KARATĖ MENAS IR FILOSOFIJA SKLEIDŽIASI VAIKŲ DARŽELYJE

Kieta kaip kumštis ant tatamio viena geriausių Lietuvos kiokušin karatė kovotojų Inga Mikštaitė lopšelyje-darželyje tirpdo mažųjų širdis. Ir sako, kad jaučiasi labai laiminga. O kitados ji svajojo būti policininke.

Krepšiniui – per maža

Sustabdę koridoriumi bėgančius lopšelio-darželio "Varpelis" auklėtinius ir paklausę jų, kur galima rasti kūno kultūros mokytoją Mikštaitę, liksite nieko nepešę – tituluotos sportininkės pavardę žino vos vienas kitas darželinukas.

Net ir mažieji karatistai, kuriems viena stipriausių pasaulio moterų kiekvieną savaitę diegia Rytų kovos menų filosofiją, jos nevadina trenere.

"Inga, Ingute. Man ir pačiai taip labiau patinka", – po judriųjų žaidimų atsisveikinusi su žaliamarškiniais darželinukais, ant nedidukės medinės kėdės sporto salėje susirangė I.Mikštaitė.

Gyvenimo paradoksas – ilgai svajotą ir sapnuotą "Baby born" lėlę pirmą sykį apglėbusi šešiolikos, dabar jauna moteris kasdien sukasi tarp pliušinių meškiukų, spalvotų traktoriukų su guminiais ratais ir didžiaakių lėlių, o aplinkui  laksto dešimtys dėl jos pamišusių mažųjų "varpeliukų".

"Prieš kelias dienas gulėdama lovoje mąsčiau, kas galėtų pakeisti dabartinę mano veiklą. Atsakymo neradau, o kažkada juk norėjau būti policininke", – į savo penkioliktuosius gyvenimo metus, kai išlindę iš rūsių Rytų kovos menai pasiekė mokyklų sporto sales, mintimis persikėlė čempionė.

Išbandžiusi rankinį, krepšinį ir dar begalę kitų sporto šakų, galiausiai su būreliu kiemo draugų atletiško kūno sudėjimo ir kieto būdo paauglė nuėjo į kiokušin karatė treniruotę.

"Kai kalbame apie mažus vaikus, labai svarbus trenerio vaidmuo. Jei jam pavyksta užmegzti kontaktą, tuomet išgirsta žodžius: aš noriu, man patinka. Mano atveju viskas buvo kitaip, nes atėjau penkiolikos ir tiksliai žinojau, ko noriu", – kalbėjo 36-erių moteris.

Universitete to nemoko

2004-aisiais baigusi tuometę Lietuvos kūno kultūros akademiją jauna specialistė įsidarbino vienoje Kauno rajono mokyklų. Turėjo auklėtinių, vadovavo tarybai.

"Per dešimt metų atsirado įdirbis. Pamokos formatas buvo aiškus ne tik man, bet ir mokiniams", – skambutį iš lopšelio-darželio mintimis prikėlė kovotoja.

Vaikai tave peršviečia tarsi rentgenu, o tada gali būti piktas, griežtas – niekas nepadės.

Pulkai vienas per kitą lipančių darželinukų akimirksniu nubraukė ilgametį kūno kultūros mokytojos įdirbį ir tarsi perkėlė į naują, nepažintą pasaulį. Su daug spalvų ir šurmulio.

"Universitetas mūsų neruošė dirbti su mažais vaikais, – pirmųjų metų adaptaciją prisiminė diplomuota sporto edukologė. – Vaikus aš labai myliu, tačiau kai tau atveda dvidešimt skirtingų mergaičių ir berniukų, kuriuos turi sužiūrėti, pamyluoti ir dar vesti pamokėlę – tai jau iššūkis."

Peršviečia lyg rentgenu

Lopšelio-darželio šeimos narei nereikėjo ieškoti būdų, kaip prieiti prie vaikų – naujoji kūno kultūros mokytoja juos traukė kaip medus. Tiesa, pedagogei teko kur kas sunkesnis iššūkis – rasti aukso vidurį tarp draugo ir mokytojo.

"Vaikai tave peršviečia tarsi rentgenu, o tada gali būti piktas, griežtas – niekas nepadės. Man taip buvo mokykloje. Supykstu, atrodo, net garai kyla, o mokiniai žiūri ir sako: Inga, jūs visai nemokate pykti", – bekalbant pakilę lūpų kampučiai darsyk įrodė, kad šypsena simpatiškai pedagogei kur kas labiau tinka.

Praėjus porai metų I.Mikštaitė perprato mažuosius. Tapo drąsesnė, įvedė taisykles.

"Sunkiausia su trimečiais keturmečiais, kurie iš lopšelio grupės ateina į darželio. Tarkim, pratę per kūno kultūros pamokėles žaisti ir lakstyti be sportinės avalynės, jie nesupranta, kad to nereikia daryti, kai esi darželinukas. Jiems sunku suvokti, kad atėjus reikia pasisveikinti, sustoti ratu arba, kad nereikia keltis rankos, kai iš mano lūpų dar nenuskambėjo klausimas, – Apie savo žavią kasdienybę kalbėjo jauna moteris. – Darbas su vaikais išsunkia, tačiau emocijos, kurias gauni atgal – neįkainojamos."

Dalijasi sukauptomis žiniomis

Nuo praėjusių metų tituluota sportininkė savo patirtimi ir sukauptomis žiniomis dalijasi su darželinukais – du kartus per savaitę mažuosius ji kviečia į karatė treniruotes. Ant tatamio "varpeliukai" nesivarto, tačiau kimono jau turi ne vienas, o pirmadienių ir trečiadienių laukia kaip šventės.

Žvelgdama į nuotraukomis nusagstytą vieną sporto salės sieną, I.Mikštaitė tikino, kad kitaip nei krepšinis, kuriame sėkmę lemia šoklumas ir ūgis arba gimnastika, kurioje laimi lanksčiausi, karatė skirtas kone visiems, mat fizinius trūkumus čia galima kompensuoti kitais pranašumais.

"Ne kartą girdėjau iš savo trenerio, kad man stinga kovinio pykčio ir agresyvumo, kuris mūsų sporte yra labai svarbus. Tokia jau aš, todėl einu per kitus dalykus – norą nugalėti, svajonę, išvysti save su medaliu", – apie stipriąsias vietas, kurias turime kiekvienas mūsų, kalbėjo sportininkė.

Klystate manydami, kad karatė čempionės jėga slypi sugniaužtame kumštyje. Pirštu bakstelėjusi į kaktą, I.Mikštaitė liudijo kitą tiesą.

"Kova trunka tris minutes. Nepakanka išeiti ant tatamio ir aukštai pakelti koją. Turi strateguoti. Dievas nedavė lankstumo? Tuomet rodai savo ištvermę ir vargini savo varžovą", – mažomis gudrybės dalijosi sportininkė.

Asmeninė patirtis jai esą labai padeda ir darbe su mažaisiais karatė imtynininkais, kurie jau nuo gimimo yra labai skirtingų charakterių. Vienas vos tik įžengęs į salę esą ima mosuoti rankomis ir atlikti špagatą, tuo metu kitas baikščiai žiūri į bet kokį artimesnį kontaktą ar šiurkštesnį prisilietimą ranka.

"Galima rasti alternatyvą – katą. Taip vadinama kova su šešėliu. Sudėtingų smūgių ir blokų demonstravimas", – apie netradicinius sprendimus kalbėjo profesionalė.

Karatė neruošia karių

Viena sėkmingiausių šalies sportininkių apgailestavo, kad į kovos menus, turinčius gilias tradicijas ir savą filosofiją, pastaruoju metu žiūrima itin komerciškai, o apie galutinį rezultatą ir įvertinimą galvojama kur kas labiau nei apie asmenybės ugdymą ir tobulėjimą. Tą patį esą galima pasakyti ir apie kai kuriuos darželinukų tėvus.

Aš esu labai laiminga. Laiminga darbe, laiminga sporte, laiminga gyvenime.

"Atveda į pirmą treniruotę ir klausia: kada bus egzaminas diržui gauti, kada pirmosios varžybos? Todėl kad ir kaip norėčiau vaikams daugiau pasakoti apie karatė filosofiją, suprantu neturinti tam daug laiko, nes tėvai laukia rezultatų, – I.Mikštaitė tikino, sau ir auklėtiniams kelianti visai kitus tikslus. – Iš treniruočių išeinu kupina pačių geriausių emocijų, noriu, kad su tokiomis pat išeitų ir vaikai. Kai jie taip jausis, klausimai apie egzaminus, diržus ir varžybas, išplauks natūraliai iš jų pačių, o ne tėvų lūpų."

Racionali, tiksli, susikaupusi – karatė formuoja charakterį? Išgirdusi klausimą, I.Mikštaitė akimirką susimąstė.

"Nežinau, kokia būčiau be karatė. Tačiau dabar manau, kad ši sporto šaka man daug davė. Tai, ką išvardijote, tikrai apie mane, nes net savo dienos be režimo neįsivaizduoju, – lopšelio-darželio pedagogė, kiokušin karatė klubo "Kariai" narė darsyk kreipėsi į tėvus, manančius, kad Rytų kovos menų treniruotės iš lėto ir bailaus vaiko sukurs bebaimę kovos mašiną. – Taip, čia yra disciplina, čia yra taisyklės ir tam tikra tvarka. Čia mes mokomės, kaip sukoncentruoti dėmesį ir nesidairyti į draugą, kuris kuičiasi, tačiau čia – ne sukarinta stovykla."

Atgal atsuktų laiką

I.Mikštaitė neslėpė, kad šiuo metu svarbiausias uždavinys, kurį ji sau kelia – padėti vaikams pamilti judėjimą. Tolesnis vaikų pasirinkimas – mokyklos pedagogų rankose.

"Aš neruošiu olimpiečių", – savo atsakymu I.Mikštaitė timptelėjo mus už liežuvio kitam klausimui, kuris, akivaizdu, palietė jautriąją sportininkės vietą.

2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse bus ne tik daugiau krepšinio. Jau anksčiau skelbta, kad 28 sporto šakų programą čia papildys penkios naujos sporto šakos. Be banglenčių, riedlenčių sporto, laipiojimo ir beisbolo, į sąrašą įtraukta ir karatė.

"Kiekvieno sportininko svajonė dalyvauti olimpiadoje? Taip. Būti atvirai? Savęs 2020-ųjų Tokijuje nematau, – paklausta, ar neapmaudu, kad karatė į į programą nebuvo įtraukta prieš aštuonerius metus, I.Mikštaitė prikando lūpą ir reikšmingai nutilo, o po akimirkos įkvėpusi kovinės dvasios išbėrė. – Apmaudu. Tikiuosi, kad jei ne šioje, tai kitoje olimpiadoje, Lietuvai atstovaus mano mokiniai."

Dabar lopšelio-darželio numylėtinė ruošiasi gruodžio mėnesį vyksiančiam pasaulio čempionatui, į kurį, kaip pati sako, eis tarsi į paskutinį.

"Su tokia mintimi kaskart lipu ant tatamio. Čia kaip vyrai, kurie eina į karą. Manęs dažnai klausia, kad baigsiu profesionalų sportą. Kalbėti apie tą tikrąją pabaigą, kai šiame sporte verdi dvidešimt metų, yra labai sunku", – patalpoje trumpam įsivyravusią slogią nuotaiką išvaikė už lango pasigirdęs vaikų juokas. Trenerės akys ir vėl nušvito, o jų kampučiuose atsiradusios mažos raukšlelės tyliai kuždėjo apie jos laimę.

"Aš esu labai laiminga. Laiminga darbe, laiminga sporte, laiminga gyvenime. Ar man viskas sekasi? Jei kalbame apie sėkmę ant tatamio, manau, be sunkaus darbo ji manęs nelydėtų. Jei kalbame apie sėkmę darbe, manau, visa tai nuostabaus kolektyvo dėka", – prasilenkdama su keliomis kolegėmis pokalbį baigė tatamio pergalių kolekcininkė ir vaikų širdžių čempionė.