

Su bulvėmis susijęs kitas įvykis. Valdyba, kurioje dirbo tėtis, savo tarnautojams davė žemės už 10 km nuo namų. Tad ten pasodintų bulvių priežiūra buvo varginanti dėl didelio atstumo. Kartą tėtis nusprendė sutrumpinti kelią iki savo bulvių eidamas per kaimyninį lauką, kuris priklausė moterų lageriui.

Staiga tėtis pastebėjo, kad lagerio bulves kaupusios moterys ėmė supti jį iš visų pusių. Nujausdamas kažką negero, tėtis pasileido bėgti, o iš lagerio stebėjimo bokštelio tuo metu pasigirdo šūvis. Jis buvo skirtas kalinėms. Mat sargybinis žinojo, ką galėjo padaryti su vienišu vyriškiu ilgai vyro nemačiusios kalinės. Tik vėliau tėtis suprato, kad tame bulvių lauke gyvas tikrai nebūtų likęs.

Vištos po virtuvės stalu

Prisimenu, kad žiemą virtuvėje, po stalu, pas mus gyveno vištos. Tėtis padarė po stalu porą stalčių, o stalo apačią apkalė plonais pagaliukais. Saulei šviečiant, kai vištos kuisdavosi į stalčius pribertose pjuvenose, virtuvėje buvo galima pamatyti tarsi aukso dulkių debesį. Bet brangiau už tą tariamą auksą buvo kiaušiniai, kurių buvo galima pasiimti neišeinant žiemą į beprotišką šaltį.

Atsimenu ir mūsų kalytę Kaštanką, kuri vasarą gindavo mus su sese nuo vietos gyventojų Samorodovų pikto gaidžio. Tiesa, per kažkokį nesusipratimą šunelis yra įkandęs man į riešą – randas išlikęs iki šiol. Kitas randas išlikęs kaktoje, kai, siausdama su sese ir bėgdama apie apvalų stalą kambaryje, pyliau kakta į stalo kojos briauną.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Sibire tėvai nusipirko paršiuką, kurį su sese mes labai mylėjome. Mama leisdavo nunešti jam ėdesio, dalyvaudavome jį prausiant. Per porą mėnesių paršiukas paaugo, "suvyriškėjo", mums su sese tebesimpatizavo – kriuksėdavo, vizgindavo savo uodegytę mus pamatęs.

Mano dviratukas

Mokyklą žiemą pasiekdavau slidėmis. Mokykla, mano galva, buvo didelė, ir dabar nesuprantu, kaip ten mokiniai nesupainiodavo savo pagrindinio transporto per pusnis – slidžių. Mokykloje mokiausi labai gerai. Atsimenu, kartais nueidavau pažiūrėti į garbės lentą, kurioje buvo dedamos pirmūnų nuotraukos. Negalėjau suprasti, kodėl ten manęs nėra, – juk buvau pirmūnė. Tėvai man paaiškino: "Kaip ten atsiras tavo nuotrauka, jei, visų pirma, niekas tavęs jos neprašė, o, antra, neužmiršk, kad esi tik tremtinė."

Aplinkinių namų mergaitės ateidavo žaisti pas mus arba mes su sese eidavome pas jas. Kai močiutė atsiuntė mums jos pačios siūtų lėlių iš Lietuvos, kaimynų mergaičių buvo neįmanoma atsiginti – tokios gražios buvo tos lėlės. O man labiau rūpėjo dviratukas, kuriuo važinėjo vieno kariškio dukra (su ja, Galina Nidbailova, mokiausi vienoje klasėje). Jos tėvai sugebėjo Sibire gauti ir nupirkti dukrelei dviratuką, kurio jai labai pavydėjau, tačiau už jokius pinigus ji negalėjo turėti tokių lėlių, kokios buvo pas mus. Tad aš pasinaudojau šia situacija – Galina duodavo man dviratuką, o aš jai – lėlytę. Taip išmokau važinėti Sibire dviratuku.

Dainuoju iki šiol

Tos dainos žodžius ir melodiją, kaip ir savo trečiojo gimtadienio dainą iš tremties vagono, atsimenu iki šiol ir kartais padainuoju draugams mažoje kompanijoje.

Iki šiol atsimenu Rugsėjo pirmąją antroje klasėje. Su savo mokytoja Anna Andrejevna Panumariova ėjome į spalvingą rudens mišką, kur išmokome dainuoti dainą apie išskrendančius paukščius ir krentančius medžių lapus. Tos dainos žodžius ir melodiją, kaip ir savo trečiojo gimtadienio dainą iš tremties vagono, atsimenu iki šiol ir kartais padainuoju draugams mažoje kompanijoje. Ypač, jei joje yra neabejingos dainavimui aktorė Doloresa Kazragytė, studijų draugė Regina Pupalaigytė, vaikystės draugė Alma Grigonytė-Burovienė, jaunystės draugė Birutė Tiknevičiūtė, klasės draugė Viktorija Senkutė, Jakimavičių šeima.

Sibire mokytojai dirbo labai gerai – baigusi dvi klases, nusipirkau J.Swifto "Guliverio keliones" – storą knygą, kurią buvau užsibrėžusi perskaityti vasarą, bet baigiantis vasarai išvažiavome į Lietuvą. Knygoje liko mamos įdėti džiovinti gėlių žiedeliai, kuriuos ji klijuodavo į laiškus giminėms. Tie smarkiai išblukę sausi žiedeliai tebėra toje išsaugotoje knygoje.

Nepaisė draudimo grįžti

Didžiausiu tremtinių džiaugsmo pliūpsniu pažymėta 1953 m. kovo 5-oji, kai visa SSRS verkė mirusio Stalino. Verkė ir tremtiniai bei kaliniai. Tik jie ašarojo iš džiaugsmo.

Netrukus, 1954 m., pasikeitė valdybos, kurioje dirbo tėtis, priklausomybė ir pavadinimas. Keitėsi ne tik įstaigų pavadinimai – iš laikraščių ir žurnalų, nuo tvorų pradėjo nykti Stalino portretai ir jį garbinantys žodžiai. Naujasis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas pasmerkė Stalino kultą, ir tremtiniai pamažu pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau ne visiems buvo leista šį išsvajotą kraštą pasiekti.

Mūsų šeimai, kaip ir tūkstančiams kitų, buvo leista važiuoti į bet kurią respubliką. Tik ne į Lietuvą. Kai kurie tremtiniai (Bagočiai, Gaigalai, Markauskai, Čepai, Dadurkevičiai, Žemaičiai ir kiti) nepaisė to draudimo – išvažiavo būtent į Lietuvą. Daugelis išvažiavusiųjų patikėdavo savo pinigus, brangesnius išsaugotus daiktus Sibire liekantiems likimo broliams ir sesėms, kad šie vėliau juos atsiųstų į Lietuvą. Mat žmonės bijojo kelionėje visokių netikėtumų. Tad ir mūsų šeimai teko įvykdyti ne vienų išvažiavusių į Tėvynę tremtinių prašymą.

Tėvai taip pat nepaisė draudimo grįžti į Lietuvą – pradėjo pardavinėti taip sunkiai užgyventą turtą. Deja, tai buvo sunki užduotis, nes daugybė išvažiuojančiųjų iš tremties vietų siekė kuo greičiau parduoti savo turtą. Todėl tėvai pardavė daržoves darže bei gyvulius tvarte už pusę kainos. Dalį buities daiktų tėvai išsiuntė į Kauną, mamos seseriai Petronėlei Medelienei, kurios šeima sutiko priimti mus, grįžtančius iš Sibiro.

Iš Rešiotų geležinkelio stotelės išvykome 1958 m. rugpjūčio 8-ąją, o 14-osios rytą jau buvome Kaune. Su sese traukinyje pykomės – bardavomės tik rusiškai, o šiaip kalbėdavomės tarpusavyje ir su tėvais lietuviškai. Išlipę rytą iš traukinio stebėjomės, kaip aplinkui švaru, nesimato žmonių su vatufkėm (vatinukais), o bufete gausu užkandžių.

Mus, vaikus, labiausiai pribloškė asfaltas, kurio nebuvome mačiusios Sibire. Kai pasiėmę taksi – kakavos spalvos "Pobedą" – atvažiavome į Aleksotą, pas Medelius, mums buvo suteiktas švarus kambarėlis prie virtuvės. Mums tai buvo didelė drąsių žmonių Medelių dovana. Juk jie rizikavo – priėmė neturinčiuosius teisės gyventi Lietuvoje.

Pirmieji draugai, mokytojai

Tą pačią gražią 1958 m. rugpjūčio 14-ąją, kai atvažiavome į Lazdijų gatvę pas Medelius, mūsų jau laukė kaimynų vaikai: Alma Grigonytė ir Arūnas Ketrys – jiems buvo smalsu pamatyti sibiriokes. Tuoj pat susipažinome, tuoj pat susipykome dėl kažkokio niekniekio, apsimėtėme bulvėmis, tačiau ta draugystė gražiai tęsiasi iki šių dienų.

Tik dėl tuometės laikraščio vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulienės ir skyriaus vedėjos Dalios Juškienės tvirtos pozicijos pagaliau tapau šio laikraščio korespondente – vildamasi, kad rašydama istorinėmis temomis padėsiu išsaugoti istorinę atmintį.

Pradėjau lankyti Kauno 14-osios vidurinės mokyklos trečią klasę. Bendraklasiai nesityčiojo iš manęs, kad labai prastai skaičiau ir rašiau lietuviškai. Tačiau ilgainiui persilaužiau – jauna mokytoja Pažėraitė vietoje kuolo mano lietuvių kalbą pradėjo vertinti trejetu, o ketvirtoje klasėje – ketvertu ir penketu. Beje, rusų kalbos man nereikėjo mokytis bei atsakinėti – mokytojai labai lengvai rašė penketus. Tik štai rusų literatūrą reikėjo išmanyti – mokytoja Sandler buvo ypač reikli. O lietuvių kalbos ir literatūros stiprius pagrindus padėjo mokytojos Marija Žemaitytė-Maksimavičienė ir Nijolė Vaitiekūnaitė-Blažėnienė.

Rajkomas nebuvo visagalis

Kai baigusi Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete studijavau žurnalistiką, nepagalvojau, kad visą sovietmetį man, "kraugerio" gen. Kazimiero Skučo dukterėčiai, nebus leidžiama dirbti dienraščiuose ar žurnaluose – ideologiniame fronte. Tik padedant tuometės "Kauno tiesos" žurnalistei Ramutei Vaitiekūnaitei buvau priimta dirbti į avalynės fabriką "Raudonasis Spalis", kur redagavau tiesiog rankiniu būdu gaminamą laikraštėlį, rašiau kalbas įmonės vadovams ir dirbau neetatine korespondente "Kauno tiesoje".

Tačiau net ir iš tokios darbo vietos mane privertė išeiti K.Požėlos rajono partijos komitetas. Išėjau ir gavau darbą Rotušės aikštėje veikusioje profesinėje technikos mokykloje. Tiesa, man ten neleido mokyti vaikų istorijos – pasiūlė mokyti lietuvių kalbos. Bet tai buvo beviltiška dėl įvairių priežasčių. Iki šiol esu dėkinga buvusiai fabriko "Raudonasis Spalis" partinės organizacijos sekretorei Zojai Vorobej, kuri, nepabūgusi rajkomo, pakvietė mane grįžti į buvusią darbo vietą. Iš fabriko mane atleido, įtariant padėjus sąjūdininkams.

Kai Lietuvoje padvelkė permainų vėjai, į mane kreipėsi daugybė aktyviausių Kauno sąjūdininkų (apie mane jie sužinojo iš fabriko sąjūdininko Kęstučio Paukščio), kad parašyčiau jų trumpas biografijas, kurios buvo reikalingos, atrodo, rengiantis pirmiesiems laisviems rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdininkai (bene žinomiausias iš jų – signataras Aleksandras Abišala) ateidavo susitikti su manimi po vieną, po darbo valandų, kai fabriko administracija jau būdavo išėjusi. Vis dėlto kažkas įskundė mano atsargų talkininkavimą Kauno Sąjūdžiui, ir netrukus buvau atleista iš darbo.

Tremtimi pažymėta gyvenimo istorija dar negreit pasuko ramesne tėkme. Net ir 1997 m. rudenį gavus pasiūlymą dirbti dienraštyje "Kauno diena", radosi žmonių, kuriems svarbiau už mano kompetenciją buvo sovietų okupacijos subjaurota biografija. Tik dėl tuometės laikraščio vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulienės ir skyriaus vedėjos Dalios Juškienės tvirtos pozicijos pagaliau tapau šio laikraščio korespondente – vildamasi, kad rašydama istorinėmis temomis padėsiu išsaugoti istorinę atmintį.