KLAIPĖDOS FILANTROPO J. L. VYNERIO ARBATĖLĖ – PAGARBA MECENATUI

Kai žmonės mini seniai mirusio asmens gimtadienį, tai reiškia, kad jis paliko gilų pėdsaką istorijoje, o jį prisimenantys žavisi jo poelgiais. Taip jau daug metų klaipėdiečiai balandžio pradžioje renkasi Skulptūrų parke, gurkšnoja arbatą su sausainiais, geru žodžiu prisimena 1795 metais gimusį Julių Liudviką Vynerį, ant jo kapo deda gėles bei uždega žvakutes.

Vienas dosniausių Mėmelio filantropų, miesto magistrato narys, pirklys J. L. Vyneris gimė balandžio 1-ąją, bet šiemet tą dieną katalikai ir protestantai šventė šv. Velykas, todėl garbiojo miestiečio gimtadienį nuspręsta atidėti beveik savaitei.

Žymiausias Klaipėdos labdarys po mirties testamentu paliko miestui milžinišką kapitalą, kurį uždirbo per visą savo įdomų gyvenimą. Apie J. L. Vynerį gidė ir to paties vardo labdaros fondo vadovė Milisenta Misevičiūtė galėtų ne vieną valandą pasakoti ir rodyti Klaipėdoje su šios asmenybės gyvenimu susijusius objektus.

Šįkart ekskursija prasidėjo Žiedų skersgatvyje prie žydų bendruomenės namų, o baigėsi buvusiose miesto kapinėse, kur būdamas 66-erių amžino poilsio atgulė didysis miesto mecenatas. Pasivaikščiojimas užtruko pusantros valandos, bet neprailgo. Per ekskursiją gidė ne kartą kalbėjo apie Mėmelyje gyvenusius žydus ir jų pėdsakus mieste.

Ko gero, J. L. Vynerio pavardė girdėta daugeliui klaipėdiečių, bet ne kiekvienas žino, kad atvykęs iš Dancingo (dabar – Gdansko) 22 metų vaikinas neįtikėtinai atkakliai siekė tapti pilnateisiu Mėmelio miestiečiu, tokios teisės jis prašė net valstybės valdovo. Čia J. L. Vyneris gana greitai prasigyveno – prekiavo tada didžiulį populiarumą turėjusių gėlių sėklomis bei svogūnėliais. Ir nenuostabu, juk tada nedideliame mieste buvo apie 50 sodų, kuriuos savininkai noriai puošė gėlėmis.

J. L. Vyneris kapitalą kaupė ne tik iš prekybos, bet ir skolindamas pinigus. Mėmelyje jis matė ne vieną pavyzdį, kaip turtingi žmonės padeda vargstantiems, kaip rūpinasi miestu.

D. Janauskaitės nuotr.

Sulaukęs 60 metų jis pats ėmėsi labdaringos veiklos, o kai po šešerių metų mirė, savo testamentu nustebino daugelį.

Pirmiausiai jis pribloškė žydų bendruomenę, paaukojęs jai pinigų su vienintele sąlyga, kad jo kūnas būtų palaidotas ne žydų, o miesto kapinėse. Praeities žinovai teigia, kad šis vyras nebuvo labai religingas. Tiek pat pinigų jis skyrė ir katalikų bažnyčiai, nors nebuvo jos parapijietis.

Aštuoniskart daugiau pinigų jis paliko labdaros sąjungai neturtingų dorų tėvų vaikams aprengti ir mokyti, keturiskart daugiau – prieglaudai, kurios tikslas – padėti apleistiems elgetų ir nusikaltėlių vaikams, kad šie beglobiai, aprūpinus juos pastoge, rūbais, maistu ir viskuo, kas kūnui reikalinga, būtų išauklėti darbščiais, visuomenei naudingais amatininkais.

Milžinišką sumą jis skyrė nusigyvenusių pirklių prieglaudai, mergaičių auklėjimo instituto įkūrimui ir išlaikymui, stipendijų fondui studijuojantiems menininkams arba technikams įkurti bei kitiems miestui naudingiems darbams.

Prieš 20 metų įkurto to paties vardo fondo žmonių žiniomis, J. L. Vynerio palikimo suma – per 300 tūkst. talerių – sudarė apie 0,5 milijono JAV dolerių tų metų verte arba apie 15 milijonų eurų šių dienų verte.

Dalis jo palikimo tapo labdaros fondo pagrindu. Sėkmingai investavę šiuos pinigus, fondo valdytojai sumą padidino ir ja rėmė daugybę darbų iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Antai ilgą laiką J. L. Vynerio gimimo dieną pagrindinėje miesto gatvėje būdavo serviruojami stalai ir maitinama 100 miesto varguolių.

D. Janauskaitės nuotr.

Panaudojat didžiąją dalį fondo pinigų, pastatyta nauja ligoninė, kurią dabar žinome kaip Vaikų ligoninę. Mecenato pinigais pabaigta šv. Jono bažnyčios bokšto statyba, jie naudoti ir pirmajai miesto ligoninei remontuoti.

Šiuos darbus gidė priminė per suaugusiųjų ekskursiją, o tuo pačiu metu kita gidė – Daiva Nakrošienė – vaikams pasakojo apie J. L. Vynerio pinigus.

Abi grupės susitiko parke, pasivaišino ir drauge nuėjo pagerbti didžiojo miesto mecenato. Nepamiršta tradicija dovanoti renginio dalyviams gėlių sėklas.

Kas dar turėjo jėgų, klausėsi arboristo Tado Norkaus pasakojimo apie dešimt įspūdingiausių parko medžių.