LAISVĖS ALĖJOS VIRSMAS: PRIEŠ 170 METŲ IR ŠIANDIEN

Vieni neįsivaizduoja ryto be kavos, kiti – gyvenimo be santuokos, o dažnas kaunietis neįsivaizduoja Kauno be Laisvės alėjos, šiemet mininčios 170-ies metų sukaktį.

Kiekvienam savaip

Skrudintų pupelių aromatu dvelkiančios kavinės, parduotuvių vitrinose sustingę beveidžiai manekenai, smalsūs turistai, žaliosios atkarpos dviratininkai, varvančios liepos, mediniai, pro šalį skrendančių balandžių apdergti suoleliai ir drabužį keičiantis grindinys – toks Laisvės alėjos vaizdas iki skausmo pažįstamas kiekvienam kauniečiui, nekantriai trypčiojusiam prie Centrinio pašto laiptų, cukraus pudrą laižiusiam senojoje "Spurginėje", o nusiraminimo ir užuovėjos ieškojusiam apsilaupiusioje Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje.

"Čia mano darbo kabinetas", – paklaustas, ką jam reiškia Laisvės alėja, viename interviu "Kauno dienai" pareiškė poetas, vertėjas, prozininkas ir dramaturgas Gintaras Patackas.

Miestas, anot plunksnos virtuozo, kaip vilkelis – negali būti be savo ašies, o Laisvės alėja Kaunui jį esą ir atstoja.

Prie lūpų kilstelėjęs stiprios juodos kavos puodelį ir darsyk dirstelėjęs į skubančius praeivius tarp liepų, aštrialiežuvis, neretai vadinamas gyvuoju Laisvės alėjos simboliu, tąsyk pridūrė, kad iš šio miesto kampelio nesileistų iškrapštomas net už milijoną. Čia augęs, maištininkas esą ir mirs.

Laisvės alėjos simboliu laikyčiau liepas alėjos viduryje. Jeigu jos neaugų, būtų prarastas išskirtinumas – tai būtų tik plati pėsčiųjų gatvė.

"Tik per mano lavoną arba per lavoną to, kuris man pasiūlytų keisti Laisvės alėją į kitą rajoną. Geriau užkankinkite mane", – savo stiprų jausmą didžiausiai pėsčiųjų gatvei darsyk deklaravo jos senbuvis.

Vieta su sentimentais

O ar kada nors pagalvojote, kas jums yra Laisvės alėja?

"Tado Ivanausko zoologijos muziejus ir vasarą tarp medžių įsitaisiusios ledų stotelės", – už rankos tempdama išdykaujantį penkiametį, veikiausiai atsakys suplukusi mama.

Meiliai suglaudę nosis pusamžiai sutuoktiniai be žodžių patvirtins, kad Laisvės alėja jiems – purslais apsipylęs fontanas, menantis pirmąjį aklą pasimatymą ir šaltas kokteilis su dviem šiaudeliais, kurį spėjo išgerti pieno bare prieš antrą kartą jį uždarant.

Koja treptelėjęs į plyteles, universiteto tiksliųjų mokslų dėstytojas burbtelės, kad iš Vakarų į Rytus besitęsianti pagrindinė miesto gatvė jam – apie 1,6 tūkst. m ir kone dvigubai daugiau lėtų žingsnelių, beveik 600 medžių ir perpus tiek parduotuvių vitrinų, dešimtys į dangų besistiebiančių šviestuvų bei jų kaimynystėje pūpsančių šiukšliadėžių.

Istorikui Mindaugui Balkui Laisvės alėja – įspūdinga miesto atkarpa, su 170 metų istorija ir vaizdu, kurį laikas pakeitė neatpažįstamai.

"Laisvės alėja savo istoriją pradėjo skaičiuoti nuo 1847 m., Rusijos carui Nikolajui I patvirtinus Kauno projektinį planą, kuriame buvo numatyta geometrinė Naujamiesčio struktūra. Laisvės alėja tapo pagrindine Naujamiesčio gatve – tarsi jo ašimi", – G.Patacko vilkelio teoriją pats to nė nenutuokdamas patvirtino M.Balkus ir leidosi į išsamesnę datų kelionę po pagrindinę Kauno gatvę.

Bedarbiai sodino liepas

Pradžioje, pasak Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) Informacinių paslaugų skyriaus Kaunistikos skaityklos vyresniojo bibliografo M. Balkaus, Laisvės alėjoje buvo statomi vieno, kiek rečiau dviejų aukštų pastatai. Kartkartėmis mediniai. 1848 m. gatvė buvo pavadinta Nikolajaus prospektu, o po trejų metų bedarbiai ją apsodino liepomis, be kurių ši vieta dabar neįsivaizduojama.

"1879 m. Kaunui suteikus I klasės tvirtovės statusą, pastatų aukštingumas buvo ribojamas dviem aukštais. Tai daugiausia nulėmė žemą gatvės siluetą", – mintimis į 1892-uosius ir to meto statybų suvaržymus peršoko istorikas. Viena iš negausių to meto išimčių – Kauno karinės įgulos cerkvė, dabar žinoma Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios vardu, iškilusi 1895 m., likvidavus fontaną dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje.

Tais pačiais metais per Laisvės alėją buvo nutiestas arklių tramvajus konkė. Jo trasa tęsėsi nuo Rotušės aikštės iki pat geležinkelio stoties.

"Iki Pirmojo pasaulinio karo Laisvės alėja miesto vystymosi prasme buvo dar tik kuriama, didėjo parduotuvių ir įstaigų tankis joje. Alėjoje dominavo užrašai rusų, lenkų, jidiš kalbomis, tos kalbos vyravo ir viešajame miestiečių bendravime", – svarbiausius akcentus dėliojo M. Balkus.

Aukso amžius

1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, o drauge su nauju statusu perėmus politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, Laisvės alėjoje, kuri tuomečio Kauno miesto tarybos nario Kazimiero Olekos siūlymu atsikratė senojo "Kaiser-Wilhelm-Strasse" vardo, vyko akivaizdūs pokyčiai.

1924 m. čia pradėta tiesti kanalizacija, o dar po ketverių metų – vandentiekis. Pastatai buvo aukštinami, iškertamos didesnės vitrinos, o ant jų atsirado lietuviški užrašai. 1930–1932 m. Laisvės alėja išklota lygiu grindiniu – meksfaltu. Čia pakloti nauji cementiniai šaligatviai.

Vadinamuoju aukso amžiumi Laisvės alėja pasipuošė naujais arba kapitališkai rekonstruotais pastatais: Valstybės teatru, Centriniu žydų banko pasažu, Ateitininkų rūmais, Centriniu paštu, "Pienocentru".

"1934 m. Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankirtoje iškilo Apskrities savivaldybės rūmai – dabartinis Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Paskutinysis žymus tarpukario Laisvės alėjos statinys – Taupomųjų kasų rūmai, dabar kauniečiams žinomi kaip miesto savivaldybės pastatas, – gatvės virsmą istoriniais faktais grindė pašnekovas. – Taip, Laisvės alėja prekybos ir paslaugų centru tapo tik tarpukariu. Iki Pirmojo pasaulinio karo didesnė paslaugų ir prekybos įstaigų koncentracija buvo Senamiestyje."

Sukosi miesto bohema

"Du nepriklausomybės dešimtmečiai Laisvės alėjai suteikė savitą veidą ir atmosferą, ji virto pulsuojančia Kauno širdimi", – ekskursiją po tarpukario Kauną ir pagrindinę miesto arteriją tęsė trumpam gidu tapęs istorikas.

Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje Laisvės alėjoje veikė bent dešimt bankų, septyni viešbučiai, vienuolika knygynų, penki kino teatrai, tiek pat restoranų ir šešios kavinės.

Turtingesnioji publika, vadinamoji miesto grietinėlė ir veiklos nerandančios moterys dažniausiai rinkdavosi į "Versalio" ir "Metropolio" restoranus, o Kauno bohema – dailininkai, rašytojai ir teatro artistai – telkdavosi "Konrado" kavinėje, kuri garsėjo ne tik nebrangia ir skania juoda kava, bet joje grojo gyva muzika, romansus čia traukė Aleksandras Vertinskis, susirinkusiuosius linksmino Danieliaus Pomeranco orkestras. "Konrado" kavinėje mezgėsi naujos pažintys, ilgalaikiai kontaktai, čia virė aršios intelektualios diskusijos, kultūriniai pašnekesiai ir nuomonių mainai.

Žingsniai į dabartį

Į tokią Laisvės alėją, kokia ji yra šiandien, alėja ėmė panašėti 1982 m., kai buvo atlikta paskutinė rekonstrukcija.

"Neskaitant tos, kuri pradėta 2015 m.", – kilstelėjęs antakį pastebėjo M. Balkus.

Po jos Laisvės alėja esą virto pėsčiųjų gatve. Dar labiau panaši į šiandienę Laisvės alėją gatvė tapo po 1990 m., kai sovietmečiu įrengtą pastatų eksterjerą ėmė keisti šiandien matomi sprendimai: didelės vitrinos, vientiso stiklo, berėmės durys, neretai angliški parduotuvių pavadinimai.

Prieš baigiant pokalbį, M. Balkaus pasiteiravome, ką galima laikyti Laisvės alėjos simboliu. G. Patacką, "Spurginę" ar Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčią, kurios kertinis akmuo Laisvės alėjos teritorijoje pašventintas dar 1891 m. birželį?

"Laisvės alėjos simboliu laikyčiau liepas alėjos viduryje. Jeigu jos neaugų, būtų prarastas išskirtinumas – tai būtų tik plati pėsčiųjų gatvė. Kitas galimas simbolio variantas – Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės sankryža, su "Metropoliu", "Pienocentru", fontanu ir "Merkurijumi", kurio, deja, jau neliko", – atsisveikindamas santūriai šyptelėjo vyresnysis bibliografas.