MARO PAVOJUS: ŠERNAI IŠGELBĖS KIAULES?

Lietuvą užklupus afrikiniam kiaulių marui, mokslininkai jaučiasi nepakankamai išklausomi. Anot Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos docento imunologo Arūno Stankevičiaus, prieš imantis kažkokių priemonių, pirma turėtų būti atlikti išsamūs tyrimai, kurie parodytų, kokią strategiją kovai su šia nelaime turi pasirinkti šalis.

– Lietuvą užklupęs maras vadinamas afrikiniu. Kaip jis įveikė tokį didelį atstumą?

– Pirmą kartą šis maras pastebėtas tarp Afrikoje gyvenančių laukinių kiaulių. Po to vienokiais ir kitokiais keliais jis paplito po visą pasaulį. Keliai, kaip šis virusas pateko į Lietuvą, yra daugmaž aiškūs. 2007 m. kažkokiu būdu iš Afrikos jis pateko į Gruzijos Poti uostą. Greičiausiai su maisto atliekomis ar pašarais, kurie buvo sušerti naminėms kiaulėms. Gruzijoje kiaulės ganosi laisvai ir gali tiesiogiai kontaktuoti su šernais. Taigi šiuo maro virusu užkrėstos maisto atliekos pateko kiaulėms, kurios užkrėtė šernus. Jie, perėję Kaukazo kalnus, paplito pietinėje Rusijoje. Po to, gal su pašarais, gal vežant maisto produktus, virusas pateko į šiaurinę Rusiją, Sankt Peterburgą, prieš tai dar užkrėtė Ukrainą, ir paplito Baltarusijoje, iš kurios migruojantys šernai pasiekė Lietuvą. Pirmiausia afrikinio maro virusas buvo nustatytas šernams, o dabar pateko ir į kiaulių kompleksą.

– Ar žmogus galėjo pernešti virusą?

– Žmogus šį virusą pernešti galėtų tik mechaniškai: ant batų ar drabužių. Tačiau jis negali susirgti ir taip užkrėsti gyvūno. Ši liga pavojinga tik kiaulėms ir šernams.

– Ar suvalgius tokio užsikrėtusio gyvūno žmogui vis tiek niekas negrėstų?

– Jeigu gyvūnas yra viruso nešiotojas ir žmogus, to nežinodamas, suvalgytų jo mėsos, nieko neatsitiktų. Rūšinis barjeras yra toks stiprus, kad virusas jo peržengti niekaip negali. Tai tikrai nėra pavojinga žmonėms. Prieš dešimt metų dirbau afrikinio kiaulių maro referentinėje laboratorijoje Ispanijoje, kur tikrai nebuvo naudojama tokių asmeninės apsaugos priemonių kaip skafandrai ar autonominė kvėpavimo sistema. Reikėdavo kelis kartus nusiprausti po dušu, bet jokia vakcinacija nebuvo vykdoma.

– Kuo šis virusas skiriasi nuo klasikinio kiaulių maro, kuris buvo ne kartą užfiksuotas Lietuvoje?

– Klasikinis maras yra lengva sloga palyginti su afrikiniu, kurį sukelia DNR virusas, priklausantis Asfarviride šeimai. Jis paralyžiuoja gyvūno imuninę sistemą, neleidžia susidaryti atsparumui. Tai yra didžiausia problema, su tuo lengvai nepakovosi. Šypseną kelia Lietuvos noras sukurti vakciną. Ji jau seniausiai būtų sukurta, jei tai būtų įmanoma.

– Dirbote Ispanijoje, kuri buvo užklupta šios nelaimės. Kaip jiems pavyko išnaikinti marą?

– Ispanai su afrikiniu kiaulių maru vargo beveik 30 metų. Prieš patekdamas į Gruziją, jis jau seniau iš Afrikos buvo atkeliavęs į Ispaniją ir Portugaliją. Toms šalims prireikė beveik visiškai išnaikinti šernų populiaciją, kad galėtų šią situaciją suvaldyti. Ispanai dėl to patyrė labai daug problemų.

– Tad šernų naikinimas yra vienintelis būdas šiai problemai išspręsti?

– Jeigu nieko nedarysi, virusas greitai išplis. Šernai jį toliau perneš, kol kiaulininkystė žlugs kaip ūkio šaka. Tai valstybei kainuos labai daug. Kažkas apskaičiavo, kad vien tiesioginių nuostolių būtų iki pusės milijardo litų, o jeigu kova užtruktų, prarastume ir milijardą. Ar Lietuva tokia turtinga, kad galėtų rizikuoti? O tie nuostoliai yra labai realūs ir artimiausiu metu tai pamatysime.

– Bet juk naikinant šernus nežinoma, kuris iš jų užsikrėtęs, ir galbūt tie keli išlikę ir bus viruso nešiotojai?

– Kai sumažės gyvūnų, virusas neturės galimybės cirkuliuoti. Be ląstelės jis pats negali ilgai išgyventi. Jeigu nebus gyvūno, į kurį jis gali patekti, tai ir žus per keletą mėnesių. Šis virusas yra labai atsparus ir aplinkoje gali gyventi labai ilgai. Įsivaizduokite, šaltai  rūkytoje mėsoje jis gali likti gyvybingas net pusę metų.

– Vis dėlto šernų naikinimas Lietuvoje buvo beprasmis – maras įsisuko į kiaulių kompleksą.

– Matyt, priemonės nebuvo efektyvios, nes pasirinkta neteisinga strategija. Medžiotojai yra laisvi žmonės ir jų negali priversti šaudyti šernų. Juos gali tik suinteresuoti, pavyzdžiui, siūlant premijas. O dabar taip išėjo, kad šernų iššaudė daugiau, nei jų iš tikrųjų buvo. Ar statistika buvo klaidinga, ar kažkas kita?

– Kokia turėtų būti valstybės strategija esant šitokiai situacijai?

– Turiu kolegų Lenkijoje ir matau, kad jie šia problemą sprendžia geriau. Pirmiausia, ką jie padarė, – subūrė mokslininkų grupę, sprendžiančią klausimus, nuo kurių priklausys, kokią strategiją šalis pasirinks. Pavyzdžiui, mes žinome, kad virusą gali pernešti tam tikros rūšies erkės, kurios gyvena Ispanijoje. Bet gal ir Lietuvoje gyvenančios erkės gali būti pernešėjos? To ir daugybės kitų dalykų mes nežinome. Pirmiausia turėtų būti atlikti nuodugnūs tyrimai. Tad kiekviena šalis, kuri strategiškai gina savo interesus, kuria tokias darbo grupes. Kitas dalykas, kad šioje situacijoje negali imituoti darbo. Jeigu darbas atliekamas valdiškai, nesiekiama jokio tikslo, o tik norima parodyti, kad procesas vyksta, nebus jokio rezultato ir virusas plis toliau, kol reikės išnaikinti visą kiaulininkystės sektorių. Problema ta, kad tie, kurie priima sprendimus, vadovaujasi savo požiūriu, o tie, kurie galėtų pasakyti, kaip reikėtų spręsti problemą, neturi žodžio.

– Gal sprendimas kartą per mėnesį susitikti visoms kaimyninėms šalims ir aptarti situaciją yra žingsnis pirmyn?

– Žinoma, bendri susitikimai yra geriau, nei dirbti atskirai, tačiau, norėdamas ką nors nuspręsti, turi būti to paties lygio kaip ir kiti partneriai. Pavyzdžiui, jeigu viena šalis ant stalo padeda tyrimų rezultatus, o tu jų neturi, nebūsi lygiavertis partneris. Neseniai išgirdau, kad Lietuva skyrė 8 mln. litų moksliniams tyrimams. Keista, bet mes, mokslininkai, tokių pinigų nesame akyse matę. Gal buvo skirta kažkokiems rutininiams tyrimams, gal tvoroms tverti, nežinau, bet tikrai ne šiai problemai spręsti. Svarbiausia, manau, kad valstybė turėtų viską kompleksiškai daryti: ir priemones taikyti, ir tyrimus atlikti.

– Tai gal iš viso atsisakykime kiaulienos, ir problemų nebus?

– Medžiotojai galvoja: kam tos kiaulės reikalingos, galima jų nusipirkti. Kiti mano: kam tie šernai reikalingi, kai galima auginti kiaules. Aš manau, kad reikia ir tų, ir tų, tačiau vienų iš jų tikrai reikės atsisakyti. Pirmiausia būtina labai sumažinti šernų populiaciją. Tai reiškia palikti labai nedaug, ir tai labai nepatiks medžiotojams.