KUNIGAS G. PŪRAS: PASIRUOŠIMAS ŠVENTĖMS – PATS MIELIAUSIAS

"Ruošdamiesi šventėms žmonės tiek širdies, rūpesčio įdeda. Tvarkomi namai, viskas gražinama, puošiama. Tačiau ir vidumi žmogus turėtų truputį apsivalyti", – primena Domeikavos ir Lapių parapijų klebonas kunigas Gintaras Pūras.

Į Pakaunę šis kunigas prieš pusantrų metų perkeltas dirbti iš Kėdainių. "Manęs kartais klausia, kur tavo širdis? Gal Kėdainiuose, juk ten šešiolika metų dirbęs? Kur esu paskirtas dirbti, ten ir mano širdis", – sako G.Pūras. Jam klebonaujant dviejose visai šalia Kauno įsikūrusiose parapijose, į vietos bažnyčias krikštyti savo vaikų pradėjo sugrįžti vietos gyventojai, kunigas tapo dažnesnis svečias mokyklose, seniūnijose.

– Per pusantrų metų turbūt jau spėjote pažinti pakaunės gyventojus. Galėtumėte juos palyginti su Kėdainių krašto žmonėmis?

– Kėdainių Šv.Juozapo parapijoje mes keli kunigai dirbome, aptarnavome ir Paberžės, Surviliškio, Apytalaukio parapijas. Žmonės visur panašūs. Kaip Kauno rajone Vandžiogaloje, taip ir Dotnuvoje, Kėdainiuose yra lenkiškai kalbančių vietos gyventojų. Anksčiau gal labiau tas tautiškumas jautėsi. Jei būdavo aukojamos šv. Mišios, pavyzdžiui, už giminės mirusiuosius, sulaukdavome prašymų, kad kunigas išklausytų išpažintis ir lenkiškai. Tai aktualu vyresnio amžiaus žmonėms, nes vidutinio amžiaus ir jaunesni puikiai kalba lietuviškai.

Ir ten, ir ten žmonės panašiai religingi. Kėdainių Šv.Juozapo bažnyčia, kur man anksčiau teko dirbti, buvo perpus mažesnė nei Domeikavos. Ji sekmadieniais būdavo apypilnė, tačiau apypilnė ir didžiulė Domeikavos bažnyčia. Džiaugiuosi dėl to. O Lapėse bažnyčia labai nedidelė, ir ji sekmadieniais pilna. Jei ten bažnyčia būtų katedros dydžio, žinoma, kitaip atrodytų.

Kalbant apie žmonių skaičių bažnyčiose, jis tiesiogiai susijęs su gyventojų skaičiumi. Žinome, kad daugelyje Lietuvos regionų gyventojų mažėja. Džiugu, kad Kauno rajone jų daugėja, kaip ir mūsų, Domeikavos, parapijoje. Krikštiju dažniau nei laidoju, sekmadieniais daug žmonių eina išpažinties. Tai džiugina. O jei žmonės eina išpažinties, priima sakramentus, vadinasi, mes, kunigai, dar esame reikalingi.

Pastebėjau, kad į Domeikavos bažnyčią dar nelabai sugrįžta tie, kurie anksčiau iš čia buvo išėję. Daug vietinių tėvelių anksčiau vaikus vežė krikštyti į Kauną. Pagal krikšto knygas galiu palyginti, kiek vienais ar kitais metais pakrikštyta vaikų. Palyginti su ankstesniais metais, dabar jų Domeikavos parapijoje padvigubėjo. Tai džiugina. Juk vis dėlto savo parapiją visų pirma reikėtų padėti išlaikyti, čia dalyvauti šv.Mišiose. Jei visą laiką bėgsime kitur, išeis taip, kad vaikas gal užsienyje krikštytas, Pirmosios Komunijos priėjęs kitur, Santuokos sakramentas suteiktas dar kitur. Toks žmogus nė vienoje bažnyčioje nesijaus kaip būtent tos bendruomenės narys. O kai žmogui skirtingi sakramentai toje pačioje bažnyčioje suteikiami, jis ją nuolat lanko – daug geriau joje jaučiasi. Tuo labiau dabar, turint vietoje naują gražią, iš išorės net didingą bažnyčią, neturėtų niekur bėgti domeikaviečiai.

– O Santuokos sakramentą dažnai teikiate?

– Santuokų nebūna labai daug. Domeikavoje daug gyventojų yra atsikėlę gyventi iš kitur, čia nusipirkę sklypus, pasistatę namus. Tokie žmonės tuoktis dažnai grįžta į savo gimtinę. Ar iš Suvalkijos, ar iš Žemaitijos jie važiuoja tuoktis tenai, o vaikus jau čia, vietoje, krikštija. Taip tiesiog patogiau: čia namai – čia arčiau, paprastai per pusę Lietuvos žmonės vaiko krikštyti nevažiuoja.

– Neretai šiais laikais jauni žmonės vestuvėms kelia didžiulius reikalavimus. Galbūt ir jums jie kelia savo reikalavimus?

– Pasitaiko kartais tokių vestuvių planuotojų, kurie savo reikalavimus kelia aukščiau už kunigo, o paskui skundžiasi, kad kunigas to ar to neleido. Kartais labai nekorektiška yra per šv.Mišias lipti ant altoriaus, vaikštinėti ir panašiai. Tenka apie tai pasakyti. Tačiau bažnyčioje mes nedarome santuokų konvejerio, kaip civilinės metrikacijos skyriuose, kur žmonės sutuokiami per dešimt minučių. Bažnyčioje žmonės tuokiami visam gyvenimui, ir tam reikia pasiruošti, baigti specialius kursus, – kad ir užsienyje, bet baigti. Po tokių kursų ir reikalavimų kunigui keliama mažiau.

– Labai skiriasi dviejų jūsų aptarnaujamų parapijų maldos namai: Domeikavos bažnyčia – viena naujausių Lietuvoje, o Lapių – viena seniausių mūrinių šalies bažnyčių, kultūros vertybė, statyta 1620 m. Kurie maldos namai jums mielesni?

– Abeji mieli. Manęs kartais klausia, kur tavo širdis? Gal Kėdainiuose, juk ten šešiolika metų dirbęs? Kur esu paskirtas dirbti, ten ir mano širdis. Didžiausias turtas man yra mano parapijos ir žmonės. O palyginti abi dabartines parapijas, Domeikavą su Lapėm, nėra lengva.

Lapėse anksčiau buvo problemų dėl nuslinkusio šlaito šalia bažnyčios ir dalies šventoriaus tvoros. Šlaitas sutvirtintas, o tvoros sutvarkymo darbai dar vyksta.

Jei kalėdaitis bus laužomas be jokio vidinio nusiteikimo, be religingumo, Kūčių vakarienė liks paprasta vakariene.

– Šlaitas nuslinko 2015 m. pavasarį. Tada ekspertai nustatė: tai galėjo atsitikti dėl to, kad lietaus nuotekų šalinimo sistemos šventoriuje nebuvo, nuo bažnyčios stogo bėgantis vanduo šlaito pakraščiuose ardė gruntą. Ar ši problema dabar išspręsta?

– Dabar lietaus nuotekų šalinimo sistema funkcionuoja: įrengti šuliniai, nutiesti vamzdžiai, vanduo nubėga į šlaito apačią. Man ekspertai garantavo, kad tas šlaitas daugiau neslinks. O tos problemos dėl lietaus vandens buvo atsiradusios, matyt, dėl to, kad kažkada seniai ten ne viskas taip, kaip reikia, buvo padaryta.

Kaip minėjau, man abi bažnyčios mielos, tik tiek, kad Lapių bažnyčia man geografiškai kiek toliau, nes dabar gyvenu laikinoje klebonijoje Domeikavoje. Į Lapes važiuoju aukoti šv.Mišių sekmadieniais, važiuoju į tą bažnyčia ir krikštyti, ir tuokti. Būna, vestuvininkams užkliūva tai, kad į bažnyčią Lapėse reikia eiti per kapines, svarsto, kaip visa tai nuotraukose atrodys. Aš tokiais atvejais primenu posakį, kad gyvųjų reikėtų bijoti labiau nei mirusiųjų.

– Tad jūsų namai dabar Domeikavoje?

– Namai Domeikavoje, nes čia – mano pagrindinė parapija. Lapių parapija pagal gyventojų skaičių yra perpus mažesnė. Tačiau į Lapes visada, kai reikia, nuvažiuoju, su žmonėmis, mokyklos bendruomene, seniūnija bendrauju, keletą toje seniūnijoje įsikūrusių senelių namų aplankau.

Su mokykla, seniūnija palaikau ryšius abiejose parapijose. Kaip tik neseniai buvo atėję žmonės iš Domeikavos seniūnijos kalbėtis dėl švenčių. Su tais žmonėmis, kurie aplinkui yra, kurie čia gyvena, dirba, ir bendrauju.

– Dabar, kai sutvarkyta teritorija tarp bažnyčios ir Domeikavos gimnazijos, atrodo, kad ir takas iš vienos į kitą įstaigą sutrumpėjo.

– Tarp kitko, takas tai pailgėjo, nes mokykla savo teritoriją užsitvėrė tvora, ir dabar man į mokyklą tenka eiti ilgiau (juokiasi).

Kai reikia, nueinu į mokyklą, o dabar, prieš šventes, dažniau kas nors iš mokyklos pas mane ateina. Abiturientai mano siūlymu jau antri metai puoš bažnyčioje stovėsiančią Kalėdų eglę. Mokiniai padeda suruošti dovanėles vaikams. Kalėdų antrą dieną į bažnyčią po šv.Mišių ateis Kalėdų Senelis, dalys dovanas susirinkusiems vaikams. Visiems, mes neskirstysime, kas iš nepasiturinčios, kas iš pasiturinčios šeimos. Nenorime, kad bažnyčioje būtų dovanėlių negavusių vaikų ašarų.

– Kol buvo statoma Domeikavos bažnyčia, parapijos tikintieji dažniausiai aukojo statyboms. Dabar turbūt didžiausias finansinis rūpestis yra pabaigti statyti kleboniją šalia bažnyčios?

– Taip. Atėjęs čia dirbti, bažnyčioje, ką dar reikėjo atlikti, atlikau. Dabar atėjo klebonijos pastato eilė: reikia įvesti dujas ir padaryti daug kitų darbų. Minčių yra įvairių, nuo ko ten reikėtų pradėti. Tarsiuosi ir su Kauno arkivyskupu, ką čia daryti, jis ketina atvažiuot pasižiūrėti. Čia toks projektas, toks vidaus patalpų išplanavimas, kuris nebeatitinka šių dienų dvasios. Klebonijoje numatytos patalpos vietos "Caritui", susirinkimams. Ten bus ir didelis rūsys – jaunimas su gitaromis galės rinktis.

– Domeikava ilgą laiką garsėjo kaip buvusių tremtinių kraštas. Jaučiate, kad čia yra aktyvi tremtinių bendruomenė?

– Per šventes – taip. Čia bažnyčios apačioje turėjome tremtinių muziejuką, tačiau jis nebuvo gerai prižiūrėtas. Kai darėme remontą bažnyčios rūsyje, tą muziejuką iškėlėme. Naujojoje klebonijoje bus daug patalpų – tikiuosi, nedidelį muziejų ten įsirengsime. Nes buvo daug kryžių pristatyta, ir Černobylio aukoms, ir kitiems, bet tų žmonių, kurie buvo įsipareigoję tuos kryžius ir statulas prižiūrėti, jau nėra arba išbluko ta dvasia, noras prižiūrėti. Birželio mėnesį, minint masinio trėmimo dieną, aišku, renginius ruošiame: ir chorų festivalis vyksta, ir šv.Mišias ta intencija aukojame, bet norėtųsi, kad tremtiniai nuolatos aktyviau veiktų.

– Spalį Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčia gavo palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikviją. Kodėl relikvija skirta būtent šiai bažnyčiai ir kokia tai relikvija?

– Su parapijos aktyvu pasitarėme ir nusprendėme, kad tokia relikvija mūsų bažnyčioje labai tiktų. Dar prieš paskelbiant T.Matulionį palaimintuoju, apie tai kalbėjau su Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku. Juk mūsų bažnyčia – vienintelė tokio pavadinimo (Lietuvos kankinių bažnyčia) Kauno arkivyskupijoje. Yra dar viena tokia bažnyčia Panevėžio rajone, kita – Toronte, Kanadoje. Taigi, tokio pavadinimo bažnyčių nėra daug. O T.Matulionis buvo kankinys.

Tai yra aukščiausio pirmojo laipsnio relikvija – kaulo gabaliukas. Jo karstas buvo atidarytas ir paimta kaulo dalis relikvijoms. Šią relikviją mes pastatėme viešam garbinimui bažnyčioje, o nuo Naujųjų metų pirmą mėnesio penktadienį darysime visą dieną Švenčiausiojo sakramento adoraciją, vakare ta intencija melsimės į palaimintąjį T.Matulionį.

– Kai kurie kunigai skundžiasi, kad padaugėjo kalėdinių arba velykinių katalikų, kurie į bažnyčią užsuka tik per Kalėdas ir Velykas.

– Yra ir pas mus tokių, mes juos vadiname metiniais katalikais, kurie ateina tik per metines šventes. Jie ateina į bažnyčią kalėdaičio, nes be jo neįsivaizduoja Kūčių stalo. Tačiau jei kalėdaitis bus laužomas be jokio vidinio nusiteikimo, be religingumo, Kūčių vakarienė liks paprasta vakariene.

– Prasidėjo adventas. Kartais suabejojama, ar pasninkas advento penktadieniais – vis dar privalomas?

– Visais penktadieniais pasninkas yra privalomas, ypač griežtai jo reikia laikytis per Pelenų dieną, Didįjį penktadienį, Kūčias. Sudėtingiausia turbūt tikrąja prasme pasninko laikytis per Kūčias: tų nemėsiškų patiekalų moterys tiek priruošia, kad paskui net išmesti nesuvalgytą maistą tenka. Jau geriau mažiau gaminti arba nuo šventės stalo likusiu maistu pasidalyti su stokojančiaisiais.

Šiais laikais net gydytojai sako, kad kartą per savaitę pasninko laikytis, mažiau valgyti yra sveika. Tai kodėl gi to nepadarius penktadienį, Kristaus kančios dieną? Sovietmečiu žuvies diena dirbtinai buvo perkelta į ketvirtadienį. Bet kam šiais laikais specialiai supriešinti tas dienas? Pasninko esmė nėra mėsos nevalgymas – esmė yra atsisakyti to, ką mėgsti, o sutaupytą kąsnį ar pinigą paaukoti vargšams. Mėgsti mėsą – nevalgai mėsos, saldainius – atsisakai saldainių, jeigu rūkai – tą dieną bandai nerūkyti. Jei atsisakęs mėsos prisišveisi lašišos, ungurių, tai taip pat joks pasninkas. Kaip minėjau, svarbu to kąsnio atsisakius sutaupytus pinigus paaukoti vargstantiesiems. Dabar populiaru aukoti skambinant per televiziją nurodomu telefonu. Aš tokioms akcijoms ganėtinai abejingas. Reikėtų pastebėti sunkiai besiverčiančiuosius ne tik per TV – ir šalia gyvenančius žmones.

Galima padėti ne tik pinigais, bet ir darbais – skurstančią močiutę ar senolį aprūpinti malkomis ar padėt susitvarkyti, nueiti nupirkti jam reikalingų produktų, vaistų. Reikėtų pirmiausia žiūrėti savo aplinkoje – savo kaime ar mikrorajone tikrai rasime, kam reikia padėti, ir net tik prieš Kalėdas. Tada ir kitoks bendravimas atsiras.

– Šiais laikais per nuolatinį šurmulį, blizgesį ir bandymus kurti ištisinę šventinę nuotaiką, prie ko labai prisideda prekybininkai, sunku pajusti ramią laukimo nuotaiką, kuri advento laiku lyg ir turėtų dominuoti.

– Reikėtų nepasiduoti tam šurmuliui, kuris šiais laikais prasideda jau po Vėlinių. Parduotuvėse pilna eglučių, žaisliukų, dovanėlių, skamba kalėdinė muzika. Per visą tą šventinę nuotaiką pamirštame, kad adventas – tai gimstančio Atpirkėjo laukimas. Dabar Kalėdų Senelis, dovanos, žaisliukai užgožia pačią Kalėdų esmę – Kristaus gimimą. Laukdami Viešpaties gimimo šventės, turime pasiruošti vidumi, susivokti, ko iš tiesų laukiame.

Reikėtų pastebėti sunkiai besiverčiančiuosius ne tik per TV – ir šalia gyvenančius žmones.

Atrodo, kad tos šventės – vien dovanos, vien kažkas materialaus. Tačiau prekybos centrai šventinę nuotaiką sukuria ne visiems – juk tiems, kuriems daugelis ten siūlomų dalykų yra per brangūs, visas ten kuriamas blizgesys sukelia liūdesį. Turėtume labiau atsigręžti į vargstantį žmogų. Juk ir Kristus gimė vargingame tvartelyje, nepritekliaus aplinkoje, ir pirmieji jo pasveikinti atėjo piemenys, o ne pasiturintys asmenys.

Laukiant švenčių, labai svarbus pasiruošimas. Juk šventės labai greit prabėga, o pasiruošimas joms trunka daug ilgiau, ir jis yra pats mieliausias. Juk ruošdamiesi šventėms žmonės tiek širdies, rūpesčio įdeda. Tvarkomi namai, viskas gražinama, puošiama. Tačiau ir vidumi žmogus turėtų truputį apsivalyti. Galvoti tik apie savo namus ir dovanas, ateiti Kalėdų naktį į šv. Mišias, pastovėti bažnyčios gale ir išeiti – to neužtenka. Turime pasiruošti ir vidumi, kad žinotume, ko laukiame, kam ruošiamės, ir matyti šalia esančius žmones.

Ir vaikus tėvai turėtų pratinti prie to, kad Kalėdos – tai ne tik dovanėlės. Kad tai – ir pasiruošimas, ir Kristaus gimimas, ir dovanos. Šiais laikais daug literatūros, vaikiškų knygučių, kurias galima kartu su vaikais paskaityti, prisiminti, aptarti Kristaus gimimo istoriją. Aišku, yra šeimų, kur vaikai, lankydami tikybos pamokas mokykloje, daugiau už tėvus žino ir patys gali jiems apie tai papasakoti. Kiekvienas turime eiti žingsnis po žingsnio link Kalėdų, patys save ruošdami ir padėdami kitiems. Nes jei nepasiruošime vidumi, eglutė ir dovanos tikro Kalėdų džiaugsmo nesuteiks.

– Kalėdų laikotarpiu tiek vaikai, tiek suaugę tikisi tam tikrų stebuklų. Ką stebuklu pavadintumėte jūs?

– Stebuklas yra vaiko gimimas – Dievo dovana per tėvus. Taigi, gyvybė yra didžiausias stebuklas. Juk, kai pagalvoji, kad tėvai, mama, galėjo manęs atsisakyti ir aš nebūčiau gimęs – manęs nebūtų, pasaulis man neegzistuotų. O jei gyveni – kiek daug tau yra dovanota! Kristaus gimimas yra stebuklinga šventė, atkreipianti dėmesį į šeimą, į tai, kad vaikelio atėjimui turi būti pasiruošta.

– Ar bažnyčioje per Kalėdas laukiate ir tų vadinamųjų metinių katalikų?

– Bažnyčioje laukiami visi, tikrai nerūšiuoju žmonių į tuos, kurie lanko bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir užsuka tik retkarčiais. Žinoma, su tais, kurie užsuka kartą per metus, sunkiau užmegzti dialogą. Į žmogaus vidų neįlįsi: vienas gal tiki daugiau, kitas – mažiau. Vienas kitas gal ir visai netikintis į bažnyčią ateina. Nė vieno neišvarome. Tačiau bažnyčios nestatomos Kalėdoms ar Velykoms – jos statomos tam, kad žmonės ten lankytų nuolat.

Norisi, kad per Kalėdas kuo daugiau žmonių ateitų ir asmeniškai prisiliestų prie gimimo stebuklo. O jei žmogus tik ateis į bažnyčią ir išeis – naudos nedaug. Norisi, kad čia jie užčiuoptų kažką aukštesnio, prie to prisiliestų, vidumi surastų patys save, per Kristaus gimimą pamatytų kitą žmogų ir daugiau gėrio aplink, suvoktų, kad Kristus gyvas ne tik per Kalėdas, bet ir kiekvieną dieną.