KAUNIEČIAI IMA LABIAU VERTINTI TARPUKARIO ARCHITEKTŪRĄ

Keičiasi kauniečių požiūris į tarpukario architektūrą. Paveldo objektais tapusių pastatų gyventojai ima didžiuotis savo būstu, atsakingai jį tvarkyti. Be to, atsiranda vis daugiau ieškančiųjų ne tiesiog gyvenamojo ploto, bet būsto, išsiskiriančio savo dvasia.

Pirmieji ženklai

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovo architektūros istoriko Vaido Petrulio teigimu, pirmieji ženklai, kad keičiasi kauniečių suvokimas, kokie namai yra vertingi, kokiuose namuose norėtųsi gyventi, atsirado 2015 m., kai 1919–1940 metų Kauno architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas.

„Tai buvo pirmas kartas, kai Kauno tarpukario architektūra buvo pripažinta ne vietos, o tarptautinių paveldo ekspertų kaip vertingas ir įdomus architektūros istorijos reiškinys. Atvažiavo žurnalistų, parengė reportažų – paskleidė žinią užsienio žiniasklaidoje. Tarpukariu iškilusių pastatų gyventojai susimąstė, kad jų namai galbūt iš tiesų vertingi“, – prisiminė V. Petrulis.

Tie, kurie pastatuose ieško ne tik kvadratinių metrų ir stogo virš galvos, bet ir įkvėpimo, atkreipia dėmesį, kad mediniai pastatai urbanistinėje terpėje yra unikalūs.

Kaunui 2022 m. tapus Europos kultūros sostine, rengti mokymai paveldo namų savininkams, po Žaliakalnį ir Naujamiestį, kur tarpukario architektūros pastatų daugiausia, pasipylė ekskursijos, į kurias rinkosi ir užsieniečiai. Galiausiai praėjusį rudenį Kauno tarpukario modernizmas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Visa tai lėmė, kad kauniečių pasididžiavimas laikinosios sostinės laikų architektūra išaugo.

„Svarbu, kad žmogus jaustų tokį pasididžiavimą. Tai yra viena svarbiausių motyvacijų tą pastatą išsaugoti, o ne nugriauti ir pastatyti visai kitokį naują. Be to, svarbu, kad paveldo objektais tapusiais gyvenamaisiais namais rūpintųsi ne vien valstybė, savivaldybė, bet ir juose gyvenantys žmonės“, – atkreipė dėmesį V. Petrulis.

Ieško unikalumo

Architektūros istorikas pastebėjo kitą optimistiškai nuteikiančią tendenciją: keičiasi požiūris ir į medinę architektūrą mieste. Vis daugiau gyventojų šiuos pastatus ima laikyti vertingais, negalvoja apie tai, kaip greičiau juos parduoti ir išsikelti į naujų daugiabučių kvartalą.

Perspektyva: V. Petrulis neįžvelgė didelės problemos, kad „Pažangos“ rūmai stovi tušti – jis neabejojo, kad atsiras naujų modelių, leisiančių šį ir kitus išskirtinius tarpukario modernizmo pastatus įveiklinti. A. Barkausko, Vilmanto Raupelio, Regimanto Zakšensko nuotr.

„Ilgą laiką sovietmečiu, taip pat atkūrus nepriklausomybę, net ir dabar dalis visuomenės į medinę architektūrą šnairuoja kaip į kažką, kas esą labiau būdinga kaimui, o ne miestui – esą tie pastatai neatliepia miesto urbanistinio charakterio. Tačiau jei pažiūrėsime pasaulines tendencijas, – dabar medis naudojamas kartu su naujomis technologijomis, ir senieji mediniai namai tampa reikšmingais urbanistinio gyvenimo elementais. Naujoji karta, tie žmonės, kurie pastatuose ieško ne tik kvadratinių metrų ir stogo virš galvos, bet ir įkvėpimo, atkreipia dėmesį, kad mediniai pastatai urbanistinėje terpėje yra unikalūs, verti dėmesio“, – pašnekovo žodžiais, atsiranda vis daugiau žmonių, linkusių tokius pastatus išsaugoti, o ne naikinti.

„Įvyko mentaliteto pokytis, suvokta, kad su tarpukariu iškilusiais medinukais viskas gerai – juose galima gyventi. Aišku, vis dar susiduriame su pavieniais atvejais, kai vertingi mediniai namai sunaikinami – nugriaunami. Bet atsiranda ir taip sutvarkytų medinių pastatų, kad džiugina akį“, – pastebėjo V. Petrulis.

Pasak jo, kuo tokių atvejų bus daugiau – tuo greičiau jų geruoju pavyzdžiu užsikrės kiti.

Stiprėja požiūris, kad autentiški tarpukario pastatai yra vertybė, į kurią verta investuoti, ją verta globoti.

„Stiprėja požiūris, kad autentiški tarpukario pastatai yra vertybė, į kurią verta investuoti, ją verta globoti. Tarptautinis pripažinimas tarsi sustiprina tą vertės jausmą, atsiranda papildoma atsakomybė, mus visus įpareigojanti tuos pastatus išsaugoti“, – pareigą priminė pašnekovas.

Architektūros istorikas pabrėžė, kad tarpukario statybos pastatai sudaro ne tik įvairesnį architektūrinį, bet ir socialinį miesto charakterį. Kitaip tariant, nebelieka grėsmės, arba ji mažėja, kad tam tikri rajonai taps uždari, gyvenami vien turtingųjų.

Jis neįžvelgė didelės problemos, kad du išskirtiniai tarpukario modernizmo objektai, esantys pačioje Laisvės alėjos širdyje – „Pažangos rūmai“ ir „Pienocentras“ – stovi tušti.

„Aš nematau ypatingos bėdos, kad paveldo pastatas kurį laiką stovi nenaudojamas, nebent jo stogas kiauras ir jis fiziškai griūva. Esu visiškai ramus, kad tiek „Pienocentras“, tiek „Pažangos rūmai“, tiek kiti ryškūs tarpukario modernizmo pastatai atras savo funkciją“, – V. Petrulis neabejojo, kad atsiras nauji modeliai, leisiantys juos įveiklinti.

Jis pateikė Kauno centrinio pašto rūmų pavyzdį: po to, kai 2019 m. Lietuvos pašto darbuotojai iš čia išsikraustė, šie rūmai stovėjo tušti. Čia vykdavo tik pavieniai renginiai. 2022 m. rūmai perimti visuomenės poreikiams, o gruodžio pabaigoje Vyriausybė pritarė siūlymui čia įsteigti Nacionalinį architektūros institutą.

Supranta autentikos vertę

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas antrino V. Petruliui, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žmonių, suprantančių senųjų autentiškų pastatų vertę, nebenorinčių jų griauti, o priešingai – norinčių juose gyventi.

„Yra specifinė žmonių kategorija, kuriems tai yra artima, ir jie, suvokdami tų pastatų vertę, jų išskirtinumą, arba specialiai tokių pastatų ieško, arba juos paveldėję nori tvarkyti. Jie domisi technologijomis, medžiagomis, vaikšto į seminarus, kuriuose dalijamasi informacija, kaip tinkamai tokius pastatus atnaujinti. Tokiems žmonėms mes ieškome būdų padėti“, – teigė S. Rimas.

Viena finansinės pagalbos tokių namų savininkams priemonių – Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programa. Prieš porą metų padidinta savivaldybės finansavimo dalis – dabar savivaldybė pagal šią programą gali finansuoti iki 75 proc. tokių privačių pastatų fasadų tvarkymo. Pasak S. Rimo, šia priemone dažniausiai naudojasi jaunos šeimos.

Finišuoja: antram gyvenimui baigiama prikelti viena gražiausių tarpukario laikų medinių vilų Panemunėje. A. Barkausko, Vilmanto Raupelio, Regimanto Zakšensko nuotr.

Jis taip pat pastebėjo, kad Kauno tarpukario modernizmo įrašymas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą paveikė nekilnojamojo turto kainas.

„Pažįstamas nekilnojamojo turto brokeris patvirtino, kad po šio įrašymo tarpukario modernistinės architektūros materialioji vertė išaugo – tokie pastatai tampa prestižiniais. Yra toks segmentas žmonių, ir jis auga, kurie ieško vadinamosios „smetoninės“ architektūros būsto. Jie supranta jo išskirtinumą, vertę. Jie ieško būstų su išlikusiomis autentiškomis detalėmis“, – S. Rimas vylėsi, kad ateityje vis daugiau žmonių supras tarpukario architektūros vertę.

Pasak jo, nors tokių namų tvarkybos blogųjų pavyzdžių pasitaiko, jų mažėja. O geros tvarkybos pavyzdžių skaičius priešingai – auga.

Prikelia antram gyvenimui

Vienas tokių pavyzdžių, kai, atsižvelgiant į paveldo reikalavimus, antram gyvenimui prikeliamas tarpukario laikų medinukas – Panemunėje, Gailutės g. 28-uoju numeriu pažymėta išskirtinės architektūros medinė vila. Iškilusi 1926 m., smetoninius laikus menanti garsaus tarpukario pedagogo Liutauro Kairiūnaičio vila tarpukariu buvo viena gražiausių Panemunėje. Tačiau sovietmečiu, ne kartą keičiantis pastato savininkams, ji buvo visiškai nugyventa. Ne kartą niokotas gaisrų, benamių priebėga buvęs pastatas tapo avariniu. Paveldosaugininkai, pripažinę, kad pastato laikančiosios konstrukcijos yra nesaugios, suirusios, pastatą leido nugriauti, jo vietoje atstatant lygiai tokio paties tūrio ir kitų architektūrinių vertingųjų savybių pastatą, išorėje naudojant tokią pačią statybinę medžiagą – medį.

Tai – namai su aura, o ne betono dėžutė tarp kitų daugiaaukščių.

„Vidus bus modernus, o išorę atkūrėme visiškai autentišką – tokią, kokia buvo tarpukariu. Viską darome pagal paveldo reikalavimus. Net stogas, palangės – iš tokios pat, kokia naudota anksčiau, cinkuotos aliuminio skardos. Ją teko atsivežti iš Vokietijos – arčiau tokios neradome. Lentos pagamintos pagal specialų užsakymą – išpjautos senuoju metodu. Prie fasado jos prikaltos, o ne priveržtos. Atkurtas ir buvęs senasis dailylenčių raštas. Langai mediniais rėmais, jų skirstymas segmentais taip pat išsaugotas. Atkūrėme ir autentišką pastato tūrį, puošnumo, išskirtinumo pastatui suteikiančius bokštelius, balkonėlius“, – pasakojo pastatą tvarkančios statybų bendrovės „Ramiga“ direktorius Aurimas Dailydė.

Tarpukariu tai buvo daugiabutis – ir dabar, pašnekovo žodžiais, tai bus dešimties butų daugiabutis su garažais gyventojų automobiliams vidiniame kieme.

„Autentiškas pastato atstatymas kainuoja daug brangiau nei vadinamoji dėžutė iš stiklo ir metalo, tačiau būsimieji šio namo gyventojai galės didžiuotis unikaliu, Panemunę papuošiančiu būstu. Tai – namai su aura, o ne betono dėžutė tarp kitų daugiaaukščių“, – įsitikinęs A. Dailydė.

A. Barkausko, Vilmanto Raupelio, Regimanto Zakšensko nuotr.

Namas Gailutės gatvėje – antroji bendrovės „Ramiga“ pagal paveldo reikalavimus atnaujinama tarpukario medinė vila. Pirmąją prieš trejus metus bendrovė atkūrė Palangoje, Birutės alėjoje.

Baigusi tvarkyti vilą Panemunėje, bendrovė žada imtis kito kultūros paveldo objekto – atkurti Aleksoto dvaro medinį pastatą.