Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai | Diena.lt

MENININKAS V. JAKAS: KAUNĄ TURI KURTI VISI KAUNIEČIAI

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Galbūt dėl to ir išėjau į viešą erdvę, kad netapčiau priklausomas nuo galerinio meno, kad nebūčiau toje matricoje, arba žaidime", – prisipažįsta vienas iš Kiemų šventės idėjos autorių Vytenis Jakas.

Bendra erdvė poilsiui

Pakalbinti Vytenio į E.Ožeškienės gatvėje jo su bendraminčiais sukurtą Kiemo galeriją po atviru dangumi užsukau apsnūdusį rytą.

Beveik vasariškos saulės šviesa ant senų kiemo daugiabučių kiek aptrupėjusiais fasadais brėžė ryškius saulėkaitos ir šešėlių kontrastus. Iš sauso teptuko technika Vytenio tapytų portretų į mane žvelgė čia gyvenę žydai – jauni žmonės, paženklinti šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis. Personažas Pjero su veide sustingusia kraujo ašara, Mažasis princas laiptinėje, Šventoji Trejybė, veidrodiniai vitražai, mezginiai. Naujausias sienos piešinys – sukumpusi rašytojo Levo Tolstojaus figūra.

"Ar pastebėjai skirtumą nuo paskutinio apsilankymo pas mus? Ne? Mes jau turime malūną!" – pasitiko Vytenis ir mostelėjo ranka link virš kiemo pakibusių medinių sparnų. Kita permaina: prie sandėliukų, ant kurių stogo rengtos parodos, kur anksčiau riogsojo šiukšlių kalnai, dabar terasėlėmis kyla sužaliavęs gėlių darželis. "Išvežėme keletą didžiulių konteinerių šiukšlių, tačiau dabar turime bendrą poilsio erdvę", – pozityvia permaina džiaugėsi bendruomenę telkiantis menininkas.

Prie įeigos į šį kiemo kampelį kabo užrašas "Bendra būtis". "Jis labai gerai atspindi mūsų kieme įvykusius pokyčius", – užsiminė menininkas. Vos jam atsikrausčius čia gyventi, užrašas virš įvažiavimo keliuko į kiemą skelbė: "Tik kiemo gyventojams".

Pasak menininko, užrašas labai taikliai atspindėjo mąstymą. Iš uždarų ir vienas kitu nepasitikinčių piliečių dabar Vytenis buria atvirą kaimynų bendruomenę. "Kai kabėjo užrašas "Tik kiemo gyventojams", čia buvo šiukšlynai. Kai užrašėme "Kiemo galerija", čia atsirado erdvė visiems. O tai, kas atsiranda viename kieme, gali atsirasti ir kitame, tik kitaip. Jei galime viename kieme visi kartu šventes švęsti – kodėl negalime Laisvės alėjoje?" – retoriškai klausia pašnekovas.

Bandė gaivinti alėją

Pasišnekėti su menininku kylame į jo nedidelį butą viename Kiemo galeriją supančių senųjų daugiabučių. Čia išnaudotas kiekvienas centimetras: gyvenamojo kambario ir studijos erdvė, be jokių prieškambarių ar koridorių, prasideda vos įžengus pro buto duris.

"Tai mano vitražas, – juokiasi Vytenis, žvelgdamas į ant lentynos priešais langą sustatytus spalvoto stiklo butelius. – Visas grožis atsiskleidžia tada, kai pro juos šviečia saulė."

Be kepurės su snapeliu niekur nesirodantis bendruomenės telkėjas išeina į balkonėlį, kuris, atrodo, tuoj pasvirs žemyn nuo gėlių gausos. "Čia – mano studijos tęsinys, – šypsosi apžvelgdamas kiemą, kuriame matyti jo sukurti sienų piešiniai, tarp dviejų namų nutįsusiame hamake kabo programą "Kaunas 2022" primenantys juodi kamuoliai. – Tam tikra prasme mano studija yra visas miestas. Toks supratimas man padėjo atsakyti į klausimą, kas yra vieša erdvė ir jos tikrieji šeimininkai, kas yra kiemas, kur prasideda ir baigiasi mano namai, ir kodėl aš negalėčiau lygiai taip pat jaukiai, patogiai jaustis ne tik savo namuose, bet ir viešose erdvėse."

Su Vyteniu susipažinome prieš ketverius metus. Tuomet jis tyliai vykdė akciją: neveikiančios Laisvės alėjos parduotuvės vitrinose tapė abstrakčius paveikslus. Ir jo žvilgsnis nespinduliavo tokio pasitikėjimo savimi kaip dabar.

"Reikėjo ir tada pasitikėjimo savimi", – paprieštarauja dailininkas. Ir primena: tai buvo laikas, kai, atsidarius "Akropoliui", į jį išsikėlė daug parduotuvių iš Laisvės alėjos – pastaroji tarsi numirė.

"Bandžiau bent šiek tiek ją gaivinti. Tiesa, tuomet nekilo minčių surengti kažką panašaus į Kiemų šventę. Nors jau buvau gyvenęs Prancūzijoje, Belgijoje, buvau atkreipęs dėmesį į tai, kaip žmonės ten bendrauja, švenčia. Tačiau tuomet man atrodė, kad pas mus tai būtų nerealu. Juk Kaunas tuomet dar buvo paniręs į tam tikrą depresinę būseną su apleista vieša erdve, kuri tarsi neturi šeimininko, – prisimena Vytenis. – Kodėl tokia šventė neįvyko vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? Mes buvome kitokie. Dabar viskas keičiasi: atsirado daug iniciatyvų, skatinančių kūrėjus kurti, į tai įtraukiant kuo daugiau bendruomenių. Už tai Kiemų šventė ir tapo įmanoma."

Menininkas garsiai suabejojo, ar būtų gavęs leidimą tokiai šventei, jei būtų bandęs ją surengti prieš dešimt metų. Vytenis pastebi: Kaune vyksta emociniai pokyčiai, kurie turėtų pakeisti viešą erdvę.

"Juk matėte, kas Laisvės alėjoje įvyko per Kiemų šventę, per vieną vakarą: žmonės pralaužė susvetimėjimo ledus, nepažįstami bendravo kaip savi. Atrodė, kad taip turėtų būti visada. Laisvės alėja yra tarsi sutverta tokiems stalams: pažiūrėkite, kokios gražios nuotraukos po liepomis išeina", – į besidriekiančių stalų fotografijas atkreipė dėmesį V.Jakas.

Užkliuvo paminklas

Po meninės akcijos vitrinose, siekdamas atkreipti valdžios dėmesį, Nemuno saloje jis nudažė ir transformavo ten besimėtančias statybines, kitas atliekas. Vėliau bandė iškeldinti paminklą Vytautui Didžiajam iš Laisvės alėjos ir savivaldybės kaimynystės. Tuomet buvo ir palaikančiųjų, ir kritikuojančiųjų tokią idėją: juk Vytautas Didysis – ne kokia mažai žinoma persona, o daugeliui lietuvių pasididžiavimą savo tauta įkvepiantis didysis kunigaikštis. Apie šį paminklą Vytenis ir šiandien negali kalbėti ramiai. Jo nuomonė nepasikeitė: tokiam paminklui, kuriame kitos tautos – lenkų, rusų, vokiečių ir totorių – vaizduojamos pažemintos, Laisvės alėjoje – ne vieta. Taip vaizduojamose figūrose, tarsi pamintose Vytauto Didžiojo, pašnekovas įžvelgia net patyčių pradžią.

"Tai šovinizmas: mes išaukštiname save, žemindami kitas valstybes. Mano tikslas yra paskatinti diskusiją dėl šio paminklo. Ir prie jo aš dar sugrįšiu – darysiu akcijų ir šiemet, ir kitais metais, – užsimena dailininkas. – Sieksiu, kad prie paminklo iškiltų lentelė su įrašu: pasistatėme ne tą paminklą, skatinantį neapykantą priešui."

Vytenis paprašo patikslinti terminus. "Aš nesiekiu nugriauti šio paminklo – aš siekiu jį išsaugoti ateities kartoms, tačiau ne čia, o, pavyzdžiui, Karo muziejuje arba jo sodelyje. Karo muziejus, kaip ir šis paminklas, buvo sukurtas galvojant apie siekius kovoti už Vilniaus kraštą. O dabar – ar galime kalbėti apie laisvę, kai toks paminklas stovi Laisvės alėjoje? Negalime būti laisvi, jei žeminame kitus", – įsitikinęs pašnekovas.

Apie 1932 m. Vinco Grybo sukurtą paminklą Vytautui Didžiajam Vytenis gali kalbėti labai daug: ne vienus metus juo domėjosi, surinko daug istorinės medžiagos. O šiemet, tą pačią dieną, kai vyko Kiemų šventė, jis apsigynė magistro darbą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete – rašė apie paminklą ir kitas įvietinto meninio aktyvizmo formas.

Susvetimėjimo problemos

Kai kuriuos Kauno centro pastatus ženklina V.Jako tapyti čia gyvenusių žydų portretai. Vos atsikraustęs ir ėmęs savo kieme tapyti katiną, jis sulaukė daug kaimynų klausimų ir istorijų apie buvusius kiemo gyventojus.

"Čia gyvenę žydai karo metais išvaryti į getą. Vokiečių kareiviai stovėjo su vilkiniais šunimis, automatais, o lietuviai su baltais raiščiais lakstė po butus ir per dvi valandas senųjų gyventojų neliko. Įsivaizduokite: gyveno žmonės, ir staiga nė vieno jų čia nebeliko, – tragiškus istorinius įvykius priminė V.Jakas. – Tų, kuriuos nupiešiau, istorijas išgirdau iš įvykių liudininkų. Pavyzdžiui, Dita. Ji su draugėmis iš Vilniaus žydų bendruomenės atvažiavo čia pakabinti savo vyrui atminimo lentos ir pasiprašė nutapoma šalia Pjero. Nutapiau iš senos nuotraukos, šalia – jos pačios ranka surašyta šeimos istorija. Tai yra mūsų kiemo gyventojai, kuriuos mes turime žinoti."

Per istoriją galima suprasti ir praeitį, ir dabartį, – įsitikinęs Vytenis. Prisiklausęs istorijų apie tarpukariu jo kieme stovėjusį stalą, suburdavusį ne tik bendriems pokalbiams, bet ir vaišėms, žaidimams, sukurdavusį artimo kaimynų bendravimo atmosferą, menininkas ėmė svarstyti: kodėl vėliau tas pats kiemas virto vien tik automobilių stovėjimo aikštele su šiukšlynais ir nebendraujančiais žmonėmis? "Supratau: taip įvyko todėl, kad nebeturime sutelkiančios bendruomeninės erdvės. Todėl ten, kur iškuopėme šiukšles ir įveisėme gėlyną, yra mūsų bendrai kuriama erdvė. Ten mes galime pabūti kartu, pabendrauti, pasidžiaugti ir kartu kažką keisti. Ne tik kieme – ir savo viduje", – užsimena Vytenis.

"Kai sprendžiau žmonių susvetimėjimo problemas mūsų kieme – o kiemas yra tarsi lakmuso popierėlis, kuriame atsispindi visas miestas, susidarė įspūdis, kad aplinką mieste kuria tik verslas, politika ir architektai. O visuomenė nedalyvauja kuriant miestą – į tai neįsitraukia, tarsi tai būtų ne jos reikalas", – sako Vytenis. Tuomet jis prisiminė urbanistą Roną Witte'ą, teigusį, kad labiausiai pasiteisina tie projektai, į kuriuos įsitraukia visi: visuomenė, politika, verslas, architektai.

Kai sprendžiau žmonių susvetimėjimo problemas mūsų kieme – o kiemas yra tarsi lakmuso popierėlis, kuriame atsispindi visas miestas, susidarė įspūdis, kad aplinką mieste kuria tik verslas, politika ir architektai. O visuomenė nedalyvauja.

"Viskas atiduota į kitų rankas, ir tai yra bėda. Tai, kad mūsų visuomenė neįsitraukia į bendrą miesto kūrybą, buvo pagrindinis stimulas man parodyti kitokį pavyzdį. Pavyzdžiui, akcija su Vilniaus gatvės suoliukais: penkerius metus jie stovėjo sulūžę, ir miestiečiai į tai nekreipė dėmesio. Meninėmis priemonėmis pavyko tuos suoliukus atgaivinti: parodyti, kad jie yra problema. Taip ant jų atsirado voratinkliai, užrašai: "Vieta man ir tau" ir panašiai. Tai sukūrė keistą pojūtį. Miesto valdžia atkreipė dėmesį – po mėnesio tie suoliukai buvo pakeisti. Tai parodo, kaip menas, keisdamas emocijas, skatina pasižiūrėti į objektą naujai."

V.Jako žodžiais, visa tai kalba apie tą patį: mes neskiriame laiko savo gyvenamajai aplinkai. Tačiau dabar Kauno bendruomenė keičiasi: jo ir kai kurių kitų menininkų, gatvės meno festivalių viešose erdvėse kuriamas menas skatina visuomenę įsitraukti, pasižiūrėti į miestą kitomis akimis ir keisti gyvenamąją aplinką.

Kuria savo lėšomis

Vytenis – vienas iš aštuonių menininkų, kurių didžiulis sieninės tapybos darbas puošia prekybos miestelį "Urmas". "Urmas" – vartotojiška vieta. Ar yra tokių vietų, kur jis nenorėtų kurti?

"Apleistos teritorijos yra ta vieta, kur aš norėčiau kurti. Jos mane įkvepia. O kur viskas sutvarkyta, gražu, sienos lygios, išblizginta – ten aš nenorėčiau kurti, nerandu inspiracijų. Ta vieta, kur natūrali, gal ir neprižiūrėta aplinka, paprastai turi gyvybės, turi daug visokių kampų, kur tas menas galėtų būti apgyvendintas. Ir mūsų kiemas kai kam iki šiol atrodo apšiurusi erdvė, – sako pašnekovas. – Dažnas turistas, užsukantis į mūsų kiemą, sako: čia taip gražu, tik galėtumėte sienas nusidažyti. Aš sakau: jei tai įvyktų, aš iškart iš jo išvažiuočiau. Nes tie laiko ženklai, aptrupėjęs tinkas, apsitrynusios spalvos yra istorija, tai ir sukuria unikalumą. O jei viskas bus apšiltinta, išdažyta, sutvarkyta – viskas. Tie piešiniai nebus tokie, kaip dabar. Juk kai šalia seno tinko atsiduria maža nutapyta nuotraukėlė, ji yra labai paveiki. Nes veikia ir aplinka. Tai ir sukuria įdomumo jausmą."

Vytenis yra geras piešėjas, tačiau prisipažįsta netapantis pirkėjų skoniui pritaikytų paveikslų, skirtų parduoti galerijose.

"Piniginis santykis su kūryba mane labai stipriai apribotų. Galbūt dėl to ir išėjau į viešą erdvę, kad netapčiau priklausomas nuo galerinio meno, kad nebūčiau toje matricoje arba žaidime, – iš po kepurės snapelio tiesiai žvelgia menininko akys. – Dabar galiu kurti laisvai, paprastai, net ir nesitikėdamas finansavimo, – kuriu iš savo lėšų. Visi mano darbai nėra tiesiog šiaip – tai yra diskusija su miestiečiais. Diskusija, iš kurios laukiu žmonių reakcijos ir pokyčių."

Dažnai nesitikėdamas atlyginimo už savo meną, Vytenis prisipažįsta gyvenantis iš kuklios 230 eurų kariškio pensijos: "Buvau kariuomenės dailininkas, kūriau kariuomenės simboliką: logotipus, vėliavą, paminklus. Žinoma, tie pensijos pinigai – labai nedideli. Dėl to dalyvauju visokiuose projektuose – stengiuosi gauti finansavimą, kad galėčiau sukurti kažką daugiau."

Meno kiemas – tarsi savotiškas miesto simbolis, pritraukiantis daug menininkų, pasitelkiantis ir sutelkiantis kaimynus, bendruomenes. Tai V.Jako Kiemo galerijos ateities vizija.  Artimiausiu metu jis užsiims ne tik tuo. Toliau tapys ant fasadų, telks bendruomenę, skatins diskusijas. "Visa tai, ką mes su Kiemo galerija darome, prisideda prie projekto "Kaunas Europos kultūros sostinė" įprasminimo. Ir Kiemų šventes turime organizuoti kiekvienais metais, kad 2022 m., kai tapsime Europos kultūros sostine, stalai nusitęstų per Laisvės alėją iki pat santakos", – viziją piešia pašnekovas. Ir primena, kad Kiemo galerija yra pasirengusi padėti kitoms bendruomenėms, kviečia dalytis idėjomis. "Darbų bus daug, nežinau, kaip spėti viską. Ne tik savo kieme – ir Šilainiuose, Šančiuose, kituose mikrorajonuose", – vardija Vytenis.

GALERIJA

  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
  • Menininkas V. Jakas: Kauną turi kurti visi kauniečiai
Rašyti komentarą
Komentarai (13)

R...

Na dėl paminklo Vytautui su tuo Jaku tikrai nesutinku.Paminklas puikus ir jis stovi savo vietoj.Nesąmonė būtų kalbėti apie kokius nors perkėlimus.

tikrai

savo kiemą pavertė šabakštynu, o po to Panemunėj tą patį norėjo padaryt.

Pranas Mo

...visi..betgi vieni kuria, kiti vagia...negali visi vienodai kurti?
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS